Shankara ir advaita vedanta. Vartiklis: Indija, filosofija

Adi Šankaračarya (advaita vedanta pradinininkas) gimė tuo metu, kai budizmas Indijoje pasiekė nemažą įtaką. Budizmo filosofija buvo priimama kaip Dievo neigimas. Indija susiskaidė į daugelį sektų ir ritualinės apeigos ėmė dominuoti prieš filosofijos pratybas. Šankara prisiėmė sunkią misiją ir pakeitė Indijos sampratą perdirbdamas plačią ir painią hindu literatūrą suprantama kalba.

Apie jo gyvenimą žinoma ir daug, ir mažai. Yra keletas Šankaros biografijų, tačiau visos jos parašytos prabėgus jau daug laiko po Šankaros mirties (jų trumpa apžvalgą skaitykite >>>>>). Jose apie Šankaros gyvenimą pasakojama daugybė stulbinančių pasakojimų, fantastinių nutikimų, puikiausių aforizmų. Tačiau patikimi duomenys labai negausūs ir sunkiai išsijojami iš gausybės prieštaringų tvirtinimų.

Paprastai Šankaros biografijos prasideda įvykiais iki jo gimimo. Dažniausiai jis laikomas Šyvos žemiškuoju įsikūnijimu, tad jo gimimą lydi stebuklingi ženklai. Šyva Kailaso kalne duoda dievams pažadą nusileisti į žemę ir atstatyti prarastus žinojimo (t.y., vedantos) pagrindus.

Toks brahmanas Vidyaadhiradža iš Nambutiri giminės gyveno mažame Kaladi miestelyje Kerela srityje pačioje pietų Indijoje. Jis garsėjo turtais ir mokytumu. Jo vienintelis sūnus Šivaguru (pagal kitas versijas Čurninas) buvo linkęs į asketizmą ir dvasinį gyvenimą. Tačiau Vidyaadhiradžos spaudžiamas jis vedė gretimame kaime gyvenusią Šivataraka (dar žinomą kaip Aryamba). Nepaisant doro gyvenimo, jie ilgą laiką nesusilaukė vaiko. Tačiau po maldų Vrišabhačalesvara šventykloje (Tričur) sapne pasirodė viešpats Šyva seno žmogaus pavidalu ir pasiūlė rinktis tarp šimto laimingų sūnų ir vienintelio, tapsiančio didžiu išminčiumi, bet pasmerkto trumpam ir varginančiam gyvenimui. Šivaguru pasirinko šį variantą. Tą pačią naktį viešpats Šyva pasirodė sapne Aryambai visa savo puikybe jodamas Nandi jaučiu¹⁾ ir jai pasakė, kad jos sūnus bus didis išminčius.

Kai pora atsibudo ir pasipasakojo sapnus, išgirdo Šyva balsą sakantį: „Aš gimsiu kaip jūsų sūnus“. Netrukus jie susilaukė sūnaus, kurį pavadino Šankara. Pasak istorikų, Šankara gimė Nandana metais (26-i metai 600 m. cikle) vaišakha mėnulio mėnesį (gegužė/birželis) pirmadienį 805 m.

Vieną dieną Aryamba apstulbo išvydusi didelę kobrą apvijusią Šankara kaklą. Jai bežiūrint ji virto girlianda. Sakoma, kad jau vienerių metų jau galėjo kalbėti, skaityti ir rašyti sanskrito kalba. Kartą vaikai ginčijosi, kiek sėklų yra moliūgo viduje. Jaunasis Šankara pasakė, kad tiek, kiek buvo dievų tvėrusių pasaulį. Kai perpjovė moliūgą, viduje rado vienintelę sėklą.

Kartą jis rinko išmaldą iš kaimelio šeimų. Skurstanti moteris teturėjo tik amla²⁾ vaisių, bet pamačiusi Šankarą, jam atidavė savo maistą. Sujaudintas Šankara meldėsi Šri ir prie jos slenksčio prašė kanaka (auksas) dhara (liūtis), sukurdamas Šri, turtų deivei, skirtą himną (kanakadhara stavam). Ir aukso amlos pabiro virš moters.

Šivaguru gyveno trumpai ir mirė Šankarai tesant 5-ių. Šankara augo globojamas motinos. 8 m. jis pradėjo mokytis menų ir Vedų mokslų.

