Aizekas Azimovas. Paimkite degtuką...

Apie apsakymą

Jis pirmąkart išspausdintas R. Silverbergo antologijoje „Nauji matavimai“ (1972). Jame erdvėlaivis skaido po Galaktiką, kuris varomas į Bussard Ramjet panašiu principu, kai pakeliui sutinkamos dujos panaudojamos termobranduolinei reakcijai. Tačiau laivas patenka į tankų debesį, kuriame nėra kurui tinkamos medžiagos.
Tada mokyklos mokytojas, laive skrendantis kaip keleivis, pasiūlo tokiomis sąlygomis panaudoti paprastas chemines reakcijas ir taip sukaupti reikiamą kiekį energijos.

Erdvė buvo juoda, kur bepažvelgsi – vien juoduma. Ne vieno proplėša, nė vienos žvaigždės.

Bet ne todėl, kad jų nebūtų...

Ir būtent mintis, kad žvaigždės gali pranykti, tiesiog pranykti, kėlė šiurpulius Petrui Hansenui. Tai buvo senas košmaras, kurį kaip beslėptum, tačiau tebeglūdi kiekvieno tolimojo kosmoso žygeivio pasąmonėje.

Kai šoki per tachionų erdvę, kaip sužinoti, kur pakliūsi? Gali kokiu tik nori tikslumu paskaičiuoti laiką ir degalų sunaudojimą, gali turėti geriausią pasaulyje termobranduolininką, tačiau nuo neapibrėžtumo principo niekur nepaspruksi. Prašauti galima visada, - ir netgi beveik neišvengiamai.

O esant greičiams, kuriais lekia tachionai, klaida per plaukelį gali virsti tūkstančiu šviesmečių.

Ir jei atsidursi be jokių orientyrų, negalėsi susiorientuoti ir rasti kelią atgal?

Neįmanoma, sako mokslininkai. Visoje Visatoje, tvirtina jie, nėra vietos, iš kurios nesimatytų kvazarų, o jau vien pagal juos galima susiorientuoti. O ir tikimybė iššokti už galaktikos ribų yra viena dešimtmilijoninė, o už tokių galaktikų kaip Andromedos ar Mafėjaus I1) – kažkur viena kvadrilioninė. Išmeskite tai iš galvos, ramina mokslininkai.

Taigi, kai žvaigždėlėkis išneria iš virššviesinių greičių erdvės į įprastinį ir pažįstamą klasikinių fizikinių dėsnių pasaulį. žvaigždės turi būti matomos. Jei vis tik jų nematai, tai reiškia, kad patekai į dulkių debesį – ir tai vienintelis paaiškinimas.

Jei atmesim pavydžiai slepiamas termobranduolines paslaptis, Hansenas, aukštas niūrus vyras nugairinta oda, apie superlaivus, skersai ir išilgai naršančius po Galaktiką ir jos apylinkes, žinojo viską. Dabar jis buvo vienas mielame širdžiai kapitono skyriuje. Iš čia jis galėjo susisiekti su kiekvienu laive, patikrinti bet kurio prietaiso parodymus, - ir jam patiko ta galimybė nematomu dalyvauti visur.

Bet šįkart Hanseno niekas nedžiugino. Jis paspaudė mygtuką ir paklausė:
- Kas dar, Štrausai?
- Mes paskirstytoje sankaupoje, - pasigirdo Štrauso balsas. – Bent jau infraraudonojo ir mikrobanginio diapazonų spinduliavimo lygis liudija apie paskirstytą sankaupą. Blogai, kad mes neturime orientacijos. Jokios vilties.
- Matomoje šviesoje irgi nieko nėra?
- Visiškai. Ir artimajame infraraudonajame – nieko. Debesis tankus tarsi košė.
- O jo apimtis?
- Niekaip neįmanoma nustatyti.
- Ar toli būtų artimiausias kraštas?
- Neturiu nė mažiausio supratimo. Gal viena Žemės savaitė, o gal ir dešimt šviesmečių.
- Kalbėjaisi su Viliukisu? - Taip! – švilpiančiai patvirtino Štrausas.
- Ką jis sako?
- Beveik nieko. Jis šiaušiasi. Jis, žinoma, priima visa tai kaip asmeninį įžeidimą.
- Aišku, - Hansenas be garso atsiduso. Termobranduolininkai elgiasi kaip kokie kaprizingi vaikai, o ypatingas jų vaidmuo kosmose verčia viską jiems atleisti. – Spėju, sakei jam, kad tokie dalykai nenuspėjami, kad tai gali bet kam nutikti. - Tai sakiau tai... O jis, kaip jūs nutuokiate, paprieštaravo: „Tik ne su Viliukisu!“
- Jei užmiršime, kad kartą tai jam jau pasitaikė. Na, aš su juo kalbėtis negaliu. Ką besakyčiau, jis tai priims kaip spaudimą iš viršaus, o tada mes aplamai iš jo nieko neišpešime... Jis neturi ketinimo pasinaudoti kaušu2)?

- Jis sako, kad taip galime pažeisti kaušą.
- Pažeisti magnetinį lauką?!
- Jūs jam to nesakykite, - perspėjo Štrausas. – jis pabrėš, kad tai ne tiek magnetinis laukas, kiek termobranduolinis vamzdis, o dar ir supyks ant jūsų.
- Taip, aš žinau… Na gerai, tegu visi užsiima savo darbais. Privalo būti koks nors būda sužinoti kryptį ir atstumą iki artimiausio debesies krašto, - ji baigė pokalbį ir giliai susimąstė.

