Dievų žemiškasis veidrodis. Vartiklis

Kiekviename mite atsispindi tiesa, tačiau atsiskleidžia ji ne iškart, ne staiga. Ir atsakyti į klausimą, kur radosi „Edų“ mitų, šalis, asų šalis, ne taip paprasta. Taip, asų palikuonys atėjo iš pietų arba pietryčių. Tačiau iš kur būtent? Pradžioje išklausykime Snori Sturlusoną^*).

„Žemės ratas, kuriame gyvena žmonės, labai išraišytas žemę supančio vandenyno įlankų; į ją įsiterpia didelės jūros. Žinoma, kad jūra tęsiasi nuo Norvasundo iki paties Jorsalalando [Jeruzalės]. Nuo tos jūros į šiaurę nusitęsia ilga įlanka, kurią vadina Juodąja jūra. Ji atskiria trečią dalį pasaulio. Toji, į rytus, vadinasi Azija, o tąją į vakarus kai kurie vadina Europa, o kiti Enėja. Į šiaurę nuo Juodosios jūros išsidėsčiusi Didžioji arba Šaltoji Švedija. Kai kurie laiko, kad Didžioji Švedija ne mažesnis už Didžiąją Saracėnų šalį, o kai kurie ją prilygina Didžiajai Juodųjų Žmonių šaliai. Šiaurinė Švedijos dalis tuščia dėl speigo ir šalčio, kaip kad ir pietinė Juodųjų Žmonių šalis dėl saulės kaitros. Švedijoje gausu plačių sričių. Ten tai pat daug įvairių tautų ir kalbų. Ten yra milžinų, nykštukų bei juodų žmonių ir daug kitų nepaprastų tautų. Ten yra ir milžiniškų žvėrių bei slibinų. Iš šiaurės, iš kalnų, kurie yra už apgyvendintų kraštų, per Švediją teka upė, kurios teisingas pavadinimas Tanaisas. Ji anksčiau vadinta Tanakvisliu arba Vanakvisliu [Donas]. Ji įteka į Juodąją jūrą, Vietovė prie jos žiočių tada vadinosi Vanų šalimi arba gimtine. Ši upė atskiria trečią pasaulio dalį. Toji į rytus vadinama Azija, o toji į vakarus – Europa“ (Saga apie Inglingus, I)

„Šalis Azijoje į rytus nuo Tanakvislio vadinasi Asų šalimi arba gimtine. Valdovu ten buvo tas, kurį vadino Odinu. Ten buvo didelė šventovė. Pagal seną paprotį joje buvo 12 vyriausių žynių. Jie privalėjo atlikti aukojimus ir teisti žmones. Jie vadinosi dniamais arba valdovais“ (Saga apie Inglingus, II).

Įdomu, kad šalis į rytus nuo Dono senovėje ir kituose skandinavų kūriniuose („Kokios žemės randasi pasaulyje“ ir kt.) vadinta: didžioji Svitjoda – Didžioji Švedija. Tai prisiminimas apie ankstesnę asų tėvynę, o tiksliau, genčių, kurių kalba „as“ reiškė „dievas“, „valdovas“ (Snoris ją perkėlė į vakarus).

Vieną Odino sūnų vadino Skjerdomu. Jis valdė šalį, kuri vėliau pavadinta Danijėja. Jo anūkas – Frodi. „Sagoje apie Inglingus“ kalbama, kad Frodi valdė Romos imperatoriaus Augusto laikais ir pranešama: „tada gimė Kristus“. Tai dviejų erų sandūra. Vadinasi, Odinas, Frodi prosenelis, savo žmones į šiaurę nuvedė anksčiau, pirmame amžiuje iki Kristaus.

Saga praneša, kad Odinas Asgarde paliko du brolius, Vė ir Vili. O pats jis paliko Asgardą, nes buvo aiškiaregiu ir žinojo, kad jo palikuonys apgyvendins šiaurinę pasaulio dalį. Nurodoma ir išėjimo priežastis: Romos spaudimas.

Taigi, pradinė Asų (dijevų) žemė buvo į rytus nuo Vanakvislio [Dono]. Tačiau kur tiksliau?

Žinoma, kad daugelyje senųjų skandinavų žemėlapių šiaurė pasukta 45^o, t.y. rodo į šiaurės rytus. tai reikštų pietryčius nuo Dono. Tačiau pats Asgardas galėjo atsirasti kaip ypatingas reiškinys: didelės valstybės miesto statytojų pasiekimas. Kaip visa tai suderinti? Iš vienos pusės, gentys, kurių dabartinis skaitytojas net negirdėjo, o iš kitos – ilgaamžių kultūrinių didelės valstybės tradicijų būtinybė... Peaches with white blossoms

Pasiremkim vienu specifiniu „Edų“ paminėjimu: dijevų (asų) mieste augo medžiai aukso lapais.

