Kur gi toji Atlantida?    

Platonas apie Atlantidą rašo (plačiau žr. dialogą „Kritijas“), kad dievai burtais padalijo visą žemę į valdas – didesnes ar mažesnes – ir įrengė sau šventyklas bei aukojimus. Taip Poseidonas, gavęs Atlantidą, apgyvendino savo vaikais, pradėtais su mirtingąja moterimi, maždaug tokioje vietoje:
„Lygiu atstumu nuo krantų ir salos viduryje buvo lyguma, jei tikėsim padavimu, gražesnė už kitas ir labai derlinga, o vėl gi viduryje tos lygumos, maždaug 50 stadijų nuo jos kraštų, buvo kalnas, nestatus iš visų pusių. Tame kalne gyveno vienas vyrų, pačioje pradžioje kilusių iš žemės, vardu Evenoras, su žmona Leukipa, o jų vienintelė dukra buvo vardu Kleita. Kai mergina subrendo, o jos tėvas su motina mirė, aistros apimtas Poseidonas prisijungia prie jos: kalva, kurioje ji gyvena, įtvirtinama, ratu atskiriant nuo salos ir pakaitom apsupant didesniais ar mažesniais vandens ir žemės žiedais (pylimų buvo du, o vandens ratų – trys), iš salos centro nubrėžtais tarsi skriestuvu. Tos užtvaros buvo neįveikiamos žmonėms, nes tada dar nebuvo laivų ir laivybos. O salytę viduryje Poseidonas be vargo, kaip ir pridera dievui, sutvarkė, iš žemės išvedė du šaltinius – vieną šiltą, o kitą šaltą – ir privertė žemę tiekti įvairų ir pakankamą pragyvenimui maistą“.

Amerikos atradimas 15-e a., aišku, iškėlė mintį, kad naujasis žemynas ir yra Atlantida – ji buvo labai populiari 16-17 a. bet 18 a. atsirado naujų teorijų: jos ieškojo prie Afrikos pietvakarinės pakrantės, Skandinavijos pusiasalyje, Palestinoje ir net Kaukaze, o taip pat ja laikė Dangun Žengimo bei Šv. Elenos salas. 18 a. pabaigoje Delislis de Salis1) parengė visko, kas parašyta apie Atlantidą, apžvalgą 52 t. „Visų tautų arba žmonių istorijoje“ (1779).

19 a. ima vyrauti nuomonė, kad tai tik Platono išgalvota pasaka, kuria Platonas siekė įkvėpti atėniečius jų protėvių žygdarbiais. Tiesa, buvo dar ir A. Humboldtas, laikęs, kad Atlantidos pasakojimas yra fantazijos padidintas kažkoks realus įvykis. Amžiaus viduryje vokiečių kalba buvo išleistas ruso A. Norovo2) veikalas „Atlantida graikų ir arabų šaltiniuose“ (1854), pateikiantis kruopštų visų liudijimų sąvadą. Bet didžiausias visuomenės susidomėjimas kilo pasirodžius JAV kongresmeno I. Donelio3) populiariajai knygai „Atlantida – prieštvaninis pasaulis“ (1882). Jis iškėlė hipotezę, kad aprašyta buvo reali sala, kurioje kilo pirmoji Žemės civilizacija, prisiminimai apie kurią liko visų tautų atmintyje, nes jų dievai iš tikro tebuvo atlantai. Seniausia atlantų kolonija, tikriausiai, buvo Egiptas, kurios civilizacija buvo Atlantidos atspindžiu. Į Europą bronzos amžius atėjo iš Atlantidos, o atlantai ir geležį ėmė naudoti pirmieji. O ji žuvo per baisią katastrofą – ir nugrimzdo į vandenyną. Atsirado pasekėjų, pasipylė išmonių sklidinos knygos.

