Ką pasakoja senas Šliūpo laiškas? Vartiklis

Laikas – ne magnetofono juostelė... neatsuksi, iš nauja neperklausysi. Vis tik vieną kitą gyvą žodį išgirstame skaitydami senus dienoraščius, laiškus ir kitus autentiškus dokumentus.

Vienas tokių yra Jono Šliūpo¹⁾ (1861-1944) 1881 m. birželio 25 d. (nauju kalendoriumi – liepos 7 d.) laiškas rusų kalbininkui Filipui Fortunatovui²⁾ (1848-1914). Pirmiausia krenta į akis, kad laiškas rašytas lietuviškai – atrodo, Šliūpas buvo smarkus jaunuolis, nes lietuviškai parašė laišką dar žymesniam kalbininkui Vatroslavui Jagičiui³⁾ (1838-1923). – jei jau esi kalbininkas ir užsiimi lietuvių kalba, tai malonėki ją mokėti. Rašyti F. Fortunovičiui buvo paprasčiau – Maskvos un-to studentai lietuviai su juo palaikė artimus santykius, jis dėstė lietuvių kalbos kursą, rinko tautosaką ir kalbos medžiagą.

J. Šliūpo laiškas suteikia žinių, kad kalbininkas bus ketinęs rašyti kažkokį darbą apie Gruzdžių šnektą, nes laiško autorius nebūtų be niekur nieko pasiūlęs pasinaudoti savo brolio (veikiausiai kunigų seminariją metusio Stanislovo) rinkta žodyno medžiaga.

Laiške minimas pirmasis Šliūpo susitikimas su Antanu Baranausku, profesoriavusiu kunigų seminarijoje. Jau šis susitikimas išryškino abiejų veikėjų pažiūrų skirtumus. Kilus kalbai apie S. Daukanto raštus, visų pirma paskelbti kunigų seminarijos turimą rankraštį (tikriausiai „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“), A. Baranauskas į šią J. Šliūpo idėją pažiūrėjo labiau nei abejotinai, tiesiog neigiamai. Jis ėmė peikti S. Daukanto rašybą, kalbą, ypač sintaksę („sudarymas“). Kad ir jauno, bet J. Šliūpo būta patyrusio žvirblio – pelais jo neapgausi. Jis iš karto pajuto, kad priežastis kita: nepasitenkinimas S. Daukanto reiškiamomis idėjomis. Tuo metu J. Šliūpas dar nebuvo pasireiškęs kaip ateistas ar viešas dvasininkijos kritikas, bet jos priešiškumą naujoms idėjoms jau suvokė. Matyt prie to buvo prisidėjęs ir gyvenimas pas laiške minimą dėdę Aloyzą Šliūpavičių, tipišką to meto kunigą. Tolesnės J. Šliūpo pastangos prieiti prie S. Daukanto rankraščių matomos jo laiške broliui Steponui (Rinktiniai raštai, 1977, p. 411-413).

Čia pateikiamas laiško (saugomo Rusijos MA archyve Peterburge) tekstas kiek sumoderninus rašybą...

Kaunas, 25 d. Birželio 1881 m.

MIELASTINGAS PONE!

Pirma negut ką pradėsiu aprašyti, turiu parsiprašyti už savo nepadorų pasielgimą. Tamsta man teikeisi paskolyti pinigų, kuriuos aš parvažiavęs namolei žadėjau kuomi veikiausiai atsiųsti: betgi čia neišlaikiau savo žodžio, o neišlaikau per tai, kad mano tėtušiai šį būrį niekur sugriebti grašio negalėjo. Taigi aš tuojau nuvažiavau pas savo dėdę, kursai man ant galo liepos mėnesio duos pinigų nevien ant kelio ir pragyvenimo Maskvoje, bet ir ant atsiteisimo su Tamsta. Užtatai gi, geras Pone, teiksiesi man kalčią atleisti ir per savo gerumą gal teiksiesi lukterėti, kolei mano dėdate duosai man pinigų. Esmu prakaltęs, bet viliuosi atleidimo kalčios – ir tai ar ne drąsa!