Šuolį jie atliko virššviesiniu greičiu Galaktikos centro link, o tai reiškia, kad tokiu pat greičiu grįžo į tachionų erdvę. Toks veiksmas visad turi rizikos elementą. Juk po šuolio žvaigždėlėkis gali atsidurti greta kokios nors žvaigždės, lėkdamas link jos virššviesiniu greičiu.

Teoretikai neigė tokią galimybę. Jie sakė, kad laivas negali atsidurti pavojingame nuotolyje greta masyvaus kūno. Gravitacinės jėgos, veikiančios pereinant nuo tardionų prie trchionų ir atgal, pagal savo prigimtį yra atostūmio jėgomis3). Tačiau tas pats neapibrėžtumo principas neleido tiksliai paskaičiuoti tokių jėgų sąveikos efekto...

Teoretikai pasakytų: pasikliaukite termobranduolininko nuojauta – geras specialistas niekad neklysta. Tačiau būtent termobranduolininkas įginė į šį debesį. Kosminis laivas

- ... O, štai apie ką jūs! Tas visuomet įmanoma. Ne bėda. Debesys dažniausiai nėra tankūs. Jūs ir nepastebėsite, kad patekote į debesį.

(Ach ir išminčius, ne toks šis debesis!)

- Jums netgi naudinga patekti į debesį. Kaušai galės greičiau surinkti dujų, reikalingų termobranduoliniams varikliams.

(Ach ir išminčius, ne toks šis debesis!)

- Na tada leiskite termobranduolininkui rasti išeitį.

(O kas, jei išeities tiesiog nėra?!)

Hansenas nutraukė šį įsivaizduojamą dialogą, stengdamasis nuvyti paskutinę mintį. Tačiau kaip gali negalvoti apie tai, kas labiausiai neramina?

Astronomas Henris Štrausas buvo putlus nepriekaištingos išvaizdos vyras ir tik spalvotos linzės teikė jo akims dirbtinį skaidrumą. Jis irgi buvo giliai susirūpinęs. Su kitokio pobūdžio katastrofa jis susitaikytų. Tokiai kelionei negalima ryžtis užsimerkus. Kiekvienas privalo būti pasirengęs nelaimei. Tačiau kai ji paliečia tai, kam atidavei visą gyvenimą, o tavo profesinės žinios tampa nenaudingos...

Kapitonas tokiu atveju bejėgis. Jis gali nurodinėti kiekvienam laive, tačiau termobranduolininkas pats sau šeimininkas – ir to nepakeisi. Net keleiviams (kaip tai bebūtų liūdna) termobranduolininkas – kosmoso valdovas, užgožiantis visus ir viską.

Jų paklausa viršija pasiūlą. Kompiuteriai gali tiksliai paskaičiuoti energijos išeigą, laiką, vietą ir šuolio kryptį (jei perėjime tarp tardionų į tachionus aplamai galima kalbėti apie kryptį), tačiau paklaidos ribos didelės ir jas sumažinti pajėgus tik talentingas termobranduolininkas. Koks tai talentas, - niekas nežino: termobranduolininkais gimstama, jais netampama. Tačiau patys jie žino turį tą talentą, - ir nėra termobranduolininko, kuris iš to neišgautų naudos sau.

Na, Viliukisas tuo atžvilgiu ne pats sunkiausias atvejis. Su Štrausu jis bent jau palaiko draugiškus santykius, tačiau nesivaržė sugundyti pačią patraukliausią merginą laive, nors Štrausas ir pirmasis į ją atkreipė dėmesį (tai irgi tapo lyg ir karališka termobranduolininkų privilegija). Štrausas iškvietė Viliukisą ryšio seansui – praėjo nemažai laiko, kol ekrane pasirodė susivėlęs ir piktas termobranduolininko veidas.

- Kaip vamzdis? – atsargiai paklausė Štrausas.
- Galvoju, kad ją laiku išjungiau. Dabar apžiūrėjau ir pažeidimų neradau. Dabar, - jis peržvelgė savo apdarą, - man reikia susitvarkyti.
- Gerai, kad vamzdis nesugadintas.
- Tačiau juo naudotis negalima.
- Gali prireikti, Vilai, - atsargiai pradėjo Štrausas. – Mes nežinom, kas bus toliau. Jei debesis išsisklaidytų...
- Jeigu, jeigu, jeigu... Pasakysiu, kas būtų, „jeigu“. Jei ne jūs, bukagalviai astronomai, būtumėt žinoję apie čia esantį debesį, būčiau sugebėjęs jo išvengti.