Ignacijus Donelli parašė dvi knygas: „Atlantida – pasaulis iki tvano“ ir „Ragnarokas – ugnies ir mirties epocha“. Abi 1882-83 m. Nuo jo Atlantidą imta laikyti abiejų pasaulių – Senojo ir Naujojo – kultūrų lopšiu. Buvo atkreiptas dėmesys į indėnų ir egiptiečių architektūros (pirmiausia, piramidžių), papročių, mokslo žinių, kalendorių ir kt. panašumus. Ir spėjimas, kad būtent iš Atlantidos paplito Saulės kultas.

Į Rusiją padavimas apie Atlantidą atėjo per teosofinę ir antroposofinę interpretaciją. 20 a. pradžioje imta versti Elifo Levi, A. Bezant4), daktaro Papiuso5), R. Šteinerio, V. Skoto-Elioto6) kūrinius, kurie perpasakojo Platoną, papildydami jo šykščius aprašymus spalvingais pagražinimais. Okultistai nesirūpino paaiškinti, kokiu pagrindu jie atgamina dingusios tautos papročius ir gyvenimo būdą. Anot jų, bet kuris įvykis palieka „antspaudą“ supančiame pasaulyje ir aiškiaregystės pagalba išrinktiesiems galima išvysti praeities vaizdus.

Vieną pilniausių okultinių (o iš tikrųjų, labiau utopinio) Atlantidos pavaizdavimų pateikė V. Skotas-Eliotas „Atlantidos istorijoje“ (1896), - iš, atseit, „Baltosios brolijos“ archyvų. Atlantida, atseit, prieš milijoną metų užėmė didelę Atlanto vandenyno dalį, pusiaujo sritys apėmė Braziliją ir visą plotą iki Afrikos Aukso kranto. Šiaurėje ji sieki kelis laipsnius ryčiau Islandijos, o pietuose siekė Rio de Žaneirą. Tačiau prieš 800 Atlantida zemelapyje tūkst. m. įvyko kataklizmas, Atlantida neteko poliarinių sričių, jos vidurys sumažėjo ir suskilo, Amerika atsiskyrė sąsiauriu. Iš šiaurėje atitrūkusios dalies susidarė Didžioji Britanija bei Skandinavija, Prancūzijos šiaurė ir artimiausios jūros.

Kita katastrofa Atlantidą ištiko maždaug prieš 200 tūkst. m., tačiau tada pokyčiai nebuvo dideli, tačiau buvo užtvindytas Egiptas, o Skandinavijos sala prisijungė prie žemyno. Pati Atlantida pasidalino į dvi dalis: didesniąją šiaurinę Rutą, ir pietinę Daitją.

O tada prieš 80 tūkst. m. įvyko didžiausias kataklizmas. Atlantida dar egzistavo kaip nedidelė sala, Rutos liekana, vadinta Poseidonidais – būtent ją ir aprašė Platonas. Iš Daitjos teliko mažas sausumos gabalėlis. Ir galiausiai 9564 m. pr.m.e. įvyko 4-ji katastrofa, po kurios Atlantida galutinai nugrimzdo į vandenyno dugną.

V. Skotas-Eliotas pateikia ir daugybę detalių apie Atlantidoje gyvenusias tautas. Pirmaisiais buvo rmoagalai, 3 m ūgio gigantai su tamsiau rausva odos spalva, gyvenę ten dar prieš 4-5 mln. m.; jie vertėsi žvejyba ir medžiokle. Maždaug 3 mln. m. juos pakeitė tlavatliai iš salos į vakarus nuo Atlantidos (dabar būtų Amerikos dalyje) – kalniečiai rausvai-ruda oda. Trečiaisiais buvo toltekai, paplitę Atlantidoje iš vakarinės jos pakrantės. Tada prasideda Atlantidos nuopuolio laikotarpis, toltekus keičia semitai, akadai, mongolai.

