Kur gi toji Atlantida? Vartiklis

Platonas apie Atlantidą rašo (plačiau žr. dialogą „Kritijas“), kad dievai burtais padalijo visą žemę į valdas – didesnes ar mažesnes – ir įrengė sau šventyklas bei aukojimus. Taip Poseidonas, gavęs Atlantidą, apgyvendino savo vaikais, pradėtais su mirtingąja moterimi, maždaug tokioje vietoje:
„Lygiu atstumu nuo krantų ir salos viduryje buvo lyguma, jei tikėsim padavimu, gražesnė už kitas ir labai derlinga, o vėl gi viduryje tos lygumos, maždaug 50 stadijų nuo jos kraštų, buvo kalnas, nestatus iš visų pusių. Tame kalne gyveno vienas vyrų, pačioje pradžioje kilusių iš žemės, vardu Evenoras, su žmona Leukipa, o jų vienintelė dukra buvo vardu Kleita. Kai mergina subrendo, o jos tėvas su motina mirė, aistros apimtas Poseidonas prisijungia prie jos: kalva, kurioje ji gyvena, įtvirtinama, ratu atskiriant nuo salos ir pakaitom apsupant didesniais ar mažesniais vandens ir žemės žiedais (pylimų buvo du, o vandens ratų – trys), iš salos centro nubrėžtais tarsi skriestuvu. Tos užtvaros buvo neįveikiamos žmonėms, nes tada dar nebuvo laivų ir laivybos. O salytę viduryje Poseidonas be vargo, kaip ir pridera dievui, sutvarkė, iš žemės išvedė du šaltinius – vieną šiltą, o kitą šaltą – ir privertė žemę tiekti įvairų ir pakankamą pragyvenimui maistą“.

Amerikos atradimas 15-e a., aišku, iškėlė mintį, kad naujasis žemynas ir yra Atlantida – ji buvo labai populiari 16-17 a. bet 18 a. atsirado naujų teorijų: jos ieškojo prie Afrikos pietvakarinės pakrantės, Skandinavijos pusiasalyje, Palestinoje ir net Kaukaze, o taip pat ja laikė Dangun Žengimo bei Šv. Elenos salas. 18 a. pabaigoje Delislis de Salis¹⁾ parengė visko, kas parašyta apie Atlantidą, apžvalgą 52 t. „Visų tautų arba žmonių istorijoje“ (1779).

19 a. ima vyrauti nuomonė, kad tai tik Platono išgalvota pasaka, kuria Platonas siekė įkvėpti atėniečius jų protėvių žygdarbiais. Tiesa, buvo dar ir A. Humboldtas, laikęs, kad Atlantidos pasakojimas yra fantazijos padidintas kažkoks realus įvykis. Amžiaus viduryje vokiečių kalba buvo išleistas ruso A. Norovo²⁾ veikalas „Atlantida graikų ir arabų šaltiniuose“ (1854), pateikiantis kruopštų visų liudijimų sąvadą. Bet didžiausias visuomenės susidomėjimas kilo pasirodžius JAV kongresmeno I. Donelio³⁾ populiariajai knygai „Atlantida – prieštvaninis pasaulis“ (1882). Jis iškėlė hipotezę, kad aprašyta buvo reali sala, kurioje kilo pirmoji Žemės civilizacija, prisiminimai apie kurią liko visų tautų atmintyje, nes jų dievai iš tikro tebuvo atlantai. Seniausia atlantų kolonija, tikriausiai, buvo Egiptas, kurios civilizacija buvo Atlantidos atspindžiu. Į Europą bronzos amžius atėjo iš Atlantidos, o atlantai ir geležį ėmė naudoti pirmieji. O ji žuvo per baisią katastrofą – ir nugrimzdo į vandenyną. Atsirado pasekėjų, pasipylė išmonių sklidinos knygos.