Šiek tiek apie krokodilus

Krokodilas auką nusitempia po vandeniu ir sučiupęs stipriais dantimis ir žandikauliais ją ten laiko, kol ši prigeria. Grobis nėra surijamas iš karto, o palaikomas po vandeniu, tarp rąstigalių ir akmenų, kol supūna. Tada suėdamas visas su kaulais ir kt.

Tame amžiuje pajuto potraukį į asketizmą. Tačiau motina neturėdama jokios pagalbos nenorėjo, kad vienintelis sūnus taptų sanyasa. Jis nesiekė vesti ir gyventi namišiaus gyvenimą. Jo Šankara gyvenimo tikslas buvo didesnis nei rūpestis motina, tad nutiko „stebuklas“.

Šankara maudantis Purna upėje, jį už kojos pačiupo krokodilas ir pradėjo skandinti. Išgirdusi vaikų riksmus atbėgo Aryamba. Ir kadangi kiekvienas hindu turi praeiti sanyasa etapą prieš mirtį, Šankara paprašė motinos leidimo juo tapti. Neturėdama pasirinkimo motina sutiko. Krokodilas iškart paleido šankara koją. Šankara atsisveikino su motina ir 8 m. amžiaus tapo klajojančiu vienuoliu. Tačiau jis pažadėjo, kad grįš palaidoti jos.

Jis pasuko į šiaurę ir pasiekė Narmada krantus. Jis išvydo sanyasų grupę aplink senyvą vyrą gilioje meditacijoje. Jis pamaldžiai sudėjo rankas, prisiartino prie jo ir išsitiesęs pareiškė: „Lenkiuosi prieš savo guru, Govinda“. Govinda Bhagavatpada pasveikino jį kaip seniai lauktą mokinį (pasakojama, kad jam tai žadėjo mokytojas Gaudapada⁵⁾). Tuo metu Šankara parengė advaita pagrindus ir parašė kelis himnus Šyvai, kelis filosofinius traktatus ir Brihadaranyaka upanišados komentarus.

Su „Brahma sutrų“ komentarais siejama atskira legenda. Madhavačarjos „Sankšepa-šankara-vidžaja“ nurodoma, kad antrais buvimo pas Govindą metais tuose kraštuose prasidėjo didelis potvynis. Šankara su kitais Govinda mokiniais meditavo oloje. Per stiprų potvynį Narmada upės vanduo pakilo iki pat olos angos. Po ilgai trunkančių liūčių pakilę Narmados vandenys užliejo viso krašto gyvenvietes ir pakilo iki įėjimo į olą. Tai išvydęs Šankara ištarė specialų užkeikimą (mantrą „vandens pritraukimui“) ir ant slenksčio pastatė savo dubenėlį išmaldos rinkimui. Vandens srautai pasuko į dubenėlį ir netrukus dingo jame, o upė sugrįžo į savo vagą. Būtent tada Govinda ir prisiminė Badarajanos pranašystę, kad geriausius komentarus Brahma sutroms parašys tas, kuris sutramdys upę ir todėl paprašė Šankarą rašyti komentarus.Gavęs Govindos palaiminimą, Šankara per 4 m. parengė komentarus „prasthana traya“ (trigubam kanonui): Brahma sutra, Bhagavatgita ir pagrindinėms upanišadoms.

15 m. amžiaus Šankara pasiekė Kaši ir pradėjo skleisti advaita mokymą bei rašyti komentarus. Ten jis parašė „Bhadža Govindam“. Netrukus jis tapo žinomu autoritetu Vedantos filosofijoje. Šankara keliavo po Indiją (Bharat) ir skleidė savo mokymą. Tai dažnai minima kaip jo didž-vidžaya. Jo gili įžvalga ir žinios patraukė daug mokinių ir padėjo laimėti daug disputų.

Tuo metu jis gavo žinią apie motinos merdėjimą. Jis nuskubėjo pas motiną į Kaladi (poelgis buvo smerkiamas sanyasų). Jis bandė jai paaiškinti didingą advaita filosofiją, pasaulio iliuziją ir nirgana brahmano principą. Tačiau tai gąsdino vargšę motiną, neturėjusią filosofinio įžvalgumo. Džnanis karalius, Šankara kreipėsi pagalbos į bhakti ir sukūrė himnus, šlovinančius Šyva ir Višnu. Jų dainavimas nuramino ją ir ji pasiekė Brahmaloka. Šankara atliko kremacijos ritualus nepaisydamas giminaičių prieštaravimo.

