Atlantidos legenda  

Atlantidos klausimui jau pašvęsta per 3 mlrd. puslapių medžiagos. Ir kur tik jos neieškojo: Pietų Amerikoje, Egipte, Graikijoje, Velykų saloje ir net Šiaurės ašigalyje. Tačiau pažiūrėkime į pradinį šaltinį, Platono dialogą "Timėjus", kuriame pasiremiama vienu iš 7 išminčių, Solonu, bei kitą dialogą "Kritijus":
"Atlantidos sala... Kažkada buvo didesnė už Libiją ir Aziją [Mažąją], dabar nusėdo nuo žemės drebėjimų ir paliko po savęs nepereinamą dumblą".

Graikas Krantoras iš Solos po 100 m. irgi patvirtino Solono pasakojimą (atseit, jis Neito šventykloje Egipte matė užrašą apie Atlantidą). Tuo tarpu Aristotelis tvirtai pareiškė, kad Platonas Atlantidos istoriją išgalvojo nuo pat pradžios - tam, kad pagrįstų savo politines ir filosofines pažiūras. Tik kam visa tai priskirti savo proseneliui Solonui, kuriam Atlantidos vietą nurodė Egipto žyniai:
"Tada jūra [Atlanto vandenynas] buvo tinkama laivybai, kadangi palei žiotis, kurias jūs savaip vadinate heraklio stulpais, buvo sala... Šioje Atlanto saloje susidarė didi ir grėsminga karalystė, valdoma karalių, kurių valdžia aprėpė ir tą salą, ir daug salų, ir kai kurias žemyno dalis. Be to, jie ir šioje pusėje valdė Libiją iki Egipto ir Europą iki Tirėnijos". Santorini Island

Taigi, gana tiksliai nurodyta vieta. Tačiau už Gibraltaro akivaizdžių nuskendusios žemės ženklų nerasta, o kasinėjimai Graikijoje, Egipte, Libijoje, Tunise, Alžyre, Ispanijoje ir Artimuosiuose rytuose šiuo klausimu nieko neatskleidė.

Štai Santarinio sala (su Tira) primena kažkokio gabalais sudraskyto pasaulio nuolaužą. 1600 m. pr.m.e. ją sudrebino išsiveržęs ugnikalnis; ir būtent toje epochoje išnyko ir Kretos karaliaus Mino civilizacija. 250 m aukščio viską griaunanti banga prašniokštė per Egėjo jūros salas. Užgriuvo ir Knosą, Mino sostinę, buvusią už 125 km nuo Tiros.

Kasinėjimai rodo, kad Santarino gyventojai žinojo atiseisminės statybos principus. Jie į akmeninių sienų kampus dėjo medines sijas, kas suteikdavo namams stabilumo. Nustatytas ir glaudus ryšis su Kreta - keramikos indai yra vienodos formos, su tokiais pat ornamentais. Tačiau susižavėjimą kelia Tiros freskos. Jos atkastos iš po 30 cm storio pemzos ir pelenų sluoksnio salos pietuose esančiame Akrotirio iškyšulyje. Saliečiai savo kraštą vadino Kalista, t.y., "Nuostabusis". Iš amžių glūdumos nesenstančia mineralinių dažų žydryne spindi Kalisto dangus, žydi violetinės mirtos. O štai baikščios antilopės sunerimosiso uosto orą, tarsi gyva atrodo į rankas mums pasiruošusi šokti gauruota beždžionėlė. Nardytojas strėle neria į vandenų gelmę.

Vulkanas išsiveržė sprogdamas. Salos centrinė dalis išlėkė į orą, o į susidarusią ertvę nušniokštė jūros vanduo. Ugninė lava galėjo nušluoti viską 150 m spinduliu, taigi ir Kretą. Pelenais lijo net Nilo deltoje. Tik vanduo, užliejęs įdubą, stabdė stichiją. Tačiau tai turėjo sukelti didelį atoslūgį Viduržemio jūroje. Ar nė tai aprašyta šventuosiuose Viduržemio jūros raštuose?

Yra papildomų sutapimų su Atlantida. Platonas mini svarbų jaučio vaidmenį. Freskose ir auksiniuose Kretos "jaučių dubenyse" pavaizduoti jaunuoliai, šokinėjantys per jaučius. Būtent tokį ritualinį žaidimą mini ir Platonas, pranešdamas ir tai, kad sostinė Poseidonija buvo iš raudono, juodo ir balto akmens. Ir būtent toks spalvų derinys būdingas Tiros uoloms.

