Mitai apie Tvaną. Pasaulio mitologija: Prie žmonijos ištakų. Afrika, Rytai, Australija. Vartiklis

Daug mitų ir kiekviena šventoji knyga pasakoja apie pasaulio ir žmonių sukūrimą. Ir beveik visada jose tvirtinamam kad dabartinis žmogus sukurtas iš antro karto, prieš tai buvęs dievo mėginimas buvęs nesėkmingas.

Pasižiūrėkime į Bibliją. Visa dabartinė žmonija yra teisuolio Nojaus sūnų palikuonys, išsigelbėjusių kartu su savo tėvu. Kitus žmones nuskandinęs tvanas. Kodėl buvo sunaikinti žmonės? Biblija aiškina taip:

„Tuo metu žemėje gyvenę milžinai...“ Tie milžinai buvę „pikti ir labai nusidėję savo Viešpačiui“. Kai „Dievas pažvelgęs į žemę“, jis pasakęs: „Štai ji, ištvirkėlė“. ir tai buvo Tvano priežastis (vis tik mitų apie Tvaną nesutinkama centrinėje Afrikoje bei viduriui ir šiaurės Azijos plotuose...).

Tuo būdu milžinų (taip pat skaitykite Ar milžinai tėra išmonė?), nustojusių klausyti Dievo, pyktis ir šėlimas užtraukęs Dievo rūstybę ir tvaną. Neįtraukta į Biblijos kanoną „Enocho knyga“ smulkiau aprašo tuos įvykius: prižiūrėti tvarkos Dievas nusiuntęs į žemę angelus sargus. Tie angelai neatsilaikę prieš žmonijos dukterų grožį ir „nupuolę“. Jų vaikai milžinai virtę piktomis stichijų dvasiomis ir ardę Dievo įvestą tvarką. Supykęs Dievas atvėręs dangaus gelmes ir prasidėjęs Tvanas.

Kūrimo mituose nėra evoliucijos - viskas pasirodo užbaigtu pavidalu. Štai pas papuasus pirmieji žmonės išėjo iš žemės (Graikijoje irgi žmonės atsiranda iš žemės) su tais pačiais papuošimais ant kūno, kiekvienas nešdamas savo dėžutę kalkėms ir kramtydami savo betelio riešutą.

Tvano ženklai

Kad senovės legendos ir mitai gali turėti realų pagrindą, rodo įvairūs juos palaikantys faktai. Nuo seno Italijos Kalabrijos kalnuose randamos suakmenėjusios jūrų kriauklelės. Tai sutinkama visur. Kai 18 a. pradžioje rado fosiliją, kažkuo primenančią žmogų, geologas J. Šeichceris^*) tikino, kad tai „Dievo prakeiktas prieštvaninis žmogus“ ir radinį aprašė eilėmis:

Sūdūlėję nusidėjėlio palaikai,
Sulaikykite šių laikų piktadarystes!

Romos istorikas Varonas nurodė Tvano datą (2376 m. pr.m.e.; pagal kitus duomenis – 2136 m. pr.m.e.). Tvaną mini „Vedos“ ir senovės kinų rankraščiai. O Egipto žyniai Solonui aiškino, kad jų šalyje tvano nebuvo, o štai Europoje tai nutikdavo dažnai.

Ž. Kiuvjė pasiūlė įdomią hipotezę. Retkarčiais Žemė tarsi sprogsta, lavą lieja vulkanai, baisūs žemės drebėjimai purto žemę, milžiniškos bangos užlieja sausumą viską pakeliui naikindamos. O vėliau gyvybė vėl atgimsta. Jis padarė išvadą, kad prieš 5-6 tūkst. m. įvyko didelis ir netikėtas virsmas, kurio metu vienos šalys nusėdo, o kitur jūros dugnas iškilo.

Tada moksle Tvano idėją užmetė. Tačiau 1929 m. tarpupyje kasinėjo senovinį Uro miestą. Tranšėja kilto kelių metrų susikaupusių šiukšlių sluoksnį. Pagaliau buvo pasiektos upės sąnašos be jokių žmonių veiklos požymių. Kasinėjimų vadovas Leonardas Vulis dėl visa ko nusprendė dar tęsti kasimą. Metras, dar ir staiga! .. vėl pasirodė indų šukės, titnago dirbiniai,... Mokslininkas neskubėjo su išvadomis, buvo atliekami nauji kasinėjimai. Ir vėl upės dumble rasti „kultūriniai sluoksniai“ su žmogaus veiklos požymiais. Neliko abejonių – rasti Tvano pėdsakai! Tik L. Vulis apsiribojo lokaliu potvyniu Tigro ir Eufrato slėnyje. Juk ir Indija kenčia nuo dažnų Bramaputros upės potvynių. 19 a. pabaigoje per vieną tokį žuvo ketvirtis mln. indų.