Netrukus po motinos mirties Šankara prisilietė prie kitos mirties, savo guru. Govindos garbei Šankara pastatė šventyklą. Tada nuvyko į Prayagą, kur sutiko garsiuosius mimansakus Kumararila ir Prabhakara. Pastarasis gimė brahmanų šeimoje ir visą gyvenimą pašventė kovai su džainų ir budistų "erezijomis". Jis net skelbėsi esąs budistų vienuoliu gavusiu nurodymus iš gerbiamų budizmo mokytojų, tad gerai žinąs jų mokymą. Jis nemažai kaltas už budizmo nusilpimą Indijoje. „Brhat-šankara-vidžaya“ minima, kad tie pasiekimai netiesiogiai įtakojo jo mokytojo budisto Sugata mirtį [sakoma, kad tai sužinojęs Prabhakara nusižudė]. Susitikęs su Prabhakara ir jo sūnumi Prthividhara, dispute įveikė abu.

Garsiausias Šankara debatas yra su įžymiuoju mimamsaka Mandana Misra, buvusiu Karma kanda (ritualinė Vedų dalis) žinovu. Kadangi Šankara skelbė Džnana kanda (pažinimo kelias), jis sutiko diskutuoti. Pralaimėjęs turėjo tapti nugalėtojo mokiniu.

Mundanos žmona Ubhaja Bharathi (tradicijoje laikoma deivės Sarasvatės inkarnacija) sutiko būti teisėja. Abiems buvo uždėtos girliandos ir sutarta, kad pralaimės tas, kurio girlianda nuvys pirma. Disputas truko 15 dienų, buvo paliesta daugybė temų, o abiejų pusių argumentai buvo stiprūs. Tačiau galiausiai Mandanos Mišros girlianda nuvyto. Jis tapo Šankara mokiniu ir pasivadino Suresvaračarya.

Tačiau jo žmona nesutiko su pralaimėjimu ir tebesiginčijo. Bharati nusileido Šankara daugeliu klausimų, bet kai ji paklausė apie vedybinį gyvenimą ir šeimynines pareigas (karma šastra), Šankara suklupo. Jis asketu buvo nuo pat 8-ių ir neturėjo atsakymų. Jam davė mėnesį argumentų suradimui.

Datuoti Šankaros gyvenimą yra sunkus klausimas. Priimtos datos – 788-820; ir Indijos vyriausybė 1988 m. šventė 1200-ąsias jo gimimo metines. Tačiau tai vis dar atviras klausimas. Naudojami šaltiniai yra paties Šankaros tekstai, kai kurie astronominiai reiškiniai, paminėti jo gyvenimo aprašymuose, užrašai vienuolynuose. Pagal vidinius šaltinius jo gyvenimo laiką linkstama nukelti į 8-o a. pradžią. Svarbiausias faktas yra budizmo logiko Dharmakirti citavimas. Kinų piligrimas Hsuan Tsangas Indijoje lankėsi Thanesaro karaliaus Haršavardhanos laikais (606-647) leidžia spėti Dharmakirti gyvenimo metą, be to jis mini Bhartrhari, tačiau nemini Šankaros. Tad sektų, kad Šankara gyveno po Dharmakirti, ir tikriausiai po paties Hsuan Tsango.
Astronominės detalės yra labai prieštaringos ir paskaičiavimai pagal jas skiriasi nuo 5 a. pr.m.e. iki 8 a. – kaip seka ir iš vienuolynų įrašų.

Tuo metu merdėjo valstybės karalius Amaruka. Kad rastų atsakymus, Šankara nusprendė įsikurti karaliaus kūne. Paprašęs mokinių prižiūrėti jo kūną, jis persikėlė į karaliaus kūną, lankėsi pas įvairias jo žmonas ir džiaugėsi karalystės turtais. Pamažu jis paniro į materialųjį pasaulį ir pamiršo, kuo esąs. Mokiniai sunerimo ir ėmė dainuoti „Bhadža Govinda“ giesmę. Šankara prisiminė, kas esąs, ir iškart paliko karaliaus kūną. Jis buvo pasiruošęs atsakyti Bharati/ Ši irgi pripažino pralaimėjimą ir tapo Šankaros mokine.

