Enuma eliš - Babilono pasaulio tvėrimo epas. Mitologija. Vartiklis

Tikriausiai sukurtas 12 a. pr.m.e. ir pavadintas pagal pirmuosius teksto žodžius „Kai aukštai...“. Jis būdavo giedama 7-ias dienas per Naujųjų metų šventę Babilone ir skelbia Marduko, Babilono miesto globėjo, pergalę – kaip jis tapo aukščiausiu dievu, visų dangaus ir žemės dievų valdovu, mat, nors dažnai vadinamas pasaulio tvėrimo metu, iš tikro daugiausia yra apie Marduko iškilimą.

Jo molio lentelės su dantiraščiu buvo rastos kasinėjant Ašure,Ninevėjos karaliaus Ašurbanipalo bibliotekoje. Beveik pilnai išlikęs tekstas yra užrašytas 7 molio lentelėse, kiekvienoje po 115-170 eilučių. Jis parašytas akadų kalba ir nėra rimuotas, tačiau naudojami kai kurie sąskambiai, kurie suteikia hipnotinį poveikį. Atrodo, kad jis skambėjo panašiai, kaip gruzinų giesmės.

I.b (Pastaba: toliau pateikiamas ne „Enuma Eliš“ vertimas, o turinio atpasakojimas)

Nesantaika kilo tarp dievų nepaisant, kad jie broliai. Ir jie nedavė ramybės ir triukšmingai žaidė Tiamatės pilve, jis bangavo šokio ritmu. Apsu negalėjo ilgiau tylėti, jų elgesys buvo netinkamas, pasipūtę jie peržengė ribas.

[ Pastaba: Vietoje "žaidė" O. Wikander panaudojo "dainavo", nors nurodo, kad jos vertimas nėra tikrai teisingas, tačiau, jos manymu, tai nurodo garsiai išreiškiamą džiaugsmą.]

Tačiau Tiamatė nieko nedarė ir Apsu, dievų tėvas, pašaukė Mumu, kad pasidalytų savo nuomone klausimu, kuris nedavė jam ramybės:
'O patarėjau, eime su manimi pas Tiamatę!'

Taip jie atėjo ir susėdo prieš Tiamatą ir kalbėjosi apie jų pirmagimius, jaunuosius dievus, ir Apsu tarė:
'Jų elgesys yra bjaurus, dieną ir naktį be paliovos mes kenčiame skausmą. Aš noriu juos užmušti, visus juos, mums reikia ramybės, kad vėl galėtume užmigti'

Kai Tiamatė tai išgirdo, jai nežmoniškai suskaudo, ji raitėsi iš skausmo ir nevilties, jos širdis slapta prisipildė meilės ir ji tarė:
'Kodėl turime žudyti vaikus, kuriuos patys pradėjome? Jei jų keliai nėra lengvi, palaukime dar truputį'.

O Mumu piktavališkai patarinįjo Apsu:
'Tėve, užmušk juos nesigailėdamas ir turėsi ramybę dieną ir naktį, ir galėsi užmigti'.

Kai Apsu išgirdo, koks likimas iškrito jo vaikams, jo veidas įsiliepsnojo kuriamo blogio malonumu, tačiau Mumu apkabino jo kaklą ir paklupdžius pabučiavo jį.

Sprendimą sužinojo visi vaikai, panika apėmė juos, o po didelės tylos - sumaištis.

Išminties dievas, šviesus protas - mąstantis ir planuojantis, Nudimmud-Ea, jis matė tveriamą chaosą ir sumąstė gudrybę.

Jis ištarė žodį, kuris užkerėjo vandenis, jie užpuolė Apsu, kuris užmigo, - saldūs vandenys užmigo, Apsu užmigo, Mumu neteko jėgų. Apsu gulėjo parklupdytas, neveiklus.

Tada Ea nuplėšė savo liepsnojantį apsiaustą ir užsidėjo karūną save paskelbdamas karaliumi. Kai Ea šoko per Apsu, jis užmušė jį bei Mumu blogio patarėją, jis išėjo per nosį ir išsilaisvino.

Ea sumušė savo priešus ir juos pavergė. Kai jo pergalė buvo visiška, buvo taika ir jis ilsėjosi - savo šventuose rūmuose jis užmigo. Virš pirmykštės bedugnės, gelmės, jis pastatė savo rūmus ir šventyklą ir ten šlovingai gyveno su žmona Damkina.

Tame kambaryje, (kas buvo iš anksto nulemta) jis sumąstė patį nuostabiausią ir pirmąjį tarp įstabiausių veiksmų.

Bedugnės gelmėje, jo valia, Mardukas buvo sukurtas Apsu širdyje, taigi, Mardukas buvo sukurtas šventoje Apsu širdyje. Ea jį pradėjo ir Damkina pagimdė jį; jie - tėvas ir motina. Jis žindo deivių krūtis.

Jo kūnas buvo nuostabus, kai pakeldavo akis - švytėjo; jo žingsniai buvo didingi; jis visur pirmavo iš pat pradžių.

Kai, jį pradėjęs Ea, pamatė, jis pradžiugo, jis spinduliavo, spindėjo, nes matė, kad jis tobulas - ir jis padaugino savo galvą, vieną iš pirmųjų ir iškėlė aukščiausiai.