Į Rusiją padavimas apie Atlantidą atėjo per teosofinę ir antroposofinę interpretaciją. 20 a. pradžioje imta versti Elifo Levi, A. Bezant⁴⁾, daktaro Papiuso⁵⁾, R. Šteinerio, V. Skoto-Elioto⁶⁾ kūrinius, kurie perpasakojo Platoną, papildydami jo šykščius aprašymus spalvingais pagražinimais. Okultistai nesirūpino paaiškinti, kokiu pagrindu jie atgamina dingusios tautos papročius ir gyvenimo būdą. Anot jų, bet kuris įvykis palieka „antspaudą“ supančiame pasaulyje ir aiškiaregystės pagalba išrinktiesiems galima išvysti praeities vaizdus.

Vieną pilniausių okultinių (o iš tikrųjų, labiau utopinio) Atlantidos pavaizdavimų pateikė V. Skotas-Eliotas „Atlantidos istorijoje“ (1896), - iš, atseit, „Baltosios brolijos“ archyvų. Atlantida, atseit, prieš milijoną metų užėmė didelę Atlanto vandenyno dalį, pusiaujo sritys apėmė Braziliją ir visą plotą iki Afrikos Aukso kranto. Šiaurėje ji sieki kelis laipsnius ryčiau Islandijos, o pietuose siekė Rio de Žaneirą. Tačiau prieš 800 Atlantida zemelapyje

tūkst. m. įvyko kataklizmas, Atlantida neteko poliarinių sričių, jos vidurys sumažėjo ir suskilo, Amerika atsiskyrė sąsiauriu. Iš šiaurėje atitrūkusios dalies susidarė Didžioji Britanija bei Skandinavija, Prancūzijos šiaurė ir artimiausios jūros.

Kita katastrofa Atlantidą ištiko maždaug prieš 200 tūkst. m., tačiau tada pokyčiai nebuvo dideli, tačiau buvo užtvindytas Egiptas, o Skandinavijos sala prisijungė prie žemyno. Pati Atlantida pasidalino į dvi dalis: didesniąją šiaurinę Rutą, ir pietinę Daitją.

O tada prieš 80 tūkst. m. įvyko didžiausias kataklizmas. Atlantida dar egzistavo kaip nedidelė sala, Rutos liekana, vadinta Poseidonidais – būtent ją ir aprašė Platonas. Iš Daitjos teliko mažas sausumos gabalėlis. Ir galiausiai 9564 m. pr.m.e. įvyko 4-ji katastrofa, po kurios Atlantida galutinai nugrimzdo į vandenyno dugną.

V. Skotas-Eliotas pateikia ir daugybę detalių apie Atlantidoje gyvenusias tautas. Pirmaisiais buvo rmoagalai, 3 m ūgio gigantai su tamsiau rausva odos spalva, gyvenę ten dar prieš 4-5 mln. m.; jie vertėsi žvejyba ir medžiokle. Maždaug 3 mln. m. juos pakeitė tlavatliai iš salos į vakarus nuo Atlantidos (dabar būtų Amerikos dalyje) – kalniečiai rausvai-ruda oda. Trečiaisiais buvo toltekai, paplitę Atlantidoje iš vakarinės jos pakrantės. Tada prasideda Atlantidos nuopuolio laikotarpis, toltekus keičia semitai, akadai, mongolai.

Atlantidos sostine toltekų laikais buvo Šimto vartų miestas (atrodo, jo prototipu buvo Babilonas), kuriame gyveno 2 mln. gyventojų. Jį supo parkas, o aplink miestą buvo gausu valdančios klasės vilų (visuomenė buvo griežtai suskirstyta į kastas ir rėmėsi vergija). Ši sostinė sunaikinta antrojo kataklizmo metu.

Aišku, V. Skoto-Elioto „rekonstrukcija“ neturi jokio pagrindo – taip jau 1912 m. savo brošiūroje „Atlantida“ teigė rusų tyrinėtojas V. Bogačiovas⁷⁾.

Neatskiriama legendos apie atlantus dalis yra jų aukštas technologinis lygis, nežinomų energijų valdymas. Šiuo atžvilgiu ypač pasistengė R. Šteineris, modernizavęs pasenusią teosofų paleofantastiką. Jis teigė, kad teosofų fizika skyrėsi nuo šiuolaikinės – nes tada gamtos dėsniai buvo kitokie.