11-oje “Gilgamešo epo” giesmėje pasakojama apie Tvaną. Abu Gaboje ir Nipure rastos Babilono karaliaus Hamurapio laikų (18 a. pr.m.e.) molio lentelės irgi minėjo Tvaną. Nustatyta, kad Tvanas galėjo būti apie 23-20 a. pr.m.e. – po prieš tai trukusios sausros. 23 a. Kinijoje valdant imperatoriui Jao didelio potvynio metu susiliejo Chuanchės ir Jandzės upių vandenys – po to net kelis dešimtmečius kinai turėjo sausinti užtvindytas žemes.

Geologai irgi tvirtino: vyko Baltijos jūros transgresija, augo Alpių ledo kepurės, gėlėjo sūrūs Šiaurės Amerikos ežerai, drėko Europos ir Kazachstano durpynai. Archeologai aptiko apsemtas medines gyvenvietes Europoje.

Tragedija pasikartojo po 18 a. 6 a. pr.m.e. kinų rankraštis praneša, kad Chuanchės ir Jandzės valdenys išsiliejo kaip jūra, ilgam pakeitę jūros pakrantę. Tuo metu „Kimbro tvanas“ užgriuvo Europos pakrantę, o Reino potvynis privertė kraustytis daugelį tautų. Smarkiai pakilo Bodeno ir kitų Alpių ežerų vandens lygis (iki 9 m). Amerikoje gėlais tapo sūrūs ežerai, o Ouenso ežeras pasiekė aukščiausią lygį. Vėl prasidėjo atšilimas, o vėliau – ilgos sausros.

Praėjo dar 18 a. ir žemę vėl skriaudė potvynių ir atšalimų laikotarpis. Tai prasidėjo 13 a. Nuo tada pastebimas nuolatinis klimato atšilimas.

^*) Johanas Šiochceris (Johann Jakob Scheuchzer, 1672-1733) – šveicarų gamtotyrininkas, tyrinėjęs Šveicarijos florą ir fauną. Baigęs mokslus Nyderlanduose ir Vokietijoje, 1696 m. grįžo į Ciurichą, kur 1710 m. gavo matematikos profesoriaus pareigas. Svarbiausi jo darbai yra apie mokslinius stebėjimus arba jo keliones. Jo 3-tomio „Šveicarijos gamtos istorijos aprašymas“ (1706-08) pirmoje dalyje aprašomi Šveicarijos kalnai apibendrinant visas tuo metu žinomas žinias (antra – upėms ir ežerams, trečia – geologijai ir klimatui). Jis žinomas ir paleontologiniais tyrinėjimais ir „Lithographia Helvetica“ (1702) jis randamas fosilijas „gamtos žaidimais“ arba Tvano pasekmėmis. Netoli Badeno rastą suakmenėjusį, kažkuo žmogų primenantį skeletą jis aprašė kaip Tvano liudininką (Homo diluvii testis), - ir tik 1811 m. Ž. Kiuvjė nustatė, kad tai stambios priešistorinės salamandros palaikai (dabar žymimos kaip Andrias scheuchzeri). Jo garbei pavadintas kalnas Alpėse ir augalų šeima.

1. Jupiteris, supykęs ant žmonijos blogus darbus, nusprendė ją sunaikinti. Jis iš pradžių galvojo paversti žemę pelenais, tačiau pabijojo, kad ugnis gali pasiekti ir dangų. Todėl pasirinko tvaną.

Padedamas Neptūno, jis sukėlė žemės drebėjimą ir audrą, kad paskandintų visus, išskyrus Parnasą, kur pasislėpė Deukalionas su savo žmona Pyra. Atsilygindamas už jų pamaldumą, Jupiteris leido jiems gyventi ir išvengti tvano. Ši pora, patarta orakulo, atkūrė žmoniją, per petį svaidydama akmenis, - kiekvienas akmuo virto žmogumi.

2. Jupiteris ir Merkurijus, slapta keliaudami po Frigiją, visur prašė maisto ir pastogės, bet visi užtrenkdavo prieš juos duris. Juos priėmeė tik Filemonas ir Baučisė. Tada dievai atskleidė, kas jie yra, nuvedė šią porą į kalnus ir parodė, kad visas slėnis užtvindytas, o visi namai sugriauti, išskyrus jų pačių, kurie paversti šventykla. Tada pora pasiprašė, kad galėtų tapti jos šventikais ir numirti kartu. Pasiekę labai garbų amžių, jie pavirto ąžuolu ir liepa.