Jaunesnioji Eda prisimena visą tokių medžių girią. Ir tai ne išmonė, ne fantazija. Ar galima tai įrodyti? Galima. Giria vadinosi Glasiras. Tai kažkas tarsi parkas. Auksiniai lapai džiugino akį. Parko takeliais vaikštinėjo senovės sagų herojai. Šios relikvijos paieškas, jos išvaizdos išsiaiškinimą reiktų pradėti nuo tikroviškų sąlygų. Tokios yra trys. Pirma: spalva tikrai turėjo priminti auksą; antra: medžiai privalėjo būti dekoratyvūs; trečia: jie vietiniai arba atvežti iš rytų (pvz., Indijos arba Kinijos).

Labai padeda įvardijimas „giria“ – tai nurodo senos kultūros galimybę. Spėkim, kad Glasire augo persikai purpuriniais lapais. Šios rūšies lotyniškas pavadinimas atspindi auksinį lapų atspalvį. Medžiai su rausvais lapais minėti ir tarybiniuose leidiniuose (pvz., F.L. Ščepotjevo „Dendrologijoje“). Persikų giraitės Rytuose nėra retenybė. Šio medžio tėvyne laikoma Kinija. Jam būdinga rausvai ruda kamieno ir storų šakų spalva bei žalios ar rausvokos jaunos šakelės.

Yra dar viena persiko atmaina – su baltais žiedais, kurios tą savybę pažymi „alba“ lotyniškame jo pavadinime. Tai gal ir skandinavų mituose išliko užuominų apie sniego baltumo medį (tam žydint pavasarį). Ir tikrai jų yra.

Baldras – Odino sūnus, gerumo įsikūnijimas: „Jis geresnis už kitus ir visi jį šlovina. Jis tokio gražaus veido ir toks šviesus, kad nuo jo sklinda švytėjimas. Yra augalas, balčiausias iš visų, toks sniego baltumo, kad palyginti jį galima tik su Baldro skruostais. Dabar gali įsivaizduoti, kokie šviesūs ir nuostabūs jo plukai ir kūnas. Jis išmintingiausias iš asų...“ (Jaunesnioji Eda). Minimo medžio tapatinimas su baltažiedžiu persiku galimas ir todėl, kad Baldras – pavasario dievas ir dievų numylėtinis.

Skandinavams gerai žinoma rudeninės miškų spalvos, tačiau auksinė rugsėjo spalva negalėjo būti dievų girios prototipu. Tad reikia ieškoti persiko su aukso spalvos lapais, panašiais į adatas (tai paminima „Edose“. Tokia giria galėjo puošti Užkaukazės arba Persijos miestus. Prie Dono tokia persikų rūšis neištvertų šaltų žiemų. Persikų giraitės reiktų ieškoti ten kur buvo stipri valstybė, Romos varžovė. Tai buvo Parta. Tad verta pasižiūrėti, kas žinoma apie jos istoriją.

Įdomu kad Tanų laikotarpio Kinijos kronikose galima sutikti tokį Partos pavadinimą: Ansi. Jei ‚n‘ nubyrėjo arba atsirado, tai gauname „as“, „asy“. O tuo metu, apie kurį kalba skandinavų Edos, Partą valdė Aršakidų (Arsakidų) dinastija, valdžiusi 250-224 m. pr.m.e., savo ištakas siejusi su Persijos karaliumi Artakserksu II ir laikiusi save Achemenidų dinastijos pratęsėjais - tačiau tai istoriškai nepatvirtinta, o liaudies tradicija, užrašyta al-Beruni, sieja Aršakidus su mitiniu Chorezmo herojumi Sijavušu. Anot jos, Aršakidų pradininkas buvo Aršakas, parnų genties vadas. O parnai – viena dachų (dajevų) atšakų, gyvenusi Turkmėnijos teritorijoje. Tikruoju Partos karalystės įkūrėju buvo Tiridatas, kurį kai kurie ir tapatina su Aršaku. Tačiau G.A. Košelenko „Pirmųjų Aršakidų genealogija“ teigia kitaip: po Aršako II nuvertimo arba mirties valdžia atiteko Tiridato, kuris pats niekada nevaldė, palikuonims, kurie ją „perdarė“ taip. kad Aršakas II visai dingo, o Aršako I valdymo laikas smarkiai sutrumpintas – ir tas susidaręs tarpas atiduotas Tiridatui.

Kaip ten bebuvo, tačiau išryškėjo pirmoji gija, siejanti Aršakidus ir Partą su Prieškaukaze. Strabonas rašo, kad parnai-dajai atėjo nuo šiaurinių Azovo jūros (Meotijos ežero) krantų, tačiau iškart pažymi, kad ne visi sutinka, kad danai yra tarp skitų „gyvenančių virš Meotijos“. Toliau Strabonas mini, kad iš tų skitų-danų save kildina Aršako giminė, nors kai kurie jį laiko baktriečiu (t.y. išeiviu iš Vidurinės Azijos Baktrijos valstybės). Taigi Strabonas pateikia abi Aršako kilmės versijas: skitų nuo Azovo ir Vidurinės Azijos.