Dar viena detalė - pagal Platono nuorodą, gautume, kad Atlantida išnyko 9600 m. pr.m.e. Jei paimsime senojo Egipto ir Asirijos kalendorių susikirtimo tašką, gautume 11.542. Panaši data gaunama ir palyginus majų bei senovės Indijos kalendorines sistemas. Tai kokį įvykį, kaip savo kalendorių pradinį tašką, užfiksavo šios senovės tautos?

Pastaba: 1959 m. Atlantidos klausimo 14 m. trukmės išsamų tyrinėjimą paskelbė Nikolajus Žirovas.


Atlantida - tai Kretos sala?

Platonas "Kritijaus" dialoge, rašytame maždaug prieš 370 m. pr.m.e. paliko Crete and Santorini Islands seniausią rašytinį liudijimą apie Atlantidą, didelę salą į vakarus nuo Viduržemio jūros. Ją valdė vyriausias Poseidono sūnus Atlantas. Atlantidos žmonėms tapus savimi patenkintais ir pasipūtusiais, dievai, juos bausdami, per vieną parą paskandino Atlantidą. Platonas rėmėsi graikų valdovo Solono, aplankiusio Egiptą maždaug 590 m.pr.m.e. žodžiais. Ten jis girdėjo apie Keftiu salą, kurioje stovėjo vienas stulpų, laikiusių dangaus skliautą (tą daro ir titanas Atlantas). Ji buvo vakaruose ir joje egzistavo labai išsivysčiusi civilizacija, iš kurios būdavo perkama dramblio kaulas, varis ir drabužiai. Ji buvo sunaikinta katastrofos metu. Tad pagrindinė Platono klaida: Atlantida buvo ne į vakarus nuo Viduržemio jūros, ji buvo į vakarus nuo Egipto.

Tad gal Atlantida buvo Minų kultūros žemė, t.y. Kretos sala, kurios įtakoje buvo daugelis artimiausių Egėjo salų dar iki 3000 m. pr.m.e. Mino kultūra buvo labai išsivysčiusi, turėjo savo kalbą, prekybinį laivyną, apeigas ir žaidimus. Tai buvo labai taikūs žmonės, nes jų civilizacijos griuvėsiuose randama labai mažai karinės veiklos įrodymų. Daedalus buvo Knossos rūmų, kuriuose dar galima rasti labirinto griuvėsius, statytojas. Dėl to labirinto kilo mitas apie Minotautą, kurį užmušė Tesėjas. Klestėjusi apie 800 metų, Mino kultūra staiga apie 1270 m. pr.m.e. žlugo.

Du Minų kultūros faktai sustiprina šią hipotezę. Pirma, tai bulius, kova su žmogumi plikomis rankomis ir šokinėjimas per jį (Keftiečiai irgi turėjo kovos su buliais įpročius). Tokių kovų scenos yra gausios išlikusiame Kretos ir Mino kultūros mene. Atlantidos gyventojai buvo taikūs, Kretoje irgi beveik nerandama ginklų. Egipto padavimai teigia, kad Keftiu saloje buvo dramblių. Aišku, jų nebuvo Kretoje, tačiau Kreta prekiavo dramblio kaulu (tad 20 a. pr.m.e. turėjo ryšius su šalimis, kur gyveno drambliai).

O kas tai per katastrofa? Gal raktas guli mažoje Santorini salelėje (dar vadinamoje Thera), esančioje 75 km į šiaurę nuo Kretos? Ji irgi priklausė Minų kultūrai ir visoje saloje randama jos pėdsakų. Maždaug nuo 1500 m. pr.m.e. jos centre stūkso maždaug 1500 metrų aukščio vulkanas. Jo struktūra ir terpė panaši į garsiojo Krakotoa, tik yra apie 4-is kartus didesnis.

Apie 1470 m.pr.m.e. įvyko jo paskutinis išsiveržimas (sprogimas). Suodžiai uždengė Saulę ir dangų, pasipylė kruša su žaibais, žemės drebėjimai griovė akmens rūmus, cunami bankos šlavė viską nuo pakrančių - visos gyvenvietės buvo tiesiog nuplautos. Išliko tik pagrindiniai centrai salų gilumoje, bet viską aplink apnuodino iškritę suodžiai. Išlikusius Mino civilizacijos gyventojus netrukus nukariavo Mikėnų kariai iš Graikijos.