Pasakymas buvo klaidingas ir su padėtimi nesusijęs. Štrausas neužkibo ant provokacijos:
- Debesis gali išsisklaidyti.
- Kokios analizės?
- Analizės bjaurios, Vilai. Tai tankiausias iš kada nors sutiktų hidroksilinių debesų. Nežinau Galaktikoje apie kitą debesį su tokia hidroksilo koncentracija.
- Ir visai nėra vandenilio> - Truputį, tiesa, yra. 5%.
- Per mažai, - ryžtingai pareiškė Viliukisas. – Bet ten ne tik hidroksilas. Ten yra ir kai kas blogiau.
- Taip, žinau. Formaldehidas. Jo daugiau nei vandenilio. Supranti, ką tai reiškia? Kažkoks procesas sukėlė tokio dydžio deguonies ir anglies sankaupą, kad ji sugėrė visą vandenilį galbūt kelių šviesmečių tūryje. Nieko apie panašų dayką anksčiau negirdėjau ir neturiu supratimo, kas tai per procesas.
- Kur lenki, Štrausai? Ar tik nenori pasakyti, kad tai vienintelis tokios prigimties debesis Visatoje ir kad tik aš per savo kvailumą sugebėjau įtaikyti į jį?
- Neiškraipyk mano žodžių, Vilai. Aš pasakiau gana aiškiai. Nieko panašaus juk iki tol negirdėjai. Dabar, Vilai, mes visi priklausomi nuo tavęs. Aš negaliu iškviesti pagalbos, nes nežinodamas mūsų padėties, neįsivaizduoju, į kur nukreipti hiperspindulį. O nustatyti padėties negaliu, nes nėra žvaigždžių...
- Na o aš negaliu panaudoti termobranduolinio vamzdžio. Tad kuo aš kaltas? Juk ir tu negali padaryti savo darbo, tai kodėl visad kaltas termobranduolininkas?! – putojo Viliukisas. – Problema tavo, Štrausai, tavo. Pasakyk man, į kur nukreipti žvaigždėlėkį, kad rasčiau vandenilio. Pasakyk man, kur baigiasi šis debesis... Arba gerai, velniop su tuo debesimi! Pasakyk man, kur baigiasi šis hidroksilinis-formaldehidinis darinys.
- Džiaugčiausi galėdamas tau padėti, - pasakė Štrausas, tačiau kiekviename mėginyje aptinku tik hidroksilą ir formaldehidą.
- Su jais termobranduolinė reakcija nevyks.
- Aš žinau.
- Štai, - siautėjo Viliukisas. – Matai, prie ko atveda papildomas apsidraudimas! Jei termobranduolininkas galėtų pats vienas priimti reikiamą sprendimą, turėtume energijos dvigubam šuoliui, ir vargo neturėtume.

Štrausas suprato, apie ką jis. Tai galimybė daryti antrą šuolį iškart po pirmo. Tačiau neapibrėžtumas pirmo šuolio metu, per antrąjį išaugtų daug kartų, - ir su juo joks termobranduolininkas nesusitvarkytų. Todėl buvo įvesta griežta taisyklė: tarp šuolių turi praeiti para, o dar geriau – trys. Per tą laiką buvo galima pasirengti naujam šuoliui. Kad tos taisyklės laikytųsi, energijos atsargos dozuotos taip, kad jos užtektų tik vienam šuoliui. Tada vėl reikėjo kaušais susirinkti dujų, jas kondensuoti, sukaupti energiją ir tik tada įjungti termobranduolinius variklius. Visam tam reikėjo ne mažiau paros.

- Kiek mums liko energijos, Vilai? – pasiteiravo Štrausas.
- Va tiek, - Viliukisas per ketvirtį colio parodė tarpą tarp nykščio ir smiliaus.
- Ne kažin kiek, - reziumavo Štrausas.

Energijos išeiga buvo registruojama ir galėjo būti patikrinta, tačiau termobranduolininkai įsigudrino pasilikti kažkokią atsargą. Tad Štrausas paklausė:
- Tu tikras, kad tik tiek? Jei įjungtumėm avarinius generatorius, išjungtume apšvietimą...
- O taip! Ir ventiliatorius, ir visus buitinius prietaisus, ir hidroponikos aparatūrą. Žinau, žinau. Vis tiek nepavyks. Tas jūsų durnas draudimas antram šuoliui...

Štrausas vėl susilaikė. Jis žinojo, o ir visi žinojo, kad draudimu pasirūpino termobranduolininkų profsąjunga. Antro šuolio kartais reikalavo kapitonai, tačiau būtent termobranduolininkai baiminosi neapibrėžtumų. Beje, dabar tasai privalomas tarpas tarp šuolių turėjo ir teigiamą pusę. Jį, reikalui esant, galimą buvo ištęsti iki savaitės, nesukeliant keleiviams jokių įtarimų. O per savaitę, žiūrėk, kas nors ir paaiškės. Kol kas dar tik pirmoji para. Štrausas dar pasiteiravo:
- Tu tikras, kad nieko negalima padaryti jūsų sistemoje? Na, nufiltruoti priemaišas?
- Kokias priemaišas! Tai ne priemaišos, tai pagrindinė masė. Joje priemaiša – vandenilis! Suprask, reikia pusės milijardo, jei ne milijardo laipsnių temperatūros, kad deguonies ir anglies atomai pradėtų termobranduolinę reakciją. Tai neįmanoma, - aš net nebandysiu. Jei pabandyčiau ir nieko nesigautų, visa atsakomybė kliūtų man, o man to mažiausia norisi. Jūs privalote mane pristatyti ten, kur yra deguonies, štai ir darykit savo darbą. Man vis vien, kiek tai jums truks.
- Esant tokiam debesies tankiui mes negalime padidinti laivo greičio, Vilai. O ikišviesiniu greičiu mes galime čia prasisukioti ir dvejus, ir dvidešimt metų...
- Raskite patys išeitį. Arba tegu tai padaro kapitonas.

Apimtas nevilties Štrausas išjungė ryšį. Termobranduolininkui jokie argumentai nė motais. Egzistavo netgi teorija (gana rimta), kad, atseit, pakartotini šuoliai paveikia smegenis. Šuolio metu kiekvienas tardionas virsta tachionu, o tada atvirsta atgal. Jei tuo metu įvyksta kad ir mažiausias nuokrypis, jis, visų pirma, atsiliepia sudėtingiausiam organui – smegenims. Aišku, tiesioginių įrodymų tam kol kas nestebėta: superlaivų karininkai jei ir keitėsi metams bėgant, tai tik dėl amžiaus. Tačiau, galbūt, ypatinga termobranduolininkų smegenų sandara, kuo ji bebūtų ypatinga, neleido pirmai atsistatyti šiam išskirtiniam gamtos kūriniui.

Niekai! Ne tame esmė! Tiesiog termobranduolininkui kaip reikiant išpindėję!