Odinas, Vili ir Vu susikovė ir nužudė milžinišką ledo gigantą Ymirą. Ledinis vanduo iš jo žaizdų paskandino daugelį Rimo gigantų. Išsigelbėjo tik Bergelmiras su žmona ir vaikais, kurie išplaukė valtimi. Ymiro kūnas pavirto pasauliu, kuriame mes gyvename.

Norvegų pasaulio tvėrimo mitas

Pradžioje tebuvo didžioji tuštuma Ginnungagapas. Jos šiaurėje susidarė miglų ir ledo sritis Niflheimas, o pietuose - ugnies sritis Muspellšeimas. Didysis pasaulio medis Yggdrasilas^**) stiebėsi per visus laikus ir erdves, tačiau jį puolė blogoji gyvatė Nidhoggas. Po medžio šaknimis glūdėjo slaptosios išminties šaltinis, fontanas Mimiras. Niflheimas susilietė su Muspellšeimu; ir ugnis tirpdė ledus ir atitirpdė Ymirą, Užšaldytą milžiną, turintį žmogaus formą. Iš Ymiro prakaito kilo Milžinų rasė ir buvo sukurta gigantiška karvė Audhumla jų maitinimui. Vieną dieną karvė lyžtelėjo ledą ir jame pasirodė plaukai, o kitą – jau galva, o trečią dieną iš ledų galutinai išsilaisvino Buri. Jis pradėjo sūnų Burą, kuris savo ruožtu susilaukė trijų sūnų: Odino, Vili ir Ve. Šie buvo jau nauja, ne milžinų, o dievų rasė. Visi trys susimokė ir nužudė Ymirą. Dauguma kitų Milžinų paskendo Ymiro kraujyje, iš kurio susidarė didelė jūra. Iš Ymiro kūno dievai sukūrė tvirtą žemę, o iš jo kaukolės – dangaus skliautą. Tada jie sukūrė nykštukų rasę iš vikšrų, kurie varpė Ymiro kūną. Tada buvo sukurti pirmasis vyras ir pirmoji moteris. Vyras buvo suformuotas iš medžio pelenų, o moteris iš vynmedžio.
Taip pat apie skandinavų pasaulio sutvėrimą žr. >>>>>

^**) Igdrasilas („Igo“ [t.y. Odino] žirgas“) - milžiniškas uosis (arba kukmedis) skandinavų mitologijoje, pasaulio medis, juosiantis 9 pasaulius, ir augantis ant trijų šaknų, kurių viena siekia Asgardą, kita Jotunheimą, o trečia Niflheimą. Po pirmąja šaknimi veržiasi šaltinis Urdas, prie kurio gyvena trys medžio gyvastį palaikančios nornos: Urda (praeitis), Verdanda (dabartis) ir Skulda (ateitis). Po antrąja – išminties šaltinis, o po trečiąja – šaltinis, duodantis pradžią visoms požeminėms upėms. Viršūnėje tupi milžiniškas erelis Vidofnis, o ant šio kaktos vanagas Vedrfolnis. Šaknis ties Niflheimu graužia slibinas Nidhogas. Ties Igdrasilo viduriu yra keturi elniai, kurie graužia jo žievę, o lapus ėda elnias Eiktiurnis ir ožka Heidrūna. Medžio kamienu aukštyn ir žemyn bėgioja voverė Ratatoskas, palaikanti ginčą tarp slibino ir erelio.

Indonezija.
Kadaise nepaprastai didelis potvynis, sukeltas piktųjų dvasių, užtvindė visą salą. Išsigelbėjo moteris, kurios plaukai įsipainiojo medžio šakose ir jos potvynis nenuplovė į jūrą. Ji pradėjo mėtyti akmenis į bangose besisupančius skenduolius taip juos atgaivindama. Moteris: Naujoji Gvinėja

Naujoji Gvinėja.
Senais laikais Imaso krašte demonai surengė didelę šventę. Per patį puotos įkarštį staiga prapliupo liūtis ir demonai pasislėpė po žeme. Tik demonui-šuniui pavyko susirasti sausą vietelę, kur jis ir sulaukė vandens nuoslūgio.