Visuomenę kaitino daugelis (ir dažnai klaidingų) pranešimų apie archeologų radinius. Didžiausią skandalą sukėlė P. Šlimano⁸⁾, Trojos atradėjo anūko, straipsnis „Kaip atradau dingusią Atlantidą“ 1912 m. „New York American“. Atseit, jo senelis paliko užantspauduotą voką palikuoniui, visą gyvenimą paskirsiančiam laiške aprašytam tyrinėjimui. Jame buvo pranešimas, kad H. Šlimanas ėmėsi tirti Atlantidos klausimą. 1873 m., kasinėdamas Troją, atseit rado didelį bronzinį indą, kurio viduje buvo mažesni moliniai indai, mažos figūrėlės iš ypatingo metalo, pinigai iš tokio pat metalo ir daiktai „iš iškastų kaulų“. Ant kai kurių iš tų daiktų ir bronzinio indo buvo užrašas „finikiečių hieroglifais“: „Nuo Atlantidos valdovo Chrono“. Vėliau, 1883 m., H. Šlimanas atkreipė dėmesį į Paryžiaus Luvre esančią Centrinėje Amerikoje rastų daiktų kolekciją. Tarp jų buvo molinių indų, tokios pat formos kai tie Trojoje, o taip pat daiktai „iš iškastų kaulų“ bei „ypatingo metalo“, taip pat „liniją į liniją“ sutampančių su Trojos. „Ypatingas metalas“ pasirodė esąs platinos, aliuminio ir vario lydiniu, senovėje neabejotinai nežinomo. Galiausiai jis rado kažkokius „papirusus“, saugomus, atseit, Peterburgo Ermitažo fonduose. Ir pavedė savo palikuoniui tęsti pradėtus tyrimus.

Į šį paskelbimą pirmieji atsiliepė teosofai, jį pripažino ir kelis kartus persispausdino. Tačiau mokslininkai pažvelgė skeptiškai. Vėliau tarybinis atlantologas N. Žirovas⁹⁾ įrodė, kad tas straipsnis yra visiška mistifikacija – pirmiausia, kad garsusis H. Šlimanas neturėjo jokio anūko! Matyt, straipsnį parašė kuris nors amerikiečių žurnalistas.

Rusijoje prie Atlantidos temos vystymo gerokai prisidėjo garsus poetas Valerijus Briusovas, savo požiūrį išdėstęs „Mokytojų mokytojuose“ (pirmieji eskizai – 1914 m., tačiau, matyt, šia tema užsiėmė visą gyvenimą; publikuota 1917 m.). Ji atsispindėjo ir jo poezijoje – jau 1895 m. užrašų knygelėje yra pirmasis variantas kreipimosi į mūzą, kuria vėliau buvo pradėta poema „Atlantida“, dedikuota K. Balmontui¹⁰⁾. Po 2 m. susitikus su Balmontu, abu poetai ilgai kalbėjosi apie Atlantidą – išsiskyrus Valerijus iš Europos šalių užsisakė daugybę Atlantidai skirtų knygų. Nei „Atlantida“, nei vėlesnė „Atlantidos žūtis“ (1910) nebuvo baigtos. V. Briusovas imasi rengti ir viešas paskaitas, kurių pirmoji įvyko 1917 m. sausio 24 d. Baku, sukėlusi didelį susidomėjimą.

Pagal išsilavinimą V. Briusovas buvo istorikas ir karjerą pradėjo istorinio žurnalo redakcijoje. Jis atkakliai gynė Platono pasakojimo istoriškumą. Jis laikė, kad dalį duomenų Platonas galėjo gauti tik iš žmonių, žinojusių apie Atlantidos egzistavimą. Vis tik jis kritikavo teosofų išmones.