Kitoje savo veikalo knygoje Strabonas rašo apie Kaspijos dajus-parnus:
„Mūsų amžininkai vadina dajais pridedant prie jų parnų vardą klajoklių tautas, gyvenančias palei Kaspijos jūrą ir esančias kairėje įplaukiančiam į jūrą. Toliau į gilumą plyti dykuma, o už jos Hirkanija, kur jūra pasidaro plati, kol nesusiliečia su Midijos ir Armėnijos kalnais. Tų kalnų papėdės, pasibaigiančios ties jūra ir sudarančios įlankos kampą, turi mėnulio formą. Šis kalnų šonas nuo jūros iki pačių viršūnių nedidelėje erdvėje apgyvendintas albanų ir armėnų dalies; didesnę šlaito dalį užima gelai, kadusijai, amardai, vitijai ir anariakai. Kalba, kad kartu su anariakais apsigyveno dalis parasijų, kuriuos dabar vadina parsais, o enianai Vitijoje pasistatė įtvirtintą Enianos miestą; ten rodo helenų ginklus, varinius rakandus ir kapus.
Ten yra Anariako miestas, kuriame, kaip kalba, orakulas parodo miegančius... Kai kurios tautos daugiau užsiima grobimais ir karu, nei žemės dirbimu, kas paaiškinama krašto atšiaurumu“ (Strabonas, XII, 3,29).

Dar atkreipkime dėmesį į Strabono pasakojimą, kaip dajai-parnai užgrobė Partos sritis:
„Kai sukito tos tauro pusės gyventojai dėl abipusių priešiškų sirų ir midų karalių, valdžiusių tas sritis, santykių, tai vietininkai pakėlė maištą visų pirma Baktrijoje, o Eufidemo draugai – visoje aplinkinėje srityje. Vėliau Arsakas, savo kilme skitas, valdęs dalį dajų, besivadinusių parnais ir klajojusių palei Ochą, įsiveržė į Partą ir ją pajungė sau. Pradžioje jis pats ir jo įpėdiniai buvo silpni, nes nuolat kariavo su tauta, iš kurios buvo atimta ta žemė. Vėliau jie taip sustiprėjo kaimyninės srities užkariavimu, dėl nuolatinės sėkmės karuose, kad galiausiai užvaldė visą šalį anoje Eufrato pusėje. Jie, įveikę skitus, sau prisiskyrė dalį Baktrijos, o dar anksčiau Eukratidę; ir šiuo metu valdo tokį žemių kiekį, tiek tautų, kad beveik gali varžytis su romėnais savo valdų dydžiu. To priežastis glūdi jų gyvenimo būde bei papročiuose, turinčiuose daug barbariškumo ir skitiškumo, tačiau tuo pat metu ir daug palankių sąlygų iškilti virš kitų bei pasisekimui kare“ (Strabonas, XI, 9,2).

Įdomių detalių Strabonas pateikia apie Partienę, vieną iš Partos sričių, jos branduolį. Kartu atkreipkite dėmesį, kad partų dievai vadinosi divais (devais):
„Partienė nedidelė, ji mokėjo duoklę kartu su hirkaniečiais persų valdymo laikais, kaip ir ilgą makedonų viešpatavimo laiką... Partienė miškinga, kalvota ir skurdi; todėl valdovai savo kariauną per šią šalį pravesdavo skubiai nes net trumpą laiką šalis neišgalėjo išmaitinti armijos. Mūsų laikais ji išsiplėtė, nes į Partienės sudėtį dabar įeina Komisena ir Chorena, o taip pat beveik visas plotas iki Kaspijos vartų, Ragas ir Tapiras, kadaise priklausę Midijai. Apamėja ir Heraklėja – du miestai po Rago. Nuo Kaspijos vartų iki Rago 500 stadijų kaip tvirtina Apolodoras, iki Hekatompilo, Partos karalių rezidencijos, 1260. sako, kad miestas Ragas (Ragavas) gavo pavadinimą nuo žemės drebėjimų, kurie sugriovė, anot Poseidonijaus, daug miestų ir 2000 kaimų. Tapirai, sako, gyvena tarp debrikų ir hirkaniečių. Pasakojama, kad tapirai turi paprotį perduoti vedusias moteris kitiems vyrams, kai tik nuo jų susilaukia dviejų ar trijų vaikų, panašiai kaip mūsų laikais Katonas atidavė, pagal romėnų paprotį, savo Marciją kažkokiam Hortenzijui, kai tasai to paprašė“ (Strabonas, XII, 9,1).

Iš kur galėjo kilti žodis „as“? Galima prisiminti indų asurus, o galima bandyti rasti atsakymą pagal Snorio Sturlusono užuominas apie asų iškeldinimą. Meotai – bendrinis tautų, gyvenusių „ryčiau“ Dono ir jūros, į kurią tasai įteka. Tarp jų buvo ir aspurgianų gentis, save vadinusi pagal savo aukščiausią dievą – Aspurgą.