Štrausą apėmė neryžtingumas. Gal kreiptis į Čerilą? Jei kas ir gali padėti, tai tik ji. Vilas – tarsi išpaikintas vaikas. Prie jo reikia mokėti prieiti. Tada jis esant tokiai padėčiai ką nors sugalvos.

Ar tuo tikėjo Štrausas? Ar jam tik nesinorėjo įstrigti čia keliems metams? Iš principo, super žvaigždėlėkiai pritaikyti ir tokioms ekstremalioms sąlygoms. Tačiau praktikoje to dar nebuvo nutikę, o tuo labiau nei ekipažas, nei – dar labiau – keleiviai tam nebuvo parengti.

Tačiau kaip su tokiu jautriu klausimu kreiptis į Čerilą? Ką jai pasakyti, kad tai neatrodytų tiesioginiu skatinimu termobranduolininko užganėjimu? Dar nepraėjo nė para, ir Štrausas nesijautė pasiruošęs pastūmėti Čerilą į Viliukiso glėbį.

Laukti, kol kas tik laukti!

Viliukisas raukėsi. Vonia jį kiek atgaivino, ir jis buvo patenkintas Štrausui pademonstruotu savo tvirtumu. Šiaip, Štrausas neblogas vaikinas, tačiau kaip ir visi jie („jie“ – kapitonas, komanda, keleiviai, visi kvailiai, apgyvendinę Visatą ir nesantys termobranduolininkais), jis stengėsi išvengti atsakomybės. Suversti viską termobranduolininkui! Pašvilpt! Su Viliukisu tai neišdegs.

Viliukisas atsistojo ir pasitampė – aukštas, giliai įdubusiomis akimis, virš kurių kabojo vešlūs antakiai.

Tai tik plepalai, kad jie galia čia įstrigti metams – tai tik bandymas jį pagąsdinti. Tegu geriau pajudina smegenis, o tai ims ir nustatys šio debesies ribas. Juk privalo jis kur nors baigtis. Vargu ar jie randasi pačiame jo centre. Aišku, jei laivas viename jo krašte, o skrenda link kito...

O jei tada reikalai tikrai nusitęs metus? Taip dar nėra buvę. Ilgiausia kelionė tolimajame kosmose truko 88 dienas ir 13 valandų. Tas laikas pateko į difuzinį ūką ir privalėjo sulėtinti greitį, o tada didinti jį iki 90% šviesos greičio, kad galėtų atlikti šuolį.

Nė vienas nežuvo. Žinoma, jei 20 m., tai... bet to negali būti!

Signalinė lemputė sumirksėjo triskart, kol jis atkreipė dėmesį. Na, jei tai kapitonas, tai jis jam parodys iš kur kojos dygsta!..

- Antonai!

Malonus atkaklus balsas kiek padidino nusivylimą. Viliukisas leido durims trumpai aiverti, kad įleistų merginą. 25- ių amžiaus, žalių akių, matiniai rausvi plaukai...

- Ar kas nutiko, Antonai? – paklausė Čerila.

Net termobranduolininkas nepradės atvirauti su keleiviais, todėl Viliukisas atsakė:
- Visai nieko. Iš kur tai ištraukei?
- Taip sakė vienas iš keleivių, toksai Martandas.
- Martandas? Ką jis apie tai žino?! – O tada įtartinai: - Ir ko tu klausau kažkokio kvailo keleivio? Kuo jis apsimeta?

Čerila nežymiai nusišypsojo:
- Tiesiog žmogus. Jam apie 60-mt, ir jis visai nepiktybiškas, nors, pagal mane, nenori, kad jį tokiu laikytų. Tačiau ne tai esmė. Visi pastebėjo, kad nesimato žvaigždžių, ir Martandas pasakė – tai ne šiaip sau.
- Štai kaip? Mes tiesiog skrendame per debesį. Galaktikoje jų pilna ir superlaivai nuolat perskrenda per juos.
- Tačiau Martandas sako, kad debesyje, kaip taisyklė, žvaigždės matomos.
- Ką jis apie tai supranta? – pakartojo Viliukisas. – Jis kas, senas kosmoso vilkas?
- Ne-e, - pripažino mergina. – Atrodo, kad tai aplamai pirmoji jo kelionė. Tačiau jis, atrodo, daug žinantis žmogus.
- Jaučiasi! Eik pas jį ir liepk užsičiaupti, jei nenori pakliūti į izoliatorių. Ir pati taip pat neišsiplepėk.

Čerila pakreipė į šoną galvą:
- Antonai, man pradeda atrodyti, kad kažkas tikrai nutiko. Jūs taip tai pasakėte... O Luisas Martandas – įdomi asmenybė. Jis mokyklos mokytojas. Aukštesnėse klasėse dėsto bendrąjį mokslo kursą.
- Mokyklos mokytojas! Dieve gailestingas! Čerila...
- Tačiau tau reiktų pasiklausyti jo. Jis pasakoja, kad mokyti vaikus – tai viena nedaugelio profesijų, kai reikia turėti supratimą apie viską pasaulyje, nes vaikai amžinai užduoda klausimus ir lengvai atpažįsta netikrus dalykus.
- Štai ir tau reiktų išmokti atpažinti netikrą dalyką. Ir šiaip, liepk jam užsičiaupti, nes kitaip aš pats tai padarysiu.
- Tačiau prieš tai pasakyk, ar tiesa, kad mes kertame hidroksilinį debesį ir kad termobranduolinis vamzdis išjungtas?

Viliukisas prasižiojo, tačiau iškart užsičiaupė. Susidarė ilgoka pauzė.