Kaši mieste Šankara su mokiniais gyveno garsiausioje ghatta, manikarnika (Šyvos auskarai). Tai viena lankomiausių vietų Visvanatha šventykloje.
Kaši mieste nutiko dar vienas dalykas. Eilinio šventyklos aplankymo metu jam kelią užtvėrė neliečiamasis su šunimi. Šankara paprašė jį pasitraukti, nes negalėjo jo paliesti. Bet šis paklausė: „O Šankara, sakydamas pasitraukti ar kalbi apie vieno kūno, sudaryto iš maisto, pasitraukimą nuo kito kūno iš maisto, ar sąmonės nuo sąmonės? Ir dar, o advaita pateikėjau, kaip būdamas apakintas išorinio pavidalo ir majos, gali teigti apie Tiesą?“ Šankara suprato savo klaidą ir padarė pramaną prie neliečiamojo kojų ir parašė "Maniška pančakam" poemą, kurioje perteikė, kad Atmanas vienodai spindi ir Brahmane, ir neliečiamajame. O tas „neliečiamasis“ buvo pats Šyva, norėjęs pašalinti paskutines Šankara ego apraiškas.

Šankara tęsė savo didž-vidžya. Jis įkūrė Dasanami sanyasų ordiną ir 10 dalių: Aranya, Ašrama, Bharati, Džini, Parvata, Puri, Sarasvati, Sagara, Tirtha ir Vana. Taip pat jis įkūrė 4-is „math“ - Puri mieste Vimala pitha su Aranya ir Vana ir pradžanam brahman" mantra; Dvaraka mieste Kalika pitha su Tirtha ir Ašrama bei „tat tvam asi“ mantra; Sringeri mieste Sarada pitha su Bharati, Puri ir Sarasvati bei „aham brahmasmi“ mantra; Badrinath mieste su Džini, Parvata ir Sagara bei „ayam atman brahman“ mantra. Daugelyje šventyklų įsteigė Sri Čakaras - Kamakši šventykloje (Kanči mieste), Nara Narayana šventykloje (Badri), Guhyesvari šventykloje Nepale ir kt. Tų „math“ valdytojais skyrė savo mokinius - Sri Suresvaračarya - Sringeri, Sri Padmapada - Dvaraka, Sri Totaka - Badri ir Hastamalaka - Puri.

4-i jo mokiniai laikomi pagrindiniais. Tradicija tvirtina, kad Suresvaračarya yra tas pats asmuo kaip Mandana Misra, vienas kūrybingiausių rašytojų, kuriam priskiriami keli traktatai. Totaka, kurio ankstesnis vardas buvo Džiri, buvo neišskiriantis Šankara mokinys, ir mokiniai manė, kad jis lėtapėdis ir negali suvokti sudėtingų filosofinių sistemų. Norėdamas juos pamokyti, Šankara jį paprašė parašyti eilėraštį, šlovinantį Šankara sudėtingu Totaka metru. Taip jis gavo Totaka vardą.

Kartą Šankara stovėjo ant upės kranto. Dalis jo drabužių buvo kitoje upės pusėje su mokiniais. Šankara paprašė atnešti jo drabužius. Kadangi niekur nebuvo valties, mokiniai pasimetė - išskyrus Sanandana. Jis pradėjo bristi į vandenį. Su kiekvienu jo žingsniu atsirasdavo lotoso žiedas - taip mokinys perėjo upę net neprisilietęs vandens. Jį pavadino Padmapada (padma - lotusas, o pada - pėda". Šankara parašė ir „Atma-bodha“, Atmano pažadinimą - šio mokinio garbei.

Hastamalaka buvo nepaprastas vaikas neraminęs vaikų, atvedusių jį pas Šankara. Šis iškart išvydo jo gabumus ir paprašė palikti su juo. Jis net kitus savo mokinius prašė netrukdyti Hastamalaka džiaugtis Brahmano žavesiu. Gal todėl Hastamalaka parašė tik vieną traktatą.

Kita Šankara kelionė buvo į Kašmyrą, kur irgi demonstravo didelį filosofinį įžvalgumą ir laimėjo daug disputų. Čia buvo Sarados (Sarasvati) šventykla, kurioje buvo sarvadžnapitha, visagalystės sostas. Tarp filosofų buvo tradicija apsilankyti čia ir dalyvauti disputuose. Laimėjamusiajam buvo leidžiama sėsti į sarvadžnapitha. Buvo pasakojama, kad iki tol dar nė vienas iš pietų atvykęs filosofas dar nebuvo jame sėdėjęs.