Šią dieną su dėdate atvažiavau į Kauną. Aš nenorėjau, juk ir negalėjau praleisti progumą – pasimatyti su k. Baranauskiu. Ir taip mano pirmiausis veikalas šios dienos buvo – nuėjus aplankyti tą visų garbavojamą lietuvį. Labai gailu,kad aš apsilankiau tokiame laike, kur k. B. buvo atsitraukęs nuo svieto ir „sėdėjo rekulekcijas“. Vienokei jis mane priėmė ir taip mudu pasidundururiavome nors nedaug apie keletą daiktų. Papeikė jis mano rašybą ir rašybą mano draugininkų, kadangi mes neturią pamato, ant kurio galėtume dėti vainiką ir statyti trobesį kalbamokslio. Privedžiojo man savo teoriją, kurios pamatu yra A. Šleicheris. Taigi aš klausiu, kodėlei k. B., per tiek metų darbavęsis apie savo kalbamokslį, jo nespausdina ir neapreiškia Trokštantiems rasti paspirtį ar paramtį savo mįslę apie rašybą. Jis man atsakė, kad daug daiktų jį suturią nuo to, o labiausiai tai, kad jis kaip ir kiti neturią raidžių (litera). Tolesnei šnekėjome ir apie rankos raštą Daukanto. Kad aš tiesiai paprašiau duoti jį kam perrašyti ir spausdinti, arba jeigu nenorėtų seminarija savo turtų ant Daukanto veikalų vartoti, tai nors man suteiktų rankoraštį ar pačiame Kaune ar namie ar Maskvoje, tai k. B. jaugi pasakė, kad Kaune gyvendamas galėčiau persirašyti, bet ir ant to reikią daleidimo paties vyskupo, o jau apie spausdinimą nepratarė nė vieno žodelio. Ir iš tolesnio šnekesio mačiau, kad k. B. niekaip nevelija spausdinti kitus veikalus Daukanto. Jis man pasakojo kaip mažai tėra verta rašyba ir tarmė Daukanto, jeigu noriame tą knygą įbrukti į rankas žmonių, o ir pati kalba, jos sudarymas kaip esąs tolus nuo tikro lietuviško sudarymo! Vienu žodžiu k. B. sako, Daukanto veikalai neturia dėlei mūsų kalbos nei jokios vertės. Lai gi taip būtų, bet vis nebūtų pro šalį mokytiems žmonėms turėti jo veikalus, ir klausiu, kodėlei gi neverta jo veikalų spausdinti? Kiek nujėgti galėjau, taip yra: Kunigui Baranauskui – kaipo kunigui – netinka mįslės daugiose vietose Daukanto veikalų. O tai, man rodosi, yra tikriausia priežastis, kodėlei k. B. geriau velyja, kad anie rankraščiai atsiliktų seminarijoje ir kad jų žmonės – prasčiokai nežinotų. Jei taip yra, tai labai gailu!

Šnekėjome ir apie kitus daiktus, kuriuos dabar nebeminėsiu, o paliksiu ant tolesnio laiko, Dabargi grįžtu prie savo darbo namie. Mano brolis – būdamas pas tėtušius per ištisus metus, surankiojo daugį žodžių iš burnos žmonelių: tuos žodžius – jų bus apie dešimtį tūkstančių – aš pradėjau dėlioti į skirsnius po raidėmis, ir šiandien man atėjo ant seilės, kad tamsta rašydamas apie Gruzdiečių tarmę ar negalėtumei jų vartoti ir ant galo savo veikalo tą žodynėlį pridurti. Dar čia turiu pridurti, kad tie žodžiai tėra užrašyti tiktai tokie, kurių kas dieną girdėti negalėsi, ir tas vienas daiktas jau priduoda šiokią tokią vertę žodynui. Ir šią dieną pridurčiau nekurias ypatybes mūsų kalbos arba Gruzdiečių tarmės, jeigu turėčiau rankose aną materjolą.

Parašyčiau dar ką daugesnei, bet žinausi šį būrį tamstą jau ilgokai varginęs ir nebedrįstu to bedaryti. Užtatai pasilik tamsta sveikas ir teikis už gerą priimti tuos mano žodelius tekančius iš burnos prie tamstos prisirišusio mokytinio.

