Skandinavų pasaulio sukūrimo mitas

Nuorodos: Odinas ir Išmintis
Odinas nugali Vaftrudnyrą
Kita norvegų mito versija

Kadaise nebuvo nei dangaus ir žemės, o vien tik bedugnė gelmė; viskas buvo bekraštė migla, kurioje išsiveržė šaltinis - 12 upių girdė jis; sruveno upės tolyn ir virto į ledą; vienas sluoksnis uždengdavo kitą, - ir didžioji praraja užsipildė.

Miglos karalijos pietuose plytėjo šviesos valdos. Iš ten atskriedavo šiltas vėjas ir tirpdė ledą. Garai kilo į viršų ir virsdavo debesimis, iš kurių ir atsirado Ymiras, Šalčio milžinas ir jo palikuonys bei karvė Audhumbla, kurios pienas buvo maistas milžinui. Karvė maitinosi laižydama nuo ledo šerkšną ir druską. Vieną dieną jai belaižant druskos klodus, pasirodė, iš pradžių, tik žmogaus plaukai. Kitą dieną jau matėsi visa galva, o trečią - visas kūnas visame savo gražume, judesyje ir galioje. Ši naujoji esybė buvo dievas, iš kurio ir jo žmonos, - milžinų rasės dukros, - gimė trys broliai: Odinas, Vili ir Ve.

Jie užmušė milžiną Ymirą ir iš jo kūno sutvėrė žemę; iš jo kraujo - jūras; iš jo kaulų - kalnus; iš jo plaukų - medžius; iš jo kaukolės - dausas; iš jo smegenų - debesis, sklidinus krušos ir sniego. Iš Ymiro antakių dievai sukūrė Midgardą (Vidurio žemę), kuri turėjo tapti žmogaus buveine.

Odinas po to sutvarkė dienos ir nakties kaitą bei metų laukus danguje pakabindamas Saulę ir Mėnulį ir nurodydamas jų kelius.

Kai tik Saulė išskleidė savo spindulius virš žemės, jie pažadino augalų pasaulį, liepdami skleisti pumpurus ir leisti atžalas. Iškart po to, kai dievai sukūrė naują pasaulį, - jie vaikščiojo jūros pakrante ir džiaugėsi atliktu naujuoju darbu. Tačiau jie matė, kad be žmogaus šis pasaulis dar nėra išbaigtas. Tada jie nukirto uosį, iš kurio išdrožė žmogų, o iš alksnio - moterį; ir juos pavadino Aske bei Embla.

Odinas jiems įkvėpė gyvybę ir dvasią (sielą), Vili - priežastį (valią) ir galimybę judėti, Ve suteikė jiems jausmus, išraiškos priemones ir kalbą. Ir jiems buvo atiduota Midgardo žemė, o jų palikuonys pradėjo žmonių rasę.

[PR, Midgardas atsirado iš pirmykščio milžino Ymiro kūno. Nuo kitų milžinų antpuolio jį apsaugojo Toras. Midgardas yra devynių pasaulių viduryje. Kalvotoje jo dalyje yra Asgardas, į kurį galima patekti tik vaivorykštės tiltu.]

Irminsulis (senąja saksų kalba „galingas stulpas“) – saksų mitologijoje Irminui pašvęstas medžio kamienas, garbintas dar Tacito, aprašiusio „Heraklio stulpus“ frizų žemėse, laikais. Pagrindinis Irminsulis buvo girioje prie Eresburgo Vestfalijoje, kurį 772 m. sunaikino Karlas Didysis, siekęs apkrikštyti saksus, o kitas – prie Unštruto upės Tiuringijoje. Jame germanai įžvelgė uosio Igdrasilo atvaizdavimą.
Irminsulyje esantys pasauliai įkūnijo Visatos jėgas: žievėje buvo asų buveinė Asgardas, šaknyse – mirties karalystė Helė, priešingose šakose poromis įvairūs kiti pasauliai, o centre žmonių pasaulis Midgardas.