Štai ką apie tai rašė Strabonas:
„Į meotų sudėtį įeina sindai, dandarai, toretai, agrai, arechiai, o taip pat tarnetai, obidiakenai, sitokenai, doskai ir daugelis kitų. Jiems priskiriami ir aspurgianai, gyvenantys tarp Fanagorijos ir Gorgipijos, 500 stadijų srityje. Kai karalius Palemonas, apsimesdamas draugyste, juos užpuolė, aspurgianai atvirame mūšyje jį atrėmė, jis pats buvo paimtas į nelaisvę ir nubaustas. Iš visų Azijos meotų vieni pakluso tautai, valdžiusiai prekybos punktą prie Tanaiso, o kiti bosforiečiams; beje, kartais ir vieni, ir kiti sukildavo prieš pavergėjus. Neretai bosforiečių vadai užvaldydavo kraštą iki pat Tanaiso, ypač paskutinieji iš jų; Farnakas kadaise nukreipė Hipanijos pas dandarus, išvalęs kažkokį seną griovį, ir taip užtvindė jų šalį“ (Strabonas, XI, 2, 11).

Aspurgo vardą galima versti „Asas aukščiausiasis“. Šaknis „purg“ susijusi su senosiomis hetitų šaknimis, turinčiomis tą pačią reikšmę. Taigi „as“ reiškia „dievas“ arba „valdovas“.

Nebuvo grynų genčių (tokios buvo ypač retos). Buvo genčių sąjungos. Jos slepiasi už etnonimų „hunai“, „avarai“, „sarmatai“, „antai“ ir kt. taip, matyt, buvo ir su Odino genčių sąjunga.

Šiaurės Kaukazo, Kaukazo Albanijos ir Partos sūnūs ne kartą bendrai ėmė ginklus, kad atremtų priešo puolimą. Palikuonys privalėjo prisiminti apie bendrus šventimus su „kaušais ratu“. Ir jie prisiminė. Žuvusiųjų buveinė Valhala – ne vien fantazijos vaisius. Valhala priklausė Odinui, ten rinkdavosi kritę mūšyje drąsūs kariai – eincherijos. Mitinė atmintis viską pagražina, perkelia į dangų. Tačiau lengva tame pastebėti žemiškus požymius. Milžiniškame katile nesibaigia šerno Vechrimniro mėsa (Eldchrimniro katile jį verda virėjas Andchrimniras). Ožka Cheidruna duoda tiek gėrimo, kad numalšina visų karių troškulį. Valhala apšviečiama blizgančiais kalavijais. Žinoma, niekur žemėje nebuvo galima pamatyti visus tuos stebuklus. Valhala atspindi tą bendrumą, būdinga tautai ir jos draugiškiems kaimynams. Taip, kariai prisimindavo kritusius. Su jais puotavo pats Odinas, tiesa, skirtingais pavidalais, skirtingais vardais. Ir aplamai Odinas turi daug vardų – kas seka iš bendravimo su kaimynais, keitimosi kultūriniais pasiekimais.

Tačiau tai veda prie to, kad kiekviena gentis turėjo savo Valhalą. Ar neatsiras artimesnės Edoms savo pavadinimu? Tai Chalchalas, Kaukazo Albanijos valdovų žiemos rezidencija. Šį žodį galima laikyti sudurtiniu iš dviejų šaknų. Pirmoje įvyksta „v-ch“ kaita (ir galima spėti, ją pradžioje reiškus „ratas“, „apvalus stalas“), o antroji reiškia „buveinę“ arba didelę salę. Nyssa archeology

Partoje Valhala privalėjo turėti labiau ideologinį svorį, įkvėpti karius ir sąjungininkus protėvių pavyzdžiu. Tad jos pobūdis, išorinis pavidalas ir apeigos turėjo būti visiškai kitokios.

Dvasiniu Partos centru buvo Nisa. Jos vieta paaiškėjo gana neseniai. Tai kartu ir Partienės pagrindinis miestas. Jis užėmė dvi aukštumas greta šiuolaikinės Bagrno gyvenvietės, netoli Ašchabado. Senasis Nisos pavadinimas Partaunisas (Izidorius Charakietis). Kaukazo Albanijos istorijoje ypatingą vietą užima Partavas, vienas svarbesnių miestų, vėliau sostinė ir kunigaikščių rezidencija. Sąryšiai akivaizdūs...

Ant vienos aukštumos – Aršakidų karališka tvirtovė, ten buvo rūmai su ūkio tarnybomis, šventyklos, vynų saugyklos, kareivinės. Dabar ši vieta vadinama Senąja Nisa. Yra pagrindo ją laikyti kulto centru. Tačiau tada čia reiktų ieškoti Valhalos.

Dėmesį patraukia paslaptinga apvali šventykla. Išorinis jos sienų kontūras sudaro kvadratą. O viduje buvo vienintelė apvali patalpa, kurios diametras per 17 m. Šios salės sienų aukštis 12 m.

Čia buvo du aukštai. Pirmasis spindėjo baltumu. Antrajame, pradedant 6 m aukščiu, buvo kolonos ir nuspalvintos statulos. Tasai statinys kelia daug klausimų. I.T. Kruglikovos knygoje „Antikinė archeologija“ (1984) galima rasti nuorodą į samotrakiečių dievų-kabirų kultą, paplitusį nuo Viduržemio jūros. Atseit, apvalioji senosios Nisos šventykla susijusi su šiuo kultu. Tą mintį dar 6-me dešimtm. išsakė G.A. Pugačenkova, tyrusi partų paminklus, o ją palaikė G.A. Košelenko, vėliau atsisakęs jos gretinimo su samotrakiečių Arsinojono šventykla. Jis nurodė jų skirtumus – Arsinojonas visas apvalus, o Nisos šventykla kvadratinė, ir tik salė apvali.