JONO ŠLIŪPAVIČĖS

¹⁾ Jonas Šliūpas (1861-1944) - gydytojas, medicinos, humanitarinių ir teisės mokslų daktaras, aušrininkas, lietuvių spaudos ir politinis veikėjas. Gimė Rakandžiuose, Šiaulių apskrities Gruzdžių valsčiuje. 1873–1880 m. mokėsi Mintaujos vokiškoje gimnazijoje, 1880–1882 m. filologiją ir teisę studijavo Maskvoje, 1882 m. – gamtos mokslus Peterburge. Buvo suimtas ir su kitais studentais 3 mėnesius kalintas Kryžių (rusiškai - Krestu) kalėjime. Tuo metu jis sunkiai susirgo, tai ištrėmė ne į Sibirą, o į Kauno guberniją. Pasinaudojęs brolio Stanislovo pasu, slaptai perėjo Prūsų sieną. Vėliau per Klaipėdą slapta pasitraukė į Hamburgą, o iš čia pateko į JAV.

1884–1919 m. gyveno JAV, baigė Merilando medicinos mokyklą. 1892–1893 m. žurnalo „Apšvieta“ redaktorius. 1901 m. – „Aušros“ draugijos narys, 1904–1912 m. – jos iždininkas, 1904–1905 m. dalyvavo steigiant Amerikos lietuvių socialistų sąjungą, jos CK iždininkas. 1894 m. ir 1904 m. Lietuvos socialdemokratų partijai atstovavo Internacionalo kongresuose.

Gydytojo praktika vertėsi iki 1917 m. JAV redagavo kai kuriuos lietuviškus laikraščius ir žurnalus. Dalyvavo kuriant daugelį draugijų ir jų darbe. 1914–1919 m. – vienas žymiausių „Sandaros” politinės organizacijos veikėjų. 1919 m. grįžo į Lietuvą. 1924 m. - vienas Laisvamanių etinės kultūros draugijos organizatorių ir veikėjų. 1923–1930 m. – Lietuvos universitete dėstė medicinos istoriją. Į Palangą persikėlė gyventi po to, kai, mirus pirmai žmonai, vedė antrąkart - palangiškę Grasildą Grauslytę. 1933–1940 m. – pirmasis Palangos burmistras (Palangoje, Vytauto g. 23a, yra jo memorialinė sodyba). 1944 m. pasitraukė į Austriją. Mirė 1944 m. lapkričio 6 d. Berlyne. 1947 m. jo pelenai pervežti į Tautines lietuvių kapines, esančias netoli Čikagos (JAV).

J. Šliūpas propagavo materialistinę pasaulio sampratą, labai vertino L. Biuchnerį⁴⁾, į lietuvių kalbą išvertė jo „Jėga ir medžiaga“. Pažinimo teorijoje J. Šliūpas buvo sensualistas. Kritikavo religinę pasaulėžiūrą. Socialinės pažiūros eklektiškos dėl marksizmo, pozityvizmo, krikščioniškojo socializmo, etinio socializmo ir kitų filosofinių koncepcijų įtakos. Estetikoje – kritinio realizmo atstovas. Etiniuose klausimuose, glaudžiai sietus su socialine problematika, rėmėsi F. Lamenė, D.S. Milio ir H. Spenserio idėjomis.

Yra parašęs istorijos ir etnografijos darbų: „Katalikų bažnyčios veikimas Nepriklausomoje Lietuvoje 1919 iki 1933” (1934), „Palyginamoji pasaulio religijų istorija” (1936), „Lietuvybės praeitė, dabartis ir ateitis” (1897),” Lietuvių protėviai Mažojoje Azijoje” (1899), „Lietuvių tauta senovėje ir šiandien” (1904-1905, 2 t.), „Gadynė šlėktos viešpatavimo Lietuvoje (1569-1795 m.)” (1909), „Mažoji, arba Prūsiškoji Lietuva XIX-ame šimtmetyje” (1910), „Lietuvių, latvių bei prūsų, arba baltų, ir jų prosenių mitologija” (1932). Parašė pirmąją lietuvių literatūros istoriją „Lietuviškieji raštai ir raštinikai” (1890), prisidėjo prie literatūros mokslo ir estetikos, filosofijos terminų kūrimo. Parašė medicinos populiarinimo darbų („Higiena” arba „Sveikatos dėsnių mokslas”, 1928; „Senovės ir viduramžių istorija”, 1934). Išvertė nemažai L. Buchnerio, Dž. Maikebo, H. Spenserio, J. Mosto, J. Berio veikalų.