Polinezija.
Jūra užliejo Taitį. Išsigelbėjo tik viena moteris su viščiuku, šunimi ir kate, bei vyras su paršeliu. Jie įsikūrė O-Pitohito kalno viršūnėje. Po 10 d. vanduo nuslūgo, ant uolų palikdamas žuvis ir dumblius.

Kinija
22 metus trukęs tvanas, kurį sukėlė vandens dievas Gong Gong (Gungunas), suvijo žmones į kalnus ir medžių viršūnes. Didvyris Gun juos išgelbėjo Savaime Augančia Žeme, kurią pavogė iš dangaus.

Kamu (Šiaurės Tailandas)
Brolis ir sesuo, kuriuos apie artėjantį tvaną perspėjo pelytė, pasislėpė būgno viduje, iš kurio išlindo tik jam pasibaigus. Jie netiko būri vyras ir žmona, tačiau jie buvo vieninteliai išlikę žmonės. Tad gegutė jiems kukavo: „tegu brolis apvaisina seserį“, - ir jie miegojo kartu. Po septynių metų jiems gimė kūdikis, kaip moliūgas. Po kiek laiko jie išgirdo garsus, sklindančius iš moliūgo. Jie išgręžė jame skylę, pro kurią išėjo skirtingų rasių žmonės, - pirmi Rumitai, po to Kamu, Tajai, Vakariečiai ir Kinai.

Birma.
Peslys, susipykęs su krabu, kirto jam snapu ir prakirto skylę (ji ir liko visiems laikams). Įsižeidęs krabas iškėlė jūras ir upes iki dangaus, kad nuskandintų peslį. Iš visų gyvų būtybių išliko tik brolis su seserimi, kurie pasislėpė didelėje dėžėje kartu su poromis kitų gyvūnų.

Didelė sausra išdžiovino visa upes. Senas žmogus nusprendė kasti upės vagoje, kad surastų upės dvasią. Po trijų dienų kasimo išsiveržė galingas šaltinis, bet kol Ifugaos šventė, pakilo audra ir upės vandenys tebekilo. Todėl vyresni ir protingesni žmonės pradėjo bėgti į kalnus. Išsigelbėjo tik du: brolis ir sesuo, suspėję užbėgti į skirtingus kalnus. Po šešių mėnesių vandenys atslūgo. Sesuo pasijuto nėščia ir, iš gėdos, pabėgo. Tačiau dievas Maknongan ją nuramino, kad gėdai nėra jokio pagrindo.

Naga-Padoha, milžiniška gyvatė, ant kurios laikosi žemė, pavargo nuo savo naštos ir nusviedė ją į jūrą. Tačiau dievas Batara-Guru nusviedė kalną į vandenį, kad išsigelbėtų jo duktė. Iš jos kildinama žmonija. Vėliau žemė vėl buvo sugrąžinta ant gyvatės galvos.

Lahero ir jo brolis susipyko su kaimynais ir į mažą upelį įmetė žmogaus kaulą. Netrukus pakilo vanduo ir žmonės turėjo bėgti į viršukalnes. Kai kurie žmonės vėliau vėl nusileido žemyn, o kiti pasistatė namus ant kalnų keterų.

Jorubiai.
Dievas Ifa pavargo begyvendamas žemėje ir iškeliavo į dangų. Jam nepadedant žmonija nesuprato dievų norų ir vienas iš dievų, įniršęs, beveik viską sunaikino, sukėlęs didelį tvaną [Kelsenas].

Pigmėjai.
Chamaleonas, išgirdęs medyje keistą garsą, nukirto jo kamieną. Išsiveržęs vanduo sukėlė tvaną visoje žemėje. Išliko tik pirmoji žmonių pora [Parinderis].

Kvaja (Viktorijos ežeras).
Vyra su žmona turėjo ąsotį, kuriame niekada nepasibaigdavo vanduo. Jie prisakė marčiai niekada neliesti jo, tačiau ji buvo labai smalsi ir nepakluso. Ąsotis sudužo, ir kilęs tvanas viską paskandino [Kahleris-Mejeris]. Saulė ir Mėnulis

Vakarų Afrika.
Kartą Mėnulis susitiko su Saule ir jai užtvėrė kelią. Supyko šviesulys ir ištepė Mėnulio veidą moliu. Ir kilo žemėje Tvanas.

Basondžė.
Zebras vedė Ngolė Kukesę, vyriausiąją dievo dukrą, tačiau sulaužė pažadą jam, kad nevers jos dirbti. Iš jos pavargusių kojų išsiveržė vanduo, užtvindęs kraštą. Nuskendo ir pati Ngolė [Kelsenas].