- Kas tai tau pasakė? – pagaliau pratarė.
- Martandas. Na aš jau eisiu.
- Ne, - griežtai ištarė Viliukisas. – Palauk. Kam dar Martandas apie tai pasakojo?
- Niekam. Jis sako, kad nenori sukelti panikos. Gali būti, kad aš tiesiog atsidūriau greta, kai tai šovė Martandui į galvą, ir jis norėjo apie tai su kuo nors pasidalinti.
- Taigi, judu pažįstami?
- Rodos, apie tai kalbėdama jau paminėjau, - Čerila kilstelėjo antakius.

Viliukisas prunkštelėjo:,BR> - Tik neįsivaizduok, kad tas senas idiotas nerias iš kailio dėl tavęs. Jis tai daro, kad per tave padarytų įspūdį man.
- Na jau ne. Jis net specialiai prašė manęs nieko tau nesakyti.
- Aišku, puikiai suprasdamas, kad tu nieko nelaukdama šiauši pas mane.
- Ir kam jam tai?
- Kad patupdytų mane į kaliošą! Tu žinai, ką reiškia būti termobranduolininku?! Visi tavęs neapkenčia, visi prieš tave. Nes tu būtinas, nes tu…
- Tačiau prie ko visa tai? Jei Martandas klysta, kaip gali tave įkišti į kaliošą? O jei teisus.... Jis teisus, Antonai?
- Ką tiksliai jis sakė?
- Aš nesu tikra, aišku, kad viską prisimenu, - mąsliai nutęsė Čerila. – Tai buvo praėjus kelioms valandoms po šuolio. Tuo metu visi kalbėjo, kad nesimato žvaigždžių, o be jų kelionė tolimuoju kosmosu visai neįdomi. Svetainėje tik ir tekalbėjo apie kitą šuolį. O tada atėjo Martandas ir užkalbino mane... Jis man ko gero simpatizuoja.
- Imkim, kad aš jam nesimpatizuoju, - niūriai mestelėjo Viliukisas. – Tęsk.
- Aš jam pasakiau, kad nuobodu skristi, kai nėra žvaigždžių, o jis tada pasakė, kad taip bus kurį laiką, o man pasirodė, kad jis susirūpinęs. Aišku, aš iškart paklausiau, kodėl jis taip mano, o jis atsakė, kad termobranduolinis vamzdis išjungtas.
- Iš kur jis tai ištraukė?
- Jis sakė, kad viename vyrų tualete girdėjosi silpnas gaudesys, kuris dabar nutilo. O sieninėje spintoje, kur padėti šachmatai, viena vieta visada įšildavo nuo vamzdžio. O dabar toji vieta vėsi.
- Ir tai visi jo argumentai?
- Jis sakė, - tęsė mergina, - kad žvaigždžių nesimato, nes mes esame tankiame debesyje, o termobranduolinis vamzdis išjungtas, nes čia trūksta vandenilio. Pagal jį, mums gali nepakakti energijos naujam šuoliui, o jei mes imsim ieškoti vandenilio, galime metams įstrigti šiame debesyje.

Viliukiso veidas vis labiau žiaurėjo:
- Jis panikuotojas! Ar žinai, kad už tai...
- Jis ne panikuotojas. Jis perspėjo, kad aš niekam nieko nesakyčiau, nes tai sukels paniką, ir dar todėl, kad nieko baisaus mums nenutiks. Su manimi jis tai pasidalino vien todėl, kad atsidūriau greta jo, kai toji mintis jam atėjo į galvą. Aplamai jis pasakė, kad yra labai paprasta išeitis ir padėties ir termobranduolininkui, aišku, tai žinoma, tad nerimauti nėra ko... Juk tu termobranduolininkas, tai aš ir pagalvojau, kad reikia tavęs paklausti, ar tai tikrai dėl debesies ir ar jau ėmeisi kokių nors priemonių.
- Nė velnio jis nesupranta, tas tavo mokyklos mokytojas. Laikykis nuo jo atokiau... Hm-m... O ar jis sakė, kokia ta paprasta išeitis?
- Ne. Ar paklausti jo?
- Ne kam man tai?.. Ką jis gali žinoti? Nors... gerai, paklausk. Man smalsu, kas to idioto galvoje. Paklausk.
- Aš galiu paklausti. Tačiau mes tikrai turime nemalonumų?
- Palikite tai man, - atkirto Viliukisas. – Ir kol aš nepasakiau, kad turime nemalonumų. Tol, laikykite, jų nera.

Jis ilgai žvelgė į duris, pro kurias išėjo Čerila, piktai ir kartu pasimetęs. Ko ketina imtis tasai Martandas, tasai mokyklos mokytojas, apsėstas idėjų.

Jei galiausiai kelionė užsitęs, keleivius reikia atsargiai tam parengti. Tačiau kas klausys, jei Martandas jau dabar apie viską išdūduos?..

Vos ne įniršęs Viliukisas spragtelėjo jungiklį, iškviesdamas kapitoną.

Martandas buvo grakštus, pasitempęs. Atrodė, kad jo lūpos bet kuriuo momentu buvo pasirengusios virsti šypsena, nors veidas išlaikė mandagų dalykišką rimtumą ir tarsi net viltį, kad jis iš pašnekovų tikisi išgirsti ką nors tikrai svarbaus.

Čerila jam pasakojo:
- Kalbėjausi su misteriu Viliukisu... Jis, žinai, termobranduolininkas. Perdaviau jam tavo žodžius.

