Septintasis Chan budizmo pasaulis. Indija.
Arijų dievai buvo liūtaširdžiai, saulės nutviekstieji ir draugiški žmogui. Jie nelabai mėgo kraują ir juos buvo galima lengviau permaldauti asmeninės drąsos auka nei lengviau atliekamomis apeigomis. Geras tuzinas jų teikė viską, ko reikia klajokliui kariui: gero oro, apkūnių moterų ir vešlios žolės, svaiginančių gėrimų ir pergalių.
Toks buvo Indra, karo dievas, kurio ginklas buvo žaibas. Toks buvo Agnis, Ugnies dievas, kuria gėrė Somą, dieviškąjį gėrimą. Ir Savitra, dievas, kuris sukeldavo geismus iį įkvėpdavo didiems veiksmams. Toks buvo Rudra, laukinis audrų. Nuodų ir medicinos dievas. Ir pagaliau Vedų Varuna, kurs kaip dievų dievas persmelkia visą erdvę, nustato daiktų tvarką (rita) ir žymi arijų kelius į metafizines sritis.
Arijų religija nebuvo gelbėjimo priemonė. Jų dievai buvo tarsi galingi tėvai, broliai ar draugai, kurie pasaulį pavertė nuostabia vieta tad kas norėtų pabėgti iš jo? Ir niekas (nei mirtinga nei diwviškoji būtybė) nesusimąstė apie tokią nesąmonę, kaip reinkarnacija. Kai žūdavo žmogus, arijai tikėjo, kad jis visada ir liks miręs.
Iš kitos pusės, sėslūs Dasa žemdirbiai nesiruošė visąlaik traukti karo keliais. Ilgai ir sunkiai dirbdami po svilinančia ir alinančia saule, jie savo gyvenimo prasmę įžvelgdavo mėnesienoje tai buvo poilsio ir džiaugsmų metas. Tiesiogiai susiję su pasikartojančiu žemės apvaisinimo ciklu, jie žinojo daugiau nei galvijų auginimas. Jiems moteriškoji žemė ir vyriškasis mėnulis buvo dieviškoji pora, Karvė ir Jautis, Jėga ir Įstatymas, Šakti ir Šakta, Kali ir Šyva.
Ir žvelgdami į tą pašventintąją tvarką, kuriai pakluso jų Motina Žemė, jie akis kreipė ne į varginančią Saulę, o į gaivinantį Mėnulį. Ir iki šiol žemdirbiai matuoja metų laiką mėnulio kalendoriumi, pvz., nustatydami sėjos metą. Jie žinojo, kad Mėnulis turi įtaką potvyniams ir atoslūgiams ir kad jų moterų menstruacijos ir vaisingos dienos būna tuo pačiu metu (kaip ir dabar dar būna kai kuriose mažose ir uždarose bendruomenėse). Ir kad nuo pastojimo iki gimdymo praeina lygiai 10 mėnulio mėnesių. Jie taip pat matė, kad sėkla (sperma) yra mėnulio spalvos, o menstruacijų kraujas (tos paslaptingos moters išskyros), ypač mėnesienoje žemės spalvos.
Todėl jiems atrodė, kad Mėnulio trauka Žemei yra tapati jų seksualiai traukai moterims. Ir tiems, kurie sėjo sėklą į žemę, Mėnulis apvaisindavo jų Didžiąją Motiną Žemę ir todėl ji jiems išaugindavo derlių. O kadangi Mėnulis turėjo paslaptngą galią pilnėti ir dilti. Mirti ir po trijų dienų atgyti jie šią savybę priskyrė ir visoms gyvoms esybėms. Taip žemdirbių tarpe atsirado reinkarnacijos idėja.
Budizmas Kinijoje
Patandžali joga
Patandžali. Joga sutra
Džainizmo filosofinės prielaidos
Kaip suprantu indų filosofiją?
Indonezijos mirusiųjų kultas
Budizmas ir nemirtingumas
Naktinis Vedų dangus
Manu įstatymai
Indijos kolonos
Mitologijos puslapis
Vartiklis