Kazimieras: Ir šventieji puodus žiedžia... Vartiklis

1985 m. Lietuvos ir Lenkijos katalikai minėjo šv. Kazimiero 500-ąsias mirties metines. Tada popiežius dar kartą pavedė karalaičiui Kazimierui globoti „lietuvius katalikus ir visą lietuvių tautą“. Bet ir jis šiek tiek išėjo atsargon, nes 1987 m. pavasarį buvo beatifikuotas (palaimintas) arkivyskupas Jurgis Matulaitis. Jį 1983 m. popiežius paskelbė „garbinguoju dievo tarnu“, o 1986 m. speciali komisija pripažino, kad per Matulaičio užtarimą yra įvykę stebuklų.

Juk kaip karalaitis gali atstovauti Lietuvai, jei joje tėra pora metų tegyvenęs (jis gimė Lenkijos ir Lietuvos karaliui Kazimierui Lenkijoje ir ten augo, o su savo senolių tėvyne suartėjo tik paskutiniais gyvenimo metais).

Ir karalaičio kompetencija abejojama ne pirmą kartą. Dar prieš pusantro šimto metų kandidatu į šventuosius buvo siūlyta šv. Kazimiero portetras Katedroje

vienuolio misionieriaus Andriaus Rudaminos kandidatūra, ieškota ir daugiau kandidatų. Tos paieškos ypač suaktyvėjo tarp dviejų pasaulinių karų, susidarius savarankiškai, nuo Lenkijos nepriklausomai Lietuvos katalikų bažnytinei provincijai. Kadangi kunigai dėl „tikro lietuvio“ nesutarė, tada laisvamanių lyderis Jonas Šliūpas juokais pasiūlė prelato Konstantino Olšausko kandidatūrą, sakydamas, kad prelatas irgi kankinys, nes už mylėtos moters nužudymą sėdi kalėjime, kur net negali valgių pasirinkti – tarnas pietus nešioja iš „Tulpės“ restorano. J. Šliūpas buvo apkaltintas „dievo įžeidimu“ ir ilgai bylinėjosi Šiaulių apygardos teisme.

Šventieji yra idealaus tikinčiojo modeliai. Jie paprastai yra išskirtinės ir, sakytume, nenormalios asmenybės. Kun. Povilo Jako knygoje „krikščionybės tragizmas“ rašoma: „Ką bendra su normaliu žmogumi turi tie šventieji, kurie savo gyvenimą yra praleidę bestovėdami ant stulpų, įsimūriję sienose, per naktis nemiegoję, šalę, be maldų kito užsiėmimo neturėję, iš slėnio į kalną ritinę akmenis ir kitokių keistenybių pridarę. Galime jų keistumu stebėtis, bet negalima jų heroizmu žavėtis“.

Karalaitis Kazimieras buvo panašus, nes jo pagrindinis užsiėmimas buvo maldos už ligonius.

O Matulevičius? Suvalkijos valstiečio sūnaus kelias į kunigus ir vyskupus aprašomas 1933 m. Marijampolėje išleistoje knygoje „Arkivyskupas Jurgis Matulaitis“. Anksti mirus tėvams, Jurgis išvyko pas pusbrolį į Lenkiją, mokėsi Kelcų ir Varšuvos kunigų seminarijose, vėliau teologijos ir sociologijos žinias gilino Petrapilyje ir Fryburge, kurį laiką dėstė sociologiją Petrapilio katalikų akademijoje.

1918 m Lietuvos vadovų ir popiežiaus valia Matulevičius tapo Vilniaus vyskupu ir juo buvo 7 m. 1925 m. baltalenkių okupacinei valdžiai reikalaujant, jis atšaukiamas iš Vilniaus, o Vilniaus vyskupu paskiriamas lenkas. Mat jis leido sakyti pamokslus (bei atlikti kitas apeigas) ir lietuviškai (bei baltarusiškai) ir už tai turėjo konfliktų su polonizatoriais.