Martandas su neslepiamu nepasitenkinimu palingavo galva:
- Man atrodo, tau nereikėjo to daryti!
- Jam nepatiko...
- Tai aišku. Termobranduolininkai – žmonės ypatingi, jie nepakenčia, kai pašaliniai...
- Aš tai pastebėjau. Tačiau jis tikina, kad nerimui nėra priežasčių.
- Aišku, kad nėra, - Martandas raminančiai paglostė merginai ranką. – Aš juk sakiau, kad iš tokios padėties yra labai lengva išeitis. Tik įtariu, kad Viliukisas ne iškart iki jos susiprotės.
- Iki ko susiprotės? – o tada pratęsė ramiau: - Kodėl ne iš karto, jei jau jūs susiprotėjote?
- Juk jis specialistas, mieloji. O specialistai mąsto jiems įprastomis kategorijomis. Jiems sunku nuo to atsiriboti. Man gi negalima būti sustabarėjusiu. Prieš klasę aš beveik visada privalau improvizuoti. Aš, pavyzdžiui, dar niekad nedirbau klasėje, kuri turėtų miniatiūrinį branduolinį reaktorių; ir kai mes vedėm lauko užsiėmimus, man teko sumeistruoti termoelektrinį generatorių, veikianti žibalu.
- Kas toks žibalas? – nesuprato Čerila.

Martandas, aiškiai labai patenkintas, nusijuokė:
- Va, matai! Žmonės pamiršo. Žibalas – tai toks degus skystis. Man teko naudotis dar primityvesniais būdais ugniai gauti: trynimu. Girdėjai tokį? Imi degtuką...

Čerila bukai spoksojo į jį, o jis tęsė:
- Na gerai, neaišku. Aš tik bandau paaiškinti, kodėl tavo termobranduolininkas ne iškart ras išeitį. Aš gi įpratęs naudotis primityviais metodais... Tarkim, žinai kas čia? – jis parodė į apžvalginį iliuminatorių, už kurio iš tikro nieko nebuvo matyti, dėl ko svetainėje ir nebuvo žmonių.
- Debesis, dulkių debesis.
- Taip, tačiau koks? Pagrindinė medžiaga, esanti visur ir visada, - tai vandenilis. Jis, galima sakyti, užpildo Visatą, ir tuo, galima sakyti, remiasi navigacija tolimajame kosmose. Nė vienas žvaigždėlėkis negali sukaupti energijos, reikalingos pakartotinam šuoliui arba pagreitėti iki šviesos greičio, o tada vėl staiga sulėtėti. Mums tenka semti kurą iš kosmoso.
- Žinai, mane tai visad stebino. Aš maniau, kad kosmosas tuščias.
- Jis ir yra beveik tuščias, balandėle. O „beveik“, kaip žinai, nesiskaito. Lėkdamas šimtą tūkstančių mylių per sekundę, spėji surinkti ir sukondensuoti pakankamai vandenilio, net jei kubiniame centimetre tėra vos keli jo atomai. O nedideli vandenilio kiekiai vykstant nuolatinei termobranduolinei reakcijai laivui duoda reikiamą energiją. Debesyse vandenilio netgi daugiau, nei būtina, tačiau priemaišos gali sugadinti visą reikalą. Ir dabar būtent toks atvejis.
- Iš kur žinote, kad čia yra priemaišų?
- O kodėl tada misteris Viliukisas išjungė termobranduolinį vamzdį? Po vandenilio, kosmose dažniausiai sutinkamas helis, deguonis ir anglis. Jei jau vamzdį išjungė, vadinasi čia nepakanka kuro, t.y. vandenilio, ir yra termobranduolinei sistemai pražūtingų priemaišų. Helis jai nepavojingas. Greičiausiai tai hidroksilinės grupės, susidarančios jungiantis deguoniui su anglimi. Tau aišku?
- Kažkiek. Aš mokykloje turėjau bendrąjį mokslo kursą ir kai ką įsiminiau. Dulkės praktiškai sudarytos iš hidroksilinių grupių plius kietos dalelės.
- Tiesą sakant, hidroksilo maži kiekiai nepavojingi termobranduolinei sistemai, tačiau štai anglies junginiai – kitas reikalas. Čia, greičiausiai, yra dar ir formaldehido. Dabar supranti?
- Ne, - atvirai prisipažino Čerila.
- Tie junginiai nedalyvauja termobranduolinėje reakcijoje. Įkaitinus juos iki kelių šimtų milijonų laipsnių, jie paprasčiausiai subyra į atskirus atomus. Tačiau kodėl jų nepanaudoti esant normaliai temperatūrai? Hidroksilas ir formaldehidas suspaudus pradeda paprastą cheminę reakciją, ir tai nedaro jokios žalos. Bent jau, aš tikiuos, geras termobranduolininkas gali modifikuoti sistemą ir vykdyti cheminę reakciją kambario temperatūroje. Išsiskyrusią energiją galima kaupti ir praėjus kažkiek laiko panaudoti šuoliui.

Čerila prabilo:
- Nesuprantu, kokiu būdu. Vargu ar cheminė reakcija gali pakeisti termobranduolinę.
- Absoliučiai teisi, mieloji. Po ankstesnio šuolio pas mus neturėjo likti energijos naujam – tokia tvarka. Bet mums daug ir nereikia. Tačiau, kertu lažybų, tavo draugužis termobranduolininkas pasirūpino, kad energijos sąnaudos sumažintų iki minimumo. Tai įprasta visų termobranduolininkų taktika. Dabar mums tereikia papildyti nedidelį trūkumą, o tam pakaks ir tos, kurią suteikia cheminės reakcijos. O tada, kai šuoliukas mus išmes iš debesies, mes pakeliausim savaitėlę per erdvė, prisirinksim vandenilio ir galėsim ramiai toliau tęsti kelionę. Žinoma... – Martandas kilstelėjo antakius ir gūžtelėjo pečiais.
- Kas?
- Žinoma, jei misteris Viliukisas dėl kokios nors priežasties sudels, padėtis gali pasunkėti. Juk su kiekviena diena energijos kiekis laive mąžta ir po kažkiek laiko cheminės reakcijos jau nepajėgs papildyti jos tiek, kad būtų galimas šuolis. Tikiuosi, kad misteris Viliukisas netemps pernelyg ilgai.
- Kodėl tau dabar nepakalbėti su juo? - Pasikalbėti su termobranduolininkas?! - Martandas papurtė galvą. – Tai neįmanoma, brangioji.
- Na tada aš pati su juo pakalbėsiu.
- O ne. Jis greičiausiai pats susiprotės. Aš net galiu eiti lažybų, mieloji. Tu jam kuo tiksliausiai perpasakosi mūsų pokalbį ir pasakysite, kad aš esu įsitikinęs: jis jau pats priėmė tokį sprendimą ir įjungė termobranduolinį vamzdį. Ir žinoma, jei laimėsiu lažybas... – Martandas nusišypsojo.

