Ramanudža ir jo požiūris: višišta-advaita. Vartiklis

Ramanudžos advaitos požiūris į Brahmaną kaip gryną sąmonę be jokių savybių labiau primena madhjamikų „tuštumą“ ir todėl neišvengiamai ir pavojingai balansuoja ties nebūties, nerealumo riba. Aukščiausiasis Brahmanas višišta-advaitoje¹⁾ – tai „aukščiausias asmuo, savo esme laisvas nuo netobulumų ir turintis begalinį skaičių nepralenkiamų gerumų“, o trumpiau, tai Išvara arba liaudies tikėjimo Narajana-Višnu. Panašiai ir maja pas Ramanudžą įgauna visai kitokią sampratą nei advaitoje; net pats tas žodis jo naudotas su nuoroda į „Švetašvaratą upanišadą² “ (IV.9), kur maja „nusako nuostabius dalykus“. Aiškiai, tai ne apie pasaulio iliuzoriškumą, tačiau tiesiog apie jo turtingumą ir įvairovę.

Anot Ramanudžos, Išvara yra ne tik intrumentine (nimitta) pasaulio priežastimi, bet ir jo materialiąja (upadana) priežastimi, nes visa visata yra jo išsiskleidimas (parinama). Satkarja-vada³⁾ iš esmės gerokai arčiau sankhjos nei Šankaros mokymo: apreikštasis nesudvasintų daiktų ir sielų pasaulis, savo šaltiniu turintis dievą, jau egzistavo „subtiliąja“ forma (karanavastha - „priežasties būsena“) iki sutvėrimo akto. Skirtingai nuo Bhaskaros Ramanudža laiko, kad Brahmanas negali būti apmąstytas atskirai nuo savo apraiškų; kitaip tariant, tikroji realybė išlaikoma ne tik Išvarai, bet ir daugybei sielų bei nesudvasintų daiktų (džada).

Ramanudžos priežastingumo teorijos lingvistine išraiška yra samanašikarana (bendras pagrindas) – vientisas objektas, kuriam galima priskirti įvairius predikatus (arba skirtingų pasekmių šaltinį). Jei advaitoje įvairialypio pasaulio „bendras pagrindas“ aiškinamas jo pirminiu tapatumu Brahmanui ir apibrėžimų iliuzijiškumu, o bheda-abhedoje dėmesys perkeliamas prie įvairių tikrovės aspektų vienalaikio ir lygiateisio egzistavimo, tai višišta-advaitoje grįžtama prie betarpiškesnės ir pažodinės traktuotės – kaip santykio, kuris sieja savybę ir jos turėtoją (dharma-dharmin-bhava). Pusiausvyris skulptūra (Ramanudža)

Atomarinė siela, kurios individualumas išsaugomas net išsilaisvinus, - tai be galo smulkus substancijos matas. Būtent dėl tokio savo smulkumo ją galima priimti kaip aukštesnio lygio substancijos savybę arba apibrėžimą. Nesuskaičiuojamos dživos sudaro Išvaros modusus arba apraiškos formas (prakara) ir tarnauja jam „kūnu“ (o jų kūnai sudaryti iš nesudvasintų elementų - džada), o kartu jie yra dievo atributais, neatskiriamomis jo charakteristikomis (visenana). Tų charakteristikų apibrėžiamas (visesya) Brahmanas yra gyva, kintanti visuma (krtsnatva), esanti nuolatiniame tapsme. Tai leidžia višišta-advaitai, nepaisant jos prieraišumo sankjai, išvengti prakriti, kaip atskiro, savarankiško prado, esančio vienu visatos išsiskleidimo pagrindu. Taip Ramanudža ir atskleidžia pagrindinę vedantos tezę apie Atmano ir Brahmano tapatumą. Išvara, neaplenkiamas savo galia ir didybe, negali būti tapatus priklausomoms sieloms (kurių kiekviena amžinai besiskiria nuo jo ir kitų dživų), tačiau kaip be galo tobula ir apibrėžta substancija, jis su atributais susijęs neatskiriamai (aprhaksiddha).