Jo galūnės buvo skaisčios, galinčioms darbams, kurie nesuvokiami mąstymu; keturios, viską matančios akys; keturios viską girdinčios ausys; jo lūpom prasiskyrus, pasirodydavo ugnies liežuvis. Milžiniškos galūnės buvo taip aukštai, kad pranoko bet kurį aukščiausią dievą; jis buvo galingas ir nešiojo dešimties šlovę; žaibai supo jį.

Tada Anu pradėjo vėjus surinkęs juos iš keturių pasaulio dalių ir paleido tornado, kad suptų Tiamatę.

Tačiau tada kiti dievai neturėjo daugiau ramybės. Kentėdami nuo audrų, jie slapta susimokė savo širdyse ir kreipėsi į Tiamatę, jų kūnų motiną. Savo motinai jie kalbėjo:
"Kai anie nužudė Apsu, tu net nepajudėjai, niekuo nepadėjai jam, savajam vyrui. Dabarties Anu iš keturių pasaulio dalių atsiuntė šiuos bjaurius vėjus, šėlstančius tavo žarnose, - ir mes negalime ilsėtis dėl skausmo.

Prisimink savoje širdyje Apsu, savąjį vyrą, prisimink Mumu, kurs buvo nugalėtas, - dabar tu viena palikai ir vien šiukšlės aplink, - mes praradome tavo meilę, mums skauda akys ir mes jau seniai nebemiegame.

Atsikelk, o Motina! Užmokėk jiems skolą ir tebūna jie tušti, kaip vėjas!"

Tiamatė, pritardama tam, pasakė:
"Aš sutinku su pasiūlymu, mes sukursime siaubūnus, - ir šie kartu su dievais eis į mūšį".

Jie stumdėsi rikiuotėse rengdamiesi keliauti su Tiamate, dieną ir naktį rezgė įvairias intrigas; triukšmas augo, ruošiantis mūšiui, - ir tada atsiliepė Senoji Ragana, pirmoji motina, naujų palikuonių motina.

Ji išleido į laisvę nenugalimą ginklą, ji paleido milžiniškas gyvates su aštriais dantimis, pilnais nuodų vietoje kraujo, - keliančius paniką drakonus, šlove prilygstantiems dievams.

Nėra pasigailėjimo jų ginklams, nesudeba jų širdis mūšyje - palaiminta josios įsakymu, neatšaukiamu.

iš pirmosios kartos - savuoju karžygiu, karo vadu, susirinkimo vyriausiuoju, besirūpinančiu tiekimu, valdančiu karo vežimą mūšyje.

Visa tai suteikė ji, pradėjusi žygį, tardama:
"Dabarties viskas tavo rankose, manieji burtai juos supančiuos, jie paklus mano valiai. Tujei aukščiausiasis, vienintelis mano vyre, tavojo žodžio klausys pakilę būriai".

Ji jam atidavė Likimo lenteles, pritvirtindama ant krūtinės:
"Dabar ir visados tavasis žodis bus neatšaukiamas ir nuosprendis galutinis. Jos užgesins ugnį ir smogiantis vėzdas neteks galios".

Kai Kingu gavo valdžią, anksčiau priklausiusią Anu, besiskirdami charakteriais jie pripažino siaubūnų kartą.

Kai jos triūsas buvo baigtas, prieš savo vaikus pradėjo ji ruošti karą. Tai buvo nuodėmė, ką ji darė keršydama už Apsu, - šios blogos naujienos pasiekė Ea.

Kai jis sužinojo, kokie yra reikalai, jis buvo apstulbintas, jis sėdėjo tyliai tamsoje, kol jame sukilo pyktis, - tada jis prisiminė kitus dievus, buvusius prieš jį. Jis nuėjo pas Anšarą, savo tėvo tėvą, ir papasakojo, kaip Tiamatė ruošia sąmokslą:

'Ji nenori mūsų, tėve, mūsų motina Tiamatė pakėlė šį žygį, ji triukšmauja iš pykčio, o visi tie dievai, kuriuos pradėjai, prisijungė prie jos'

Ji išleido į laisvę nenugalimą ginklą, ji paleido milžiniškas gyvates su aštriais dantimis, pilnais nuodų vietoje kraujo, - keliančius paniką drakonus, šlove prilygstantiems dievams.

Nėra pasigailėjimo jų ginklams, nesudeba jų širdis mūšyje - palaiminta josios įsakymu, neatšaukiamu.

Pagaliau jis prakalbo, įtikinėdamas Ea kilti kovai:
'Jei jau kartą iš žodžių audei žabangas, eik dabar ir išbandyk. Tu užmušei Mummu; užmušei Apsu, - užmušk ir Kingu, žygiuojantį Tiamatės priešaky'.

'Aš pasitiksiu Tiamatę ir atvėsinsiu jos dvasią; kai jis širdis persipildys, - ji išgirs manuosius žodžius. Ir jei ne aš, tai tujei galėsi nuraminti vandenis'.

Nudimudas pasirinko trumpiausią kelią ir nuėjo tiesiai pas Tiamatę, tačiau išvydęs visą jos veiklą, nesusitiko su ja, o sugrįžo atgal palūžęs.

Tada Anšaras pašaukė savo sūnų Anu:
'Tai tikras didvyris, nenugalimas karys, stiprusis dievas. Eik ir susitik su Tiamate, atšaldyk jos įniršį, kai jos širdis persipildys, ji paklausys tavęs, - tačiau jei ji išliks nepalenkiama, mano žodis galės sutramdyti vandenis.'