Jis rašė: „6-me ar 5-e tūkst. iki Kristaus įvyksta kažkoks milžiniškas kataklizmas. [ ... ] Tačiau atlantų kultūros sėklos pernelyg giliai pasėtos tautose. [ ... ] Mokslas, menai, amatai – visa vystosi įvairiose šalyse, veikiami naujų poveikių, tačiau iš kažkada iš Atlantidos gauto postūmio. Taip klesti „ankstyvosios senovės“ kultūros: majų – Centrinėje Amerikoje, Egipto - Nilo slėnyje, Egėjo – Egėjo jūros pakrantėse ir Graikijoje, Mažosios Azijos; tos pačios įtakos pasireiškia ir tolimesnėse kultūrose: Babilono – Mesopotamijoje, Jafetidų – Kaukazo kalnuose ir prie Vano ežero, Indijos – Dekano pusiasalyje, o galbūt ir Ramiojo vandenyno. Prisimindami mokytojų pavedimus, egiptiečiai jų mokymą įamžina didingose Gizos piramidėse, garbina Saulės dieną Amoną-Ra, šventai gerbia anapusinį gyvenimą („mirties kultas“). Egėjai stato savo kupolo formos statinius, piramidžių analogus, garbina griaustinio dievą, tiki anapusiniu gyvenimu. [...] Kretos minai bando sukurti kažką panašaus savo naujoje tėvynėje ir stato savo painius labirintus. Nedidelius labirintų analogus stato ir etruskai vidurio Italijoje, kur jie stato ir tikras piramides. Tokias pat piramides stato ir majai Meksikoje bei Jukatane [ ... ] Štai kodėl po visą Žemę pasiskirstę tie patys simboliai, vienodos religinės apeigos, giminingi meno stiliai“.

Stalininė atlantologija

Hitlerio aplinka tikrai manė, kad aukšta arijų kultūra kilus iš Atlantidos. Trečiame Reiche jau buvo rengiama ekspedicija į Pietų Ameriką, senąjį Tiachuanako miestą, kuriame tikėjosi rasti atlantų ir arijų etninių ryšių įrodymus (taip pat žr. apie Šambalos paieškas).

TSRS tokiais dalykais neužsiėmė. TSRS atlantologija tapo geologijos dalimi.
Pirmuoju tarybiniu mokslininku, tiesiogiai pareiškusiu apie Atlantidos realumą, buvo geologas D. Mušketovas¹¹⁾, knygoje „Regioninė geotektonika“ (1935) teigė: „Atlanto vandenynas yra nelabai seno nusileidimo, griuvimo pasekmė. Ši idėja žinoma dar nuo senų laikų ir išreikšta žinomame mite apie žuvusią Atlantidą“. Atlantidos sala-miestas

Kitas geologas A. Mazarovičius¹²⁰ „Regioninės žemynų geologijos pagrindai“ (1952) rašė: „Taip pat patraukli senovės graikų legenda apie žuvusią Atlantidos valstybę, buvusią kažkur į vakarus nuo Gibraltaro sąsiaurio. Tikėtiniausia, kad tai buvo galutinis nugrimzdimas kažkada, galbūt, plačios sausumos, susidariusios virš seklių nuosėdų“.
Panašiai mąstė ir geologė M. Klenova¹³⁾: „Gana nemaža žemyninė plokštė, nugrimzdusi po vandenyno paviršiumi, randasi Kanarų, Azorų ir Žaliojo kyšulio¹⁴ salų rajone. Joje įžiūri Atlantidą, kurios katastrofinis panirimas žinomas iš senovės graikų šaltinių“.