Garsieji „7 prieštaravimai” (sapta-anupapatti), kuriuos Ramanudža iškėlė advaitai („Šri-bhašja“, I.1.1), būtent siejasi su sunkumais pereinant nuo Brahmano, neturinčio savybių ir tapataus sau, prie regimo pasaulio įvairialypumo ir kintamumo. Daugiausia liečiami du pagrindiniai klausimai: avidjos, atsakingos už visatos išsiskleidimą, šaltinio ir pagrindo, o taip pat atmano kaip gryno žinojimo ir „neapsakomumo“ problemos (kai pasaulis imamas net ne kaip kitabūtiškumas, o kaip kitaišsakomumas, aukščiausiojo Brahmano metafora).

Polemikoje su advaita Ramanudža iškelia savo žinojimo ir nežinojimo koncepciją. Žinojimas visad nukreiptas į objektą, tad visad pateikiamas kartu su juo; kaip turintis turinį visad turi kažkokias skiriančias charakteristikas. Toks varijuojantis žinojimas (dharmabutha-džana) jau nėra pats sau pakankama esybe, o tik kažkieno savybe, taigi, tam tikro subjekto gebėjimu. Tad žinojimas-šviesa virsta sugebėjimo šviesti arba šviesos šaltinį supančiu apšviestumu, šiuo atveju atmaną arba Išvarą. Ir jei dživos, sudarančios dievo „kūną“ yra tarsi taškiniai švyturiukai, kurių kiekvieną supa siauresnis ar platesnis šviesos ratas, tai Išvara visas savo paties apšviestas, skaidrus sau pačiam, nes kiekviena jo dalis ar atributas kartu yra ir jo visuotinio žinojimo objektu. Taigi, priimamas objekto ir subjekto priešpastatymas, o taip pat pažinių sielų (cit) daugis. Visa tai išlieka amžinai (tik pakaitomis per visatos ciklus pereidami iš „subtilaus“ į „grubų“ ir atgal) ir tarpusavyje susiję, sudarydami vientiso dievo modusus (prakara).

Laikydamas advaitos majos-avidjos ir tikrovės ir pažinimo lygių sampratą nuolaidžiavimu budizmui, Ramanudža iškelia bet kokio žinojimo tikrumo (yatharthatva - atitikimo dalykui) tezę. Kadangi žinojimas tesugeba apšviesti (pasyviai atspindėti) nuo jo nepriklausomus objektus, jis gali skirtis tik daiktiškumo aprėpimo pilnumu, susispausdamas arba išsiplėsdamas pagal jo turėtojo sugebėjmus, tačiau tiksliai atspindėdamas tą, kas jam skirta.

Todėl višišta-advaitai ir neįmanomas tiesos (prama) ir netiesos, iliuzijos (bhrama) absoliučia prasme, priešprieša, nes visi reiškiniai glaudžiai susipynę Brahmane; tad ir perlamutrinėje kriauklėje, iš tolo atrodančioje sidabru, turi būti, kad ir mažas kiekis, tikrų sidabro dalelyčių. Palankumas kai kurioms pajautoms, laikomoms „teisingomis“, paaiškinamas jų didesniu pragmatiniu vertingumu (vyavahara-guna), kaip kad būtinybė atskirti perlamutrą nuo sidabro pirmiausia nulemta praktikos. Tai vienintelė indų mokykla, kurioje „suklydimų atpažinimo teorija“ neturi ypatingos ontologinės ir gnoseologinės svarbos, o aiškinama grynai psichologiškai. O suvokimo netikslumai aiškinami kaip pataloginiai konkrečių jutimų organų nukrypimai, sugebėjimas spręsti ar kitos konkrečios sielos savybės. Logika pavaldi psichologijai, o per ją – religinei sampratai, nes kiekvienos atskiros dživos sugebėjimai pažinti nusakyti jos ankstesnės karmos.