Anu paklausė tėvo įsakymo, pasirinko trumpiausią kelią ir nuėjo tiesiai pas Tiamatę. Tačiau prisiartinęs taip arti, kad galėjo stebėti visą jos veiklą, jis negalėjo eiti susitikti su ja ir sugrįžo atgal pas Anšarą palūžęs.

Jis tarė, kad nors ir matė Tiamatę:
'Mano rankos yra per silpnos, aš negaliu jos nugalėti'.

Anšaras neteko žado, jis spoksojo į žemę ir jo plaukai pasišiaušė ant pakaušio. Jis purtė galvą pasisukęs į Ea, Anunakius, gausybę dievų, susirinkusių čionais į pasitarimų vietovę, - jie sėdėjo atviromis burnomis savo mintyse:

'Koks dar dievas gali susikauti su Tiamate? Nė vienas daugiau negali išvysti ją ir grįžti atgal'.

Tada Viešpats, dievų tėvas Anšaras, atsistojo didingai. Manydamas apie visus, jis kreipėsi į Anunaki:
'Kuris iš mūsų aršiausias mūšyje? Tai didvyris Mardukas! Tik jis vienas yra pakankamai stiprus keršyti už mus!'

Tada Ea pašaukė Marduką į slaptą vietą ir davė jam gudrų patarimą:
'Esi mano mylimiausias sūnus, kuris šildo mano širdį. Kai išvysi Anšarą, eik tiesiai prie jo, kaip kad eitum mūšyje. Sustok, kai kalbėsi, ir tave išvydęs jis nurims'.

Mardukas džiūgaudamas dideliais žingsniais nubėgo ir atsistojo prieš Anšarą. Kai Anšaras jį išvydo, jo širdis prisipildė džiaugsmu, jis pabučiavo jį į lūpas ir nusikratė nevilties.

'Anšarai, nutrauk savo tylėjimą, leisk išsiveržti žodžiams. Koks didvyris pakilo į mūšį prieš mane? Tik moteris, tik Tiamatė skrenda link mūsų su savo kūriniais. Privalai greitai nusukti Tiamatei sprandą'.

'Mano sūnau, išmintingasis sūnau, aptemdyk Tiamatę žodžiais, eik iškart dabar, tavo vežimas kaip viesulas, jie niekados nenukreips tavęs į šalį nuo Tiamatės, - susitvarkyk su ja ir grįžk'.

Viešpats džiaugsmingai pakilia dvasia tarė dievų tėvui:
'Dievų sutvėrėjau, suteik man valdžią likusiems, jei tik turiu būti jūsų gynėjas, sumušdamas Tiamatę ir gelbėdamas jūsų gyvybes,

Sušauk Pasitarimą, duok įgaliojimus vadovauti kitiems, - ir kai atsisėsite pasirašyti savo potvarkių, džiausmingai sėdėsite Ubshukinoje, Synodo kalne, dabar ir visados tegu mano žodis būna įstatymu,

Ir ne tu, o aš, spręsiu apie pasaulio prigimtį, įvyksiančius reiškinius. Mano įsakai niedakos neturėtų būti atšaukiami, niekad nekeičiami, - ir aš pabaigsiu pasaulio tvėrimą'.

Toliau Tiamatė, skatinama kitų dievų, pagimdė monstrus, kurie sukilo prieš Ea. Bet Mardukas, padedamas vėjų, užmetė tinklą ir iš lanko nušovė Tiamatę. O monstrai buvo surakinti ir nubausti. Tada Mardukas sukapojo Tiamatę (iš arterijų išsiveržęs kraujas nuplūdo į nežinomus kraštus, - panašu į skandinavų Ymiro nužudymą), o iš jos kūno sutvėrė pasaulį.

„Enuma Eliš“ turi du atskirus pasakojimus apie pasaulio sutvėrimą. Pirmasis yra epo pradžioje apie tai, kaip susimaišė Tiamatės (sūrios jūros) ir Apsu (gėlo požeminio vandens)vandenys, o antrasis – kai Mardukas nužudė Tiamatę ir panaudojo jos kūną pasaulio sukūrimui. Tai tiesiogiai primena Biblijos Pradžios knygą: 1-me skyriuje pasaulis sutveriamas per 7 d., o 2-me vėl pasakojama, tačiau kitomis priemonėmis ir kita tvarka. 1-me skyriuje Dievas kuria pasaulį Tiamatė, dievas

tiesiog vardindamas pasaulio dalis, vieną po kitos – ir tai jas sukuria tiesiog iš nieko. 2-me skyriuje Dievas panaudoja egzistuojančią medžiagą, kaip žemę ir savo kvėpavimą ir leidžia Adomui suteikti pavadinimus gyvūnams – tačiau šįkart jų įvardijimas jų nesukuria.

Panašiai galime vertinti ir „Enuma Eliš“ abu sutvėrimus: pirmajame pasaulis neegzistavo, nes niekas nebuvo įvardinta, o dievai atsirado sumaišius gėlą ir sūrų vandenis. Kitame Mardukas „gamina“ pasaulį iš jau turimos materijos, Tiamatės kūno.

Abi Biblijos versijos laikomos kilusiomis iš skirtingų šaltinių – jos skiriasi stiliumi, prieštarauja viena kitai tiek, kad sunku suprasti, kodėl jos abi įtrauktos į tą pačią knygą. Tas pats ir dėl abiejų „Enuma Eliš“ versijų, nors ta nuomonė nėra įsitvirtinusi tarp specialistų. Dalys akivaizdžiai neprieštarauja viena kitai, tačiau pirmojoje sukuriamas dangus ir žemė, o antrojoje šioji perkuriama.