Į Vatikaną atšauktam Matulevičiui teko ypatingas uždavinys – sutaikinti Lietuvos valdžią su Apaštalų sosto vadovybe. Jam tarpininkaujant 1927 m. buvo pasirašytas Lietuvos-Vatikano konkordatas, kuriuo bažnyčia gavo daug privilegijų, o vyriausybė susisaistė priklausomybės nuo Vatikano nuomonės pančiais. Matulevičiui tarpininkaujant buvo sudaryta ir Lietuvos katalikų bažnytinė provincija (1926 m.) su šešiomis vyskupijomis (aišku, be Vilniaus).

Susikūrus V. Kapsuko vadovaujamai darbininkų revoliucinei vyriausybei, 1918-19 m. vysk. Matulevičius ne kartą pamoksluose kritikavo bolševikus. Jis buvo ir prieš mokyklų atskyrimą nuo bažnyčios.

Šv. Kazimieras

Lenkijos karaliaus ir LDK Kazimiero sūnus Kazimieras (1458-1484) buvo puikiai išsimokslinęs ir išsilavinęs, o taip pat pasižymėjo tauriomis valdovo savybėmis. Jis 2 m. pavadavo tėvą Lenkijos karaliaus soste. Jaunasis Kazimieras išsiskyrė maldingumu, susitvardymu, gyveno asketiškai. Dėl šių savybių popiežius Klemensas jam 1602 m. suteikė šventojo garbę.

Šv. Kazimieras laikomas Lietuvos globėju. Jo kultas prasidėjo dar iki paskelbiant šventuoju. Lietuvoje yra keletas šv. Kazimiero bažnyčių; iš jų ypač garsi Vilniuje (čia vyksta ir garsioji tradicinė Kaziuko mugė). Šventojo paveikslas yra Darsūniškio, Kretingos, Kvėdarnos, Nemunaičio herbuose.

Šv. Kazimiero kultas išplito ir už Lietuvos ribų, ypač Lenkijoje. Jį palaikė jėzuitai. Esą šventasis pasirodė 1518 m. mūšyje prie Dauguvos. Autentiško Kazimiero atvaizdo neišliko. Jis dažnai vaizduojamas su lelija ir rožiniu arba kryžiumi rankose. Vilniaus Katedros (kur ir palaidotas šventasis) paveiksle šv. Kazimieras – trirankis. Esą dailininkas užtepęs vieną ranką, norėdamas ją kitaip nutapyti, tik anoji vis išnirdavusi.

7-e dešimtm. Krokuvoje buvo atidaryta ir ištirta LDK ir Lenkijos karaliaus Kazimiero IV Jogailaičio^*) (1427-1492) kapvietė. 12-a ją tyrusių moksininkų mirė susirgę nežinoma liga. „Prakeiksmo“ analizė parodė, kad karaliaus sarkofage buvo ir vienas labai agreyvus mikrobas Aspergilus flavus, paprastai aptinkamas pelkėtose vietose. Mokslininkai iki tol nemanė, kad šis mikrobas gali igyventi šimtus metų po žeme be oro ir išlaikinti savo pražūtingas galias. Aspergilus flavus puola patį silpniausią žmogaus organą, todėl žmonių mirties priežastys būna įvairiausios: insultas, infarktas, vėžys.

Tačiau lieka klausimas, kaip šis mikrobas pateko į Jogailaičio kapvietę – atsitiktinai ar buvo ten uždarytas specialiai. Esama nuomonių, kad taip LDK buvo bandoma apsisaugoti nuo grobikų. Beje, Kazimieras IV Jogailaitis buvo paskutinis lietuviškai kalbėjęs Lietuvos valdovas.

^*) Kazimieras IV Jogailaitis (Kazimierz IV Jagiellończyk, 1427-1492) - LDK kunigaikštis (1440-92), Lenkijos karalius (1447-92 m.). Tai paskutinis didysis kunigaikštis, kuris kalbėjo lietuviškai. Jam valdant, Lietuva išvengė didelių karų. Sudarinėjo sutartis su totoriais prieš Maskvą, tačiau savo karių pagalbai nesiuntė. Jo sūnų mokytojas buvo lenkų istorikas kronikininkas Jonas Dlugošas, kuris mokino juos lotyniškai.