Mandana Mišra. Vartiklis

Pagal tradiciją laikoma, kad Mandana Mišra¹⁾ pradžioje buvo purva mimansa²⁾ šalininkas, bet pralaimėjo debatą Šankarai – ir tapo Šankaros mokiniu.

Jis parašė keletą veikalų apie gramatiką (Vyakaranoje – „Sphotasiddhi“) ir vediškosios literatūros išaiškinimų (kaip Mimansa atstovas - „Vidhiviveka“, „Bhavanaviveka“, „Mimamsanukranika“), o taip pat apie klaidų teoriją („Vidhramaviveka“), kuriame aptaria tiek purva Mimansa „anyathakhyati“, tiek advaita vedantos „anirvačaniyakhyati“ teorijas. Ir nors laikytas Kumarila Bhatta³⁾, vienu garsiausių purva mimansaka atstovų, mokiniu, aiškiai laikėsi nedualistinio požiūrio („Vidhiviveka“ ir „Sphotasiddhi“, kur, beje, stipriai kritikavo ir Kumarilos mimansakišką kalbos teoriją) ir, sekdamas Bhartrhari⁴⁾, teigė Sabda-brahmano nedualistinę prigimtį.

Advaita vedantai skirtą Mandana Mišra veikalą „Brahmasiddhi“ sudaro 4 dalys, pateiktos tiek proza, tiek eilėmis. Matosi, kad jis puikiai susipažinęs su sistemomis, kurias čia kritikuoja (nyaya-vaišešika, purva mimamsa, bauddha [budizmą] ir džainizmu bei kitomis vedantos mokyklomis) – ir taip gerokai prisideda prie jų vystymo. „Brahmasiddhi“ susilaukė daugelio komentarų (Sankhapani, Citsukha¹⁰⁾, Anandapurna Vidyasagara, ir, galbūt, Vačaspati Mišra¹¹⁾)

Mandana Mišra ir Šankara greičiausiai buvo amžininkais ir Mandana Mišra turėjo būti susipažinęs su Šankaros mokymu kai rašė „Brahmasiddhi“. Daugelis požiūrių buvo bendros, pvz., pasaulio realumas tęsiasi tik iki išsilaisvinimo, kuris yra (nei daugiau, nei mažiau) kaip Atmano tikrosios prigimties (svarupa) pažinimas; ir kad dživa iš tikro yra brahmanas, tik apsireiškia skirtingai dėl neteisingo supratimo ir ribotų gebėjimų.

Tačiau Mandana linkęs pritaikyti „džanakarmasamučayavada“, jungtinį džanos⁵⁾ ir karmos kelią į išsilaisvinimą. O Šankara aiškiai pasisako už džnana ir neigia, kad karma gali tiesiogiai atvesti į išsilaisvinimą, o teturi čitasudhi, t.y. apsivalymo, funkciją.

Šiuo metu buvo abejota Mandana Mišros tapatinimui su Suresvara⁶⁾ (apie 800-900 m.). Paties Suresvaros veikalas pavadintas „Naiškarmyasiddhi“ (karmos nebuvimo būsenos pasiekimas). Jų požiūris skiriasi dėl avidya vietos: Mandana mano, kad avidya randasi dživoje⁷⁾ ir objektu turi brahmaną, o Suresvara laiko, kad brahmanas yra tiek kur randasi avidya, tiek jos objektas. Ir Suresvaros požiūriai visiškai nesikerta su Šankaros.
O minėtas skirtumas išlikęs ir pošankarinėje advaitoje, pvz., Vačaspati Mišra¹¹⁾ laikosi Mandanos požiūrio ir jį išvysto bhamati šakos autoriai. Tačiau vivaranos autoriai daugiausia seka Suresvara. Nemažai tyrinėtojų mano, kad tos požiūrių išskyrimas yra vėlesnio, pošankarinio laikotarpio reiškinys, tačiau juk Mandana buvo Šankaros amžininkas, tad, matyt, tas skirtumas buvo jau nuo seno.

Įdomu, kad pošankarinėje literatūroje Suresvarai ir Visvarupai pakaitom priskiriama „Varttikakara“, o „Brahmasiddhi“ tepriskiriama tik Mandanai. Tačiau tradicija paprastai juodu tapatina.

¹⁾ Mandana Mišra (apie 8 a.) – indų filosofas, dar vadintas Suresvaračarija, rašęs apie mimamsa ir advaita vedanta mokymus. Jis buvo uolus kalbos holistinės sphota doktrinos gynėjas. Teigiama, kad po debato su Šankara tapo šio mokiniu.