Ir tikrai, toks gretinimas gali būti netikslus. Senosios Nisos statinio architektūra savita, organiškai teka iš rytų tradicijų. Antro aukšto statulos iš molio, vietinės. Natūralu manyti, kad tai ne vietiniams mažai žinomų kabirų ar kitų svetimšalių dievų atvaizdai.

Ar ne sudievinti protėviai, asai, čia sutikdavo karius ir sukeldavo buvimo čia pojūtį? Juk jaunesniojoje Edoje tiesiai nurodoma, kad Odinas puotavo su kariais, tačiau niekada nelietė maisto, o jam pakako tik vyno. O juk neveltui, matyt, skandinavų šaltiniuose minimi moliniai milžinai. Mito forma, galbūt, išliko ir prisiminimai apie tų senųjų laikų skulptūros techniką.

Senojoje Nisoje yra ir Kvadratinė salė, kurios plotas apie 400 m². Tai irgi vienintelė patalpa pastate, kurio lubų aukštis siekė 9 m. ir čia tarp kolonų specialiose nišose stovėjo spalvintos molinės skulptūros. Tačiau jos atsirado tik ties mūsų eros slenksčiu, o iki tol salė galėjo būti naudota priėmimams. Ji buvo centre ir galėjo būti organizuojančiu elementu.

O įdomiausiu būtų Kvadratinis namas, kuris ir gali būti raktu Asgardui. Juk jame buvo 12 vienodų patarpų su brangenybėmis ir meno kūriniais – po 3 kambarius kiekvienoje pusėje. Kas tai? Turtų saugykla? Matyt. O kiekviena patalpa galėjo būti skirta kiekvienam iš asų. Kai patalpos užsipildė (dovanomis iš visų Puota

kraštų), jos buvo užmūrytos. Kas tai padarė? Aišku, žyniai, kurie nemaža dalimi tapatinti su pačiais asais. Tada imtos statyti naujos saugyklos.

Bet ar yra kokių nuorodų Kvadratiniame name į pačius asus? Viename kambarių saugoti dramblio kaulo taurės (ragai), kurių aukštis 30-60 cm. Jos datuojami 2 a. pr.m.e. tai Odino laikai. Tie apeiginiai indai apačioje baigiasi gyvūnų ir fantastinių būtybių figūrėlėmis, kurių daugumą galima atpažinti islandų sagose. Kai kurie jų labai panašūs į to paties laikmečio trakų ragus. Viršutinė plati jų dalis papuošta reljefiniais frizais. Kai kurie laikė, kad tai graikų Olimpo dievai. Kažin? Juose galima įžiūrėti Odino, Toro, kitų sagų dievų bruožus. Patalpa su taurėmis priklausytų Odinui. Juk Jaunesniojoje Edoje pasakyta, kad Odinui nereikia maisto, o vien tik vyno.

Kitas argumentas – Snoris Sturlusonas tvirtina, kad Odino sostas buvo iš dramblio kaulo. Ar ne keista? Gal didysis islandas supainiojo dramblį su mamutu? Bet nieko keista, jei Asgardas buvo toli nuo Islandijos. Senojoje Nisoje rastos baldų detalės – iš tikro dramblio kaulo.

O štai kitoje aukštumoje, Naujojoje Nisoje rasim likusias sagose aprašytas realijas. Čia buvo diduomenės šventyklos ie nekropolis. Tai tarsi Asgardo pratęsimas.

Jaunesniojoje Wdoje sakoma, kas Asgarde pirmiausia pastatė šventyklą su 12 sostų ir altoriumi Visų tėvui. Ir tame name visa „kaip iš gryno aukso“. Iš čia seka, kas pastatas nebuvo auksinis – tik panašus. Jį atitiktų Naujosios Nisos šventykla, pastatyta 3-2 a pr.m.e. ir sugriauta 1 a. pr.m.e. Keli žodžiai apie tą pastatą. Jis stovi ant platformos iš nedegtų plytų, kurios aukštis apie 1 m. užpakalinė siena lietėsi su miesto siena, o kitos trys pusės buvo su kolonomis. Įėjimas buvo ilgosios sienos viduryje. Namas dviaukštis. Apatinis aukštas atitiko kolonų portiką. Jį puošė sieninės puskolonės ir terakotinės plytelės. Puskolonės nuspalvintos juoda spalva. Siaura frizo juosta irgi buvo juoda. O visa pirmo aukšto siena – avietinė („tarsi iš gryno aukso“). Čia, prie šios šventyklos, ir radosi Glasiro giria. Viršutinis aukštas buvo baltos spalvos (tarsi iš sidabro, kaip ne kartą nurodyta Edose).

