|
A. Azimovas. Neįprastas draugas A. Azimovas pateikė tris robotų moralės įstatymus: Šį apsakymą A. Azimovas parašė 19-os metų (1940), o robotechnikos įstatymus suformulavo gerokai vėlliau, tačiau matosi, kad jie jau veikia ir čia. Neveltui A. Azimovas po daugelio metų grįžo prie šio savo jaunatviško kūrinio ir įtraukė į rinkinį Aš robotas (1950). Skaitykite ape autorių >>>>> - 98, 99, 100! Glorija atitraukė nuo akių mažą putlią rankytę ir kelias sekundes pastovėjo, mirkčiodama nuo saulės
šviesos. Ji ištiesė kaklą, pasitikrindama, ar greta yra krūmai. Ji ryžtingai patraukė į dviaukšio namo pusę, jos mažos lūpos buvo kietai suspaustos, kaktą perskyrė griežta raukšlelė. Ji išgirdo šlamesį už nugaros, o tada aiškius, ritmingus sunkių pėdų tap-tap. Tai Robis. Tačiau jau per vėlu! - Palauk, Robi, taip nesąžininga! Tu pažadėjai, kad slėpsies tol, kol tave rasiu! Dešimt pėdų iki fanto Robio sparta staiga sulėtėjo iki smulkių žingsnelių ir Glorija ryžtingu proveržiu pirma pasiekė
trokštamą medį. Džiūgaudama ji atsisuko į ištikimąjį Robį.
- Robis nemoka bėgioti! Robis neatsakė nes negalėjo. - O dabar, Robi, mano eilė slėptis. Robis linktelėjo ir paklusniai pasisuko veidu į medį, plona plėvelė uždengė jo švytinčias akis, o iš kūno gilumos atsklido lygus mechaninis tiksėjimas. - Tik nežvilgčiok! Glorija nuskubėjo į slėptuvę. Šimtajai sekundės daliai kilstelėjo vokai ir švytinčios Robio akys apžvelgė apylinkę. Po sekundės jo žvilgsnis sustingo ties spalvingo sarafano krašteliu, kyšančiu iš už riedulio. Iškart kilstelėjo čiuptuvą ir dusliai stuktelėjo į geležinę krūtinę, o kitu čiuptuvu parodė tiesiai į riedulį. - Tu žvilgčiojai! Ir žaisti slėpynes nusibodo. Noriu pasivažinėti. Tačiau Robis buvo įsižeidęs dėl neteisingo apkaltinimo, todėl ėmė enegingai sukioti galvą į šonus. Glorija iškart pakeitė toną: Kietaširdis Robis nekreipė dėmesio į tą baisų perspėjimą. Glorija nuspendė išnaudoti savo paskutinį kozirį: Robis pasidavė iškart ir be atsikalbinėjimų. Jis atsargiai pakėlė mergaitę ir užkėlė ant savo plačių plokščių pečių. - Greičiau, greičiau, greičiau!!! Robotas nudūmė per lauką. Jis stabtelėjo pievutėje ir Glorija kūlversčiu nusirito tiesiai į aukštą žolę. Robis švelniai timptelėjo ją už plaukų tai buvo ženklas, kad jis reikalauja dėmesio. - Kas tau, Robi? ji apsimetė susirūpinusi. A, supratau, tu nori pasakos. Kokios? Robis lanksčius pirštus sulankstė į raidė P. - Tačiau aš jau milijoną kartų tau pasakojau apie Pelenę. Na gerai: senai labai senai gyveno gražuolė mergaitė,
turėjusi labai piktą pamotę ir dvi bjaurias seseris... - Vos neužkimau šaukdama, - griežtai tarė misis Veston. Kur tu buvai? Džordžas Vestonas visai neapsidžiaugė, kai į kambarį įėjo žmona. - Džordžai, paklausyk. Patrauk, prašau laikraštį ir pažiūrėk į mane... Džordžas pasisuko į ją: Savaitės bėgyje jis dar bent 10 kartų pareiškė: Tačiau kaskart jo pareiškimas skambėjo vis silpniau ir silpniau. Ir tądien misteris Vestonas priėjo prie dukters ir, sukdamas akis į šalį, pasiūlė nuvažiuoti į miestą į puikų panoraminį-trimatį filmą. Glorija grįžo namo šokinėdama iš džiaugsmo. Ji staiga apmirė pamačius gražų škotišką aviganį: Po minutės ji grįžo maža išsigandusi mergaitė: Misis Veston meiliai priglaudė mergaitę prie savęs: Po kiek laiko Glorija liovėsi verkusi. Tačiau ji liovėsi ir šypsotis. Pamažu jos abejingumas ir jausmų nebuvimas pradėjo kelti nerimą misis Veston. Kartą vakare ji įlėkė į svetainę kunkuliuodama nuo jausmų pertekliaus. - Kas dar Greise? Laineryje Glorija vėl pasisuko į motiną su mįslinga išvaizda: Misis Veston išliko rami, tačiau jos nuotaika vis tik gerokai subjuro: Jie su ja pasikėlė į patį dangoraižio viršų, reikiamas dėmesys buvo skirtas įvairioms parodoms, parkams, pliažams ir akvariumams. Buvo daroma viskas, kad atitrauktų Glorijos mintis nuo dingusio Robio. Mokslo muziejuje misis Veston buvo sužavėta elektromagnetinio manipuliatoriaus vikrumu. Staiga ji suprato, kad Glorijos greta nėra. Pašaukusi į pagalbą tris tarnautojus, Vestonai pradėjo paiešką. Glorijos dingimas buvo paaiškinamas labai paprastai. Didelė nuoroda 4 aukšte skelbė: Kviečiame apžiūrėti Kalbantį Robotą!
