Baltai ir Europa Viršelis: Edvardas Gudavičius. Mindaugas, 1998

Šiame puslapyje pateikiama ištrauka yra iš E. Gudavičiaus knygos "Mindaugas" IV skyriaus (čia nepateiktos tik išnašos, kurių skyrelyje būta net 47!).
Iš minėtos knygos galite paskaityti ir I skyriaus ištrauką: "Žinomas ir nežinomas Mindaugas"
bei IV skyriaus "Voruta ir Mindaugo rezidavimo klausimas"
O smalsuoliai gali pasidairyti po istorijos savaitraščio "Voruta" lankas.

Taip pat galite panaršyti po lentynas ieškodami ir daugiau knygų:
Apie princesę Dianą, Sinatrą ir kitas;
Kaip gydyti kates, dirbti sode, dviratininkus ir kitas;
Sveikatą, patarimai moterims dėl sekso ir kitas;
MTV herojus - Byvį ir Tešlagalvį;

6
BALTAI IR EUROPA

Politiškai geriau organizuotos už kitas, lietuvių gentys, būdamos baltų etninio masyvo viduryje, kur kas vėliau pateko į kaimynų ir apskritai Europos tautų akiratį. Germanų tautų informatoriai iki Vulfstano imtinai konkrečioms baltų gentims apibūdinti dar Tacito laikais vartojo apibendrinamąjį „estų (aisčių)" terminą. Adomas Bremenietis, rašęs dviem kartoms išgyvenus po šv. Brunono ir šį bei tą galėjęs pasakyti apie Kuršą, paminėjo atskiras prūsų gentis (sembus), tačiau apie lietuvius neužsiminė. Tai pasakytina ir apie Rolando giesmę, mininčią prūsus, latvius ir lybius. Į pietinę Baltijos jūros dalį jau detaliau žvelgiantis Helmoldas savo „Slavų kronikoje" taip pat lietuvių nežino. Būdinga, kad net užfiksuotoje vikingų informacijoje nerandame Lietuvos ir Žemaitijos: XII-XIII a. geografiniai skandinavų traktatai mini Elbę, Dauguvą, Nevą, dviejų pastarųjų išeigas į Dneprą, bet neužsimena apie Nemuną. Ir visa tai parašyta gerai pažįstančiųjų rytinius Baltijos jūros krantus.

Šiuo atveju gal iškalbingiausias būtų al Idrisio veikalas (1154 m.), kur buvo panaudota ne viena kuri žemėlapių raidos grandis, o į viena sukompiliuotos, nuėjusios atskirą kelią šakos Bizantijos versijos perteikiama Ptolemėjaus tradicija, sujungta su vadinamuoju Islamo atlasu (konkrečiai su al Chorezmio perdirbiniu, kuriame šiaurinis Oikumenos pakraštys suvokiamas kaip geografinė realybė, nors aiškaus vaizdo dar nėra). Tačiau nuotolius al Idrisi dažnai nurodo netiksliai, o Baltijos baseine Skandinavija „užlipa" ant Prūsijos. Vis dėlto jis, nors vienur kitur ir klysdamas, orientuojasi, kur Lenkijos žemės, neblogai pažįsta Rusiją, nors nepasako, kas yra į vakarus nuo jos, žino Estiją ir, brėždamas kelią iš jos į pietus, atveda į „ugnies garbintojų šalį", deja, čia nurodo labai neaiškius vietovardžius.

Baltai pateko į Europos akiratį pirmiausiai atstovaujami pajūrio genčių prūsų ir kuršių. Skandinavų runų akmenyse minimi žemgaliai. Prūsus, sasnuvius ir jotvingius mininčios lenkų kronikos (Gnezno Anonimo ir magistro Vincento) apie lietuvius neužsimena. Pietvakariniai baltų kaimynai žinojo apie baltus (lietuvių požiūriu) ne ką daugiau. Išimtį sudarė rusai, XI a. labai konkrečiai su lietuviais susidūrę.

Skandinavija ir Lenkija priklausė jau „naujajai Europai - Europos laukiniams vakarams" (šį santykį galime vadinti ir atskirais bei skirtingais vienos formacijos regionais). Žemyne šios „naujosios Europos" pradžia laikytina Didžioji Moravija - nauja savarankiška politinė jėga ir visuomenė greta Romos - Bizantijos ir Romos-Frankų imperijų, kultūriškai ir ideologiškai su jomis susijusi. Nuo IX a. pradėjo kurtis naujas lotyniškosios Europos civilizacijos regionas (į kurį galų gale įėjo ir Lietuva). X a. - tai Čekijos, Lenkijos ir Vengrijos tokio istorinio kelio pradžia.

