Lietuvos istorija

Kuria tarme parašyta pirmoji lietuviška knyga  

Niekas neabejoja, kad M. Mažvydo*) „Katekizmas“ (1547) rašyta žemaičių tarminiu parindu. Bet kuria tarme? Norvegų baltistas Chr.Š. Stangas**) (Die Sprache des litauischen Katechismus von Mažvydas, 1929, p. 159) įrodinėjo, kad tai dounininkų tarmė (išskyrus šiaurės vakarų kampą – Darbėnai, Salantai, Lenkimai, Kartena, Plungė, Mažeikiai), ką palaikė ir J. Senkus (Lietuvių kalbotyros klausimai, I, 1957, p.67-83). A. Salys manė Mažvydą buvus dūnininku, o A. Šleicheris – donininku. Donininkų versiją palaikė ir Vl. Grinaveckis (Kalbotyra, VI, 1963) ir J. Palionis (Lietuvių literatūrinė kalva XVI-XVII a., 1967). Šiame tekste pabandysime papildomai argumentuoti donininkų (klaipėdiškių) versijos naudai. Mažvydo „Katekizmas“

Mažvydas negali būti dūnininkas, nes dvibalsius ie, uo žymėjo kaip e(ie), o dūnininkai 16 a. vietoje jų jau naudojo y, ū. Tai gerai matosi iš I. Sprogio „XVI a. geografinio senovės Žemaičių žodyno“ toponimuose.

„Katekizme“ vietoje o dažnai rašoma a, kuris greičiausiai buvo tariamas kaip ilgasis a, matyt ir su o atspalviu, nes kartais parašoma ir o. 16 a. dūnininkai ir dounininkai vietoje senojo ilgojo a jau turėjo o (ar uo), ką irgi parodo I. Sprogio „Žodynas“. Taigi, būdamas dūnininku, Mažvydas irgi būtų rašęs o. Tuo tarpu dounininkai net ir 18 a. tebevartojo ilgąjį senąjį a vietoje dabartinio bendrinės kalbos o (tai aiškiai nurodo D. Kleinas savo gramatikoje „Grammatica Litvanica“, 1653; žr. Pirmoji lietuvių kalbos gramatika, 1957). K. Jaunius nurodo („Lietuvių kalbos gramatika“, 1908-1916), kad net 19 a. donininkai galimai plačiai tebenaudojo ilgąjį a

16 a. dounininkų (o gal ir šiaurės dūnininkų) dvigarsiai am, an, em, en jau buvo sutrumpinę pirmąjį sandą (tai irgi matosi I. Sprogio „Žodyne“). „Katekizme“ yra vienas žodis, keliantis abejonių minėtų dvigarsių atžvilgiu - šventases (vns. klm. „šventosios“), kurio neaiškiai atspausdinta e atrodo tarsi i (kaip ir suprato Ch.Š. Stangas, skaitydamas kaip „švintases“). Tačiau originale toji raidė yra be taško ir palinkusi, tad panaši į e. O štai donininkai minėtus dvigarsius palieka nekeistais.

Pastebėta ir viena nauja ypatybė donininkų naudai. Jie būsimajame laike prieš baigiamąjį – s „pameta“ prieš einantį –n-, pvz., gyvęs (gyvens), augįs (augins), skįs (skins ir t.t., bet bendratyje ir kitose iš bendraties išvestose formose –n- išlieka: skinti, skink, skintų, nuskintas, .... „Katekizme“ tokiais atvejais vietoje –in- dėsningai rašoma i ar y: pažysyt (pažinsit), prisiartysyt (prisiartinsit), pažisit (pažinsit), lingksmisi (linksminsi). Kitais atvejais –in- žymima kaip -in/yn/ijn-, nors pasitaiko ir -i- (dažniausiai žodyje „linksmas” ir jo vediniuose ir pan.), tačiau tai nedaroma nuosekliai. Tuo tarpu dūnininkai ir dounininkai (išskyrus kai kuriuos rytinius ir šiaurinius) tokį –n- išlaiko.