Iš kur atvyko kromanjoniečiai?

Dabartis remiasi praeities, tame tarpe ir labai tolimos, įvykiais.  

Šiuolaikinio žmogaus istorija prasideda augiais kromanjoniečiais, staiga pasirodžiusiais Europos vakaruose. Tas jų pasirodymas netikėtas, beveik nepaaiškinamas, tačiau būtent jis pakeitė pasaulį į tokį, kokį turime dabar.

Jei pabandytumėm kromanjoniečių pasirodymą susieti su legendine Atlantida, daug kas paaiškėtų. Tai spėlionė? Taip, tačiau ji ne mažiau paini ir miglota, nei kiti mokslininkų aiškinimai.

Bet kur toji Atlantida buvo? Apie tai yra dvi pagrindinės nuomonės:

1. Kreta ir gretima Santorinio sala, kurią 2 tūkstm. pr.m.e. praktiškai visą sunaikino išsiveržęs ugnikalnis (pvz., Galanopuloso ir E. Bekonas knygoje „Atlantida: už legendos glūdi tiesa“, 1970). Apie šią galimybę daugiau skaitykite >>>>>. Minėtų autorių argumentacija paprasta: atseit, visa Atlantida turėjo būti apie 30 tūkst. x 20 tūkst. stadijų, kas visai netelpa į Viduržemio jūrą, ką sužinoję žyniai ir „perkėlė” ją į Atlanto vandenyną.

2. Priešais Gibraltaro sąsiaurį Atlanto vandenyne – kaip nurodė Platonas, pateikęs ir apytikslę jos žūties datą (maždaug prieš 11-12 tūkst. m.)

Neabejotina, kad iki Santorinio salos sunaikinimo Žemė išgyveno didelį kataklizmą, ką liudija netiesioginiai faktai, sutinkami visoje planetoje. Kodėl išmirė mamutai? Kaip paaiškinsime Berelecho kapines Jakutijoje, kur randasi šimtų šių (ir ne tik) gyvūnų kaulų? Ir kodėl randa ir kitas mamutų „kapines“? Ir čia reikia pridurti, kad mirtis uos ištiko staiga. Banda ganėsi vasarą: stiprūs patinai nuošaliau, kalvose, saugojo bandą (Berelecho slėnyje beveik vien tik mamutų patelių ir jauniklių kaulai). Gyvūnų odoje rasta raudonųjų kraujo kūnelių, kas liudija apie staigią mirtį uždusus. Vabzdžių sparneliai tame žemės sluoksnyje aiškiai nurodo metų laiką – liepos mėn.

Vulkanologija nurodo, kad būtent tuo metu daugelyje Žemės vietų pabudo ugnikalniai. Egipto žyniai, pasakoję Platono giminaičiui apie legendinę salą, liudijo apie dangaus ugnį, baudusią žmones. Kas per ugnis tai galėjo būti? Greičiausia asteroidas arba stambus meteoritas. Juk ir majų mituose minimas milžiniška ugninė gyvatė, kurio oda ir kaulai dribo žemyn. O tada pasipylė vanduo ir žmonės žuvo. Ir tokių paminėjimų apstu daugelyje tautų.

Įsivaizduokim kelių kilometrų skersmens asteroido kritimą. Jis pramuša gana ploną Žemės plutą, į viršų plūsteli magma, kuri, susimaišiusi su vandeniu, sprogsta, o dalelės išsisklaido viršutiniuose troposferos sluoksniuose. Jų tiek, kad keliems metams nesimato nei Saulės, nei kitų dangaus šviesulių. Kartu dalelės tampa vandens garų koncentracijos taškais. Pasipila liūtis.

Stebina ir kiti Platono pateikti faktai. Kitapus jos esantis žemynas, į kurį nusigauti galima per tarpines salas. Žinoma, kad iki 10 tūkstm. pr.m.e. nebuvo Golfo srovės, o visą šiaurinę Europą dengė storas ledynas. O gal todėl, kad jai kelią užstojo Atlantida? Ir tik jai nugrimzdus, šilti vandenys ėmė tirpdyti ledyną? Ir ar vėl nesutampa datos? Mamutų išmirimas, spartus ledynų pasitraukimas, gausūs ugnikalnių išsiveržimai, griūtys Šanidaro oloje. Vandens lygio pakilimas. Ir viskas maždaug prieš 12 tūkst. m.