X a. brėžiama ir Europos branduolio - šių dienų Vakarų Europos - istorinės raidos kryptis. Rytinėje suskilusios Frankų didvalstybės dalyje buvo įtvirtinta stipri karaliaus valdžia, apvainikuota Romos imperatoriaus institucija, ir „Otonų sistemos" politinė struktūra. Šios valstybės valdovas reiškė daugiau negu Vokietijos karalius ir mažiau negu Romos imperatorius, bet, šiaip ar taip, galinga Vokietija pratęsė Karolingų ekspansiją į Rytus. Vokietijos monarchijos susiėjimas su Romos imperijos universalizmo politine koncepcija sutapo su romaniškos tautinės Kapetingų dinastijos atėjimu į valdžią, nubrėžusiu vakarinės Frankų didvalstybės dalies atskirą istorinį kelią. Po Romos konceptualinio universalizmo egida vienu ar kitu lygmeniu ryškėjo Europos civilizacijos, kaip atskirų tautų visumos, raidos kelias. Atskirų šalių (tarp jų ir „naujosios Europos") karaliai ir valdovai buvo sakralizuoti kaip imperatorius.

Šis kelias galutinai nusibrėžė nuo X-XI a. sandūros (ar XI a. pirmosios pusės) vykstant visuotiniam Europos pakilimui, kurį J. le Goffas vadina krikščionių pasaulio tapsmu. Politinę šio pasaulio koncepciją vainikavo pasaulinės monarchijos ir pasaulio religijos samprata. Bet ji neišreiškė faktiškos politinės raidos - varžybų tarp besiklostančio tautinio ir oficialaus universalinio prado. Politinėje Europos sistemoje jos branduolio hegemoniją palaikė šia koncepcija besiremiančios Vokietijos monarchijos potencialo pranašumas, palyginti su „naujosios Europos" šalimis. Už Prancūziją ir Italiją mažiau išsivysčiusi, bet galingesnė Vokietija Europos materialinę ir dvasinę kultūrą panaudojo savo ekspansijai. Naujosios šalys galėjo įsitvirtinti ir pritapti prie besiplečiančios Europos civilizacijos tik kaip politiniai subjektai, atsilaikantys prieš Vokietijos ekspansiją. Jų valdovai siekė apginti faktinį savarankiškumą ir tik iš dalies pripažinti imperijos siuzerenitetą.

Bažnytinės organizacijos požiūriu viską lėmė vyskupijų organizavimas: tiesioginiai ryšiai su Roma saugojo nuo įtraukimo į Vokietijos bažnytinę organizaciją ir tai geriausiai išreiškė savų arkivyskupijų kūrimas. Praktine kalba tai reiškė krikšto pobūdį: ar pritampančioji šalis apsikrikštys pati, ar tai jai padės padaryti Vokietija. Skandinaviją, Vengriją, Lenkiją gelbėjo atstumas ir stiprių tarpgentinių vienijimosi struktūrų susikūrimas. Paelbio slavus pražudė šių struktūrų atsilikimas ir trumpas nuotolis. Čekija sukūrė krikščionišką valstybingumą, bet apribotą imperinės vokiečių hegemonijos. X a. pabaigoje Europos pasaulis priartėjo ir prie baltų. Baltų gentims iškilo jų istorinės egzistencijos klausimas. Lietuva dar beveik nekontaktavo su šiuo pasauliu. Jos prekybiniai ryšiai buvo menki, beje, Europos prekybos santykių mastu suaktyvėję tik XV a., tuo tarpu Dauguva jau nuo X a. buvo tapusi svarbiu tranzito keliu. Ir tai buvo dar tik reto vartojimo prekybiniai ryšiai. Didesnis nuotolis nuo Vokietijos saugojo Lietuvą, bet ir stabdė civilizacijos poveikį. Šiam poveikiui stiprėjant, nuotolio klausimas turėjo darytis visą santykių pobūdį lemiančiu veiksniu.

X-XI a. sandūroje prasidėjo Katalikų Bažnyčios misijos baltų kraštuose. Jos susijusios su dviem garsiais vardais. 997 m. Prūsijoje veikė ir žuvo čekų vyskupas ir Lenkijos valdovo pasiuntinys šv. Vaitiekus - Adalbertas. 1009 m. Lietuvoje buvo nužudytas vokiečių arkivyskupas šv. Brunonas - Bonifacas. Abu šie misionieriai išėjo iš tiesioginės Otono III aplinkos ir buvo glaudžiai susiję su šio imperatoriaus „Romos imperijos atnaujinimo" politinės koncepcijos praktiniais žingsniais. Otono III bendramintis popiežius Silvestras II Brunoną Kverfurtietį paskyrė pagonių arkivyskupu (tokį paskyrimą buvo gavęs tik Vinfridas - šv. Bonifacas germanų gentims dabartinėje Vokietijoje krikštyti). „Naujosios Europos" šalis „imperijos atnaujinimo" koncepcija laikė realiomis atramomis, pačiai imperijai palikdama teorinę viršenybę; tas iš esmės atitiko Europos politinės raidos linkmę. Tačiau mirus Otonui III (1002 m.), Vokietijos valdovų politika vėl darėsi aneksionistinė. Tai lėmė konfliktines situacijas: Vokietija trukdė naujų valstybių raidą, bet nepajėgė jų užgniaužti. Savo ruožtu pačios šios valstybės vykdė aneksinę politiką savo labiau atsilikusių kaimynų atžvilgiu. Konkrečiai taip elgėsi Lenkija su prūsais, tad ir šv. Vaitiekus žuvo kaip Lenkijos valdovo politinis agentas.