Tada Šankarai buvo 32-u. Toliau lankėsi Nepale, kur matė Sri Dattateya viziją (šis parašęs „Tripura Rahasya“ ir „Avadhuta Gita“ ir buvo Patandžali, jogų sutrų autoriaus, mokytoju).

Egzistuoja bent trys jo pasitraukimo iš šio pasaulio versijos. Jo išnykimo vieta laikoma ola esanti netoli Kedarnatho šventyklos. Kita versija sako, kad jis susijungė su motina Kamakši (Kančiparam mieste). Trečia versija - kad užkopė į Kailaso kalną ir ten išnyko. Sutariama, kad jis maha-samadhi būseną pasiekė vaišakha arba Pauša mėnesį (gruodis/sausis) raktakšhin metais (58-i metai 6000 metų cikle) 837-aisiais.

Yra keletas kūrinių, pavadinime turinčių „Šankaravidžaja“ arba „Šankara digvidžaja“. Paprastai jie vadinami autorių vardais, tačiau daugiausia yra apie Šankaros gyvenimą, kai mitai ir legendos persipina su istoriniais faktais. Mat jie parašyti keli šimtmečiai po Šankaros gyvenimo, kai Šankara jau figūravo kaip legendinis veikėjas. Trumpai apžvelgsime šiuos pagrindinius tekstus.

Matyt ankstyviausiu reiktų laikyti Čitsukhai priskiriamą „Brhat-šankara-vidžaja“ (Didžiojo Šankaros užkariavimai), kartais vadinamą „Guru-šankara-vidžaja“ (Mokytojo Šankaros užkariavimai). Jos autorius skelbiasi kilęs iš Keralos, t.y. Šankaros žemiečiu, išsaugojęs liudininkų prisiminimus net apie ankstyvąją Šankaros vaikystę.
Vis tik autoritetingiausia Šankaros agiografija laikoma Anandagiri „Pracina-šankara-vidžaja“ (Šankaros užkariavimų rinkinys), nes dalis tyrinėtojų neatmeta galimybės, kad Čitsukhos kūrinys yra vėlesnių laikų klastotė. Be to joje pateikiama ir įvykiai su vėlesniais Kanči vienuolyno prižiūrėtojais.

„Madhavija šankaravidžaja“ (yra 1863, 1891, 1956, 1967, 1972 m. leidimai) – matyt seniausias ir autentiškiausias, taip pat plačiai žinomas, dar vadinamas „Samkšepa šankaradžaja“. Jo populiarumą skatina autoriaus Madhavos žinomumas, jį dažniausiai tapatinant su 14 a. Vidyaranija iš Šringeri, parašiusiu vieną geriausių veikalų apie advaita metafiziką vadinamą "Pancadaši" (15 skyrių). Jam parašyti du komentarai: Dhanapati Suri „Dindima“ (1798) ir Ačyutaraija „Advaitaradžyalakšmi“ (1824). Yra du geri vertimai į anglų kalbą, atlikti Swami Tapasyananda (1978, 2 leid. 1983) ir K. Padmababhano (1985). Šiuolaikiniai Šankaros gyvenimo aprašymai daugiausia remiasi šiuo tekstu: gimimas Kaladi, guru sutikimas Narmados pakrantėje, debatai su Mandana Mišra, Sarada šventyklos pastatymas Šringeri mieste, Himalajuose praleistos paskutinės gyvenimo dienos.

Buvo kilusių tam tikrų įtarimų dėl teksto datos, netgi teigiant, kad jis buvo smarkiai perdirbtas 9-me amžiuje. Sadananda, parašęs „Šankaravidžaja sara“ 1783-iais, nurodo, kad rėmėsi Madhava kūriniu. Tad jo datavimas būtų 14-18 a., o tai jau daug šimtmečių po Šankaros mirties.

„Anandadžirija šankaravidžaja“ yra dingęs, o priskiriamas 13 a. Anandagiri, gerai žinomų Šankaros komentarų autoriui. Bandoma kūrinį priskirti ir Čitsukha, bet tam nėra jokių įrodymų. Jo likę ištraukos nelaikomos labai patikimomis. Vienas 19 a. komentatorius Anandagiri kūrinį nurodo kaip „Brhat š.“ (didelę), o kitur kaip „Pračina š.“ (seną). Yra ir naujesnis tekstas, vadinamas „Brhat š.“, matyt 17-18 a.; kitas „Pračina š.“ tekstas kartais priskiriamas Mukakavi, - bet apie juos nieko tikra nežinoma.