Sunku įsivaizduoti, kad egzistuotų ir veiktų dievai neturėdami vietos. Dievai neatskiriami nuo pasaulio. Tekste tvirtinama, kad jie priklauso žvaigždėms, tačiau žvaigždės priklauso dangui, kuris privalo egzistuoti, kad būtų dievams kur būti. Ir kita vertus, Apsu yra požeminis gėlus vanduo, kas sunkiai įsivaizduojama be žemės paviršiaus, po kuriuo jis turėtų būti.

Ir net apjungus abu pasakojimus, prasmės neatsiranda daugiau. Iki nužudant Tiamatę, kaip iš jos galėjo būtų suformuotas pasaulis – ir kaip ją buvo galima nužudyti neturint pasaulio, kuriame turėjo vykti tas mūšis? Tokios anomalijos įprastos sutvėrimo mituose, tačiau turi būti atidžiai išnagrinėtos.

Koks pasaulio sutvėrimas galėjo turėti prasmę babiloniečiams? Pirmiausia vanduo – tiek gėlas, tiek sūrus – kaip visad esantis, tad pirmiausia turėjo atsirasti tam tikra žemė, atskirianti juos. Joje turėjo gyventi tik dievai, kurie rungėsi, kuris jų bus valdovas. Tada atėjo laikas sukurti mirtingųjų pasaulį, - kad tie tarnautų dievams (nes koks kitas tikslas gali būti?!)

Tad yra prasmės, kad dievai ir dieviški dalykai buvo sutverti „iš nieko“, nes pirmapradžiame pasaulyje buvo labai mažai to, ką galima panaudoti kaip medžiagą, o tada iš esančios medžiagos galėjo būti kuriami žmonės ir tai, kas gali suirti (daugelyje mitų dievai nėra nemirtingi – ta prasme, jie gali mirti, tačiau jų galimas egzistavimo laikas yra neribotas).

Kitas sutvėrimo mitų rūšiavimo būdas yra pagal naudotus mechanizmus.
Betarpiškas tvėrimas, kai pasaulis ir viskas jame atsiranda iškart – kaip Pradžios 1-me skyriuje. Grandininis tvėrimas, kai įvykiai seka vienas kitą automatiškai. Pačioje pradžioje gali būti dieviškos valios aktas, tačiau dažniausiai ir jo nėra. Pirmasis „Enuma Eliš“ pasakojimas turi jo požymių, nes sumaišomi vandenys, - ir pirmapradžiai dievai ima gimdyti kitus dievus. Tačiau kai tik kyla konfliktas, kai jaunesnieji dievai ima trikdyti Apsu ir Tiamatės (šiedu perteikia inercijos ir ramybės būseną) ramybę, pasakojimas nukrypsta iš šio tipo - ir pereina į konfliktų seką, kai pradžioje Ea nužudo Apsu, o vėliau Mardukas – Tiamatę.

Neplanuotas tvėrimas, kai jis prasideda atsitiktinai, be plano ir be kieno nors valios. „Enuma Eliš“ gali būti tokio tipo pavyzdys, nes, atrodo, kad vandenys susimaišė be jų valios, jie neturėjo galios norėti to neleisti. „Enuma Eliš“ neduoda užuominos apie dievų sukūrimo tikslą, tačiau priežastis nurodoma vėlesniam žmonijos sukūrimui.

Amatininko tvėrimas, kai pasaulis kuriamas po truputį, tarsi rankdarbis, paprastai iš turimos medžiagos (tačiau ne visada). Šiai grupei priklauso abu Pradžios knygos pasakojimai. Pirmajame pasaulis tveriamas diena po dienos, nors ir nenaudojant jokios medžiagos, o antrajame tai daroma taip pat, tačiau naudojant žemę ir kitas medžiagas. Šiam tikui priklauso ir antrasis „Enuma Eliš“ pasakojimas.

Yra du argumentai, kodėl pirmasis mitas yra senesnis. Pirmasis – dėl jų eilės tvarkos, o be to antrasis priklauso nuo pirmo. Be pirmojo antrasis netenka prasmės. Tad jis aprašo ir ankstesnius kosmogonijos įvykius. Kai Mardukas pradėjo savo tvėrimą, jau daug kas buvo ten. Pradžioje tebuvo Tiamatė, Apsu, ir kažkokia žemė, skyrusi juos. Tai arčiau pačios kosmoso pradžios. Ir tą būseną galime laikyti egzistavus amžinai.

Antrasis tvėrimas tada būtų pirmojo papildymas, suteikiant Mardukui daugiau svarbos dievų panteone. Tačiau daugiausia prasmės ši istorija įgauna dalyvaujant Ea, tad ir antrasis tvėrimas turėjo egzistuoti tradicijoje iki parašant „Enuma Eliš“.

Pirmasis tvėrimas tikriausiai baigiasi pasirodant Ea, iškylančio virš visų dievų - jis tekančių gėlų vandenų (šaltinių) dievas. Nudimmud'o (aludario) vardu jis buvo šumerų Sutvėrimo dievas (Enki). Pradinėje šio pasakojimo versijose jis galėjo tverti likusią pasaulio dalį bei jo gyventojus. Nesanti dalis būtų tiesiog jo genealogija. Mardukas nužudo Tiamatę. Bareljefas

Kaip jis būtų galėjęs tai kurti? Pirmos dvi epo eilutės gali duoti užuominą: dangus ir žemė dar buvo be pavadinimų. „Enuma Eliš“ nėra vardijimo kaip tvėrimo priemonės, tad tos dvi eilutės tarsi ne vietoje. Įvardijimas kaip svarbus aktas atsiranda vėliau, kai Tiamatė, Ea ir kiti naudoja burtus savo darbams. O pasaulis prasideda nuo vandenų.