Šv. Brunono Kverfurtiečio misija Europai padėjo atskleisti Lietuvą, deja, neilgam: netrukus ji vėl išnyko iš Europos akiračio dviem šimtams metų. Kyla klausimas, kas buvo Lietuvai šv. Brunonas: lietuvių genties vado Netimero partneris ar Boleslovo Narsiojo politinis agentas? Tokį klausimą leidžia kelti tolokai pažengusi politinė lietuvių gentinio etnoso organizacija ir šį etnosą pakankamai gerai saugantis nuo Vokietijos bei Lenkijos politinių centrų nuotolis. Šv. Brunonas vadovavosi ne vien „Romos imperijos atnaujinimo" postulatais: jis kategoriškai atmetė karą tarp krikščionių valdovų. Netimero krikštas buvo pirmas žingsnis į procesą, kurio raida turėjo atsakyti į iškeltą klausimą. Šv. Brunono nužudymas šį procesą nutraukė. Vokiečių arkivyskupas į Lietuvą atvyko jau žlugus Otono III politinei programai ir todėl jo misija liko tik nieko nenulėmusiu epizodu. Vis dėlto šis epizodas buvo įtrauktas į ankstyvųjų viduramžių pabaigos chronologiją, „naujosios Europos" kūrimo įvykius. Šv. Brunono misija priklauso dar pirmajam krikščionybės plitimo „naujojoje Europoje" etapui, bet pati Lietuva liko antrajam etapui, išryškėjusiam XIII a. pradžioje.

Du šimtmečiai, chronologiškai perskyrę Lietuvos kontaktus su lotyniškąja Europa, lėmė jos kontaktus su bizantine Rusija. 1040 m. rusų „Būtųjų laikų pasakojime" yra parašyta apie Jaroslavo Išmintingojo žygį į Lietuvą. Naugardo I metraščio įrašas nurodo Jaroslavo žygį į Lietuvą 1044 m. Labai galimas daiktas, kad tai yra to paties žygio skirtingos datos nurodymas skirtinguose šaltiniuose. Šiaip ar taip, šis Jaroslavo žygis (žygiai) ar kokie kiti, šaltinių nenurodomi, rusų veiksmai primetė Lietuvai Rusijos valdžią. Bylinoje Elijas Muromietis kalba apie lietuvių mokamą duoklę. Bylinos chronologija nėra aiški (jos susiklostė IX-XIII a.). Vladimiro personaže susiliejo daug Kijevo kunigaikščių, o Jaroslavo epocha beveik neatspindima.

Vis dėlto „Būtųjų laikų pasakojimo" genčių katalogas, aprašantis XII a. pirmojo ketvirčio pasaulį, nurodo Lietuvą tarp Rusijos duoklininkų. Netrukus lietuviai išsivadavo: 1131 ar 1132 m. rusų žygis į Lietuvą (veikiausiai siekta primesti nutrauktą mokėti duoklę) pasibaigė nesėkmingai. Du šimtai metų, skiriantys stiprią lietuvių genties vado valdžią nuo lietuvių žemių konfederacijos, geriausiai parodo, kiek rusų smūgiai sutrukdė politinę Lietuvos raidą. Rusijai suskilus, jos pavojus Lietuvai praėjo, bet Lietuvos atsilikimas nusitęsė. Kai Lietuva antrą kartą susidūrė su lotyniškąja Europa, ši jau buvo toli nuėjusi ir jos santykiai su atsilikusiais etnosais pasidarė dar nepalankesni.

Latgalos lietuviai
Vainiko simbolika
Kernavės tyrinėjimai
Kuršiai vikingų epochoje
Miškas: Europoje ir Lietuvoje
Krikščionybės įvedimas Lietuvoje
Kalbininkas, gamtininkas, pedagogas
I skyriaus ištrauka: "Žinomas ir nežinomas Mindaugas
Padavimas apie nepradingusį Kaliaziną
IV skyriaus ištrauka: "Voruta ir Mindaugo rezidavimo klausimas
Sebastiano Miunsterio „Kosmografija“ apie Lietuvą
Ką marksizmo klasikai manė apie lietuvius?
Kuria tarme parašyta pirmoji lietuviška knyga?
Stačiatikybė: Po Bresto unijos
Dostojevskių šeimos kilmė
Pažinkime kitokius Druskininkus
16 a. kultūros paminklas
Psichiatrijos pradininkas
Čingis chano mirtis
Užgavėnės Lietuvoje
Flirtas su Hitleriu
Papročių paskirtis
Vartiklis