Kikuju.
Senovės dvasios sunaikino miestą, užtvindydamos jį alumi, o jo gyventojai išsigelbėjo netoliese buvusiose olose [Abrahamsas].

Mandingo (Dramblio Kaulo Krantas).
Dosnus žmogus išdalijo viską, ką turėjo. Dievas Ojendė grąžino jam turtus, patardamas išvykti iš krašto, ant kurio užleido šešis lietaus mėnesius, kad nuplautų jo gobšius kaimynus [Kelsenas].

Bakondžo (vakarų Zairas).
Sena moteris, pavargusi ir žaizdota, atvyko į Sonanzenzi miestą ir ieškojo prieglobsčio, kurio niekur negavo, išskyrus vienus namus. Išvykdama ji liepė draugingiems namiškiams susikrauti mantą ir vykti su ja, nes ši vieta prakeikta ir bus Nzambi sunaikinta. Kitąnakt, jiems išvykus, kilo baisi liūtis, kuri pavertė miestą ežeru, jame paskandinusi visus miesto gyventojus. Namų liekanas ir dabar dar galima išvysti ežero gelmėje [Feldmanas].

Kamerūnas.
Mergina leido ožiui palaižyti šiek tiek jos pudros. Atsidėkodamas ožys pasakė jai, kad bus tvanas. Paspruko tik jis ir jos brolis. Pasibaigus tvanui, jie nerado, ką galėtų vesti. Jiems vėl pasirodė ožys ir pasakė, kad jie galėtų apsivesti, jei ant savo stogo padėtų molinį ąsotėlį įskilusiu dugnu, tuo pažymėdami, kad jie giminaičiai [Kahleris-Mejeris].

Aliaska.
Kadaise vandenynas pradėjo kilti, bangos užplūdo krantą. Aplink plaukiojo sukelti ledai. Kai vanduo nuslūgo, ledai pasiliko ant kalnų. Jie ir dabar ten baltuoja net ir vasarą. Jūros gyvūnai nuklojo šlaitus ir slėnius – ir dabar ten galima rasti kaulų ir kriauklių. Iš eskimų išsigelbėjo tik tie, kurie suspėjo sušokti į kajakus.

Kanada.
Tą rugsėjį iškrito labai daug sniego. Vienas senis, numatydamas nelaimę, perspėjo žmones. Tačiau niekas jo nenorėjo klausyti ir iš jo juokėsi. O pavasarį prasidėjo didelis potvynis.

Ekvadoras.
Kartą indėnas gaudė žuvis pelkėtoje upėje. Jauką nelauktai nurijo krokodiliukas, - ir indėnas jį užmušė. Motina krokodilė supyko ant žmonių ir ėmė iš visų jėgų plakti uodega vandenį. Ji buvo galinga visų krokodilų pramotė. Prasidėjo tvanas.

Vakarų Meksika.
Vičolis iškirto mišką, tačiau rytą medžiai vėl ataugo. Žmogus nieko nesuprato. Tačiau prieš jį atsirado senė su lazda – žemės deivė Nakavė, kurios valia augalai palieka požemių prieblandą. Ji pasakė: „Veltui triūsi – artėja Tvanas. Kils deginantis tarsi pipirai vėjas. Gelbėkis!“
Vičolis pasigamino dėžę, su savimi pasiėmė grūdų, ugnį ir šunį. Prasidėjo liūtis. 5 dienas dėžę blaškė po vandenis ir galiausiai priplukdė prie kalno. Visur aplinkui teliuškavo vanduo. Tačiau papūga su makao savo aštriais snapais prakirto uolas ir vanduo ištekėjo pro plyšius. Susidarė 5 jūros, o sausuma pradžiūvo.

Grumudukas, kalvose gyvenęs gydytojas, turėjo galią iškviesti lietų bei tarpti augalus bei veistis gyvulius. Lygumų gentys jėga išsivežė jį, norėdamos panaudoti jo galią, tačiau jis pabėgo ir nusprendė, kad visur, kur tik žengs per priešo žemę, sūrus vanduo liesis iš jo pėdų.