Violva – islandiškai „aiškiaregė, burtininkė“. Tą pačią šaknį turi rusų „volchv“. Žymiausioje Vyresniosios edos giesmėje „Violvos pranašavimas“ kalbama apie pasaulio pradžią ir pabaigą, kai dievai žus mūšyje su pabaisomis. Asų priešais yra Surtas („juodas“), Pasaulio gyvatė ir vilkas Fenriras, kuris įveikia patį Odiną. Užslenka Ragnarokas, dievų sutemos. Tragišką neregėto mūšio patosą, kai „saulė užtemo, žemė skęsta jūroje, nuo dangaus nuplėšiamos skaisčios žvaigždės... nepakenčiamas karštis dangų siekia“, netikėtai keičia netikėta šviesios ateities pranašystė: „ ... vėl iš vandens kyla žemė, žaliuodama kaip anksčiau; krenta vandenys, erelis praskrenda virš jūros, nori žuvį pasigauti jis“. Planetoje grįžta gyvenimas. Prietemą keičia aušra. Dievų žūtis – baisus savo nepakartojamumu karas – visa tarsi užmiršta. Pranašautoja tęsia:
„Susirenka asai Idavelio lauke, apie galingą pasaulio juostą kalbasi, prisimena šaunius įvykius ir senovės didžiojo dievo runas. Vėl pievos žolėje turi pasirodyti auksinės tablėjos [matyt lentos ar kokios kitos priemonės žaidimui], jų kadaise naudotos žaidimui“.

Svarbus Idavelio laukas tame atgimime. Tačiau iki šiol niekam nepavyko išversti to pavadinimo – paprastai verčia „amžinai žaliuojantis“, „spindintis“, „nenutrūkstamo darbo“ laukas. Paskutiniame vertime panaudojama „ida“ reikšmė – užsiėmimas, veikla, darbas.

Štai „Idavelio“ vertimas – „laukas žaidimams“. Tame lauke rasti gipsiniai rutuliai, kurių amžius yra 2000 m. rutulių viduje išliko augalų likučių.

Ir čia prisiminkime Mansurdepės kompleksą netoli Nisos. Ir ten buvo laukas, panašus į stadioną.

Jei Aršakidai turėjo giminystės ryšių su daugelio genčių vadais, tai argi to žaidimo pėdsakų nepavyktų rasti, pvz., Kaukazo mituose? Štai kaip osetinų epe „Narty“ perteiktas „žaidimas akmenimis“:

Tautų kraustymasis slepia daug paslapčių. Vienas jų gali padėti atsakyti apie galimą dvigubą Odino giminę. Kodėl minima Troja? Kodėl lygtai Odinas valdė Trakiją? Tai sutinkama Jaunesniojoje Edoje. Ar tai vien išmislas?

Reikia prisiminti, kad kraustymasis vyko palei Dnieprą, kur jau 1-2 a. pradėjo klostytis Černiachovsko kultūra. Į čia, Padniestrę, kėlėsi trakų persikėlėliai-valstiečiai, romėnų engiami tėvynėje, piečiau Dunojaus. Jų likimas panašus į Odino genčių – ir šie traukėsi nuo Romos ekspansijos.

Ir būtent čia, asų ir trakų kelių susikirtime reikia ieškoti Odino trakiškos giminės.

Jaunesnioji Eda pasakoja, kad pasaulio pakrašty yra rūmai, gražesni ir šviesesni už visus, ir vadinasi jie Gimle. Čia atkreipsime dėmesį, kad mituose dažnai rūmai arba miestas turi visos vietovės pavadinimą. Edoje vardijama:
„Kalba,, kad į pietus virš mūsų dangaus dar yra kitas dangus, kuris vadinamas Andlangas, o virš jo yra ir trečiasis dangus – Vidblainas; ir tikrai, tame danguje stovi tie rūmai [Gimlė]. Tačiau dabar juose gyvena, kaip manom, vien šviesieji alvai“.

Daug mitų skirta alvams. Kai asai išėjo į šiaurės vakarus, alvai tarytum liko vietoje, netoli ankstesnės asų tėvynės. Kas gi jie, tie paslaptingi alvai? Jų buitis, matyt tokia pat patriarchalinė, kaip asų buitis. Galima spėti, kad nuolatinis epitetas „šviesieji“ yra paties žodžio „alvai“ vertimas. Kaukazo Albaniją Bizantijoje vadino taip: Alvanonas. Savitos Viduramžių enciklopedijos autorius, Sevilijos arkivyskupas (nuo 600 m.) Izidorius Sevilietis rašė:
„Albanija taip vadinama dėl spalvos tautos, turinčios šviesius plaukus. Ji prasideda rytuose nuo Kaspijos jūros ir nusitęsia per stepes ir miškus palei Šiaurės vandenyną iki Meotidos pelkių“ (Etimologija, XIV).