Per ypač trumpą laiką klimatas Europoje smarkiai pakito – temperatūra pakilo vos ne 30o. Iki tol ledynas užėmė dideles teritorijas – jis tiesiog sugerdavo drėgmę iš oro, tad vandenyno lygis buvo žemesnis. Tada nebuvo sąsiaurių, skiriančių Prancūziją, Airiją ir Angliją, nebuvo Azovo, Baltijos, Šiaurės ir Juodosios jūrų. Vietoj paskutiniosios buvo gėlo vandens ežeras. Korsika ir Sardinija buvo viena sala, o daugelis Egėjo salų irgi buvo susilieję į vieną.

Bet vis tik kodėl iki šiol nerasti nenuginčijami senovės civilizacijos pėdsakai? Gal todėl, kad Atlantidos plotas nebuvo labai didelis... O kai pasaulinio vandenyno lygis pakilo 130-140 m., visos pakrančių gyvenamosios vietovės buvo apsemtos (Tvanas?). O atrasti seniausieji 6-7 tūkstm. pr.m.e. miestai, - Čatal-Huyuke1), Chadžilaras, Čajeniu-Tepezi2), Jerichas - priklauso jau laikotarpiui po katastrofos.

Taigi, argi negalėjo augūs kromanjoniečiai, Europoje pasirodę maždaug prieš 40 tūkst. m., vandenyno apginti, Atlantidos salose sukurti pažangios civilizacijos?

Papildymai

1) Čatal-Hujukas - neolito laikų (7-5,6 tūkstm. pr. m. e.) ant dviejų paupio kalvų plokščiakalnyje, 1000 m aukštyje gyvenvietė Turkijoje Anatolijos plokščiakalnio pietuose, 50 km į pietus nuo Konijos. 1958 m. atrado ir 1961-65 m. kasinėjo Dž. Melartas.
Namai buvo sustatyti vienas greta kito, be durų, į namą buvo patenkama pro angą stoge. Namų karkasai ręsti iš rąstų, sienos glaistytos moliu, stogai plokšti. Čatal Hiujuke buvo apdirbamas varis, švinas, vystyti amatai; sėti kviečiai ir miežiai.
Mirusiuosius laidojo namuose po grindimis, prieš tai jų kūnus palikdavo ant pakylos ar medinio bokšto, kad paukščiai sulestų audinius ir vidaus organus. Šventyklose rasta palaidotų moterų, apibertų ochra. Šventyklų vidinės sienos buvo ištapytos įvairių spalvų piešiniais, puoštos gipso reljefais. Gausiai aptikta deivės statulėlių ir amuletų (daugiausia varlės ir rupūžės pavidalu), įvairių figūrėlių, moters krūtų reljefų.
Skaitykite plačiau >>>>>

2) Čajeniu Tepezi - neolito laikų (7250-6600 m. pr.m.e) gyvenvietė pietryčių Turkijos kalvoje, Tauro kalnų prieškalnėse, Dijarbakyro provincijoje (40 km į šiaurės vakarus nuo Dijarbakyro). 1964-1978 m. čia kasinėjo R. Breidvudas; kasinėjimai atnaujinti 1985-1991 m. Pastatai buvo iš nedegto molio plytų, tačiau su akmeniniais pamatais. Grindys padengtos kalkių sluoksniu ir nudažytos oranžine-gelsva spalva, o viename name – išdėliota mozaika iš spalvotų akmenukų. Daugiausia augino kviečius, rasta ir ankštinių kultūrų. Augino ožkas ir avis, buvo prijaukinę šunis. Čia anksčiausias naminės kiaulės auginimo faktas, o taip pat karvės palaikai (10,2 tūkst. m. senumo).


Platonas: Kritijas
Platonas: Timėjus
Kur gi toji Atlantida?
Tvanas Gilgamešo epe
Datos ir Atlantida
Nojaus arka surasta?
Malta: menanti Atlantidą?
Dingusi Sandoros skrynia
Škotai – geologijos pradininkai
Gobekli Tepe: seniausia šventykla
Ar tai tik pamėklė – auksas jūrų dugne?
Indų astronomijos aspektai
Nauja dėl Stounhendžo
Kada bus Armagedonas?
Languedoko akmenys
Mitologijos puslapis
NSO puslapis
Vartiklis