Atlantidos sostine toltekų laikais buvo Šimto vartų miestas (atrodo, jo prototipu buvo Babilonas), kuriame gyveno 2 mln. gyventojų. Jį supo parkas, o aplink miestą buvo gausu valdančios klasės vilų (visuomenė buvo griežtai suskirstyta į kastas ir rėmėsi vergija). Ši sostinė sunaikinta antrojo kataklizmo metu.

Aišku, V. Skoto-Elioto „rekonstrukcija“ neturi jokio pagrindo – taip jau 1912 m. savo brošiūroje „Atlantida“ teigė rusų tyrinėtojas V. Bogačiovas7).

Neatskiriama legendos apie atlantus dalis yra jų aukštas technologinis lygis, nežinomų energijų valdymas. Šiuo atžvilgiu ypač pasistengė R. Šteineris, modernizavęs pasenusią teosofų paleofantastiką. Jis teigė, kad teosofų fizika skyrėsi nuo šiuolaikinės – nes tada gamtos dėsniai buvo kitokie.

Visuomenę kaitino daugelis (ir dažnai klaidingų) pranešimų apie archeologų radinius. Didžiausią skandalą sukėlė P. Šlimano8), Trojos atradėjo anūko, straipsnis „Kaip atradau dingusią Atlantidą“ 1912 m. „New York American“. Atseit, jo senelis paliko užantspauduotą voką palikuoniui, visą gyvenimą paskirsiančiam laiške aprašytam tyrinėjimui. Jame buvo pranešimas, kad H. Šlimanas ėmėsi tirti Atlantidos klausimą. 1873 m., kasinėdamas Troją, atseit rado didelį bronzinį indą, kurio viduje buvo mažesni moliniai indai, mažos figūrėlės iš ypatingo metalo, pinigai iš tokio pat metalo ir daiktai „iš iškastų kaulų“. Ant kai kurių iš tų daiktų ir bronzinio indo buvo užrašas „finikiečių hieroglifais“: „Nuo Atlantidos valdovo Chrono“. Vėliau, 1883 m., H. Šlimanas atkreipė dėmesį į Paryžiaus Luvre esančią Centrinėje Amerikoje rastų daiktų kolekciją. Tarp jų buvo molinių indų, tokios pat formos kai tie Trojoje, o taip pat daiktai „iš iškastų kaulų“ bei „ypatingo metalo“, taip pat „liniją į liniją“ sutampančių su Trojos. „Ypatingas metalas“ pasirodė esąs platinos, aliuminio ir vario lydiniu, senovėje neabejotinai nežinomo. Galiausiai jis rado kažkokius „papirusus“, saugomus, atseit, Peterburgo Ermitažo fonduose. Ir pavedė savo palikuoniui tęsti pradėtus tyrimus.

Į šį paskelbimą pirmieji atsiliepė teosofai, jį pripažino ir kelis kartus persispausdino. Tačiau mokslininkai pažvelgė skeptiškai. Vėliau tarybinis atlantologas N. Žirovas9) įrodė, kad tas straipsnis yra visiška mistifikacija – pirmiausia, kad garsusis H. Šlimanas neturėjo jokio anūko! Matyt, straipsnį parašė kuris nors amerikiečių žurnalistas.

Atlantidos tema Rusijoje

Rusijoje prie Atlantidos temos vystymo gerokai prisidėjo garsus poetas Valerijus Briusovas, savo požiūrį išdėstęs „Mokytojų mokytojuose“ (pirmieji eskizai – 1914 m., tačiau, matyt, šia tema užsiėmė visą gyvenimą; publikuota 1917 m.). Ji atsispindėjo ir jo poezijoje – jau 1895 m. užrašų knygelėje yra pirmasis variantas kreipimosi į mūzą, kuria vėliau buvo pradėta poema „Atlantida“, dedikuota K. Balmontui10). Po 2 m. susitikus su Balmontu, abu poetai ilgai kalbėjosi apie Atlantidą – išsiskyrus Valerijus iš Europos šalių užsisakė daugybę Atlantidai skirtų knygų. Nei „Atlantida“, nei vėlesnė „Atlantidos žūtis“ (1910) nebuvo baigtos. V. Briusovas imasi rengti ir viešas paskaitas, kurių pirmoji įvyko 1917 m. sausio 24 d. Baku, sukėlusi didelį susidomėjimą.