Ramanudža pripažįsta tris patikimo žinojimo šaltinius: prakjakši (juslinę pajautą, apimančią ir „nebuvimo suvokimą“ - abhava); anumani (išvadą, apimančią ir palyginimą bei sąlyginę prielaidą); agama (autoritetų liudijimą). Stabtelėdamas ties nirvikalpaka-džnana ir savikalpaka-džnana (be ir su charakteristikų „primąstymu“) pažinimu, būdingu daugeliui Indijos mokyklų, jis teigia, kad pirmasis teduoda tik betarpišką daikto suvokimą, kai antrasis įtraukia į kai kurių ankstesnių asociacijų, būdingų subjektui, ratą. Visos pramanos veda į konkretų ir įvairiapusį pažinimą (dharmabhuta-džnana), o pažinimas be jokių charakteristikų neįmanomas nei kaip aukščiausias pažinimo tipas (skelbiamas advaitos), nei kaip pradinė pažinimo procesos stadija (kaip neišskirstytas suvokimas njaja mokykloje). Loginė išvada susijusi tik su daiktais ir santykiais, jusliškai transformuojant juos pagal formalias vyapti „pranikimo santykio“) taisykles⁴⁾, o autoriteto liudijimas, kuris irgi dera su pajauta, savo teisingumu priklauso nuo to, kas būtent liudija. Šventųjų tekstų patikimumas pagrįstas Išvaros liudijimu; jų nurodymai (vidhi) yra tiesioginiai dievo potvarkiai, nurodantys, ko dievas nori iš žmonių.

Brahmanas – ne tik visų gyvų būtybių atrama (adhara), bet ir valdytojas (niyantr), nukreipiantis savo globotinius link išsilaisvinimo. O samprata apie pasaulį ir sielas kaip apie Išvaros kūną (sarira) duoda naują aspektą. Anot Ramanudžos, „kūnas – tai substancija, kurią atmanas gali pilnai suvaldyti ir palaikyti savo tikslams, ir kuri visiškai nuo jo priklausoma“ („Šri-bhašja“, II.9). Višnus, esantis visose gyvose būtybėse kaip jų vidinė siela (saririn) pats joms numato atpildo ar bausmės lygį ir kartu yra jų vienintelis gynėjas (raksaka).

Pilnai priimdamas liaudies sampratą apie Išvaros įsikūnijimus, tarp kurių, be aukščiausios, visiškai grynos dievo formos (para), yra ir emanacijos – vyuha, avatara (Višnu inkarnacijos), vidiniai paskirų dživų valdytojai (antaryamin) bei arca (dieviškos prigimties dalelės garbinimo vietose), Ramanudža pabrėžia, kad dievas nusileidžia iki jų dėl savo begalinio mielaširdiškumo (krpa) visai gyvasčiai. Savo ruožtu, dživa, jei ji nėra amžinai laisva (nitya-mukta) ar jau išsilaisvinusi (mukta) ir buvojanti greta Brahmano dievų pasaulyje Vaikunthe, o yra laikinai susaistyta sansaros (baddha), privalo sukurti pretekstą, kad Išvara galėtų suteikti malonę. Įspėdamas tikinčiuosius dėl advaitos ir purva-mimansos kraštutinumų, Ramanudža ragina derinti žinojimą ir šruti laikymąsi. Jų harmoniją jis mato bhaktoje, kur į vieną susilieja Brahmano suvokimas ir meilė jam, atsirandanti iš meditacijos ir religinės pagarbos (upasana). Bhakti iš adepto reikalauja nuolatinio susikaupimo; tiesa, tam nepajėgiems yra lengvesnis „aplinkinis“ prapatti („pripuolimo“) kelias, reikalaujantis tik visaapimančios meilės.