„Anatanandadžirija šankaravidžaja“ – atrodo, labai nepatikimas ir vėlyvas tekstas, kurio visos versijos yra smarkiai pažeistos. Kai kurie jį klaidingai priskirdavo Anandagiri, matyt dėl vardo panašumo. Skirtingos versijos skiriasi Šankaros gyvenimo faktai, pvz., 19 a. leidimas jos gimimą priskiria Cidambarui, esančiam Tamil Nadu, 1971 m. – Kaladi, esančiame Keraloje (žr. [4, 5]) ir kt..

„Cidvilašija šankaravidžaja“ (dar vadinamas „Šankaravidžaja vilasa“) – greičiausiai 15-17 a. parašytas tekstas kaip Cidvilasa dialogas su mokiniu Vidžnankanda. Tai vieas iš nedaugelio tekstų, kuriuose Šankarai priskiriama 4-ių matha įsteigimas Šringeri, Dvarakoje, Puri ir Badrinate. Šis tekstas didele dalimi atitinka „Madhavija š.“ (žr. [6]).

„Keralija šankaravidžaja“ (dar vadinamas „Šankaračaryačarita“) datuojamas 17 a. ir priskiriamas Govindanata. Jis nemini jokių matha statymo, o paskutines jo dienas priskiria šventykloje Tričure, Keraloje. Tuo jis išsiskiria iš visų kitų tekstų“ (žr. [7]).

Dar viena populiari biografija yra parašyta Vjasačalos, tačiau joje veikėjas kartais vadinamas tai Vidjašankara, tai Šankarananda, tad įmanomas advaitos pradininko supainiojimas su Šankarananda, maždaug 11 a. gyvenusiu Kašmyre. Beje, taip vadintas ir vaišešikos komentatorius Šankaramišra.

Yra dar keletas mažiau svarbių Šankaros gyvenimų aprašymų, tačiau juos nutylėsime, nes pavadinimai nieko neduotų.

Šankara šiuolaikybėje

Šiuolaikinei filosofijai Šankara nėra vien istorinis faktas. Dž. Taberas³⁾ „Transformuojančioje filosofijoje“ Šankaros, Fichtės ir Heidegerio mokymus nagrinėja jų gebėjimo pakeisti pasaulio pojūtį ir gyvybinius orientyrus požiūriu^*). Atrandamos sąšaukos su semiotika ir hermeneutika. Panašius klausimus, nors daugausia virš budistinio pagrindo, stichiškai ima kelti daugelis kalbos filosofijos atstovų^**). Tačiau vyrauja ryški, netgi įkyri mada Rytų mistikai, tame tarpe ir vedantai.

Be to, bet kuris buvęs mažai žinomas vardas ar kryptis iškyla neatsitiktinai, o kai tam ateina laikas. Radikalus Šopenhauerio padarytas filosofijos posūkis link „gyvenimo prasmės“ klausimų ir nemaža dalimi parengęs Hiuserlio fenomenologiją ir „gyvenimo filosofiją“, subrendo pačioje Europos filosofijos gelmėje sprendiant jos pačios problemas. Upanišados ir budizmas su tuo puikiai derėjo, bet jei tuo metu nebūtų atsiradę sanskrito tekstų vertimų, būtų atsiradę kita, kas būtų pasitarnavę medžiaga vokiečių iracionalizmui.

Šiuolaikinėje filosofijoje pirmame plane randasi filosofijos ir kalbos santykio, „grynos sąmonės“ ir jos savireflekcijos galimybės, „netiesioginių“ (paprastai literatūrinių-meninių) bendravimo formų klausimai. Pvz., P. Rikioras⁴⁾ pagrindiniu uždaviniu laikė „hermenistinio klausimo prijaukinimą fenomenologijos metodui“ ^***). Tam susipažinimas su advaita galėtų būti naudingas, nes Šankaros sistema ir buvo hermenistinio gramatikų, o iš dalies ir mimansistų požiūrio prijaukinimas budistinei „fenomenologijai“.