O akademikas V. Obručevas buvo įsitikęs Atlantidos tikrumo šalininkas. 1947 m., nagrinėdamas geologinių katastrofų galimybę, rašė: „Legenda panaši į tiesą, nes visos Atlanto rytinės dalies salos yra vulkaninės, o ankstesnio didelės sausumos tarp Europos ir Amerikos buvimo naudai kai kurie geologiniai ir zoologiniai duomenys“. Po kelių metų, 1954 m., Obručevas straipsnyje „Sibiro Užpoliarės paslaptis“ tvirtina: „Nemažos sausumos dalies nugrimzdimas po vandenyno lygiu, įvykęs prieš 10-12 tūkst. m. (t.y. 8-10 tūkst. pr.m.e.), jau negali stebinti geologų ir geografų, kelti jų nepasitikėjimo ar aštraus neigimo. Todėl pasakojimas apie Atlantidą, didelės valstybės, apgyvendintos kultūringa karinga tauta, žūtį visai nėra kažkuo neįprastu, neįmanomu, neleistinu geologinio požiūrio atžvilgiu. Atlantidos nugrimzdimas, galbūt ne toks staigus ir greitas kaip išdėstė graikų filosofas Platonas senovės graikų padavime, o tęsęsis kelias savaites ar net mėnesius ar metus, neotektonikos požiūriu visai įmanomas, o jo pasekmės kaip šiaurės pusrutulio sumažėjimas ir apledėjimas visiškai priimtinos, dėsningos, neišvengiamos. Šiuolaikinis pietų pusrutulio apledėjimas neprieštarauja prielaidai, kad šiaurės pusrutulio apledėjimas liovėsi dėl to, kad šiltieji Golfo srovės vandenys pasiekė Šiaurės Lediniuotąjį vandenyną panirus Atlantidai“.

¹⁾ Delislis de Salis (Jean-Baptiste-Claude Delisle de Sales, 1741-1816) – prancūzų filosofas, istorikas ir mokslo populiarintojas, išgarsėjęs daugiatome „Gamtos filosofija“ (1770), už kurią, kaip prieštaraujančią religijai ir moralei, buvo ištremtas. Jis sukritikavo biblijinį 6000 m. pasaulio amžių jį išplėtęs iki 140 tūkst. m. Vėliau buvo suimtas ir už anti-konventinį rašinį, tačiau išgyveno – ir suėmimą, ir revoliuciją.

²⁾ Abraomas Norovas (1795-1869) – rusų valstybės veikėjas, mokslininkas, masonas, rašytojas ir keliautojas, vienas pirmųjų rusų, aplankęs Egiptą ir Nubiją (1834-1836).

³⁾ Ignacijus Donelis ( Ignatius Loyola Donnelly , 1831-1901) – JAV politikas, kongresmenas, rašytojas okultistas ir mokslininkas mėgėjas, daugiausia žinomas savo teorijomis apie Atlantidą, katastrofizmą ir Šekspyro autorystę. Turėjo įtakos G. Hankokui. Jo svarbiausi kūriniai: „Atlantida: prieštvaninė civilizacija“ (1882), „Ragnariokas: ugnies ir smėlio epocha“ (1883). Jo antiutopija „Cezario kolona“ (1890) aprašo 1987-ais nuo oligarchijos kenčiančią JAV. Pavadinimas kito iš siužeto: revoliucionierius į mieste pastatytą koloną įmūrija ketvirtį milijono žmonių.

⁴⁾ Annė Besant (Annie Besant, 1847-1933) – britų socialistė, teosofė, masonė, oratorė, žmonių teisių aktyvistė, rašytoja, pasisakiusi už Airijos ir Indijos savivaldą. 1908 m. tapo Teosofų draugijos pirmininke ir pradėjo ją perorientuoti nuo budizmo prie induizmo.

⁵⁾ Daktaras Papiusas - ezoterinis Žeraro Ankoso (Gerard Anaclet Vincent Encausse, 1865-1916) pseudonimas. Jis buvo Ispanijos kilmės prancūzų gydytojas, masonas, okultistas ir magas, įsteigęs šiuolaikinį martinistų ordiną. Daug rašė apie magiją ir kabalą.

⁶⁾ Viljamas Skotas-Eliotas (William Scott-Elliot, 1849-1919) – britų teosofas, išvystęs E. Blavatskajos pagrindinių rasių koncepciją: „Pasakojimas apie Atlantidą“ (1896), „Dingusioji Lemūrija“ (1904)...

⁷⁾ Vladimiras Bogačiovas (1881-1965) – rusų geologas, vienas ankstyvųjų atlantologų, 1912 m. išleidęs brošiūrą „Atlantida“, pirmąjį veikalą, aptariantį Atlantidos geologiją.