Prieštaraujama ir advaitos savarankiškam žmogaus judėjimui link išsilaisvinimo – mat Išvaros ir atskiros sielos santykis visad yra kaip „pono ir tarno“, tad išsilaisvinimas galimas kaip dievo dovana, malonė (prasada). Siela kaip savybes turintis atmanas, pažįstantis ir veikiantis, išlaiko savo individualumą net susiliejusi su Brahmanu. Višišta-advaita pasisako ir už nuopelnų (punya) gradaciją, veikiančią sielą net ir po išsilaisvinimo.

Tolimesnis vystymas

Višišta-advaita („skirtumais nulemto dvilypumo nebuvimas“) susidarymui įtaką padarė ir bhakti⁵⁾ doktrina, stipriausiai išreikšta višnuitų „Pančaratra⁶⁾“ tekstuose (ypač „Višnu samhita⁷⁾“, „Padma samhita⁸⁾ “) ir mistiniuose-erotiniuose alvarų⁹⁾ himnuose, 10 a. pradžioje Natchamunio¹⁰⁾ surinktų ir pakomentuotų. Galutinę formą višišta-advaita įgauna Jamuna¹¹⁾ („Sidhitraja“) ir ypač Ramanudžos („Vedanta-sara“, „Vedanta-dipa“,„Šri-bhašja“ – komentaras „Brahma-sutra“ ir kt.) kūriniuose.

Viduramžiais višišta-advaitos idėjos buvo populiaresnės nei Šankaros, matyt dėl didesnio dėmesio tradiciniams kultams, bhakti pripažinimo bei labiau prieinamais filosofiniais požiūriais. Ramanudžo pasekėjai stengėsi remtis ne tik tradiciniu vedantos „trilypiu kanonu“, bet ir tamilų „Prabandhamo¹²⁾“ kanonu, pasižyminčiu stipriu mistiniu užtaisu.

Višišta-advaita pasekėjai po Ramanudžos daugiausia užsiėmė gnoseologiniais bei etiniais-religiniais klausimais (karmos ir dieviškosios malonės santykiu ir pan.). Žymiausiu vėlesniu „abiejų vedantų“ (ubhaya vedanta) atstovu buvo Venkatanatha¹³⁾ (13-14 a. vid.), višišta-advaitos „Šiaurės mokyklos“ (Vadagalai) įkūrėjas. Kitas Ramanudžos pasekėjas Pilai Lokačarja¹⁴⁾ įkūrė višnuistinę Tengalai arba „Pietų mokyklą“, pirmenybę teikdamas tamilų kanonui.

Chronologišku ir prasminiu tilteliu tarp Ramanudžos mokymo ir Madhvos¹⁵⁾ mokymo tapo vėlyvosios bheda-abheha idėjos, kurias iškėlė Nimbarka (11 a.), įvedęs kintamumo elementą pačiame Brahmano sampratos centre – savo „dvaita-advaita“ (dvilypumas-ir-nedvilypumas) sistemoje jis skiria statinį (savi-tapatį) Brahmano aspektą (abheda) ir dinaminį ar atskiriantįjį (bheda), pasireiškiantį kaip jėga, energija (šakti). Idėja apie realų dživos, savo formą įgavusios iš Brahmano ir priklausančios nuo jo, egzistavimą tiesiogiai veda prie pagrindinių dvaita vedanta mokyklos teiginių.

Betarpiškoje dvaitos bei Nimbarkos¹⁶⁾ idėjų įtakoje krišnaistinė vedantos srovė buvo išvystyta Valabhos¹⁷⁾ (15-16 a.), įkūrusio višudha-advaita¹⁸⁾ („grynai nedvilypė“) mokyklą Čaitanjos¹⁹⁾ (15 a.) ir kitų višnuistų mokymuose.