Čerila irgi nusišypsojo:
- Pažiūrėsim...

Martandas palydėjo ją mąsliu žvilgsniu, - ir jo mintyse knibždėjo ne tik tai, kaip Viliukisas priims jo idėją. Ir jis nenustebo, kai išdygęs tarsi iš po žemių apsaugininkas pasakė:
- Misteri Martandai, prašau jus sekti paskui mane.
- Dėkui Dievui, kad leido man baigti, - ramiai ištarė Martandas. – Jau baiminausi, kad ir tai neleis.

Praėjo daugiau nei 6 val., kol Martandas galėjo pabendrauti su kapitonu. Visą tą laiką jis praleido izoliacijoje, tačiau atskyrimas nebuvo jam per sunkus. Ir kapitonas, prie kurio galiausiai jį prileido, nors ir atrodė pavargęs, tačiau mokytojui neparodė jokio priešiškumo:
- Man pranešė, kad skleidžiate gandus, keliančius paniką tarp keleivių. Tai rimtas kaltinimas.
- Kalbėjausi tik su viena keleive, sere. Ir specialiai.
- Mes taip ir supratome. Mes iškart jus pradėjome stebėti, - ir aš gavau pakankamai išsamią ataskaitą apie jūsų pokalbį su misis Čerila Vinter. Tai buvo antrasis pokalbis ta tema.
- Taip, sere.
- Jūs aiškiai norėjote, kad pokalbio turinys būtų perduotas misteriui Viliukisui. - Taip, sere.
- Jūs nemanėte esant tikslinga tiesiai kreiptis į misterį Viliukisą?
- Aš abejojau, kad jis mane išklausys.
- Arba į mane.
- Jūs, tikėtina, būtumėte išklausę mane, tačiau kaip būtumėte perdavęs tą informaciją misteriui Viliukisui? Gali būti, kad ir jums būtų tekę pasinaudoti misis Vinter pagalba. Termobranduolininkai – sunkus atvejis.

Kapitonas išsiblaškęs linktelėjo:
- Ko tikėjotės savo samprotavimus misteriui Viliukisui perduodamas per misis Vinter?
- Aš vyliausi remdamasis tuo, kad misis Vinter jis išklausys su mažesniu nepasitenkinimu nei bet ką kitą, ir nelaikys tai priešišku užsipuolimu iš jos pusės. Aš tikėjausi, kad jis juokdamasis atsakys jai, tad ji veltui jam atneša tokias elementarias tiesas, jis pats jau senai jas sugalvojo ir jau išleido kaušus medžiagos sėmimui. O tada jis paskubės atsikratyti misis Vinter ie iš tikro paleis į darbą kaušus, o vėliau praneš jums apie priimtą sprendimą, nepaminėdamas nei manęs, nei misis Vinter.
- O jūs nepagalvojote, kad jis atmes šią idėją kaip neveiksnią?
- Tokia tikimybė buvo, tačiau ji neįvyko.
- Iš kur žinote?
- Patalpoje, kurioje mane uždarė, jau po pusvalandžio pastebimai pritemo šviesa. Aš supratau, kad laive maksimaliai sumažino srovę ir Viliukisas, vadinasi, bando išsaugoti degalų likučius, kad jų, kartu su cheminės reakcijos gauta energija, pakaktų šuoliui.

Kapitonas paniuro:
- O kodėl jūs įsivaizdavote, kad rasite, kaip prieiti prie misterio Viliukiso? Negi kada nors turėjote reikalų su termobranduolininkais?
- Ne, tačiau aš nuolat turiu reikalų su vaikais, sere. Kaip mokytojui, man žinoma vaikų psichologija.

Kapitono veidą lėtai nušvietė šypsena:
- Jūs man patinkate, misteri Martandai. Tačiau jums tai nepadės. Jūsų lūkesčiai išsipildė. Tačiau ar žinote, kad iš to seka?
- Sužinosiu, jei man pasakysite.
- Misteris Viliukisas privalėjo įvertinti jūsų idėją ir iškart nuspręsti, ar ji realizuojama. Jis privalėjo labai kruopščiai adaptuoti sistemą, kad cheminė reakcija neužkirstų kelio vėlesnei termobranduolinei. Jis privalėjo su didžiausiu tikslumu nustatyti patikimą sudedamųjų dalių santykį ir suvartojamos energijos kiekį, o taip pat optimalų variklių įjungimo laiką bei šuolio pobūdį. Visa tai reikėjo daryti ypatingai sparčiai ir niekas, be termobranduolininko, su tuo nebūtų susitvarkęs. Iš esmės, net ne kiekvienas termobranduolininkas tai būtų pajėgęs. Viliukisas ir tarp termobranduolininkų – išskirtinė asmenybe. Jums tai aišku?
- Pilnai.

