Keltų ir skandinavų Dievai
Taranis, griausmavaldis
Romos poetas Lukianas*) (gimęs 39 m. Kordoboje, Ispanijoje, miręs 65 m. Romoje) vienintelis literatūroje paliudija apie keltų dievą Taranį. Poemoje Bellum civile (geriau žinomoje kaip Pharsalia) rašė:
... ir tie galai, kurie žmonių aukomis suminkštindavo negailestingų dievų širdis Teutas, Esus ir Taranis, kurių altoriai kelia šiurpulius ir baugina, kaip ir skitų Dianos.
Lukianas pirmo amžiaus viduryje rašė apie dievus, kuriuos Cezario kariauna rado Galijoje. Šios poemos komentatorius, 9 a. gyvenęs Šveicarijoje, dar turėjo galimybę pasinaudoti ankstesniais, dabar jau dingusiais, dokumentais patikslina žmonių aukojimo ypatybes. Taranis būdavo nuraminamas deginant ugnyje, Esus'ui (Viešpačiui) aukojami būdami pakabinami ir prismeigiami prie medžio, kur mirtinai nukraujuodavo, o skirti Teutates būdavo paskandinami.
Taranio sąsaja su ugnimi leidžia spėti, kad Cezario ir Strabijaus aprašyto Karklinuko padarymas ir sudeginimas gali būti siejamas su Griausmavaldžiu, nors negali tuo būti visiškai tikri.
Vardas Taranis yra kilęs iš senosios keltų (ar indo-europiečių) šaknies taran, reiškiančios griausmavaldis arba griaustinis.
Figūrėlė, rasta Le Chateklet, Prancūzijoje (Nacionalinis Antikos muziejus, St.Germain-en-Laye, Prancūzija), datuojama 1-2 a. pr.m.e., vaizduoja protingą patriarchalinę būtybę su žaibu ir Saulės ratu rankose. Bet kuris vakarietis ją sietų su Jupiteriu (Dzeusu), tik Saulės ratas nurodo ją esant keltiškos kilties.
Pagrindinis šaltinis apie keltų dievus yra Cezaris, aprašęs juos trumpai, bet aiškiai. Gaila, jis nepateikia jų keltiškų vardų, o vadina romėniškais atitikmenimis. Pirmiausia paminimas labiausiai galų garbintas Merkurijus, tikriausiai atitinkantis Lugh, vyriausią dievą. Tada Apolonas, "nuvyjantis ligas", Minerva, "perduodanti meno ir amatų žinias", Jupiteris, "valdantis danguje" ir pagaliau Marsas, "atsakingas už karus".
Taranio sąsaja su ugnimi aiški ir toje figūroje bei Cezario apibūdinime. Ugnis danguje (Saulė) ir ugnis ore (žaibas ir jį palydintis griaustinio garsas ir iš to kylantis jo vardas). Ir kitur randame Jupiterį su ratu.
Italijos Camonica slėnyje prie Paspardo yra daugybė piešinių ant uolų nuo paleolito iki vėlyvojo geležies amžiaus. Tą sritį buvo užėmę keltai Hallstat laikotarpiu. Jie čia buvo įsikūrę ir vėlyvajame geležies amžiuje (600-400 m. pr.m.e.). Tarp tų laikotarpių piešinių gali būti susijusių su Taraniu ir Cernunnos.
Vėlyvojo geležies amžiaus figūra vaizduoja vyrą vilkintį kažkuo, kas gali būti labai išpuošti šarvai, dešinėje rankoje laikantį vėzdą ar žaibą, o vietoje galvos turintį ratą. Daiktas kainėje rankoje neaiškus, galbūt, antropomorfinė figūra išreiškianti, kad auka priimta.
Išlikę 7 Taraniui skirti altoriai: Chester Britanijoje, Bockingen ir Godamstein Vokietijoje, Orgon, Thauron ir Tours Prancūzijoje ir Scardona Jugoslavijoje.
Bockingen altoriuje užrašas Deo Taranucno Veriatus Primus ex iussu... (Dievui Teraniui, Veratius Primus, potvarkiu..."