¹⁾ Višišta-advaita („skirtumais nulemto dvilypumo nebuvimas“) – nedualistinė, viena iš populiarių vedantos mokyklų. Ją išvystė Ramanudžanas ir jo pasekėjai kaip atsvarą Šankaros advaita vedantai. Pagrindą jai pradėjo Bhaskaros mokymas. Tačiau pavadinimą jai suteikė vėliau, po Sudaršano Surjos (12 a.). Ji yra šri-vaišnavizmo pagrindu.
Pripažindama absoliutų visos tikrovės vientisumą, tuo pačiu teigia esant realiu meaterialaus pasaulio, gamtos ir gyvų būtybių, turinčių glaudų ryšį su Aukščiausiąja tikrove, Brahmanu, egzistavimą. Personifikuotame lygmenyje yra Viešpats Višnus. Visata suprantama kaip Viešpaties kūnas. Galutinis žmogaus gyvenimo tikslas yra pasiekti Viešpatį, t.y. išsilaisvinti iš gimimų ir mirčių ciklo. Tai įmanoma pasiekti tiek vaišnavo pastangomis, tiek dieviška malone. Išsivadavimas nesusijęs su visišku individualumo išnykimu ir yra begalinis vienijimasis su Višnu kartu su kitomis išsilaisvinusiomis sielomis.
Priešingai Šankaros mokymui, Brahmanas kuria pasaulį iš savęs pačio ir savo valia; ir tai daro ne iliuzoriškai, o realiai, nors pats tuo metu ir nesikeičia. Sielos nėra tapačios Brahmanuo, o tik panašios į jį savo amžinumu ir sąmonės turėjimu. Kūne įkūnytos sielos pavaldžios karmos dėsniui, kuri taipogi nėra iliuzinė.

²⁾ Švetašvarata upanišada - viena iš upanišadų iš mukhja kanono, kurį sudaro seniausios upanišados.Yra 6 dalių ir parašyta eilėmis, priskiriama Juodajai Jadžurvedai, datuojama 5–1 a. pr.m.e. Pavadinimas siejamas su išminčiumi Švetašvatara („baltasis mulas“) arba, pagal kitą versiją, tai reiškia „tyras jutimas“. Ji glaudžiai susijusi su Bhagavat-Gita. Ji pabrėžia devocionalų (bhakti joga), įasmenintą, o ne filosofinį ir abstraktų dvasingumą. Joje yra šaivizmo, jogos, sankhjos elementų, minimas dieviškasis asmuo Išvara; bandoma susieti filosofines idėjas ir to meto aplinkoje egzistavusias religines praktikas.
Taip pat skaitykite ><>>>> Ramanudža ir jo požiūris

³⁾ Satkarja-vada - samkhja mokykla, besilaikanti visatos kilties Prakritia principo ir evoliuciją aprašanti per priežastingumo teoriją, pagal kurią pasireiškęs efektas glūdi priežastyje (iš nepasireiškusio tapdamas pasireiškusiu), o pradinė visa ko priežastis yra Puruša, amžinoji sąmonė.
Satkarja-vada turi dvi atmainas: parinama-vada (pasekmė yra reali priežasties transformacija; pvz., aliejus atsiranda spaudžiant sėklas, o puodas – iš puodžio darbo su moliu) ir vivarta-vada (pasekmė yra iliuzinė priežasties apraiška; pvz., kaip virvė ant tako gali virsti gyvate). Parinama-vada vada laikosi sankja, višišta-advaita, mimansa ir joga. Vivarta-vada laikosi mahajana, advaita vedanta.
Priešinga satkarja-vadai yra asatkarja-vada, pagal kurią pasekmė neglūdi priežastyje. Jos laikosi njaja, vaišešika, chinajana, materialistinės sistemos, o iš dalies ir mimansa. Trečiąja doktrina yra sadasatkarja-vada (arba kitaip anekanta-vada), pagal kurią pasekmė kartu ir randasi ir nesranda priežastyje, o tai riklauso nuoto, kas ir kokiu aspektu nagrinėja problemą. Ji pripažinta džainų.

⁴⁾ „Pranikimo santykis“ indų logikoje reiškia privalomą ryšį tarp „didžiojo argumento“, „mažojo argumento“ ir argumento. Klasikinis silogistikos pavyzdys randasi njaja sistemoje, tačiau jos metodus naudojo visos indų mokyklos.

