Esu, vadinasi, mąstau
Reinkarnacija
Paskaitykite apie reinkarnacijos idėjos kilmę
Ne vienas įtiki reinkarnacija (atgimimu) neįsigilinęs į jos esmę. Atmanas (Aš, Pats, apie jį skaitykite Upanišadų puslapyje) yra absoliučiai grynas ir visada laisvas. Žmogus, savo esme, yra Atmanas, nors įprasta jį (žmogų) tapatinti su šiurkščiu išoriniu ir nepastoviu kūnu, iš kurio žmogus išlaisvinamas jam mirštant. Atmanas niekada negimsta ir niekada nemiršta. Jis tik keičia kūnus (tarsi moterys - drabužius). Tai žmogaus dalis, kuri nuo vieno gimimo iki kito iššaugo jo esmę: troškimus, viltis ir kita. Tik Atmanas ragauja žmogaus veiklos vaisius (fiziniame pasaulyje, dausose ar pragaruose). Tačiau anapusiniame pasaulyje nėra jokios kitos specialios realybės ir kito gyvenimo (danguje ar pragare). Mūsų paskirtis - išsiaiškinti, kas mes iš tiesų esame šiame pasaulyje (nesirūpindami ateities, kaip ir praeities, atgimimais). Tai pabrėždavo ir didieji išminčiai, pvz., Ramana Maharši*) (Kodėl manote, kad gimėte dabar?). Ateitį veikia praeitis, o valdyti galime tik dabartį. Gyvenkime joje užmiršdami apie tai, kas buvo, ir tai, kas dar bus.
Pažvelk į šiandieną - ji yra gyvenimas. Vakardiena visada tik Sapnas, o Rytojus - tik Svaja Tačiau Šiandiena teisingai nugyventa, Visas praeitas dienas paverčia Laimės sapnais Ir visus rytojus - Vilties svajomis.Dieviškųjų protėvių šlovė
Bhakta, Pašventusių savo gyvenimą, bei peruyapurana šventųjų istorijos įkvepia - kaip ir thiruvilayadal (viešpaties Šyvos bilos), puranai (basava, brahmananda, šyva, devi bhagavatam) ir kiti šventi raštai. Bet kas aš toks, kad drįstu kalbėti apie didžiavyrių šlovę?
Bet vaikas gali kalbėti apie savo motiną (kartais net klysdamas), bet JI visad atleidžia jam, nes MYLI jį. Mokinys kalba apie savo mokytoją ne todėl, kad mokytojui reikia viešumo, o todėl, kad jis laimingas taip besielgdamas.
O Šyva-Šakti reiškia ne tik jutimus, bet ir sąmonę ilsintis bei sąmonę veiksme. Taigi, jiedu atitinka ir daiktiškąją esmę, ir reiškinius. Kas gali pažinti Šyvą? Kas gali pažinti Šakti? Tik tas, kurs patyrė Save. Kadangi Dievas yra visur, jis yra ir mūsų viduje - kaip Pats (Atmanas). Intelektualinė sąmonės veikla negali išmatuoti sielos šlovės gylio. Joks dualusis mąstymas negali išreikšti nedualios realybės - tol, kol nebus sutraukytos troškimų ir norų grandinės, Šyva-Šakti bus garbinama, bet liks nepaprastai tolima šalimi.
Dvasingas gyvenimas
Pagrindinė taisyklė - prisipildyti Meile. tai nėra noras tapti Dievybe, išvengti kančių, ištrūkti iš minties atgimimų rato. Tai gryna Meilė be jokių dviprasmybių. Tai noras nuolat gyventi su Šakti - ne todėl, kad ji yra galingoji dieviškoji Motina, o todėl, kad ji yra Meilė (apie Šakti skaitykite šiame puslapyje). Išbaigtoje Meilėje atskira AŠ esybė šalia Šakti neegzistuoja.