Odinas ir Išmintis    

Dar iki pasaulio sukūrimo Odinas gyveno Asgarde, dievų šaly, kuri buvo tarsi nepaprastas milžiniškas uosis. Odino rūmai buvo didžiausi ir stovėjo pačioje uosio viršūnėje. Prie šio milžiniško medžio šaknų tekėjo trys šaltiniai. Vienas jų buvo Išminties šaltinis, o jį saugojo milžimas Mymiras.

Odinas buvo stipriausias iš dievų ir vyriausias iš Asų. Tačiau, kad sužinotų visą praeitį ir ateitį, jis turėjo atsigerti iš Išminties šaltinio, kurį atidžiai saugojo milžinas. Tačiau Odinas nė nemanė veikti apgaule. Jis tiesiai paprašė Mymiro:
- Leisk atsigerti iš Išminties šaltinio.
- O kam iš stipriausiam iš dievų reikalinga išmintis? - paklausė Mymiras.
- Valdovas turi būti išmintingas, - atsakė Odinas.
- O ar žinai, kad veltui išminties negaunama?
- Žinau.
- Ką duosi mainais? - paklausė Mymiras.
- Ką tik nori, - tarė Odinas, - išmintis verta bet ko.
- Tada palik man savo dešiniąją akį, - tarė Mymiras.

Nuo tada, Odinas teturi tik vieną akį, - bet ir su ja jis mato visą praeitį ir ateitį, ko nesugeba nė viena gyva būtybė.

Kaip žuvo dievai ir žmonės?

Atsirado žemėje pranašė Vala. Žinia apie ją pasiekė ir dangų ir pats Odinas pakvietė ją pas save, kad nuspėtų dievams ateitį.

- Juodi debesys artėja, - tarė Vala. - Ugnies dievas Loki, kurį prikalėte prie uolos už Baldro nužudymą, nutraukė grandines ir renka kariauną žygiui. Žemėje prabėgo ištisus trys žiaurios žiemos. Iš po žemių išlindo visos pabaisos ir baisioji gyvatė, su kuria kovėsi Toras. Aš regiu, kaip dievai eina į mūšį. Priekyje, sparnuotu šalmu ir ietimi rankoje - pats Odinas. Bet, vargas jums, aš regiu, kad Odinas žūsta pabaisos nasruose. Griaustinio dievas Toras užmuša gyvatę, tačiau jinai, prieš mirdama, dar suspėja mirtinai jam įgelti, - ir jis taip pat žūva. Loki ir Heimdalis užmuša vienas kitą. Odino sūnus Vidaras užmuša pabaisą, prarijusią tėvą. Tačiau milžiniška angis su trenksmu trenkiasi į žemę. Nudrimba dangaus skliautas ir Žemė paneria po vandeniu. Milžiniški vilkai praryja saulę ir mėnulį. Ir tamsa apgaubia pasaulį.

Tačiau po to džiaukitės, o Dievai. Dūmai sklaidosi ir pateka nauja saulė. Išlikę didvyriai kuria naują pasaulį. Aš regiu aukštai aukštai danguje naują šalį. Ji daug aukščiau nei Asgardas. Ji aukščiau už bet ką! Žemė vėl išsilaisvina iš vandenų. Sužaliuoja laukai ir miškai. Nauji žmonės apgyvendina ją. Ir jie jau nesirūpina vien tik turtais. Jie nekariauja ir gyvena be rūpesčių ir laimingai.

Taip pranašė Vala išbūrė Odinui apie dievų ir žmonių likimą.

Odinas nugali Vaftrudnyrą

Vienąkart Odinas nusprendė pasivaržyti su Vaftrudnyru. Garsas apie šio išmintį pasiekė net dangų, - todėl net Frigė, Odino žmona, atkalbinėjo:

Toras (Tor) - skandinavų mituose vienas iš asų, griaustinio, audros ir derlingumo dievas, dieviškasis herojus, kuris saugo dievus ir žmones nuo milžinų ir kitų pasakiškų pabaisų, Odino ir žemės deivės Jordės sūnus, Sifės vyras. Gyvena Bilskirniro menėje Trudheime Asgarde. Vaizduojamas raudonplaukiu, su Mjolniro kūju, kuris laikomas jo simboliu, kurio kopijas žmonės nešiojo kaip amuletus. Su kūju ir „jėgos juosta“ jis buvo praktiškai nenugalimas. O kad galėtų suimti iki raudonumą įkaitusį kūjį, jis turėjo geležines pirštines. Jo milžinišką bronzinį vežimą per dangų tempė du ožiai. Vardas kilęs iš senovės islandų „tor“ – „griaustinis“ – ir taip jis susijęs su dievu Taraniu. Paskutinę dieną prieš pasaulio pabaigą (Ragnaroką) kovos su milžiniška gyvate Jormungandra, esančia Loki sūnumi, ją nužudys bet ir pats mirs paskęsdamas jos nuoduose – jo kūjį perims sūnus Magnis, pratęsiantis kovą už tėvą.
Jo garbei pavadintas 90-as Mendelejevo lentelės elementas ir asteroidas 299.

- Lik geriau rūmuose. Ar įsivaizduoji kas bus, jei pralaimėsi? Žmonės negerbs dievų!

- Todėl ir einu, kad žmonėms parodyčiau dievų išmintį, - prieštaravo Odinas. - Vaftrudnyras, ko gero, iš tikro labai protingas, tačiau negi jis tiki, kad yra protingesnis už dievų ir žmonių tėvą?

Nusileidęs į žemę, kaip jau įprasta, jis apsimetė keliaujančiu. Vaftrudnyras svetingai jį priėmė:
- Kuo tu vardu?
- Ganhardas, - atsakė Odinas.
- Būk svečiu. Sėsk ant suolo ir mes pasirungsime.

Pirmasis klausinėjo Vaftrudnyras:
- Koks žirgo, kasryt atnešančio dieną, vardas?
- Jo vardas Skinfaksi, - atsakė Odinas.
- O naktį?
- Chrimfaksi.
- Pasakyk, Ganhardai, kokia upė skiria dievų ir žmonių pasaulius?
- Tai šiltoji srovė Yvingas.
- O kur įvyko didžiausios kautynės?
- Vigride, - taip ji vadinasi.
- Ką gi, matau, kad esi išmintingas, - tarė Vaftrudnyras. - Dabar tavo eilė klausinėti.
- Iš kur atsirado pasaulis? - klausė Odinas.
- Iš Ymiro kūno kūno kilo žemė; iš jo kaulų - kalnai. Jo kaukolė virto dangaus skliautu, o kraujas - jūra.
- Iš kur atsiranda vėjas?
- Dievas Chresvelgas erelio pavidalu sėdi ant dangaus krašto. Savo sparnais jis sukelia vėją.
- Pasakyk, kur kiekvieną dieną vyksta mūšiai?
- Odino rūmuose, - atsakė Vaftrudnyras. - Iš pradžių kaunasi, o po to puotauja.
- Kokia bus pasaulio pabaiga?
- Milžiniškas vilkas jį praris.
- Ir viskas?
- Prieš tai saulė gimdys dukrą. Ir šviesa nedings, - patikslino Vaftrudnyras.
- Kaip mirs Odinas? - paklausė Odinas.
- Fenriras jį sudraskys.
- O paskui?
- Odino sūnus Vydaras perplėš vilko nasrus ir taip atkeršys už tėvo mirtį.
- O dabar man pasakyk, ką Odinas sūnui papasakojo, kai sūnus gulėjo ant laužo? - paklausė Odinas.
- Nežinau! - šūktelėjo Vaftrudnyras. - Ir niekas to nežino!
- Netiesa, - pertraukė Odinas. - Aš žinau!

Tada Vaftrudnyras puolė ant kelių - jis suprato, kad ginčijosi su dievų tėvu Odinu, protingiausiu iš Asų.

[ Taip pat siūlome paskaityti:

Antis Luvra
Kiti skandinavų dievai
Taranis, griausmavaldis
Kelias link Vedantos
Filipinų tvėrimo mitai
Rigvedos 'Himnas varlei'
Kryžius ir Toro kūjis
Zep Tepi - pirmasis laikas
Sniego karalienė
Bhagavat-gita
Mitologijos skyrius
Vartiklis