Pagal išsilavinimą V. Briusovas buvo istorikas ir karjerą pradėjo istorinio žurnalo redakcijoje. Jis atkakliai gynė Platono pasakojimo istoriškumą. Jis laikė, kad dalį duomenų Platonas galėjo gauti tik iš žmonių, žinojusių apie Atlantidos egzistavimą. Vis tik jis kritikavo teosofų išmones.

Jis rašė: „6-me ar 5-e tūkst. iki Kristaus įvyksta kažkoks milžiniškas kataklizmas. [ ... ] Tačiau atlantų kultūros sėklos pernelyg giliai pasėtos tautose. [ ... ] Mokslas, menai, amatai – visa vystosi įvairiose šalyse, veikiami naujų poveikių, tačiau iš kažkada iš Atlantidos gauto postūmio. Taip klesti „ankstyvosios senovės“ kultūros: majų – Centrinėje Amerikoje, Egipto - Nilo slėnyje, Egėjo – Egėjo jūros pakrantėse ir Graikijoje, Mažosios Azijos; tos pačios įtakos pasireiškia ir tolimesnėse kultūrose: Babilono – Mesopotamijoje, Jafetidų – Kaukazo kalnuose ir prie Vano ežero, Indijos – Dekano pusiasalyje, o galbūt ir Ramiojo vandenyno. Prisimindami mokytojų pavedimus, egiptiečiai jų mokymą įamžina didingose Gizos piramidėse, garbina Saulės dieną Amoną-Ra, šventai gerbia anapusinį gyvenimą („mirties kultas“). Egėjai stato savo kupolo formos statinius, piramidžių analogus, garbina griaustinio dievą, tiki anapusiniu gyvenimu. [...] Kretos minai bando sukurti kažką panašaus savo naujoje tėvynėje ir stato savo painius labirintus. Nedidelius labirintų analogus stato ir etruskai vidurio Italijoje, kur jie stato ir tikras piramides. Tokias pat piramides stato ir majai Meksikoje bei Jukatane [ ... ] Štai kodėl po visą Žemę pasiskirstę tie patys simboliai, vienodos religinės apeigos, giminingi meno stiliai“.


Trumpos biografijos

1) Delislis de Salis (Jean-Baptiste-Claude Delisle de Sales, 1741-1816) – prancūzų filosofas, istorikas ir mokslo populiarintojas, išgarsėjęs daugiatome „Gamtos filosofija“ (1770), už kurią, kaip prieštaraujančią religijai ir moralei, buvo ištremtas. Jis sukritikavo biblijinį 6000 m. pasaulio amžių jį išplėtęs iki 140 tūkst. m. Vėliau buvo suimtas ir už anti-konventinį rašinį, tačiau išgyveno – ir suėmimą, ir revoliuciją.

2) Abraomas Norovas (1795-1869) – rusų valstybės veikėjas, mokslininkas, masonas, rašytojas ir keliautojas, vienas pirmųjų rusų, aplankęs Egiptą ir Nubiją (1834-1836).

3) Ignacijus Donelis ( Ignatius Loyola Donnelly , 1831-1901) – JAV politikas, kongresmenas, rašytojas okultistas ir mokslininkas mėgėjas, daugiausia žinomas savo teorijomis apie Atlantidą, katastrofizmą ir Šekspyro autorystę. Turėjo įtakos G. Hankokui. Jo svarbiausi kūriniai: „Atlantida: prieštvaninė civilizacija“ (1882), „Ragnariokas: ugnies ir smėlio epocha“ (1883). Jo antiutopija „Cezario kolona“ (1890) aprašo 1987-ais nuo oligarchijos kenčiančią JAV. Pavadinimas kito iš siužeto: revoliucionierius į mieste pastatytą koloną įmūrija ketvirtį milijono žmonių.