Kasdieniame gyvenime tai:
1) nesiekti kenkti kitiems;
2) stengtis padėti kitiems.Antroji taisyklė - atskirti: tikra nuo netikra; gėrį nuo blogio; tarp Atmano minties ir kūno minties. Kiekvieną akimirką mes turime klausti savęs - ar Dievybė nori to? Pernelyg dažnai mes neišgirstame vidinio balso - ne todėl, kad jo nebūtų, o dėl minties triukšmo, kuris užgožia prigimties balsą (pvz, sąmonė sako, kad reikia padėti, o kūnas atsisako, nes yra pavargęs). Abu (siela ir kūnas) turėtų būti vienodai pailsėję - nes jie abu yra mūsų realybės vežėjai.
Trečioji taisyklė - tolerancija ir troškimų pažabojimas. Jei mūsų pagalba kitiems nesulaukia atgarsio, - tai neturėtų mūsų trikdyti. Kas atrodo teisinga vienam, galibūti nepriimtina kitam.
Troškimas pats savaime nėra blogis - tik jo smulkmeniškumas. Jis gali būti pakeistas į meilę. Noras būti laimingu glūdi mūsų prigimtyje: "Elkis tarsi visa turi reikšmę; būk - tarsi visa yra nereikšminga". Ugnis nesunaikina nieko, nes mes nieko neturime - "visa praeina" Kenčia tik kūnas ir kūno mintis.
Paskutinė taisyklė - turėti vieną idealą, kurio siekiame. Jokios kliūtys neturėtų priversti mūsų pasukti iš pasirinkto kelio (nebent tik akimirksniui). Tai siekti padeda kasdieninės meditacijos - iš jų veiksmingiausia savi-analizė.
Minčių tėkmė panaši į stovėjimą ant Lakšmano džūlos (pakabinamo virvinio tiltas per upę). Pro mus nuolat srūva vanduo. Tačiau sutelkę dėmesį į vieną konkretų srovės tašką (jos nešamą lapą) ir jį sekdami akimis galime pajusti, kad vanduo stovi. Medituodami suvokiame, kad kūno mintis mes stebime iš šono.
Ir pagaliau žengti anapus dualumo - to, ką pamatėme ar suvokėme. Būsena, kurios negalima aprašyti, - o tik išgyventi. Tarsi pabusti, bet dar nespėti suvokti, kas ir kur esi
Tyla
Skaitykite: Kalbos tyla
Mes esame gyvosios gyvenimo galios šaltinis; visos kūrinijos šaltinis. Tą dvasią galime pavadinti Brahmanu, paramatman'u Ego, Savipačiu, vieningu lauku ir panašiai. Tačiau tai supaprastintas požiųris. Mes esame TAI. Norint suvokti grynąją sąmonę, mūsų tikrąją esmę, turime praleisti kažkiek laiko su savimi. Minties tyloje susikalbama su kosmoso mintimi (dvasia) Ši dvasia mums pašnibžda tyloje. Netriukšmaukime ir įsiklausykime
Kas yra kančia?
Skausmas ir malonumai yra dvi tos pačios monetos pusės. Kančios tėra vien todėl, kad neliko jų nebuvimo būsenos. Todėl, kad save sutapatinome su savo jausmais.
Šiame nerime ir baimėje yra mūsų Ego. Siekdami malonumų ir vengdami kančių mes remiamės savo jutimais. Pats individas savo esme neturi skausmo ir kančių - anei džiaugsmo. Jie atsiranda tik davus vardą ar formą ir susiejant su atmintimi. Besąlygiškai priimant tuos jausmus silpniname savo Ego, kuris ištirpsta Savyje (Atmane), mūsų tikrojoje būtyje. Lieka tik regėtoji tyla, bedaiktė neduali patirtis.