Pirmapradė jūra sutinkama daugelyje pasaulio sukūrimo mitų; ir tai suprantama, niekas kitas neatrodė tokiu amžinu ir nekintančiu. Net saulė ir mėnulis nėra tokie pastovūs – jie atsiranda ir išnyksta.

Pirmajame „Enuma Eliš“ tvėrimo mite yra ne vienas, o du vandens telkiniai. Tai gana unikalu. Ir vieno jų vanduo geriamas, o kito ne. Bet juk sumaišius sūrų ir gėlą vandenį gausime tik sūrų vandenį tai paaiškina Tiamatės viršenybę. Ji galingiausia, nes jos vanduo nugali. Ir tai, kad Tiamatės vanduo negeriamas yra dar vienas jos galios (ir pavojingumo) įrodymas.

Tačiau nors būtent gėlas vanduo yra svarbus išgyvenimui, tačiau „Enuma Eliš“ tarsi pateikia priešingą vaizdą: Tiamatė yra motina, suteikianti gyvybę kitiems dievams, o Apsu mažai tame dalyvauja, o vėliau tampa mirusiųjų pasaulio simboliu. Tai savotiška anomalija ir paslaptis.

Tiamatė, kaip pasaulio motina, nors Apsu ir paminėtas pirmas, labiau tiktų būti pirmąja pasaulyje. Tad pati pradžia galėjo būti, kur tėra tik viena Tiamatė, o gėlas vanduo ir sausuma iškilo iš jos gelmių. Pasaulyje yra tokio tipo mitų. Ir tai paaiškintų, kodėl Apsu, o ne Tiamatė yra siejamas su mirusiųjų pasauliu – Tiamatė visa ko, tame tarpe ir Apsu, kūrėja; ir kaip Apsu po sueities su Tiamate nusileidžia į anapusinį pasaulį, taip daro ir visos gyvos būtybės.

Antrasis mitas duoda užuominą, kad pasaulis buvo tvertas kitaip – kad pradžioje tebuvo vienas pasaulio kūrėjas, kad ir jūrų vandenų Tiamatė. Ją nužudė jos palikuonys, kad iš jos kūno pagamintų pasaulį. Vis tik greičiau, kad tai ne kitas savarankiškas mitas, o pirmojo mito papildymas.

Tačiau jame įdomus žmonijos vaidmuo – dievai vieningai sutaria, kad žmonės privalo tarnauti dievams. Dievams tai tikrai turi prasmę, o žmonėms, kurie sukūrė šį mitą? Aiškiai matosi, kad epas skirtas ne žmonėms, o valdovams. Epas šlovina Marduką, tad netiesiogiai pagarbinamas ir žemiškasis jo atstovas. Žmonės turi tarnauti savo valdovui taip, kaip jiems skirta tarnauti dievams.

Tačiau ko gali reikėti dievams iš mirtingųjų tarnų? Tai turi prasmę, jei dievai gyveno tarp žmonių, o ne žvaigždėse. Tai nurodoma ir senesniame „Atrahasis“ epe, kuriame dievai buvo labiau panašūs į žmones:

Tada, kaip ir „Enuma Eliš“ jie sukūrė žmones, kad sumažintų darbo krūvį. Tačiau tokie dievai nedaug skiriasi nuo žmonių, tad atrodo, kad jie žmoniją susikūrė pavergdami kitą tautą, arba suskirstydami visuomenę į valdytojus ir tarnautojus. Kita galimybė, kad tie pirmapradžiai žmogiški dievai yra protėviai. Žmonės išlaikė įsipareigojimus ankstesnėms kartoms, kurios po mirties persikėlė į Apsu anapusinį pasaulį, kurio valdovu yra Ea. Jie sugrįžo pas savo valdytojus palikę palikuonis tęsti savo darbus. Garbinant protėvius ir jiems aukojant garantuojamas protėvių gerbūvis anapusiniame pasaulyje.

Pastaba: Tai turi truputį sąšaukų su kitais mitais, kuriuose dievai žmonės sutvėrė sunkiems darbams dirbti. Iš čia atsiranda samprotavimai, kad dievai yra ateiviai, o žmonės yra jų sukurti genetiškai. Daugiau apie tai skaitykite Kaip jie mus darė

^*) Alternatyvus vertimas „Kai dievai tarsi žmonės“, kas labiau nurodo, kad pradžioje buvo žmonės arba labiau panašūs į žmones.

Epas parašytas kalba, kuris skiriasi nuo to meto šnekamosios kalbos. Naudojamos išplėstinės literatūrinės žodžių formos, kurios, šiaip, nėra labai dažnos. Tai būdinga poezijai. Prozoje nėra tendencijos naudoti alternatyvias variacijas.

Tekstas sudarytas iš dvieilių (sakinių), disticho (graikų "di" – "du" ir "stich" – "strofa"). Jo strofos sudaro ryšį, kurį galima būtų pavadinti "rimu abstrakčia prasme" – pagal prasmės laipsnį. Kiekvienos strofos turinys perteikiamas dviem lygiagrečiomis formuluotėmis, neretai atskiriant tarpeliu, taip vadinamasis parallelismus membrorum. Antroji dalis arba pabrėžia pirmąją dalį, naudodama kitus žodžius, arba pateikia priešingą teiginį

Ritmas yra taip, kaip buvo eiliuojama graikų ir lotynų kalbose (ilgų ir trumpų skiemenų grupės), nebuvo naudojamas, tačiau eilutėje dažnai yra 3-4 (retai 5) kirčiai. Nėra jokio rimo.