²⁾ Filipas Fortunatovas (1848 - 1914) – rusų kalbininkas, Maskvos lingvistinės mokyklos įkūrėjas, akademikas (nuo 1902).

1868 m. baigė Maskvos universitetą. Tobulinosi Leipcige, Berlyne, Tiubingene, Karaliaučiuje, Paryžiuje, Londone. 1876-1902 m. dėstė Maskvos universitete. Pirmasis nuo 1878 m. Rusijos universitetuose pradėjo dėstyti lietuvių kalbą. Nuo 1902 m. dirbo Peterburgo mokslų akademijos Rusų kalbos ir literatūros skyriuje.

Tyrė įvairius indoeuropiečių kalbų klausimus, daugiausia fonetiką. Kalbą suvokė kaip tam tikrą sistemą, griežtai skyrė sinchroniją ir diachroniją. Pirmasis išanalizavo prūsų kalbos kirtį ir priegaidę, nustatė keletą bendrų baltams ir slavams kirčiavimo dėsningumų, nepriklausomai nuo F. de Sosiūro suformulavo kirčio nukėlimo baltų ir slavų kalbose dėsnį.

1871 m. kartu su V. Mileriu atvyko į Lietuvą, į A. Botyriaus tėviškę Triobiškių kaime, netoli Liudvinavo, kur užrašė 150 lietuviškų dainų, pasakų, priežodžių. Liudvinavo šnektos aprašą ir didesnę dalį surinktos tautosakos paskelbė Maskvos universiteto leidinyje. Su E. Volteriu rengė naują M. Daukšos „Postilės“ leidimą. Prisidėjo prie spaudos draudimo lotyniškais rašmenimis panaikinimo.

Mokiniai – žymūs rusų ir užsienio kalbininkai: A. Šachmatovas, V. Poržezinskis, D. Ušakovas, J. Jablonskis, J. Mikola, H. Pedersenas, O. Brochas ir kt.

³⁾ Vatroslavas Jagičius (1838 - 1923) – kroatų kilmės austrų-rusų filologas-slavistas, paleografas ir archeografas., Rusijos MA akademikas (nuo 1880 m.)

Gimė Kroatijoje, studijavo Vienos un-te, dėstė Zagrebo gimnazijoje, kur gavo profesoriaus vardą. 1872-74 (Odesoje) ir 1880-86 m. (Peterburge) dėstė Rusijoje, 1874-80 m. turėjo slavų katedrą Berlyno un-te, 1886-1908 profesoriavo Vienos un-te.

Buvo įvairiapusiu mokslininku, užsiėmė slavistika, tyrinėjo senovės literatūros paminklus. Tačiau griežtai pasisakė prieš ukrainiečių identiteto įtvritinimą, skeptiškai žiūrėjo į uktainiečių kalbos žodyno sudarymą.

⁴⁾ Liudvigas Biuchneris (Friedrich Karl Christian Ludwig Büchner, 1824-1899) – vokiečių gydytojas, gamtininkas, filosofas, mokslinio materializmo atstovas, kurį F. Engelsas įvardijo kaip „vulgarųjį materialistą“, nors filosofijoje jis buvo daugiau pozityvių mokslo pasiekimų populiarintoju. Kritikavo social-darvinizmą ir K. Fochto mintį, kad „Smegenys išskiria mintį, kaip kad kepenys – tulžį“. Pagrindinis kūrinys – „Jėga ir materija“ (1855); taip pat parašė „Meilė ir meilės santykiai gyvūnų pasaulyje“ (1881) ir kt.