Jis gyveno Mithilos⁸⁾ (Mahismati) mieste Pradžioje buvo karma mimansos šalininkas ir Kumarila Bharta mokinys ir sekėjas, tad laikėsi Vedų aprašytų apeigų. Kai kuriose indų tradicijose Mandana laikomas Brahmos įsikūnijimu.

Legenda pasakoja apie Mandanos ir Šankaros debatą. Advaisistas Šankara surado Kumarilą Bhatta³⁾, kuris tuo metu rengė auką už savo nuodėmes. Perskaitęs dalį Šankaros kūrinio ir pamatęs jo minčių gilumą, jis nukreipė Šankarą pas savo geriausią mokinį Mandana Mišrą, gyvenusį šeimyninį gyvenimą. Paklaustas kelio pas Mandaną, gavo tokį paaiškinimą:
„Surasi namą, prie kurio vartų kabo daugybė narvelių su papūgomis, kurios diskutuoja abstrakčiais klausimais – tokiais kaip: ,Ar Vedos savaime teisingos ar joms reikia išorinės autoritetų validacijos? Ar karma gali skinti savo vaisius tiesiogiai, ar tam reikia Dievo įsikišimo? Ar pasaulis amžinas, ar tėra tik apraiška?‘ Ten, kur rasi tokias papūgas narveliuose, kurios aptaria filosofinius klausimus, ir bus mandanos namai“.

Šankara rado Mandanos namus, tačiau pirmasis susitikas neprasidėjo maloniai. Pagal vediškas apeigas, laikoma blogu ženklu tam tikromis dienomis pamatyti asketą, tad Mandana supyko ant Šankaros, pasirodžiusio per tėvo mirties metines. Jis pradėjo įžeidinėti Šankarą, kuris ramiai „atsišaudė“ žodžiais. Žmonės Mandanos namuose netruko pamatyti Šankaros šaunumą ir patarė Mandanai priimti debatus. Šis pagaliau sutiko. Pralaimėjęs privalėjo tapti nugalėtojo mokiniu... Ir debatus Mandana pralaimėjo... ir pasivadino Suresvaračarija.

Anot legendos, debatai vyko Mandlešvaro miesto, esančio netoli Mahešvaros⁹⁾, senovinėje Čhapan Deo šventykloje. Apie debatų eigą skaitykite šiame puslapyje.

Bheda-abheda vedanta

Tolimesniu Vedantos išvystymu buvo ir „sutaikanti“ bheda-abheda¹³⁾ mokykla. Skirtingai nuo advaitos, ji laikė, kad Brahmanas tuo pat metu randasi dviejuose būviuose: transcendentalus pasauliui ir visiškai besiskiriantis nuo jo bei imanentinis pasauliui ir sieloms, sudarydamas su jais nenutrūkstamą ryšį. Neigiama aukščiausioji Brahmano tikrovė, kaip neturinti savybių (nirguna¹⁴⁾), ir teigiamas vaizdinys apie realią Brahmano (pasaulio priežasties) emanaciją į visatos (kaip jo pasekmės) įvairovę. Jos ištakas daugelis atseka iki Rigvedos „Puruša-sukta“ himno. Pirmąkart „Brahma sutrą“ išaiškinimą bheda-abheda dvasia atliko Šankaros jaunesnysis amžininkas Bhaskara¹⁵⁾, pradėjęs višnuistinę vedantos kryptį.

Ankstyvoji bheda-abheda dar labai priartėja prie advaitos – Bhaskara tebelaikė, kad Brahmanas tebeturi neatskiriamą esmę (eki-bhava), o jo išsisklaidymo pasaulyje priežastimi yra realūs „praeinantys apribojimai“ (upadhi). Gindamas absoliutų Brahmano „su savybėmis“ (saguna) reikšmingumą, jis laikė, kad savo aukščiausia apraiška tasai Brahmanas neturi formos (taigi, ir nepaliestas pasaulinės įvairovės (nisprapanca) ir neturintis dalių (niravayava)) – ir tik toks gali būti garbinamas.

