Lietuvos istorija

Kalbininkas, gamtininkas, pedagogas  

Antanui Vireliūnui (1887-1925) iškrito nelilgas, bet ryškus gyvenimas. Tai vienas mūsų mokyklinės geografijos pradininkų. Jis gimė sename Vėžionių sodžiuje, esančiame 5 km į šiaurę nuo Kupiškio, aukštame kairiajame Lėvens klonio šlaite, su plačiu reginiu į vakarų pusę. Jo seneliai ėjo baudžiavą Pajuodupės dvare; dar buvo prisimenami 1863 m. sukilimo įvykiai, iš miškų negrįžę vyrai, išėję su vadu Palioniu. Romantiniai apylinkių vaizdai (netoli piliakalnis, markapiai), liaudies dainos ir pasakos.

A. Vireliūnas mokėsi Kupiškyje, tiktai žiemą pėsčias lankydamas mokyklą. Kitu laiku reikėjo ganyti, dirbti ūkio darbus. Pradinę mokyklą baigusį vyresnysis brolis išvežė į Mintaują (Jelgavą) mokytis privačiai („švedauti“). Tikėjosi po tokio mokymosi išlaikyti progimnazijos 4 klasių egzaminą.

Mintaują tuo metu buvo apėmė revoliucinės nuotaikos, paveikusios ir Vireliūną. Grįžęs į Kupiškį, 1905 m. dalyvavo socialdemokratiniame sąjūdyje, daužė degtinės monopolius. Mokėsi Panevėžio mokytojų seminarijoje, kurioje dėstė ir J. Jablonskis. Gimtosios kalbos mokymasis tada buvo garbės reikalas – nedidelis moksleivių būrelis rinkosi Jablonskio bute privačiam žinių pagilinimui. Moksleiviai į lietuvių kalbą vertė knygutes gamtos ir istorijos klausimais. Seminariją baigė 1910 m. ir daugiau niekur nesimokė.

Nuo jaunystės rūpinosi visuomenine veikla: rengė jaunimo vakarus, sueigas, dalyvavo leidžiant hektografuotą laikraštėlį (vadovavo Jurgis Bukėnas5) ). Iki Pirmojo pasaulinio karo mokytojavo Sereikiuose (dabar Šiaulių raj.), Tveruose (Plungės raj.). Nemažai keliavo (pėsčiomis, dviračiu), domėdamasis kraštu ir gyvenimais, užrašinėdamas tautosaką. Antanas Vireliūnas

Kare mobilizuotas darbas pateko į vokiečių nelaisvę, iš kurios pabėgo, su nelegaliais dokumentais apsistojo Kaune. Mokytojavo vienoje pradinėje mokykloje, kartu su bendraminčiais leido pavienius šapirografu spausdintus „Aido“ laikraštėlius, kviečiančius sabotuoti okupantų veiklą.

1915 m. Kaune atidaryta „Saulės“ gimnazija, į kurią vėliau jis buvo pakviestas dėstyti lietuvių kalbą ir geografiją. Čia dirbo iki 1919 m. pavasario, kai perėjo į Švietimo ministeriją, kur iki 1923 m. rudens vadovavo pradinių mokyklų skyriui bei redagavo pedagoginį žurnalą „Švietimo darbas“. Jaunosios kartos auklėjimui kėlė didelius reikalavimus, tad ministro L. Bistro buvo pašalintas, nes priešinosi 3-4 m. mokymo pradinei mokyklai. Jis manė kad mokyti reikia 7-8 m., kaip jau buvo Latvijoje ir Estijoje. Prasidėjo ligos, iš kurių taip ir nepagijo. Užpuolė vidurių auglys, 1925 m. buvo operuotas, nuvyko į pajūrį, kur ėmė grūdintis, tačiau susirgo inkstų uždegimu ir mirė.

Geografijai daugiau atsidėjo tik ėmęs dėstyti „Saulės“ gimnazijoje. Išleido vadovėlį mokytojams „Kaip mokyti kraštotyros?“. 1912 m. iš vokiečių kalbos išvertė Šneiderio gamtinių tipų atlasą. Po metų išleido Debės mokyklinio Mažojo atlaso vertimą, kuriame pateikti visų žemynų lietuviški žemėlapiai, geras įvadas apie žemėlapį ir jo sudarytas spalvotas 3-jų hipsometrinių pakopų Lietuvos reljefo žemėlapis. Buvo parengti dar du geografiniai atlasai – progimnazijoms ir gimnazijoms – tačiau nebuvo išleisti, nes autoriui mirus leidėjai netesėjo įsipareigojimų.