⁵⁾ Bhakti (iš sanskr. „atsidavimas, meilė, prieraišumas“) - vienas ortodoksalių išsivadavimo iš samsaros būdų induizme. Ji nusako savitarpio santykių įvairias foras tarp pasišventusiojo (vadinamo „bhakti“) ir Dievo. Bhakti praktika vadinama Bhakti joga, kuri leidžia įgauti susiliejimą su Dievu ir tuo pačiu išsilaisvinti iš atgimimų ciklo. Bhakti gali būti laikoma disciplina, pašalinančia „Aš“ egoizmą ir jo ribotumą. Laikoma, kad meditacija, mantros ir pan. tėra pagalbinėmis priemonėmis. Bhakti yra meilė Dievui, neapsunkinta jokiais troškimais.
Bhakti imta aiškinti Rigvedoje. Teologinė samprata išplėtota epų ir puranų laikotarpiais. Pirmasis filosofiškai bhakti 11-12 a. pagrindė Ramanudža. 16-17 a. bhakti šalininkų sąjūdis dominavo šiaurinėje Indijos dalyje. Jį pripažįsta vaišnavai, bet propaguoja ir kai kurios šaivistų mokyklos. Išskiriama ir nirguna-bhakti, t.y. meilė beasmeniui Dievui, neturinčiam formos (Absoliutui). Grynu bhakti laikoma tai, kai meilė pasireiškia dėl paties Dievo, o pasišventimą sudaro meilės ir besąlygiško tarnavimo derinys.

⁶⁾ Pančaratra (iš sanskr. „penkianaktis laikotarpis“) – bhakti tradicijos vaišnaistiniai apeiginiai tekstai, skirti Višnu arba Narajanai įvairiose jo formose ir hipostazėse kultui. Anot tradicijos, Pančaratros agamos kanoną sudaro 108 tekstai, tačiau skirtinguose sąrašuose jų skaičius skiriasi. Iki mūsų dienų išliko nedaug tekstų (agamų).

⁷⁾ Višnu samhita - vienas iš senojo vaišnavų agama kanono, priklausantis „Pančaratros“ tradicijai (sattvika tipo) Narajaną garbinančių himnų.

⁸⁾ Padma samhita - vienas iš „Adžitagamos“ (priklausančios „Šaivagamoms“) upagamų (papildomų raštų). Šaivagamos – iš Šyvos gauta išmintis.

⁹⁾ Alvarai (tamilų kalba „įsigilinę“) - 7-9 a. tamilų vaišnavų šventieji poetai, ekstatinėmis giesmėmis garbinusi Višnų. Priklausė įvairioms kastoms; iš jų 12 žymiausių alvarų, iš kurių svarbiausias - šudra Namalvaras (8 a.), kuris religinius jausmus ragino reikšti šokinėjimu, dainavimu, šaukimu. Alvarai populiarino meilės Dievui temą. 10 a. Natchamunis iš alvarų giesmių ir poemų sudarė „4000 himnų antologiją“, pramintą „tamilų Veda“. Anot tradicijos, alvarai gyveno pačioje kali jugos pradžioje, maždaug prieš 5000 m. Jų poezijos ištakos mišrios, apimančios Bhagavat-gitą, „Pančaratrą“, populiarųjį krišnaizmą ir ankstyvavąsias tamilų poezijos antologijas.

¹⁰⁾ Šri Ranganathamunis (823-951) labiau žinomas kaip Natchamunis - vaišnavų ačarja (mokytojas). Jo pagrindiniu nuopelnu buvo vedantos filosofijos apjungimas su atsidavimo dvasia ir alvarų tarnavimu. Keliaudamas iš šventyklos į šventyklą jis surinko 4000 alvarų himnų į vieną „Prabandhamo“ rinkinį. Himnus jis perdavė dviem savo giminaičiams Šrirangame ir padarė juos kasdieninio ritualo Ranganathasvamio šventykloje, kur jis buvo matchos (vienuolyno) vadovu, dalimi.