Kitu stambiu bheda-abheda atstovu buvo Jadava¹⁶⁾ (11 a. pradžia), mokęs, kad „emanacijos energijos“ (parinama-šakti) dėka Brahmanas realiai transformuojasi į personifikuotą dievą Išvarą, sielas (cit) ir nesudvasintą gamtą (acit). Tapatumo ir skirtumų aspektų lygiateisiškumas bei santykinės tikrovės pripažinimas šį mokymą suartino su višišta-advaita – juk neveltui Jadavos pamėgtą jūros ir bangų neatskiriamumo vaizdinį, parodantį aukščiausiojo Brahmano, turinčio formą ir savybes, ryšį su jo sukurtomis sielomis taip mėgo naudoti Ramanudža (11-12 a. pr.).

²⁾ Mimansa (arba mimamsa - „samprotavimas, tyrimas“) – viena iš 6 ortodoksinių induizmo filosofinių sistemų (daršanų). Dar vadinama karma mimansa (veiksmo svarstymas) ar purva mimansa (pirmasis svarstymas); šiais sinonimais siekiama mimansą atskirti nuo utara mimansos (vėlesnio svarstymo), kuri įeina į vedantą.

Pradžioje mimansa buvo praktinė disciplina, kurios tikslas – sutvarkyti vediškąjį ritualą. Priimant Vedų tekstus kaip aukščiausią religinį autoritetą, susiklostė teorinė mimansos problematika: mantrų formali verifikacija ir prasminis aiškinimas, kalbinių normų nustatymas, vediškųjų posakių suderinimas su ritualinėmis procedūromis.

Mimansa kilo iš brahmaniškų tradicijų paskuriniais amžiais iki mūsų eros, kai jų apeigos buvo nustumtos į pakraštį iškilusių budizmo ir vedantos. Susiformavo kelios grupės, siekiančios sustiprinti Vedų autoritetą įvedant griežtą taisyklių formulavimą. Mimansa sustiprėja Guptų imperijos laikais ir kulminaciją pasiekia 7-8 a. su Kumarilos Bhatta³⁾ ir Prabhakaros¹²⁾ mokymais.

Mimansa remiasi „Purva mimansa sutra“, kurią parašė rišis Džaimini (maždaug 3-4 a). Svarbiausią komentarą jai parengė Šabara maždaug 5-6 a. 17 a. Apadeva parengė elementarų mimansos vadovą.

Šiai filosofinei mokyklai būdingas kraštutinis ontologinis realizmas. Mokša atmetama kaip neturinti realios socialinės reikšmės. Ji pripažįsta pasaulio, sudaryto iš materialių dalelių ir Atmano (sielų), paklūstančių karmos dėsniui, realumą ir amžinumą. Suvokimas, loginė išvada, lyginimas, Vedų liudijimai ir kai kurių tiesų pripažinimas postulatais laikomi pažinimo šaltiniais. Aukojimo apeigomis siekiama ne išprašyti dievybių, kurių esmė tik vardai, malonę, o pasiekimą apurvos – ypatingos specialios energijos, jungiančios ritualą ir jo poveikį, pasiekiant pomirtinę dangišką palaimą.

³⁾ Kumarila Bhatta (apie 700 a.) – brahminas induizmo filosofas iš Asamo, vystęs purva mimansą.

⁴⁾ Bhartrhari (apie 5 a.) – sanskrito mokslininkas, parašąs „Vakyapadija“ (sanskrito gramatiką ir kalbos filosofiją) ir „Šatakatraja“ (poezijos rinkinį). Apie jį skaitykite >>>>>

⁵⁾ Džnana - induizmo ir budizmo terminas perteikiantis „žinojmo“ sąvoka. Žinojimas yra neatskiriamas no bendros tikrovės patirties, ypač nuo visuotinės arba dieviškosios tikrovės (Brahmos).

⁷⁾ Dživa induizme ir džainizme – gyva būtybė, jos nemirtinga esybė (arba siela), pergyventi fizinę mirtį. Skirtingai nuo Atmano (kosminio Aš) dživa žymi individualią „gyvą esybę“. Terminės kilęs iš „dživ“ – „kvėpuoti“. Ji aptariama ir „Bhagavat-Gitoje“.

⁸⁾ Mithila - miestas senovės Indijoje, Videha karalystės sostinė. Jis buvo sutapatintas su šiuolaikiniu Džanakpuru Nepale. Sakoma, kad šiame krašte gyveno Gautama Buda bei Vardamana Mahavira. Pavatinimas kilęs iš mitinio karaliaus Miti vardo.