4) Annė Besant (Annie Besant, 1847-1933) – britų socialistė, teosofė, masonė, oratorė, žmonių teisių aktyvistė, rašytoja, pasisakiusi už Airijos ir Indijos savivaldą. 1908 m. tapo Teosofų draugijos pirmininke ir pradėjo ją perorientuoti nuo budizmo prie induizmo.

5) Daktaras Papiusas - ezoterinis Žeraro Ankoso (Gerard Anaclet Vincent Encausse, 1865-1916) pseudonimas. Jis buvo Ispanijos kilmės prancūzų gydytojas, masonas, okultistas ir magas, įsteigęs šiuolaikinį martinistų ordiną. Daug rašė apie magiją ir kabalą.

6) Viljamas Skotas-Eliotas (William Scott-Elliot, 1849-1919) – britų teosofas, išvystęs E. Blavatskajos pagrindinių rasių koncepciją: „Pasakojimas apie Atlantidą“ (1896), „Dingusioji Lemūrija“ (1904)...

7) Vladimiras Bogačiovas (1881-1965) – rusų geologas, vienas ankstyvųjų atlantologų, 1912 m. išleidęs brošiūrą „Atlantida“, pirmąjį veikalą, aptariantį Atlantidos geologiją.

8) Henrikas Šlymanas (Johann Ludwig Heinrich Julius Schliemann, 1822-1890) - vokiečių verslininkas, archeologas-mėgėjas, vienas lauko archeologijos pradininkų. Išgarsėjo radiniais Mažojoje Azijoje, atrasdamas Troją, o taip pat atrado Mikėnų kultūrą.
Taip pat skaitykite >>>>>

9) Nikolajus Žirovas (1903-1970) – tarybinis chemikas, vėliau Atlantidos šalininkas. Kaip mokslininkas ypač domėjosi švytinčiomis medžiagomis (liuminoforais). Išėjęs po 1949 m. į pensiją dėl invalidumo, susidomėjo Atlantidos klausimu ir išleido dvi knygas: „Atlantida“ (1957), „Atlantida: pagrindinės atlantologijos problemos“ (1964).

10) Konstantinas Balmontas (1867-1942) - rusų poetas simbolistas, iškilus rusų poezijos Sidabro amžiaus atstovas; vertėjas, eseistas, kritikas. Rašė ir filologinius bei istorinius traktatus.
Su laiku jam ėmė imponuoti F. Nyčės ir H. Ibseno kūriniai su jų ryškiu vaizdingumu (pasaulio „bokštai“, „statyba“, „kilimas“ į jo viršūnes). Jo poezijoje ėmė dominuoti „demoniškosios“ idėjos, pamažu jį įveikusios ir realiame gyvenime, stiprėjo pagoniški atspalviai. 1920 m. paliko Rusiją, persikeldamas į Prancūziją. Ten jo gyvenimas buvo sunkus, o 4-o dešimtm. pradžioje paaiškėjo psichikos liga.

Atlantidos skiltis
Datos ir Atlantida
Kritijas ir Timėjus
Tvanas Gilgamešo epe
Žvaigždės kalba Egiptui
Dingusi Sandoros skrynia
Kada bus pasaulio pabaiga?
Atlantida - tai Kretos sala?
Burtų ištakos: Mesopotamija
Grahamas Hankokas ir kova prieš sąmonę
Gobekli Tepe: seniausia šventykla
Velykų sala: Du pasaulio modeliai
Ištrūkę milžinai vėl bando gundyti?
Malta: menanti Atlantidą?
Kada bus Armagedonas?
Dingusi Sandoros skrynia
Nojaus arka surasta?
Elohimų alchemija
Enuma Eliš mitas
Šiaurės Atlantida
Sirijaus paslaptis
Mitologijos puslapis
NSO puslapis
Vartiklis