¹¹⁾ Jamunačarija (apie 916-1041) dar vadinamas Šri Alavandaras (tamilų kalba „nugalėtojas“ – dėl pergalės dispute Čopo dinastijos karaliaus rūmuose) – vaišnavizmo ačarja (mokytojas), Šrirangamo višnaistų bendruomenės dvasinis vadovas. Jo „Agamapramanya“ įtraukė „„Pančaratrą“ į vaišnavizmo doktriną. Jo didžiausiu nuopelnu buvo vaišnavų teologijos, perteiktos alvarų himnuose bei „Pančaratroje“, suderinimas su pagrindinėmis vedantos doktrinomis. Jo kūriniai pilna sudėtimi neišliko, kai kurių pasiekė tik fragmentai. Jis buvo vieno įtakingiausio himno „Stotraratna“ autoriumi. Šis himnas tapo būsimų himnų stiliaus pavyzdžiu. Jis perteikia pagrindines višišta-advaita idėjas: Višnu (Narajanos forma) kaip Dievo sampratą, bhakti ir prapati (dievo malonės) kelio prioritetą, autoniaus nusižeminimą ir t.t.

¹²⁾ Nalayira Divya Prabandhamas - 4000 himnų (naalayiram reiškia „4 tūkstančiai“) rinkinys tamilų kalba, kurį parašė 12 vaišnaistų alvarų (šventųjų poetų). Jį į dabartinę formą sukompiliavo Natchamunis. Šie himnai tebegiedami iki šiol. Rinkinys tamilų taip gerbiamas, kad vadinamas „Vaišnavų veda“ ir prilyginamas Vedoms. Juose šlovinamas įvairių formų Višnu. Daugelyje vaišnaistų šventyklose šių himnų deklamavimas laikomas kasdieniniu ritualu.

¹³⁾ Venkatanatha (apie 1269-1370) – indų mokslininkas, rašęs tiek religinius, tiek poezijos kūrinius keliomis kalbomis: sanskritu, manipravala (sanskritizuota literatūrinės tamilų kalbos forma) ir tamilų. Vadintas „Vedanta dešika“ (Vedantos mokytoju), buvo pietų Indijos mokyklos atstovu. Įkūrė Šrivavaišnavų Vadakalai šaką. Pagal jo prapati (dievo malonės) interpretaciją, iš garbintojo reikia tam tikrų pastangų užtikrinant Dievo malonę (kaip kad beždžionės mažylis turi įsikibti į motiną, - tai markata-nyaya arba analogija su beždžione). Tai tapo pagrindu Vadakalai ir Tenkalai šakų atsiskyrimui. Jam priskiriama apie 100 kūrinių. Pagrindiniu poezijos kūriniu yra „Raghavabhyudaya“. Rašė komentarus vaišnavų tekstams, „Nyaya-parišudhi“ apie višišta asvaita logiką, himnus.

¹⁴⁾ Pilai Lokačarja (1205-1311) – vaišnavų filosofas, parašęs kelis traktatus apie Višišta-advaitą ir pradėjęs jos „pietų“ mokyklą, vadinamą „tenekelai“. Žinomas Ramanudžos kūrinių perdėstymu. Suformulavo abipusių asmeninių santykių su Višnu siekiant išsilaisvinimo charakteristikas. Įvedė ypatingą Lakšmi, Višnaus sutuoktinės, statusą – kaip tarpininkės tarp Viešpaties ir vaišnavo. Anot jo, atsidavimas Višnaus malonei (prapati) yra pagrindinė išsilaisvinimo priemonė, bet ir sustiprino mokytojo vaidmenį. Jis apibūdino dieviškos malonės poveikį žmogui, įvedė vatsaljos (dieviškos meilės, sulyginamos su motinos meile kūdikiui) sąvoką, patikslino varnašrama dharmos taisykles užsiimantiems tarnavimu dievui.