Epas prasideda Tiamatės (sūrios jūros) ir Apsu (gėlo požeminio vandens) vandenų sumaišymu ir baigiasi Ea pasirodymu ir iškilimu tarp kitų dievų. Netrukus tarp dievų prasideda nesantaika - ir tuo metu minima esant daugiau dievų, nei iki tol minėta. Be to, jie veikia taip, kad neprimena pirmapradžio panteono, susidedančio daugiausia iš dievų, perteikiančių pagrindines kosminius elementus, tokius kaip jūra ir dangus, erdvė virš ir žemiau horizonto. Matyt, neišlikusi dalis turėjo aprašyti jo genealogiją.

Ea kuria pasaulį ir visus kitus jo gyventojus. Ir ar kitaip jis gali kitaip kurti pasaulį, nei vėliau aprašytu būdu?

Raktu gali būti pirmos dvi eilutės. Jos mini vardų suteikimą - pradžioje nei žemė, nei dangus neturėjo vardo. „Enuma Eliš“ mite vardų suteikimas nėra pasaulio kūrimo būdas, todėl tos eilutės atrodo tarsi ne vietoje. Tačiau vardų suteikimo svarba aiški iš kitų pasirodymo ir vardų suteikimo jiems. Tai verčia prisiminti Biblijos Pradžios knygos pradžią. Išmintingas dievas Ea galėjo imti suteikinėti vardus ir dievams nurodyti jiems tinkamas vietas tarp žvaigždžių. Toks dievas galėjo padaryti įtaką Biblijos Pradžios knygai.

Tačiau pirmieji įvykiai pasaulyje nesusiję su vardų suteikimu. Pasaulis prasideda iš vandens. Pirmapradė jūra yra daugelyje kosmologinių mitų - ir tas faktas nesunkiai paaiškinamas. Niekas neatrodo esąs labiau ilgalaikis ir nekintantis nei beribis vanduo. Jis nusitęsia be galo, jis ardo pakrantę, gali tapti audringas, tačiau niekada nepraranda savo formos, - gali pasitraukti, tačiau visada sugrįžta. Net saulė, mėnulis ir žvaigždės nėra tokios pastovios - jos atsiranda ir dingsta, jie juda dangumi ir neturi savo pastovios vietos. Tik jūra yra amžina!

Gana unikalu, kad pradžioje buvo ne vienas, o du vandenys: Tiamatė (sūrus) ir Apsu (gėlas). Faktiškai, sumaišius šiuos vandenis gaunamas sūrus vanduo - tuo paaiškintina Tiamatės pirmenybė (kaip ir tai, kad sūrus vanduo negeriamas - tai rodo jos galią ir pavojingumą). Tačiau gėlas vanduo yra gyvybės pagrindas, tuo tarpu "Enuma Eliš" yra atvirkščiai - Tiamatė pradeda dievus, ji jų motina.

Nors Apsu paminimas pirmiau, tačiau galėjo būti ir dar ankstesnė "pradžia", kai Tiamatė tebuvo viena, o iš jos gelmių iškilo žemė ir su ja gėlas vanduo. Egzistuoja keletas tokio tipo mitų. Tai paaiškintų, kodėl Apsu susijęs su mirusiųjų pasauliu - Tiamatė buvo visa ko, taipogi ir Apsu, kūrėja; ir kai Apsu po sąveikos su Tiamate nugrimzdo į požeminį pasaulį, kaip ir bet kokia būtybė Tiamatės paviršiuje nugrimzta po kurio laiko į gelmę.

Tiamatė yra pirmapradė dievybė, chaosas, egzistavusi iki atsirandant dievams. Tokios būtybės buvo įsivaizduojamos kaip pabaisos, esančios kosminių dydžių. Akadų kalba "tiamat" reiškia "jūra" ir buvo naudojama Persijos įlankai (Žemutinė jūra) ir Viduržemio jūrai (Viršutinė jūra) žymėti.

Tiamatė yra moteriškoji "jūros" ir "sūraus vandens" personifikacija, tokia prasme naudojama ir kituose epuose. Tokioms pirmapradėms būtybėms (kaip ir Apsu, Mumu) praleidžiamas dieviškumo žymuo - to priežastis nėra žinoma.

Apsu yra kita pirmapradė būtybė, egzistavusi prieš dangaus ir žemės sukūrimą ir yra vyriškoji požeminių (gėlų) vandenų personifikacija. Šiame epe jo personifikacija yra unikali (galbūt, susijusi su Tiamatės personifikacija), nes kituose tekstuose Apsu naudojamas nepersonifikuota prasme "požeminis vanduo". Šis yra (vandenų) dievo Ea (šumerų Enki), prižiūrinčio šį vandenį, įtakoje. Apsu aprūpina vandeniu upes. Tuo tarpu sezonų kaita ir krituliai yra (lietaus) dievo Adado sritis. Už derlių atsakingi abu – Ea ir Adadas. Cilindriniuose antspauduose Apsu vaizduojamas kaip šventykla (su Ea soste), iš kurios liejasi vanduo. Apsu valdos yra požemiai, mirusiųjų pasaulis, iš kurio nėra sugrįžimo. 29 eilutėje Apsu minimas pradėjusiu visus dievus.