Rūpinosi geografijos mokymo metodika ir apie tai 1924 m. skaitė paskaitas Šiaulių ir Palangos mokytojų kursuose. Netrukus parengė gimnazijoms skirtą vadovėlį „Ne Europos kraštų geografija“, kuris buvo originalus tuo, kad geografija nagrinėta be valstybėmis, o gamtiniais plotais. Tais 1924 m. jis parašė ir dvi chrestomatinio pobūdžio knygeles „Kelionės po Šiaures“ – kaip keliones į abu Žemės ašigalius. 1925 m. išėjo dar viena chrestomatinė knyga „Vandens ir vėjo galybės“. Taip pat nuolat rašė straipsnius apie atskiras Lietuvos vietoves.

Nespėjo pamatyti išleisto pradinėms mokykloms skirto „Krašto mokslo vadovėlio“, kurį užbaigė ir išleido jo mokinys P. Šinkūnas6). Jame pirmąkart Lietuva geografiškai rajonuojama, t.y. išskiriamos smulkesnės geografinės dalys, pirmiausia upynai, jo vadinti nuotakais, bei smulkesnės upynų dalys. Vadovėlis išleistas bent 5 k.

Budėjo ir ties gimtosios kalbos pažinimu. Jam įtakos turėjo K. Būga, pas kurį 1912 m. iš Vėžionių į Pažiegę važiavo dviračiu pasitarti dėl žodžių kirčiavimo. Su K. Būga buvo artimi visą gyvenimą, dar būdamas kreiviu Šančiuose su juo susirašinėjo. Būgai sugrįžus ir negavus buto, A. Vireliūnas jį priėmė pas save ir jiedu kartu gyveno ilgiau nei metus. Kai bute pasidarė ankšta dėl abiejų knygų, A. Vireliūnas išsikėlė kitur. Vėliau jiedu dirbo terminologijos komisijoje, kur A. Vireliūnas buvo sekretoriumi.

A. Vireliūnui susižavėjimą kėlė kupiškėnų tarmė, liaudies kalba ir kūryba. Jaunystėje iš Tverų jis rašė J. Bukėnui: „Kartais ir nebežinau, kuo besigrožėti. Mūsų kalba ir dainos, tai tikrai nuostabus daiktas: juo daugiau jų pramoksti, tuo daugiau pastebi jose gražumėlių, tuo labiau jas pamilsti. Kartais nelyginant koks šiurpas pereina per kūną nuo jų gražumo: ‚O, kas mums padės brolelių gedėti: devynis rytus migluže eisiu, o šį dešimtą neužtekėsiu...‘ ir tokių pasakymų gi nuolat!“.

A. Vireliūnas apie tūkstantį dainų užrašė pats, vėliau dalį paskelbė „Tautoje ir žodyje“. Visą laiką bendraudamas su žmonėmis turėjo pomėgį užsirašyti pagautą žodį, posakį. Buvo pradėjęs sudarinėti žodžių reikšmių žodyną, kuris vėliau, 17 tūkst. kortelių, buvo perduotas K. Būgos didžiajam žodynui. Išleido knygelę „Mūsų kalbos ugdymas“ (1925).

Nemažai reikšmės skyrė lietuviškų sąvokų ir terminų kūrimui. Gėris (buvo raskažis), negandas (klapatas) – iš M. Daukšos; padaras, mokytojas, nuodėmė – iš K. Sirvydo; auka, aukuras, laikrodis – iš S. Daukanto; gamta – iš K. Jauniaus ir pan. Jis pasiūlė apie 80 terminų - ne visi prigijo, o kiti gyvuoja: dūlėti, raguva, klonis, ledkalnis, nerija, perėja ir kt. Kiti neįsigalėjo: žemėvaizdis (žemės paviršiaus pavidalas), spindis (radiusas), daiktus (materialus), gamus (produktyvus), mokysta (metodika) ir kt.