Be praeities atminimų, be minčių apie ateitį, be pasirinkimo, pasikartojimų, įpročių, baimės ir troškimų - toks prabudimas neturi sąryšio su psichine veikla. Būtis laike sustingsta ir mes pabundame išsilaisvinimui. Nelieka jokių prisiminimų ir nieks neužmirštama. Mintys ir jausmai nesiliauja, bet mes jų jau nesiejame su savimi. Gyvename ne todėl, kad esame iš kūno ir mąstymo, o todėl, kad esate Savęs apraiška. Loginis mąstymas nepadės pasiekti tos būsenos, nes jos prigimtis - tiesiog Būtis. Koncentracija ir meditacija gali padėti, - jei nėra tarpininko,
Išskirtinumas tėra iliuzija
Paskaitykite epizodą iš Šri Papa Ramdas gyvenimo
Sprendimų aiškumas prarandamas, kai mus paveikia geismas ar baimė. Kai aplinka skatina džiaugtis ar gintis - noras sprukti toks didelis, kad bešališkumas dingsta. Baimė ar geismas palieka gilius randus (samskara) mūsų pasąmonėje. Vėliau jie vėl grįžta į mūsų mintis. Jie išsiveržia mūsų Žodžiais, Veiksmais, Mintimis atsiliepdami žmogaus būde ir įpročiuose.
Juk, prieš atsisakant įpročių, reikia ydingus pakeisti gerais. Vienintelė galimybė išsiveržti iš amžino ciklo - tai paneigti samskara. Bet būtent samskara sudaro mūsų išskirtinumą ir individualumą, t.y., mūsų Ego (Aš). Toks Ego tėra iliuzija. Atsikračius įpročių šis Ego išnyksta ir atsiveria asmens tikroji amžinoji nekintanti prigimtis.
Rūpindamiesi savo Ego ir tenkindami jo norus neatsikratysime iliuzijų. Trukdo ir kultūrinė bei visuomenės nuostata (ypač šalyse, kuriose ekonominė sėkmė yra lemiamas veiksnys asmens vietai visuomenėje apibrėžti).
Bandymas tobulėti žinomomis priemonėmis tėra apgaulė. Tikrasis išsilaisvinimo kelias yra kelionė į nežinią. Tikrasis Aš yra anapus visų nuostatų. Kaip kitaip!?
*) Ramana Maharši (didysis išminčius Ramana, tikras vardas Venkataraman Iyer, 1879-1950) - tamilų kilmės indų dvasinis mokytojas, neo advaita vedantos atstovas. Ramana yra trumpinys iš Venkataramanas. Po 1895 m., patyręs mirties potyrį bei Aukštesniojo Aš išgyvenimą, persikėlė į olą Arunačalos kalne. 1939 m. ten pradėtas statyti Ramanos ašramas, o 1967 m. pastatyta šventykla. Jo savęs pažinimo filosofija sukoncentruota ties Aš sąvoka.
Ramana rašė retai, o savo nedidelį palikimą proza ar eilėmis sukūrė daugiausia atsakinėdamas į klausimus. Svarbiausias jo veikalas tamiliškai parašytas 40 posmų apie Esatį, dar sukūrė eiliuotą veikalą Pamokymų syvai, kuriame išdėstė advaita vedantos esmę. Ramanos pokalbius su pašnekovais užrašinėdavo ar iš atminties atgamindavo jo pasekėjas M.S. Venkataramiahas, 1955 m. savo užrašus išleides pavadinimu Pokalbiai su Šri Ramana Maharšiu (3 t.).
Jo mokymas buvo perduodamas tyloje. Jis dažnai kartodavo Summa Iru (būti esaties tyloje). Jo dvasinių pratybų pagrindas - atsakymo nereikalaujanti savikvota (atma vičara), per kurią kamantinėjant save Kas aš esu, atsiskleidžia savaiminga tikroji prigimtis - neduali palaimingoji Aš (aham) sąmonė. Tokia būsena leido Ramanui teigti, kad jis yra atjašramis, t.y. žinojimas, nesaistomas nei varnos, nei ašramo.
Aš atradimas
Mandana Mišra
Sankhjos sutros
Kelyje link Vedantos
Dekarto Ego cogito
Erosas ir mes: Juodieji dievai
Kas bus po mirties ir reinkarnacija
R. Guenonas. Skirtumas tarp Aš ir Ego
Meditacija: mokslinis požiūris į Absoliutą
Virš-sąmonė ir mistinio proto kritika
Reinkarnacijos idėja krikščionybėje
Kaip suprantu indų filosofiją?
K. Jungo psichoanalizė
Patandžali joga
Froidas grįžta
Bharata
Religijos skiltis
Mitologijos skyrius
Atlantidos puslapis
Pasaulio sukūrimo sritis
Vartiklis