¹⁵⁾ Madhvačarija (1238-1317) – indų dvasinis mokytojas, šventasis ir šventraščių žinovas, tatvavados (dvaita vedantos) pradininkas, priklausęs vaišnavams ir buvęs vienos iš 4 pagrindinių vaišnavų tradicijų, Brahma sampradajos, pagrindiniu ačarja. Anot tradicijos, Madhva pasižymėjo antžmogiškomis fizinėmis bei intelektualinėmis galiomis bei žiniomis; tikima, kad jis buvo trečioji Vaju inkarnacija, po anksčiau buvusių Vaju inkarnacijų kaip Hanumano ir Bhimos. Pagal Madhvą, yra dvi realybės rūšys:
Svatantra, nepriklausoma realybė, kuri sudaryta tik iš brahmos (absoliuto, Dievo); Paratantra, priklausoma realybė, kuri sudaryta iš gyvų esybių (dživų) ir negyvų objektų (džada). Nors priklausoma realybė negalėtų egzistuoti be brahmos, pati ši priklausomybė sukuria skirtumą tarp brahmos ir viso kito. Madhva teigė, kad Vedų raštijoje nėra mokoma visų būtybių vienovės, kadangi tai prieštarauja įprastam patyrimui, kuris sako, kad mes esame skirtingi nuo vienas kito ir nuo Dievo. Madhva ir jo pasekėjai savo filosofinę sistemą vadino tatvavada, „realistiniu požiūriu“.

¹⁶⁾ Nimbarkačarija (apie 1130-1200) – indų teologas, filosofas, pagrindinis dvaita advaitos (dualistinės-ne dualistinės) propaguotojas. Kartais tapatinamas su filosofu Bhaskara. Manoma, kad jo vardas buvo Niyamananda, o pasivadino Nimbarka, nes įkalino saulės spindulius (arka) indiškos lelijos (neem) lapuose. Jis skleidė dieviškos Radha ir Krišna poros garbinimą ir įkūrė Nimbarka Sampradaya, vieną iš 4-ių pagrindinių vaišnavistinių tradicijų.

¹⁷⁾ Valabhačarija Mahaprabhu (1479–1531) – indų šventasis ir filosofas iš pietų Indijos, įkūręs višnuistinę „Puštimargos“ ([Sielos] klestėjimo kelio) krišnaistinę kryptį (savaip išaiškinęs vedantą) ir vystęs šudha-vedantos (grynai nedualistinę) filosofiją. Buvo bhakti judėjimo lyderiu. Žinomas kaip 16-os sutrų ir komentarų „Bhagavata puranui“ (kuriame aprašomos nemažai Krišnos lilų) autorius.

¹⁸⁾ Šudha-vedanta - Valabhos išvystyta ne dualistinė vedantos pakraipa, pradėta 13 a. Višnusvamino sukuriant teistinę vedantos interpretaciją, besiskiriančią nuo Šankaros ir Ramanudžos versijų. Šudha-vedanta teigia, kad visas pasaulis yra realiu ir subtiliu Brahmanu. Dživa, kala (laikas) ir prakriti (maja) gali turėti amžiną egzistavimą; jie neturi atskiro egzistavimo nuo Brahmano ir priklauso jo prigimčiai.

¹⁹⁾ Čaitanija Mahaprabhu (1486-1534) – indų šventasis, religinis reformatorius rytų Indijoje. Jo pasekėjai, vadinami gaudija vaišnavais ir jį garbina kaip Krišnos pilną inkarnaciją (vienu metu kartu su Radhos inkarnacija). Jis išpopuliarino vaišnavų bhakti jogos mokyklą, o taip pat „Harė Krišna“ mantros giedojimą. Anot jo, tarp individualių sielų (dživa) ir Brahmano vienu metu egzistuoja ir vienybė, ir skirtybė. Egzistuoja daug hagiografijų, aprašančių jo gyvenimą ir mokymą.