Česterio altoriuje (154 m.), nors ir paveiktam erozijos, įskaitoma: Jupiteriui, geriausiam ir didžiausiam Taraniui, Lucius Bruttiuss Praesens iš Clunia galų votingų genties, XX Valeria Victrix legiono princeps, pagal nuopelnus išpildydamas savo pareigą, konsulams esant Commodus ir Lateranus. Šis romėnų kario užrašas liudija apie keltų dvasinės kultūros poveikį romėnų religijai.
Orgon (Bouches-du-Rhone) užrašas graikiškomis raidėmis yra galų kalba. Gerai įžiūrimas Taranio vardas. Jis būtų: UEBROMAROS (vardas, reiškiantis didingasis gintarinis (plaukuotasis)) DEDE (duoda) TARANIUI BRATOU (atsidėkodamas, iš keltų šaknies brat protas, mintis) DECANTEM (dešimtinę).
Yra ir kitų su Taraniu siejamų vaizdų pagal juose naudojamus simbolius (pvz., Saulės ratą) ar išmąstant bei ezoterinius šaltinius.
Šiedu vaizdai (esantis kairėje - iš Gundestrupo katilo, datuojamas 200-100 m. pr.m.e., o dešinėje - nuo liejimo formos, rastos Korbridžo, Nortunberlande, ir datuojamas 200-300 m.) yra greta rato. Gundestrupo figūra rankų padėtis būdinga keltų dievams, o Korbridžo figūra laiko vėzdą ir skydą, galbūt, naudojamus bildesiui sukelti (griaustinis).
Otto Frey spėja, kad žirgas žmogaus galva iš Reinhamo karališkojo kapo (apie 450 m. pr.m.e.) vaizduoja Taranį. Taip pat daug monetų, daugiausia iš Galijos, taip pat vaizduoja žirgus su žmogaus galva. Vietoje raitelio dažnai pavaizduojama negailestinga giltinė. Pavaizduotame egzemplioriuje už žirgo yra Saulės ratas.
*) Markas Anėjus Lukianas (Marcus Annaeus Lucanus, 39-65) - iškilus Romos poetas; Senekos Vyresniojo anūkas, augo globojamas filosofo Senekos Jaunesniojo. Daugybė jo kūrinių yra dingę.
Pelnė Nerono palankumą, tapo artimu jo draugu ir anksčiau laiko gavo kvestoriaus pareigybę. Parašė 3 dalių epinę poemą apie pilietinį karą Farsalo mūšis (Pharsalia), kur aprašoma Cezario ir Pompėjaus kova, pasibaigianti mūšiu prie Farsalo. Remiantis Tacitu (Analai), Neronas iš pavydo uždraudė Lukianui išleisti šį kūrinį, o pasak Svetonijaus, kaip atsaką į prarastą susidomėjimą juo, Lukianas paskelbė užgaulių eilėraščių, į kuriuos Neronas niekaip nereagavo.
65 m. Lukianas prisideda prie Pizono sąmokslo, yra išaiškinamas, jam įsakoma nusižudyti persipjaunant venas. Anot Tacito, mirdamas jis prisiminė savo eilėraštį apie panašiai mirštantį sužeistą kareivį ir padeklamavo kelias eilutes ir tai buvo jo paskutiniai žodžiai.
Enuma eliš
Sniego karalienė
Drugelio simbolizmas
Vabalai - ryšininkai
Mitai apie vaivorykštę
Druidų žmonių aukojimai
Teliavelis, saulės kalvis
Dievų žemiškasis veidrodis
Skandinavų pasaulio tvėrimo mitas
Spiritualizmo apžvalga: Mesmeras ir kt.
Žėruojančios šokių aikštelės
Airių pretenzijos į Ameriką
Kryžius ir Toro kūjis
Actekų kosmologija
Mitas ir reikšmė
Pasaulio sukūrimo puslapis
Mitologijos skiltis
NSO ir paranormalu
Vartiklis