⁹⁾ Mahešvara - miestas centrinėje Indijoje, prie Narmada upės. Hindi kalba reiškia „Didysis dievas“. Manoma, kad jo vietoje senovėje buvo karaliaus Kartavirija Ardžuna (minimo „Mahabharatoje“ ir „Ramajanoje“) sostinė. Pagal legendą karalius Sahasrardžunas su 500 žmonų atvyko prie upės piknikui. Kai žmoos panoro plačios vietos žaidimams, karalius savo tūkstančiu rankų užtvenkė Narmadą. Tuo metu savo vimanaŠyvos lingamą ir pradėjo garbinimą. Tuo metu žmonos baigė žaidimus ir paliko upės vagą, ir karalius atitvenkė upę, kuri nuplovė lingamą. Supykęs ir stipriai apsiginklavęs Ravana atsekė Sahasrardžuną ir iškvietė kovai, bet buvo nustebintas – stiprusis karalius savo 1000-čiu rankų prispaudė Ravaną prie žemės. Ravanas buvo įkalintas, kol buvo paleistas.

¹⁰⁾ Citsukha (apie 12 a.) – Dnanotamos mokinys, parašęs „Tattvapradipiką“ (dažnai vadinamą „Citsukhī“), o taip pat keletą komentarų kitų filosofų darbams.

¹¹⁾ Vačaspati Mišra (apie 900–980) – indų filosofas, įkūręs vieną pagrindinių advaita vedanta mokyklų, bhamati (pagal Šankaros Brahmasutra bhasya). Gyveno netoli sienos su Nepalu. Jis parašė komentarus praktiškai visoms indų filosofijos mokykloms. Be komentarų, jis parašė „Tattvabindu“, kurioje lingvistiniu aspektu vertina 4 mokyklas: Mandana Mišros (sphotavada), nyaya, artimą mimansą ir Prabhakaros¹²⁾ mimansą – o tada pateikia savo teoriją (anvitabhidhanavada).
Taip pat skaitykite >>>>>

¹²⁾ Prabhakara (apie 7 a.) – indų filosofas-gramatikas, mimansos atstovas. Jo disputai su Kumarila Bhatta³⁾ privedė prie nuosavos mimansos šakos sukūrimo. Anot jo žodžiai prasmę žymi netiesiogiai; jų prasmė iškyla sąjungoje su kitais žodžiais (anvitabhidhana). Sakinių prasmė „pagaunama“ tiesiogiai, praleidžiant atskirų žodžių prasmių suvokimą.

¹³⁾ Bhedaabheda vedanta - Vedantos mokykla, mokanti, kad individualusis Aš (dživaatman) yra kartu besiskiriantis ir nesiskiriantis nuo absoliučios tikrovės, vadinamos Brahmanu. Kiekvienas atskiras mąstytojas savaip suprato ką tai reiškia. Jos ištakos atsekamos nuo „Brahma sutra“. Ji suderino dviejų pagrindinių vedantos mokyklų nuostatas: a) advaitos (nedualistinės), laikusios, kad Aš visiškai tapatus Brahmanui; b) dvaitos (dualistinės), laikusios, kad jiedu absoliučiai skirtingi. Ji turėjo labai didelę įtaką Viduramžių laikotarpio religinėms mokykloms, tarp jų buvo ir Bhaskara bei Nimbarka.

¹⁴⁾ Para Brahmanas - Aukščiausiasis Brahmanas, esantis anapus bet kokių aprašymų ir konceptualizacijų. Advauta vedantoje tai nirguna brahmano, t.y. Absoliuto be atributų, sinonimas. Tuo tarpu Dvaitoje ir Višištoje tai saguna brahman, t.y. Absoliutas, turintis atributus.

¹⁵⁾ Bhaskara - bheha-abheda šakos vedantos filosofijos atstovas, parašęs komentarus „Brahma sutroms“, ginčijęs Šankaros majos koncepciją. Tokiu pat vardu buvo ir du Indijos matematikai.

¹⁶⁾ Jadava Prakaasa - advaitos atstovas, Ramanudžos amžininkas ir buvo vienas jo mokytojų Kančipurame. Tačiau vėliau vėliau tarp jų kilo nesutarimų dėl Vedų ir kitų tekstų (pvz., Čandogija upanišados) sampratos – ir Ramanudža pradėjo savąją višišta advaitos mokyklą. Pavydėdamas Ramanudžos šlovės, jis patraukė prie Gango šiaurinėje Indijoje, norėdamas jo atsikratyti. Tačiau Ramanudžos giminaitis tai sužinojo ir įspėjo, tad Ramanudža paliko grupę ir pabėgo. Vėliau Jadava suprato kvailai pasielgęs ir tapo Ramanudžos mokiniu.