Milžiniška varlė išgėrė visą vandenį ir nepaprastai išsiplėtė sausuma. Nelaimėlės žuvys žiopčiojo perdžiūvusiomis burnomis, šokčiodamos ant karšto smėlio.
Gyvūnai nusprendė – reikia priversti varlę nusikvatoti. Ir ėmė paeiliui visaip kraipytis, šokinėti, cypauti ir maivytis. Varlė tik pūtė akis, skruostus ir tupėjo tylėdama tarsi teisėjas. Bet štai iššliaužė ungurys ir ėmė visaip kaip rangytis, mazgytis – ir varlė nesusilaikė ir pliūptelėjo jai iš visur: iš akių – ašaros, o iš burnos – vanduo. Kilo tvanas. Tačiau laimei pasipainiojo pelikanas žuvininkas valtyje ir išgelbėjo žvėris.

Džukurpa – centrinės Australijos aborigenų terminas perteikiantis taisykles, kurias įvedė pirmapradžiai protėviai, kurie tvėrė pasaulį. Įprasta jį versti kaip “Svajos”. Džukurpa apibūdina teisingą žmonių ryšį su gyvenama vieta, gyvūnais ir augalais, tarpusavio santykius. Džukurpa taip pat yra pasakojimai apie protėvius ir kaip jie pasauliui suteikė formą.
Daugiau žr. Džukurpa

Per "Svajų meto" tvaną woramba, Gumana arka, vežusi Nojų, aborigenus ir gyvūnus, sustojo Džilinbadu lygumoje (maždaug 70 km į pietus nuo Noonkanbah stoties, vos vos piečiau Barbwire kalnagūbrio ir į rytus nuo Worral kalnagūbrio), kur ir ją šiandien dar galima apžiūrėti. Baltųjų tvirtinimas, kad ji prisišvartavo Artimuosiuose Rytuose, tėra melas, skirtas aborigenų pavergimui [Kolig].

Vienoje mito apie Wawalik seseris versijoje, šios, - kartu su savo kūdikiais, - apsistojo prie Mirrirmina vandens duobės. Truputis vyriausios sesers menstruacijų kraujo pateko į šaltinį. Vaivorykštės gyvatė Yurlunggur užuodė kraują ir iššliaužė iš savojo šaltinio. Jis spjovė vandenį aukštyn į dangų ir sušnypštė kviesdamas lietų. Prasidėjo liūtis ir šaltinio vandenys pradėjo kilti. Moterys paskubomis usrentė namą ir suėjo į vidų, tačiau Yurlunggur jas užmigdė. Po to prarijo jas su jų vaikais. Tada jis stojo piestu pasiekdamas debesis - ir kartu su juo pakilo ir vandenys. Kai jis nusileido, vandenys pasitraukė ir žemė išdžiūvo. [Buchler] Arnhemo žemė, šiaurės Australija]

Du našlaičiai liko vyro Wirili-up globoje, kuris buvo slunkius. Amžinai alkani vaikai taip šaukė, kad ngaljod (vaivorykštės gyvatė) iššliaužė iš vandens duobės ir užtvindė kraštą. Wirili-up išsigelbėjo, tačiau vaikai paskendo [Mountford].

Gumaidj (Arnhemo žemė):
Prasidėjus audrai, dvi rinkusios vėžiagyvius seserys keikė Namarangini, burtininką, kuris daina iššaukė lietų. Jis išgirdo, pačiupo jaunesniąją seserį ir nesėkmingai bandė ją išprievartauti. Tada jis paėmė ją į savo stovyklą ir vėl pabandė, tačiau ten aptiko, kad jos vaginoje "cycad" riešuto sėklą. Kai jis jį ištraukė, jis lengvai ją išprievartavo. Tada ji pasivertė muse ir sugrįžo pas savo vyrą. Šis aptiko, kad nėra sėklos ir užmušė ją persmeigdamas jos vaginą ir pilvą nuodėguliu. Kitą rytą kita sesuo pamatė ją negyvą ir taip sužinojo, kad ją užmušė vyras. Musės ir Smėlio Musės moterys pašaukė savo seseris ir jį, žiauriai sumušę, išvijo. Joms tebešaukiant užėjo smarkus lietus, kuris truko kelias savaites. Jos iš medžio žievės pasidarė plaustus. Vandens srovė nuo žemyno nunešė jas į jūrą link Elcho ir kitų salų. [Berndt & Berndt].

Maung (Goulburn Islands, Arnhemo žemė):
Žvejai, kai dalindavosi žuvį, Varnai visada atiduodavo prasčiausias. Varna nukirto popiermedį, kuris nuvirto skersai užutekio. Jis apžergė medį iš šūkavo: "Waag. . . Waag!" Taip jam bedarant, užutekis didėjo, didėjo, kol padalijo salą į dvi dalis. Varna pavirto paukščiu ir nuskriejo virš žmonių galvų. Nuo medžio purslų vanduo kilo, ir visi žmonės, buvę ant užutekio krantų, nuskendo [Berndt & Berndt].