Vėžioniškiai A. Vireliūną vadino tiesiog „rašytoju“ – nes „mokytas ir net parašo“. Štai gyvi atsiliepimai: „Galvotas žmogus. Myli savo kraštą, tai ir parašo. Kad daugiau tokių būtų“. Apie žemę rašo tas, kas gerai pažįsta ją ir myli: „O brungiausia vietala, gražiausia žemala – gimtinala...“

Mikalojus Godlevskis

Mikalojus Godlevskis (1818-) – lietuvių rašytojas, vertėjas.
Gimė 1818 m. sausio 10 d. Jurbarko raj. Girvalakiuose. Jo senelis Bonifacas nesutarė su turtingais giminėmis ir išsikėlė į Skirsnemunę, o panaikinus baudžiavą, gavo žemės Girvalakiuose.

M. Godlevskis platino draudžiamus lietuviškus raštus, kuriuos pristatydavo M. Davainiui-Silvestraičiui1), A. Fromui2) ir kt. Literatūroje pasirašinėjo slapyvardžiais – Morkus Guzdava, Gdl., Senis Žemaitis ir kt. 1862 m. Ivinskio „Metskaitliuose“ išspausdintas jo „Lajkas ir darbaj wisu metu“. Tuomet vertė A. Mickevičiaus „Konradą Valenrodą“, L. Kondratavičiaus (V. Sirokomlės), I. Krasickio3), J. Kuchanovskio4) ir kitų poetų kūrinius, likusius neišspausdintais. 1884 m. „Lietuviškuose Kalendruose“ pateikė S. Stanevičiaus odę „Šlovė Žemaičių“ (Gdl.). Bendradarbiavo su „Šviesa“ (1898), „Vienybe lietuvninkų“ (1888-89) ir kt. to meto periodikoje.

M. Godlevskis sergančius gydė vaistažolėmis. Išlikusi jo rankraštinė medicininė knyga „Žinia iš locno dasiekimo apie nekurias ligas žmonių, ypačiai nervavas“.

Mirė 1890 m. VU bibliotekoje saugomas jo rankraštinis palikimas bei archyvo liekanos: įvairios knygos, kvitai, perlaidos, laiškai ir kt. dokumentai. Išlikę ir keli religinio pobūdžio rašiniai; vis tik įdomiausi vertimai, originalūs eilėraščiai bei istorinio pobūdžio aprašymai.

Trumpos biografijos:

1) Mečislovas Davainis-Silvestraitis (1849-1919) - žurnalistas, poetas, publicistas, tautosakininkas, knygnešys. Nuo 1883 m. „Aušros“ korespondentas, pirmasis lietuviškų laikraščių žurnalistas kronikininkas. Nuo 1904 m. apsigyveno Vilniuje, publikavosi spaudoje. Laikomas pirmuoju lietuviško etnografinio žemėlapio-atviruko kartografu (1908; lietuvių kalbos ploto žemėlapis - vienspalvis atvirukas 9 x 14 cm). Užrašinėjo ir skelbė tautosaką, etnografijos faktus, surinko apie 700 žemaičių pasakų ir sakmių tekstų (dalis šių pasakų išversta į lenkų kalbą). 1889 m. Tilžėje išleido „Patarles ir dainas“.

2) Aleksandras Fromas-Gužutis (1822-1900) - rašytojas, vienas lietuviškos dramaturgijos pradininkų. Bendradarbiavo laikraščiuose „Aušra“, „Vienybė lietuvninkų“, „Unija“. Raštininkaudamas rinko Raseinių pavieto ubagų žargoną. Jo dramas vaidino mėgėjų teatrai Lietuvoje, Rusijos ir JAV lietuvių kolonijose. Apysakose parodomas baudžiavinis kaimas, valdininkija, jose gausu kaimo buities ir etnografinių aprašymų, ryškus didaktiškumas.

3) Ignacijus Krasickis (Ignacy Krasicki, 1735-1801) – lenkų poetas, dramaturgas ir publicistas, Gniezdo arkivyskupas. Sudarė 2 t. lenkišką enciklopediją „Naudingiausių žinių rinkinį“ (1781). Parašė herojiškai komiškas poemas „Myšeida“ (1775) „Monachomachia“ (1778), pirmąjį lenkišką romaną „Nikolajaus Dosviačenskio nuotykiai“ (1776) – utopinį ir didaktinį. Taip pat, mėgdžiodamas Moljerą, parašė kelias komedijas.