„Mumu“ reiškia reiškia „išmintis“ arba „sugebėjimai“ (pagal W.G. Lambert‘ą), is kur išvedamas „sutvėrėjas“, o taip pat „triukšmą“ (pagal P. Michalovskį). L. Kingas (1902) jį išvertė „chaosas“ - nepaaiškindamas kodėl, o T. Jacobsen’as čia pasiūlė versti „matrica“ O. Wikander'as (2005) aiškina, kad žodžio prasmė susijus su kūrybine galia, tačiau nurodo ir į žodžio žaismą su vėliau pasirodžiusio dievo Mumu vardu.
Pagal epo kontekstą - tai susimaišiusio vandens, kurio terpėje gimė dievai, personalizacija.

Pirmoji Tiamatės ir Apsu vaikų pora buvo Lahmu ir Lahamu („Plaukuotasis“ ir „Dumblėtoji“); jie perteikia dumble glūdėjusias galias. Jie sutinkami 21 a. pr.m.e. tekstuose (Gudea tekstų A cilindras). Jie turi tris poras garbanų. Lahmu yra įėjimo į Apsu sergėtojas. Kituose tekstuose yra ir daugiau Lahmu ir Lahamu (kartais 8, bet yra ir 50), tačiau „Enuma eliš“ jų skaičius sumažintas iki vienos poros. Lahmu vėliau yra ir vienas iš 11 monstrų.

Anšaras ir Kišara (šumerų „an“ – „dangus ir „ki“ – "žemė“) pateikiami kaip dangaus dievo Anu (o taip pat Ea arba Enki) tėvai.
Akadų ir šumerų mitologijoje Anšaras (ar Ašuras – visas dangus“) buvo dangaus dievu, dangaus ir vyriško prado simboliu. Jis buvo savo sesers Kišaros („visa žemė“; žemės ir moteriško prado simbolis) vyru, jiedu buvo slibinų Lahmu ir Lahamu vaikai, Tiamatės ir Apsu anūkai bei Anu ir Ea (ir kai kur, Enlilio) tėvu. Kartais vaizduojamas su žmona Ninlile. Ašaras suorganizavo dievų maištą prieš Tiamatę, tačiau pats mūšyje nedalyvavo.

Žinoma pilnesnė dievų geneologijos versija, kurią „Enuma Eliš“ sutrumpino (ir taip pažeidė logiką): Lahmu ir Lahamu pagimdė Duri ir Dari (laiko ciklą), kurie savo ruožtu – Enšarą ir Ninšarą (tvirtą horizonto pagrindą – du diskus).

Anu (šumerų An) reiškia „dangus“ - tai buvo dangaus dievas, dievų valdovas. Dėvėjo galvos apdangalą su ragais. Jis gyveno toli ir mažai domėjosi žmonija. Jo kariais buvo žvaigždės, o Paukščių takas buvo jo keliu (Anu kelias). Manyta, kad jis gyvena Ursa Major žvaigždyne. Jam buvo skirta puiki šventykla Uruke su neįprastu dvigubu zikuratu.
Anu žmona buvo Antu, o jų vaikai anunakiai. Viena Anu dukrų buvo Gula, Ninurtos žmona. Gula yra žolynų, gydymo, gyvybės globėja.
Vienu Anu sūnų buvo Gibilas (kitaip Nusku arba Nunska) – asirų ugnies dievas, dar vadintas dievų ir žmonių valdytoju. Jo darbas buvo sėdėti teisėjo soste ir teisti žmonių sielas.

Nudimudas yra Ea, kaip šumerų dievo-kūrėjo, vardas. Ea (šumerų Enki) yra gėlo vandens, išminties ir giesmių dievas, išmokęs žmones menų ir civilizacijos dalykų - pasiųsdamas pas juos Septynis Išminčius.

Anduruna yra šumerų žodis, kurį galima versti "Dangiškoji buveinė" - ir jis, greičiausiai, nurodo dievų namus.

Mardukas (arkadų Amar.utu – „saulės veršelis“, biblinis Merodachas) – vėlyvos kartos Babilono miesto dievas, pamažu iškilęs į aukščiausią poziciją (2 tūkstantmečio pr.m.e. antroje pusėje) – ir tada buvo parašytas „Enuma Eliš“ epas. Atrodo, kad jis perėmė Ea ir Enlilio funkcijas. Jis imtas laikyti Ea sūnumi, kuriam tėvas savanoriškai perleido rūpestį žmonija. Tuo tarpu Enlilio (iš Nipuro) galią ir prerogatyvas perėmė žeminant šio prestižą. Vienintelis rimtas Marduko varžovas po 1000 m. pr.m.e. tebuvo asirų Anšaras. Jo simbolis buvo slibinas.

Biblijoje minimas Jer. 50:2: „Babilonas paimtas: Belas nužemintas, Merodachas sudaužytas“. Prie Babilono karalių vardų dažnai buvo prijungiamas priedėlis „Merodachas“, kaip Merodach-Baladanas (Iz 39:1; 2 Kar 20:12 – kas iš asirų kalbos reikštų „Mardukas man davė sūnų“) ir Evil-Merodachas (2 Kar 25:27; Jer 52:31,34 – „Marduko tarnas“).