Gunwinggu (Arnhemo žemė):
Moteris vardu Gulbin užmušė gyvatę, pradėjo ją kepti ir užmigo. O gyvatė turėjo dukterį Šy, kuri gyveno po žeme. Šioji pakėlė vandenis, paskandino moterį, išlindo ir ją prarijo. Vėliau Gyvatė išvėmė jos kaulus, kurie pavirto akmenimis [Berndt & Berndt].

Pirmieji žmonės gyveno ten, kur dabar jūra. Per nežinojimą kai kurie jų daužė maar akmenį, baisųjų Sapno akmenį. Jiems grįžus namo, užėjo ilgalaikis lietus, ir grynas vanduo nubėgo jų ieškodamas. Panikoje žmonės plaukiojo, bandydami surasti sausumą. Ir niekur nebuvo vietos, išskyrus Aragaladi uolą. Tačiau iš tikro Aragaladi nebuvo tikra uola - jiems ją iškėlė Gyvatė. Gyvatė žiūrėjo į žmones šlapindamasi sūriu vandeniu. Žmogus iš žemyno atplaukė su kanoja, tačiau nuskendo jūros viduryje. Gyvatė atėjo ir prarijo žmones, o vėliau išvėmė jų kaulus. Ji vietoę pavertė gilia jūra. Pirmieji žmonės pavirto akmenimis. Niekas dabar neina į Aragaladi [Berndt & Berndt].

Našlaitis berniukas klykė, nes žmonės buvo užsiėmę ritualais ir jo nepamaitino. Kai jo brolis grįžo iš medžioklės ir tai pamatė, tarė žmonėms: "Aš labai atsiprašau už savo mažąjį broliuką. Aš viską jums pabaigsiu". Jis paėmė Vaivorykštės kiaušinius ir juos sudaužė. Tada išsiveržė vanduo. Jis paėmė savo broliuką į kalvos viršūnę, kur jie virto uola [Berndt & Berndt].

Keletas žmonių atėjo iš šiaurės ir sušoko nyalaidj apeigas. Kol jie šoko, viena mergina įlipo į pandanus palmę ir šaukė, - ir mašlaitis berniukas klykė. Žmonės tebešoko. Triukšmas pakėlė žemę ir iš po žemės išsiveržė vanduo. Žmonės klykė iš baimės, tačiau jie negalėjo pabėgti, nes žemė suminkštėjo ir jie atsidūrė po vandeniu. Ngalyod - vaivorykštės gyvatė - suėdė juos, iš pradžių tuos kurie šaukė ir našlaitį. Ta vieta vadinama Gaalbaraya - ji iki šiol yra tabu vieta [Berndt & Berndt].

Visi koriai, kuriuos Medaus djang žmogus, nebuvo geri. Jis atėjo, nukirto ir valgė palmės vaisius. Jis išgirdo, kaip bitės sakė "Gu-gu" ("vanduo"). Jis nubėgo pas kitus ir papasakojo, kaip iš nežinojimo pasielgė su djang palme. Jie pabandė sudeginti palmę, y\tačiau pakilo vanduo. Viena mergina šaukdama nubėgo į kalvos viršūnę, kiti sulipo į manbaderi medį. Medis nulūžo ir jie paskendo. O mergina pavirto uola [Berndt & Berndt].

Dviese keliavo "Svajų meto" laikais. Vienas jų pavargo ir jį užpuolė Wuraal paukštis. Kitas išgirdo tai ir tarė: "Galbūt netinkamai elgiamės, eidami į Miegus". Tąnakt paukštis dar kartą puolė mirštantį ir jį užmušė. Toje vietoje pakilo vanduo. Antrasis bandė pabėgti, tačiau įsmuko į skylę ir visi trys dingo po vandeniu nueidami į Miegus [Berndt & Berndt].

Manger (Arnhemo žemė):
Varna susipyko su kitais dviem, nes leido žaliosioms skruzdėlėms ėsti jų žuvį. Jie susimušė. Varna pralaimėjo ir pabėgo, pasakęs, kad jiems atkeršys. Jis nuėjo pas motinos gentį. Kai tiedu pasirodė, gentis pradėjo apeigas, o nesikivirčijo daugiau. Kai visi sumigo, Varna įlipo į medį ir nupjovė šaką, kuri krito ir užmušė tuos du žmones. Tada jis pripylė maišą medaus, kuris žemyn liejosi taip smarkiai, kad užtvindė visą sritį. Visi žmonės pavirto paukščiais [Berndt & Berndt].