Kapitonas pažvelgė į sieninį chronometrą ir įjungė ekraną. Tasai buvo juodas kaip visą šį laiką – štai jau antra para.

- Misteris Viliukisas mane informavo, kada jis ketina atlikti šuolį. Jis tikisi, kad tai pavyks, ir aš juo visiškai pasitikiu.
- Jei jis prašaus, - niūriai ištarė Martandas, - mes atsidursime ankstesnėje padėtyje tik be energijos.
- Aš tai suprantu, - pasakė Hansenas. – Ir kadangi jūs, galbūt, jaučiatės kažkiek atsakingas už pametėtą mintį, aš pagalvojau, kad jūs panorėsite dalyvauti suplanuotame įvykyje.

Abu nutilo, žvelgdami į ekraną. Hansenas nepasakė tikslaus laiko ir Martandas nežinojo, ar viskas vyksta pagal planą. Iš kapitono veido nieko nebuvo galimą išskaityti.

Tada atėjo ta keista akimirka, kai tau atrodo, kad per tave nutekėjo srovė. Šokom!..

- Žvaigždės! – su palengvėjimu sušnabždėjo Hansenas.

Tai buvo laimingiausia akimirka Martando gyvenime.

- Sekundės tikslumu, - pasidžiaugė Hansenas. – Puikus darbas. Mes netekom energijos, tačiau po poros savaičių jos vėl bus pilna, o tą laiką keleiviai galės grožėtis nuostabiu vaizdu.

Martandas dar buvo pernelyg susijaudinęs, kad galėtų kalbėti. Kapitonas pasisuko į jį:
- Na štai, misteri Martandai, jūsų idėja kuo puikiausiai įsigyvendino. Galima ginčytis, ar jūs išgelbėjote laivą ir visus mus ar misteris Viliukisas pakankamai greitai iki tos minties susiprotėjo. Tačiau ginčų nebus, nes jūsų vaidmuo neprivalo būti žinomas bet kokiomis aplinkybėmis. Misteris Viliukisas virtuoziškai atliko savo darbą, - ir ne taip jau svarbu, kas pasufleravo jam sprendimą. Tad visa šlovė teks jam vienam. - Suprantu. Jei nors kiek užgausi misterio Viliukiso savimeilę, mes jo neteksim, o toks praradimas neatstatomas. Ką gi, sutinku. Tebūnie! Viso labo, kapitone!
- Ne. Mes negalim jumis pasikliauti.
- Aš tylėsiu.
- Galite atsitiktinai išsiplepėti. Mums tai rizika. Iki kelionės pabaigos būsite izoliuotas.
- Už ką? – nustebo Martandas. – Aš išgelbėjau jus ir jūsų prakeiktą laivą, ir net jūsų termobranduolininką...
- Būtent už tai, kad išgelbėjote. Toks jau reikalas...
- Kur teisingimas?!

Kapitonas lėtai palingavo galva:
- Teisingumas – retas reiškinys Visatoje ir prisipažįstu, kartais per brangus, kad būtų laikomasi jo. Jums net negalima grįžti pas save. Iki kelionės galo nesutiksite nė vieno žmogaus.

Martandas susimąstęs pasikasė smakrą:
- Tačiau juk nereikia viską suprasti tiesiogiai, kapitone?
- Bijau, kad būtent tiesiogiai.
- O juk yra dar vienas asmuo... Misis Vinter irgi gali netyčia prasitarti. Izoliuokite ir ją.
- Kad būtų dvigubas neteisingumas?
- Per taiką ir mirtis graži, - pasakė Martandas.

Kapitonas nusišypsojo:
- Ką gi, atrodo, esate teisūs...


1) Paolo Mafėjus (Paolo Maffei, 1926- 2009) – italų astrofizikas, tyręs kometas, kintančias žvaigždes, galaktikas ir Visatos evoliuciją. Buvo astronomijos istorikas ir populiarintojas. 1967 m. atrado galaktikas: Mafėjaus 1 ir Mafėjaus 2.
Masyvi Mafėjaus 1 suplota elipsinė galaktika randasi Kasiopėjos žvaigždyne ir sudaryta daugiausia iš daug metalo turinčių žvaigždžių. Ji randasi kažkur už 3-4 megaparsekų. Ją gerokai užstoja Paukščių tako žvaigždės ir dulkės – jei neužstotų, ji būtų ryškiausia ir didžiausia (apie 3/4 Mėnulio) galaktika danguje.
Mafėjaus 2 spiralinė galaktika yra greta ir nutolusi už 10 mln. švm.

2) Kaušas tarpžvaigždinių dujų surinkimui Bussard Ramjet varikliui.

3) Persikėlimui tarp labai tolimų erdvės taškų autorius naudoja labai greitų tachionų (iš gr. „greitas“) erdvę. Mūsų įprastas pasaulis yra tardionų (iš lot. „lėtas“).

Fantastikos skyrius
K.S.N.
V. Zegalskis. Avarija
Dž. Blišas. Menki juokai
Bredberis prieš Azimovą
J. Glazkovas.  Juodoji tyla
V. Nazarovas. Silajaus obuolys
V. Gvozdėjus. Žvaigždžių lopšys
P. Zolina. Šiluminė Visatos mirtis
A. Azimovas. O dabar užveržkite veržlę B27
R.Bredberis. Vos ne pasaulio pabaiga
D. Kolodanas. Sistemos sutrikimas
S. Klenčas. Iš Visatos gilumos
Ralph Robert Moore. Erdvė
S. Lemas. Kosminis kazino
Sergejus Breinas. Anomalija
R.Silverbergas.  Musės
Pasidalijimas skausmu
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė
Vartiklis