1:1. "Enūma" yra laiko jungtukas "kai" (taip pat "inūma" ir "inu");
"Eliš" – prieveiksmis, sudarytas iš "elū" (kaip veiksmažodis – "būti aukštai", kaip būdvardis - "aukštas") ir galūnės "-iš";
"Lą" yra neiginys "ne";
"Nabū" (nabių) – "vadinti". Tekste pavartotas trečiuoju asmeniu, tad reiškia "yra/buvo pavadintas".
"Šąmąmū" – literatūrinė "šamą'ū" (arba "šamū"), reiškiančio "dangus", daugiskaitos forma.

1:2. "Šapliš" yra prieveiksmis, sudarytas iš "šaplu" ("po, apatinė pusė"), pridėjus galūnę "-iš";
"Amatum" – reta literatūrinė žodžio "žemė" forma; galūnė "-atum" nurodo moteriškos giminės vardininką;
"Šuma" – "šumu" ("vardas") galininko linksniu;
"Zakrat" – "zakąru(m)" ("sakyti") dalyvinė trečio asmens moteriškos giminės forma.

"Viršuje" ir "apačioje" dažnai naudojami pažymėti "dangus" ir "žemė", tačiau kartais ir "žemė" (arba "gyvųjų pasaulis") ir "požemiai" ("mirusiųjų pasaulis"). Kartu jie išreiškia visumą, t.y. "visur".

1:3. Logograma "zu'ab" (šumerų Abzu, akadų Apsu) pratęsta dalelyte "-ma", turinčia daug funkcijų, tačiau čia reiškianti jungtuką "ir", kuris, skirtingai nuo paprasto u ("ir") nurodo laikinę arba loginę dviejų dalių jungtį. Ji dažnai verčiama "ir" arba "ir tada", tačiau kitais atvejais, priklausomai nuo konteksto, visai neverčiama.
"Rėštū" (rėštių) – "vyriausias sūnus", "pirmagimis", "senasis". Čia "-t-" nėra moteriškumo požymis, o galūnės "-tiu" dalis, padarant būdvardį iš daiktavardžio. Reikšmė yra susijusi su "rėšu" (galva, priekinė dalis, viršutinė dalis, pradžia).
"Ząrūšun" – iš "ząriu" (zęriu) – "tėvas", "palikuonis" ir priesagos "-šun" ("jų", "tas, kuris"). Akadų kalboje įvardžiai "mano", "tavo", "jo", … "jų" dažnai išreiškiami priesaga. Pvz., senojoje babiloniečių kalboje "jo" dažnai yra "-šu", tačiau vėliau dažnai imtas rašyti kaip "- šū". Daugiskaitos "jų" yra "-šunu", tačiau čia panaudota trumpa forma "-šun".

1:4. Logograma "amtu" (nekalta mergelė) tėra derinyje su "ti" sudarydama vardą "Tiamat";
"Mummu" – "išminčius", "protingasis" yra tikrinis vardas, amatų dievas, Apsu viziris, dažnau naudojamas išmintingojo dievo Ea epitetu. Čia jis panaudotas tarytum prasme "sukūrėjas";
"Mu'allidat" – dalyvis iš veiksmažodžio "'alądu" ("nešioti"). D-kamienas (D iš "Dvigubinimas", nes vidurinė priebalsė dvigubinama "-ll-") duoda prasmę "ta, kuri išnešiojo", yra sudaromas su priešdėliu "mu-". Galūnė "-at" nurodo moteriškąją giminę.
"Gimru" – daiktavardis, išreiškiamas "visumą". Priesaga "-šun" (jų) nurodo įvardį, t.y. "jų visų".

1:5. Logograma "a.meš" žymi "mū" daugiskaita (dėl "meš") - "vandenys", papildeyta priesaga "-šunu" įvardžiui (jų) – šįkart nenaudojant trumposios formos;
"Ištėniš" yra prieveiksmis "pirma", "lygiai", o taip pat "kartu";
"Ihįkū" yra "hąku" (hiąku), "sumaišyti", daugiskaitos trečias asmuo. Priešdėlis "i-" yra būdingas trečiam asmeniui, o ilgoji galūnė "-ū" žymi daugiskaitą. Tai esamasis vykstančio veiksmo laikas – "kai jie maišo". Simboliškai tai gali būti aiškinama taip: Tiamatė (sūrūs jūros vandenys) susimaišo su gėlais požeminiais Apsu vandenimis. Toks reiškinys buvo sutinkamas Mesopotamijos pietų pelkėse, kuriose auga nendrės. Iš jų susidaro plaukiojančios salelės, vėliau virstančios nauja ir derlinga žeme.

1:6. Yra "aleph" raidė ir gali būti bet kokia balse;
"Giparu" (giparru) – "ganykla";
"Kiscscurū" (kitscurū) – ypatingas Gt-kamieno dalyvis iš pradinio "kascąru" (susukti). Kadangi "sukimas" yra iteratyvus veiksmas, naudojama Gt-forma (susukti ganyklą – prasme, sukurti ganyklas").
"Scuscū" – pelkė, nendrių "lovos";
"Se'ū" – "ieškoti", o taip pat 3 asmens dalyvis arba daugiskaita ("kai nendrių dar nebuvo randama").

1:7. "Enūma" yra laiko jungtukas "kai";
"Ilū" – "dievai" (veiksnys);
"Šūpū" – 3 asmens dalyvis iš "wapū" ("pasirodyti", "būti matomu");
"Manąma" – "kažkas" (taipogi, "manamma", "mamman") su neifilių "lą" (ne).