„Katekizme“ nenaudojami afrikatai žodžio gale prieš trumpąjį a ir an: tretes (trečias), žadei (žodžiai), žadems (žodžiams), atleidem (atleidžiam), geidentei (geidžiančiai), širde (širdžia). Toks naudojimas artimiausias dabartinei pietinei donininkų patarmei. Gi šiauriniai donininkai (šiauriau Priekulės) bei dalimi vakarinių dounininkų afrikatų iš senovinių junginių tj, dj neturi visais atvejais (su mažomis išimtimis). Dar „Žyvatas“ (1759) pateikia beveik visus šiuo metu nenaudojamų afrikatų pavyzdžius (pvz., dydioses - „didžiosios“ ir kt.), nors jame dažnesnės ir formos su afrikatomis – yra nuomonių, kad taip yra, atseit, derinantis prie kitų tarmių (ankstyvų raštų kalbos derinimąsi prie tarmių yra įrodęs J. Palionis).

D. Kleinas savo gramatikoje nurodo, kad klaipėdiškiai (matyt, šiauriniai) afrikatų neturi tokiose formose, kaip didžioji, žvaigždžių - taigi, toks naudojimas yra iš seno ir gali siekti Mažvydo laikus. Tad Mažnydas neturėtų būti kilęs iš pajūrio žemaičių (šiaurės donininkų ir vakarinių dounininkų).

Žemaičių vidurio dalis neturi afrikatų prieš nekirčiuoto žodžio galo senąjį ilgąjį a (kur bendrinėje kalboje dabar o). Ta ypatybė, matyt, labai sena, nes nėra pavyzdžių apie afrikatų tais atvejais naudojimą. Tad Mažvydas neturėtų būti ir iš ten.

Yra siauras ruožas dūnininkų plote (apie Skaudvilę, Karklėnus ir kt.), kur afrikatai gale nenaudojami taip, kaip ir „Katekizme“, bet prieš dūnininkų versija kalba kiti argumentai.

Be to, vietoje lietuvis Mažvydas naudoja lietuvininkas, o taip nuo seno save vadina Klaipėdos krašto (bei Prūsų Lietuvos) senieji gyventojai, o ne sūnininkai ar dounininkai.

Tačiau J. Gerulis (Mažvydas, 1922) išsakė keletą samprotavimų prieš Mažvydo buvimą donininku:

J. Gerulio argumentai bereikšmiai, nes faktai liudija ką kita.
Kad Mažvydas nebuvo bajoriškos kilmės, įrodė K. Jablonskis (Senoji lietuviška knyga, 1947, p. 97). Slavizmų kilmę Rytų Prūsijos lietuvių raštuose ir šnekamojoje kalboje (tarmėse), kaip ir lenkų kalbos įtaką, yra išaiškinęs J. Kruopas. Kad Prūsijos lietuviai turėjo tėvavardžius, aiškiai sako pirmosios lietuvių kalbos gramatikos autorius D. Kleinas. Rytų Prūsijos dokumentuose tėvavardžių nėra todėl, kad jie rašyti vokiečių pavyzdžiu, kurie neturėjo tėvavardžių. Mėnesių pavadinimai kovas, balandis gyvi ir dabartinėje donininkų tarmėje, jie yra ir Prūsijos lietuvių tarmių pagrindu parašytame J. Brodovskio žodyne (1 t., 1713-44).