⁸⁾ Henrikas Šlymanas (Johann Ludwig Heinrich Julius Schliemann, 1822-1890) - vokiečių verslininkas, archeologas-mėgėjas, vienas lauko archeologijos pradininkų. Išgarsėjo radiniais Mažojoje Azijoje, atrasdamas Troją, o taip pat atrado Mikėnų kultūrą.
Taip pat skaitykite >>>>>

⁹⁾ Nikolajus Žirovas (1903-1970) – tarybinis chemikas, vėliau Atlantidos šalininkas. Kaip mokslininkas ypač domėjosi švytinčiomis medžiagomis (liuminoforais). Išėjęs po 1949 m. į pensiją dėl invalidumo, susidomėjo Atlantidos klausimu ir išleido dvi knygas: „Atlantida“ (1957), „Atlantida: pagrindinės atlantologijos problemos“ (1964).

¹⁰⁾ Konstantinas Balmontas (1867-1942) - rusų poetas-simbolistas, eseistas, kritikas ,vertėjas, vienas rusų poezijos Sidabro amžiaus atstovų. Pirmasis rusų simbolistų, sulaukęs plačios šlovės. Kūrybinio pakilimo metu jam buvo dekadentiniam judėjimui būdingas pakylėto ir žemo, gražaus ir bjauraus tapatumo teigimas. Ypač svarbią vietą užėmė „sąžinės tikrovė“. Jo poetika buvo stichiška, pavaldi akimirkos diktatui. Kartą parašęs daugiau netaisydavo, laikydamas, kad pirmasis pojūtis tikriausias; ir tik akimirka, vienintelė ir nepakartoja, atskleidžia tiesą, leidžia išvysti „tolį tolumoje“.
Su laiku jam ėmė imponuoti F. Nyčės ir H. Ibseno kūriniai su jų ryškiu vaizdingumu (pasaulio „bokštai“, „statyba“, „kilimas“ į jo viršūnes). Jo poezijoje ėmė dominuoti „demoniškosios“ idėjos, pamažu jį įveikusios ir realiame gyvenime, stiprėjo pagoniški atspalviai. 1920 m. paliko Rusiją, persikeldamas į Prancūziją. Ten jo gyvenimas buvo sunkus, o 4-o dešimtm. pradžioje paaiškėjo psichikos liga.
Atlantidos temai skyrė eilėraščius „Atlantida nuskendo“ ir „Šimto vartų miestas“. Ieškodamas įrodymų, vyko į Centrinę Ameriką, kur tyrė senovės civilizacijų reliktus, juos siedamas su Atlantida. Tai temai skyrė knygą „Gyvačių gėlės“ (1910).

¹¹⁾ Dmitrijus Mušketovas (1882-1938) – rusų geologas, regioninės geologijos ir tektonikos ekspertas, didelį dėmesį skyręs Vidurinės Azijos geologijai ir vienas jos sistemingo kartografavimo pradininkų. Sušaudytas kartu su kitais mokslininkais.

¹²⁾ Aleksandras Mazarovičius (1886-1950) – tarybinis geologas, geomorfologas, ir hidrogeologas. Jo vardu pavadintas kalnas Sachalino srityje.

¹³⁾ Marija Klenova (1898-1976) – tarybinė marinistė-geologė, viena rusų marinistinės geologijos pradininkių. Jos darbai prisidėjo prie pirmojo Antarktidos atlaso sudarymo. Jos garbei pavadintas krateris Veneroje ir kalno viršūnė Antarktidoje. Išleido monografijas apie Barenco jūros (1960) ir Atlanto vandenyno (1975) geologiją.

¹⁴⁾ Žaliasis kyšulys - vulkaninių salų valstybė Atlante, apie 500 km nuo vakarinio Afrikos iškyšulio (Žaliojo kyšulio). Aukščiausia vieta - 2829 m. aukščio Fogo veikiantis ugnikalnis. 1456 m. salose išsilaipino Portugalijos kariai, 1495 m. jos paskelbtos Portugalijos kolonija. Jis buvo svarbus vergų prekybos centras. 1972 m. gavo savivaldą, o 1975 m. paskelbta nepriklausomybė.