Ilgą laiką nebuvo Saulės - tik Mėnulis ir žvaigždės. Tuo metu nebuvo ir žmogaus - tik paukščiai ir žvėrys. Ir visi buvo daug didesni, nei dabar (žr. apie milžinus liudijančius akmenis). Vieną dieną lygumoje netoli Murrumbidgee emu Dinewan ir jo neatskiriama palydovė Brilgo (Brolgo) susikivirčijo ir susikovė. Brilgo įniršyje smogė į Dinewan tarpkojį, nuplėšė vieną jo didžiųjų kiaušinių ir iš visų jėgų sviedė į dangų. Ten jis nukrito ant medžių krūvos, kuri užsiliepsnojo, kai trynys išsipylė ant jų, ir nušvietė visą pasaulį apačioje tuo nustebindama visas būtybes, kurios iki tol gyveno prieblandoje ir nebuvę patyrę tokio apšvietimo.

Geroji danguje gyvenanti dvasia pamatė, kokia puiki yra apšviesta žemė. Ji pamanė, kad būtų puiku kasdien užkurti ugnį - ir nuo tada ji taip ir daro. Visą naktį jos padėjėjai renka malkas ir krauna laužą. Kai medžio krūva pasidaro pakankamai didelė, ji paiusnčia Ryto žvaigždę, kad perspėtų visas būtybes, kad greitai ugnis jas sušildys.

Tačiau dvasia pamanė, kad šito ženklo nepakanka, nes tie, kurie miega, jo nepastebės. Ji galvojo, kad auštant kažkas turėtų sukelti triukšmą, pranešantį apie saulės patekėjimą ir pažadinantį miegalius. Bet ji ilgai nerado, kas jį galėtų sukelti, kol vieną vakarą išgirdo Goo-goor-gaga, kvatojančio asilo, juoką.

Tada ji liepė jam, kad, pasirodžius Ryto žvaigždei ir aušrai brėkštant, jis nusikvatotų kuo garsiau ir pažadintų visus miegalius. Jei jis nesutiks, dvasia daugiau niekad neįžiebs saulės laužo - ir žemė vėl skęs prieblandoje. Bet Goo-goor-gaga sutiko ir išsaugojo saulės šviesą žemės būtybėms kas rytą žadindamas "goo-goor-gaga" garsais.

Užkūrus ugnį, laužas dar neduoda pakankamai šilumos, tačiau iki vidurdienio jis gerai įsiliepsnoja. Tada ugnis pradeda blėsti, kol saulei besileidžiant, rusena tik karštos (raudonos) žarijos. jos greitai išblėsta, išskyrus kelias, kurias dvasia paslepia debesyse, kad išsaugotų kitos dienos laužo įkūrimui.

Vaikams neleidžiama mėgdžioti Goo-goor-gaga, nes jis gali juos išgirsti ir nutraukti savo įprastinį ryto ritualą. Jei jie taip padaro, jiems išdygsta naujas dantis - tad jie visą gyvenimą priversti nešioti savo nepaklusnumo ženklą.

Kebo ir Nutės meilė Egipte (kaip ir Šyvos bei Paravati, Indijoje) yra senesnieji Svajų meto atspindžiai. Tačiau pas egiptiečius ir indus (kur, vienok, minima žemė, kaip deivės kūnas) nėra kūrima kaip topografinio aprašymo.

Australijos aborigenų Žemės, kaip kosmologijos aprašo, vizija yra unikali. Apie tai kasdien dainuojamos legendos ir šokami tam skirti šokiai. Kiekvienas pasakojimas atstatomas pagal vietovę, iš kurios jis kilo. Pasakojimų visuma, sujungiant atskirų vietovių legendas, sukuria dainų kelius, apraizgančius visą Australiją. Nė viena atskira gentis neturi išbaigtos mitų sistemos - joms „priklauso“ tik tų kelių „atkarpos“. Dainų sekos yra tarsi bendravimo ir kultūros mainų tinklas. Tačiau jų mitai skirti daugiau dvasinei nei praktinei gyvenimo pusei reguliuoti. Jiems labiau nei kuriai kitai tautai Žemė buvo metafizinio tvėrimo centras - pirmapradžio Svajų meto simbolis ir atmintis, visų kosminių, metafizinių ir biologinių pradų buveinė, visos gyvybės (matomos ir nematomos) lopšys. Savo dainose aborigenai girdi visatos Svajų garsus.