Kad Mažvydas nemokėjo vokiškai, tai visai natūralu. 16 a. Klaipėdos kraštas dar buvo nesuvokietintas. K. Jablonskis yra įrodęs, kad 16 a. net Ragainės apylinkėse gyvenančių lietuvių retas mokėjo vokiškai – apskrities viršininkas ir negausingi kiti tarnautojai privalėjo mokėti lietuviškai. Jei Karaliaučiuje (1546 m. rugpjūčio 1 d. – 1548 m. balandžio 5 d.) Mažvydas neišmoko vokiškai, tai tik rodo, kad 16 a. Karaliaučiuje vokiečių kalba dar neturėjo didelio vaidmens ir buvo galima išsiversti be jos.

Tad Mažvydas greičiausiai rašė žemaičių donininkų tarme, paplitusią tarp Priekulės ir Rusnės, ir, matyt, pats buvo tos tarmės atstovas.

*) Martynas Mažvydas Vaitkūnas (apie1520-1563) – lietuvių protestantų dvasininkas, rašytojas, pirmosios lietuviškos knygos „Katekizmas“ autorius. 1546 m. nuvyko į Prūsijos kunigaikštystę, kur buvo priimtas į Karaliaučiaus universitetą ir studijų metu parengė ir 200–300 egzempliorių tiražu išleido pirmąją lietuvišką knygą – katekizmą (išleistą 1547 m. sausio 8 d. Karaliaučiuje). „Katekizmas“ prasideda lotyniškai sueiliuotu dedikaciniu ketureiliu: „Lietuva mano garsi, kunigaikščių laiminga Tėvyne,..“ M. Mažvydui jame priklauso apie pusę teksto. 1549 m. buvo paskirtas Ragainės klebonu, kur nemažai laiko skyrė literatūriniam darbui. Jis į lietuvių kalbą išvertė nemažai introitų (įžanginių priegiesmių), parengė maldyną „Parafrazės“ (1589)...

**) Kristianas Šveigoras Stangas (Christian Schweigaard Stang, 1900-1977) – norvegų baltistas ir lituanistas. Ne kartą lankėsi Lietuvoje. Lietuvių kalbos jį mokė A. Vireliūnas. Baltistams svarbi yra jo „Mažvydo lietuvių katekizmo kalba“ (1929), kurioje detaliai aprašė pirmosios lietuvių knygos šaltinius, nagrinėjo M. Mažvydo kalbos fonetiką ir morfologiją. Lietuvių kalba Stangas parašė straipsnių apie Mažvydo „Formos krikštymo“ šaltinį (1976). 1931 m. su J. Geruliu tyrė lietuvių žvejų tarmę Mažojoje Lietuvoje ir parašė veikalą „Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose“ (1933), kuriame aprašyta jau išnykusi šnekta prie Kuršių marių. 1958 m. paskelbė duomenis apie lietuvišką Zasečių šnektą, sistemingai išdėstė pagrindines jos fonetikos ir morfologijos ypatybes. 1966 m. išleido „Baltų kalbų lyginamąją gramatiką“.

Žemaičių epas
Stakliškių versmės
Baltų Dievas ir šviesa
16 a. kultūros paminklas
Ką pasakoja senas laiškas?
Universiteto spaustuvininkas
Langų stiklas Lietuvoje
Knygų spausdinimas Lietuvoje
Tolminkiemis ir jo restauracija
Ar seniai kalbama lietuviškai?
Kai Thomas Mannas prisiminė Nidą
Lietuvių senojo tikėjimo pradmenys
Požalgirinė Lietuva Europos akimis
Lietuvių filosofai apie gyvenimo prasmę
Birutės kalno astronominis kalendorius
Sebastiano Miunsterio „Kosmografija“ apie Lietuvą
Baltijos kraštai Pršemyslo Otakaro II politikoje
Lietuvos protestantai: Evangelikai liuteronai
Knygų platinimas ir skaitymas
Traktatas apie dvi Sarmatijas
Lankytina Kupiškio rajone
Visą gyvenimą - priekyje
Vilkaviškis iki 19 a.
Naugardas ir Lietuva
Psichiatrijos pradininkas
Kur gieda angelai...
Kyla ultralengvieji
Vartiklis