Stepių, o taip pat Meotidos (Azovo jūros) paminėjimas liudija, kad ir albanai-alvai pajudėjo praėjus amžiams po asų žygio ir ėmė apsigyventi į šiaurę nuo Kaukazo. Kiti autoriai juos vadino alanais. Strabonas rašė:
„Albanai užsiima gyvulininkyste, gyvena piemenų gyvenimą, tačiau ne laukinišką; todėl jie nelabai karingi. Jie gyvena tarp iberų ir Kaspijos jūros, rytuose ribojasi su jūra, vakaruose – su iberais. Į šiaurę nuo jų kyla Kaukazo kalnai... į pietus – Armėnija, dalis lygi, dalis kalvota – būtent Kambinezos srityje armėnai susiliečia su iberais ir albanais.
Kuras ir kitos į ją įtekančios upės, tekėdamos per Albaniją, ją daro derlinga ir atskiria ją nuo jūros. Daugybė atneštinio dumblo jos slėnį užpila taip, kad netoliese esančios salelės susiliečia su krantu ir sudaro daugybę nepraeinamų seklumų. Kalba, kad Kuras įteka į jūrą 12-ka žiočių, kurių kai kurios aklinos, o kitos tokios seklios, kad neleidžia susisiekti. Kadangi krantas per 60 stadijų užtvindomas jūros ir upės žiočių, tai visas tas kraštas nepraeinamas; gi dumblas dengia krantus 500 stadijų. Netoli jos į jūrą įsilieja srauniai iš armėnijos atitekantis Araksas, kuris visada tinka laivybai. Araksas savo tėkme pravalo dumblą, be paliovos atnešamą Kuro.
Galbūt tokiai tautai ir nereikia jūros, o ir žeme, kuri veda kuo puikiausius vaisius ir visokiausius augalus, jie nesinaudoja kaip reiktų. Ji pati be jokio žmogaus rūpesčio ja, be apdirbimo ir sėjimo duoda vaisius, kaip apie tai pasakojo ten buvę kariai, kurie pasakoja apie kažkokį ten ciklopišką gyvenimą. Kartą pasėtas laukas daugelyje vietų duoda du derlius, o kartais – tris, o pirmą kartą net penkiasdešimt. Visa tai be garo ir geležinio plūgo, suarus mediniu arklu. Visas tas slėnis drėkinamas upėmis ir vandeniu gausiau nei Babilonas ir Egiptas, tad ji visad žalios spalvos, ir joje yra puikių pievų. Šioje šalyje ir oras geresnis. Vynuogienojai ne uždengiami, o apkarpomi kas 5 m. jie duoda vaisius antrais metais; kai jie išauga, tai duoda tiek, kad didesnę derliaus dalį palieka ant šakų. Ten gerai auga tiek naminiai gyvuliai, tiek laukiniai žvėrys.
Žmonės taip pat išsiskiria grožiu; jie sąžiningi ir teisingi. Pinigus mažai naudoja. Jie nemoka skaičiuoti daugiau šimto ir prekiauja mainais. Kitiems gyvenimo poreikiams jie irgi abejingi. Jie nežino tikslių svorių ir matų. Taip pat nerūpestingai užsiima karu, krašto valdymu ir žemdirbyste. Jie kaunasi raiti ir pėsti, lengvai ginkluoti ir su šarvais, kaip armėnai.
Jie duoda daugiau karių nei iberai. Jie pajėgūs apginkluoti 60 000 pėstininkų ir 22 000 raitelių; tokiais kiekiais jie kovėsi su Pompėjumi. Jiems, kaip ir iberam, iš tų pačių paskatų pagalbą prieš svetimšalius suteikia klajojantys piemenys; beje, jie patys dažnai užpuola tas abi šalis ir trukdo net jų laukų darbams.

Albanai patyrę strėlių šauliai ir iečių metikai; jie turi šarvus, skydus ir odinius šalmus, panašiai kaip iberai. Albanų šaliai priklauso ir Kaspijos sritis, gavusi pavadinimą nuo dabar išnykusios kaspijų tautos, pagal kurią jūrai duotas pavadinimas. Vykstant iš Iberijos į Albaniją randasi bevandenė ir rūsti Kambizeno sritis palei Alazonijaus upę. Kaip albanai, taip ir jų šunys yra nepaprastai patyrę medžiotojai.
Tuo pat išsiskiria ir jų karaliai. Dabar ten visus valdo vienas. Prieš tai kiekviena gentis, atsiskirianti tarme, turėjo savo vadą. Pas juos yra 26 kalbos, kadangi jie taip lengvai tarpusavyje nesimaišo. Šioje šalyje yra ir keletas nuodingų vabzdžių, skorpionų ir nuodingų vorų. Kai kurie iš tų nuodingų vorų verčia žmones mirti besijuokiant, kiti – ašarose netekus giminaičių.
Albanai garbina saulę, Mėnulį, Dzeusą, tačiau ypatingai Mėnulį. Šventykla jam randasi netoli Iberijos. Garbingiausias žmogus po karaliaus – žynys, kuris valdo visą plačią ir gausiai gyvenamą šventąją sritį bei šventyklos patarnautojus, iš kurių daugelis, ekstazėje, kalba pranašystes. Tą, kuris daugiau už visus, įkvėptas klajoja po miškus, vyriausio žynio įsakymu sučiumpa, surakina šventąja grandine ir metus maitina sočiu maistu; po to patepa kaip auką ir nužudo kartu su kitais aukojamais gyvūnais. Aukoja taip. vienas to reikalo žinovas, su šventąja ietimi, tik kuria leista aukoti žmones, išeina iš minios ir perveria ja aukos širdį. Aukai griūvant, žyniai stebi griuvimą, iš to daro spėjimus ir juos paskelbia.
Albanai ypač gerbia ne tik savo tėvų, bet ir kitų senatvę. Tačiau jiems neleista prisiminti ar liūdėti dėl mirusiųjų; juos laidoja kartu su visu jų turtu. Todėl jie ir gyvena skurde, nes nieko nepaveldi iš tėvų. Tai apie albanus. Beje, kalba, kad Jazonas, po kelionės pas kolchidus su tesaliečiu Armėnu, prasigavo iki Kaspijos jūros ir keliavo po Iberiją, Albaniją ir daugelį Armėnijos bei Midijos šalių, kas įrodoma jazonijomis bei daugeliu kitų paminklų, Armėnas buvo iš Armėnijos miesto, esančio prie Bonbenso ežero, tarp Farės ir Larisos. Kalba, tarytum jo palydovai gyveno Akilisenėje ir Snspiritisėje, netgi iki Kalachanos ir Adiabenos, ir kad nuo jo savo pavadinimą gavo Armėnija“.