^*) Žr. J.A. Taber. Transformative Philosophy. A. Study of Sankara, Fichte and Heidegger, 1983.
Tai vienas retų lyginamųjų istoriškai-filosofinių tyrinėjimų, panaudojančių Indijos filosofinę medžiagą iš „pirmųjų rankų“ – sanskrito šaltinių.

^**) Būdingu pavyzdžiu yra prancūzų semiotiko R. Barto konstrukcijos, išdėstytos, pvz., jo knygoje apie japonų kultūrą „Ženklų imperija“ (R. Barthes. L‘empire des signes, 1970).

^***) Žr. P. Ricoeur. Le conflict des interpretations. Essai d‘hermeneutique (1969). Čia Rikioras visiškai pripažįsta vėlyvojo Heidegerio išvadas, nors tasai, atseit, kiek ir supaprastino sau užduotį, apeidamas daugelį sudėtingų problemų ir kartais filosofinę analizę pakeisdavo poetizuotais aprašinėjimais.

¹⁾ Nandinas (sanskr. 'laimingasis') – mitologinis baltas jautis hinduistų mitologijoje. Laikomas Šyvos draugu, patarnautoju, sąjungininku, laikomas Šyvą nešančiu gyvūnu (vahana). Nandinas – svarbus šaivistinės ikonografijos elementas; jo skulptūros būtinos Šyvos šventyklose, skulptūrose ir paveiksluose Šyva vaizduojamas jojantis Nandinu.
Kai garbinamas atskirai, perteikia seksualinės galios, vaikų gimimo ir vaisingumo idėjas. Taip pat yra visų keturkojų globėjas, taip pat ganų, Šyvos patarnautojų, vadovas.

²⁾ Indiškasis lapainis (lot. Phyllanthus emblica, dar vadinamasis amalaka (sanskritas), amla (hindi k.) ir kt.) yra pietryčių Azijoje augantis 8-10 m aukščio lapuotis medis. Jo vaisiai apvalūs, žalsvai geltonos spalvos, 2-3 cm skersmens, subręsta rudenį, jie aitriai rūgštaus skonio. Viduje sultingas minkštimas su 6 mažomis sėklytėmis. Naudojamas ajurvedos medicinoje.

³⁾ Džonas Teiberis (John Taber) – filosofijos profesorius Niu Meksiko un-te, skaitantis paskaitas apie Azijos mąstymą bei kontinentinę filosofiją. Dėmesį sutelkęs į Indijos filosofiją, ypač logiką, epistemologiją, ir metafiziką klasikiniu laikotarpiu (500-1200 m.). Ypač jį domina brahmanistinės (mimansa ir advaita) ir budistinės (jogačara) tradicijos. Paskutiniu darbu yra „Pramanavarttika“ su Dharmakirti komentarais paskutinės dalies vertimas.

⁴⁾ Paulis Rikioras (Paul Ricoeur, 1913-2005) - prancūzų filosofas, derinęs fenomenologiją su hermeneutika, sukurdamas saikingą hermeneutikos variantą. Jo nuomone Vakarų filosofija siekianti „Aš“ skaidrumo, pradėta refleksyvios Dekarto filosofijos ir praktiškai pratęsta I. Kanto, privalo būti papildyta paties suvokimo esmės studija.

⁵⁾ Gaudapada arba Gaudapadačarija - 6-7 a. indų filosofas, sankhjos atstovas, vienas pagrindinių vedantos mokytojų, didelę įtaką padaręs Adi Šankarai. Jo biografijos detalės nežinomos. Buvo Govindos Bhagavatpados, pas kurį mokėsi Šankara, mokytoju. Parašė 215 dvieilių komentarą Manduka upanišadai „Mandukija karika“ (arba Gaudapada Karika, Agama Šastra) – 4 dalių ankstyviausią išsamų advaita vedantos veikalą (pirmi trys skyriai). Jam priskiriami ir kiti veikalai, pvz., komentarai kitoms upanišadoms. Be to, jis polemizavo su budizmo madhjamikos mokyklos atstovais dėl jų nuostatos, kad visi filosofijos klausimai ir konceptualios teorijos yra hipotetiniai, nesuderinami, tai tik proto sukurtos mąstymo antinomijos, o tikrovę įmanoma pažinti tik įžvalga (pradžnia), ne dichotominiu mąstymu.
Pagrindinis Gaudapados vienuolynas (matha) yra Kavalėje (Goa) ir priklauso smarta induizmą išpažįstantiems sarasvačiams.
Taip pat skaitykite >>>>>