4) Janas Kochanovskis (Jan Kochanowski, 1530-1584) – lenkų Renesanso laikų poetas. Ankstyvąsias elegijas ir epigramas, o taip pat vėlesnes odes rašė lotynų kalba. Lenkų poezijai pasitarnavo jo kūriniai lenkų kalba: poemos „Sutarimas“ (1562-63), „Satyras“ (1564) ir kt. Literatūrinės kalbos vystymui prisidėjo Dovydo psalmių išdėstymas (1578). Dukters mirčiai atminti parašė „Trepy“ (1580) – ciklinę poemą iš 19-os raudų. Taip pat parašė herojiškai komišką poemą „Šachmatai“ (1564), tragediją „Graikų pasiuntinių priėmimas“ (1578).

5) Jurgis Bukėnas (1890- 1977) - Kupiškio krašto prieškario kultūros ir visuomenės veikėjų, kooperatininkas, savivaldybininkas, įvairių organizacijų steigėjas ir narys. Su A. Vireliūnu, P. Šinkūnu leido pirmuosius slaptus rankraštinius laikraštėlius „Gojelis“ (1912), Jaunimėlis“ (1912–1913), „Liuosas Laisvės kelias“ (1915–1918). Buvo pirmųjų kaimo jaunimo vaidinimų 1907–18 m. organizatorius ir dalyvis, geras dainininkas.
Juozas Bukėnas (1873-1957) - visuomenės veikėjas iš Kupiškio krašto. Buvo socialdemokratu, platino jų literatūrą, savo namuose turėjo slėptuvę, kur laikė literatūrą, hektografą, ginklus. Dalyvavo 1905 m. revoliucijos įvykiuose. Nestokojo visuomeninių pareigų. Į veiklą įtraukė ir brolį Jurgį. Pas jį buvo aplinkinių kaimų vyrų susirinkimo vieta. Buvo Lietuvos ir pasaulio įvykių, apylinkės kaimų istorijų žinovas. Yra J. Baltušio romano „Sakmė apie Juzą“ pagrindinio herojaus prototipas.

6) Peliksas Šinkūnas (1891-1970) - geografas, mokytojas, mokslininkas, vadovėlių autorius iš Kupiškio krašto. 1912 m. išėjo į carinę armiją, Rusijoje mokėsi, 1919 m. grįžęs į Lietuvą mokytojavo. 1923 m. į Kauną dėstyti lietuvių kalbos pakviečia A. Vireliūnas, kur pradeda domėtis geografija. Po karo iki 1960 m. VU ir VPI dėstė geografiją. Su A. Vireliūnu išleido „Krašto mokslo vadovėlį“ (1926), vėliu parašė daugiau vadovėlių, išleido atlasą. „Lietuviškoje enciklopedijoje“ (1930–40) paskelbė straipsnius apie Alytų, Kėdainius, Biržus, Belovežo girią. 1958 m. pasirodė jo redaguotas 668 psl. leidinys pavadinimu „Vadovas mokyklos geografinei aplinkai tirti“. „Antanas Vireliūnas“ (1967) liko rankraštyje.

Stakliškių versmės
Simpatizavęs laisvamanybei
Universiteto spaustuvininkas
Lietuvių kalba užsienyje
Šiaurės tyrinėtojas Šileika
S. Moravskis iš Ustronės
Ką pasakoja senas laiškas?
Knygų spausdinimas Lietuvoje
Pirmoji knyga Šiaulių tema
Lietuvių senojo tikėjimo pradmenys
Kai kurie momentai iš Jono Šliūpo gyvenimo
Lietuvių filosofai apie gyvenimo prasmę
Kuria tarme parašyta pirmoji lietuviška knyga?
Moksliniai laipsniai Senajame Vilniaus Universitete
Sebastiano Miunsterio „Kosmografija“ apie Lietuvą
Baltijos kraštai Pršemyslo Otakaro II politikoje
Lietuvos protestantai: Evangelikai liuteronai
Knygų platinimas ir skaitymas
Traktatas apie dvi Sarmatijas
Psichiatrijos pradininkas
16 a. kultūros paminklas
Velnių muziejus Kaune
Kyla ultralengvieji
Kur gieda angelai...
Lietuvių emigracija
Vilnius po senovei
Žemaičių epas
Vartiklis