Istorikas ir geografas Mozė Chorenskis^**) rašo apie vėlyvąją Albaniją:
„Albanija, t.y. Agvankas, yra į rytus nuo Iberijos [Vracas], nusidriekia nuo Sarmatijos prie Kaukazo iki Kaspijos jūros bei armėnų ribų prie Kuro upės. Agvanija turi derlingus laukus, daug upių; joje daug nendrynų. Ji turi miestus ir tvirtoves bei tokias sritis: Nibuchas, Kanbidžanas, Hochmachas, Šaketas, Eroras, Šakeostanas, Gambasi, Marcpananas, Kagadaštas, Ibagakanas ir daugybė kitų sričių, atimtų iš armėnų.... Žlugus armėnų karalystei, agiancai, spaudžiami chazarų ir kitų plėšrių tautų, perėjo per Kurą į Armėniją ir užėmė kai kurias šiaurines jos provincijas – Arcachą, Uti, Paitakaraną – šalį, vėliau sudariusią Agvaniją,dažnai vadinamas Aranu“.

^*) Snoris Sturlusonas (Snorri Sturluson, 1178-1241) – 13 a. islandų valstybės veikėjas, istorikas, rašytojas. Parašė mitologijos ir skaldų poetikos traktatą (dabar vadinamas „Jaunesniąja Eda“) bei Norvegijos karalių istoriją (16 sagų, parašyta apie 1220–30 m.). Dar jam priskiria „Žemės ratą“ (sagų apie norvegų konungus rinkinys) bei „Sagą apie Egilą“ ir „Sagą apie šv. Olavą“. Jo „Eda“ susidada iš „Giulvos regėjimų“ (mitų siužetai), „Poezijos kalbos“ (įvairūs kalbos niuansai) ir „Dydžių išvardijimo“ (skaldų eilių, kaip vieno ar kito dydžio pavyzdžiai, sąrašas).
Jo garbei pavadintas krateris Merkurijuje.

^**) Mozė Chorenskis (Movses Khorenaci, apie 410-490) – iškiliausias armėnų Viduramžių poetas, gramatikas ir istorikas, parašęs „Armėnijos istoriją“, dėl ko kartais netgi vadintas „armėnų Herodotu“ . Patikimų jo gyvenimo faktų beveik nėra. Anot legendų, jis gimė Siuniko srities Choreno kaime, mokėsi Siunike, vėliau išsiųstas į Edesą ir Aleksandriją, kur susipažino su neoplatonizmo idėjomis. „Armėnijos istorija“ apima laikotarpį nuo armėnų tautos susiformavimo iki 5 a.

Taip sutelkęs visą šalį, jis¹⁾ pasiekė Chachtiko²⁾ ribas, nes Lazika³⁾, Pontas, Frigija⁴⁾, Mažakas⁵⁾ ir kitos šalys, nieko nežinoję apie Aršako karą, tvirtai laikėsi sąjungos su Makedonija. Todėl toksai Morfilikas, surinkęs minėtų šalių gyventojus, pradėjo karą prieš Vacharšaką... [Jis] įkūrė sritis: mažakų, pontų ir jegerų⁶⁾, grįžo prie Parcharo papėdės...

³⁾ Lazika – anot Chorenskio, Lazika (Egrisi) apėmė visą Juodosios jūros šiaurės rytų pakrantę. Autorius nemini abazgų, nes tokia atskira tauta neegzistavo.

⁴⁾ Frigija - istorinė-geografinė sritis bei buvusi karalystė Mažosios Azijos vakaruose, dabart. Turkijos vakarinėje Anatolijos dalyje aplink Sakarijos upę. Senovėje garsėjo Kibelės (Sibelės) kultu.

⁶⁾ pagal Chorenskį visa vakarų Gruzija vadinta Jegerija. Taip tą Gruzijos dalį vadina ir kiti armėnų autoriai – Lozorius Farpeci, Egišė Vardapetas (abu 5 a.) ir vyskupas Sebeosas (6 a.), kuris mini jegersvanus, kuriuos (dabartinės Abchazijos teritorijoje) svanokolchų vardu užfiksavo ir Kl. Ptolomėjus.