Kalbantis Robotas toli gražu dar ne tobulas išradimas, dideliu kiekiu laidų ir ričių buvo išsisklaidęs per 25 jardus. Glorija paskubomis paklausė: Jai atrodė, kad su kalbanču robtu reikia kalbėti ypač mandagiai. Balsas su metalinėmis gaidomis ištarė garsiai ir aiškiai: Vieninteliu atsakymu buvo trūkščiojantis traškesys. Informacija apie kitų robotų egzistavimą nuliūdino jo
mąstymo bloką, nes jis neturėjo reikiamo lankstumo. Glorija, kruopščiai slėpdama savo nekantrumą, vis dar laukė
mašinos atsakymo, kai jai už nugaros pasigirdo riksmas: Dar tą patį vakarą Džordžas Vestonas dingo su kažkokiais paslaptingais reikalais. - Man kilo viena idėja, Greise. Misis Vestor niūriai susimąstė:
- Skamba neblogai, tačiau ką konkrečiai tu ruošiesi daryti? Misteris Stratersas buvo geras vadovas. Ekskursija buvo su nuodugniais paaiškinimais, gal net perdaug. Nepaisant to misis Veston nenuobodžiavo ir net priešingai, pertraukė jį kelis kartus ir paprašė pakartoti paaiškinimą suprantamesne kalba, kad tai sugebėtų suprasti Glorija. Pats Vestonas demonstravo keistą nekantrumą. - Prašau. Čia tik robotai! Penki žmonės dirba inspektoriais, jų net nėra šioje salėje. Nuo tada, kai paleidome šią programą, neįvyko jokios avarijos... Ekskursija Glorijai atrodė nuobodi ir kvaila, nors ji aplink ir matė daug robotų. Nė vienas jų nė iš tolo nepriminė Robio ir ji
apžiūrinėjo juos su neslepiama panieka. Jos žvilgsnį patraukė keli robotai, susikaupę dirbę prie apvalaus stalo. Jos akys
išsiplėtė iš nepatiklaus džiaugsmo. Vienas robotų buvo panašus į... Vienas robotas prie stalo krūptelėjo ir išmetė iš rankų instrumentą. Pralindusi pro užtvarą greičiau nei tėvai spėjo ją sulaikyti, ji bėgo prie Robio. O trys suaugusieji, sustingę iš siaubo, žiūrėjo į tai, ko nepamatė apsidžiaugusi mergaitė: milžiniškas kerėpliškas krautuvas aklai važiavo savo keliu. Nors Vestonas ir peršoko per turėklus, jis suprato, kad viskas beviltiška. Robis elgėsi ryžtingai ir labai tiksliai. Trumpindamas atstumą iki jaunosios šeimininkės savo geležinėmis kojomis jis puolė priešais Gloriją. Vienu rankos mostu, nemažindamas greičio, jis pagriebė ją. Jų kelią krautuvas kirto po pusės sekundės... Misis Veston gana greitai atsigavo; tam jai padėjo kilęs įtarimas. Ji pasisuko į vyrą: Džordžas Vestonas nosine nuo kaktos šluostė prakaitą: Vestonas pažvelgė į žmoną ir ryžosi pastebėjimui: Misis Veston susimąstė. Jai reikėjo šiek tiek pastangų, kad susigražintų seną nepalankumą robotui. Glorija apkabino Robio kaklą. Ji būtų taip pasmaugusi bet kurį padarą, jei tas nebūtų ne iš geležies. Ji kalbėjo kažką nerišliai savo pusiau isterinėje būsenoje. Chromuotos Robio rankos, gebančios sulenkti poros colių geležinį virbalą, atsargiai ir meiliai apkabino mažą mergaitę. Jo akys spindėjo ryškiai raudonai. Misis Veston jau visai liovėsi pykusi, ji ištarė, šypsodamasi prieš savo valią:
Fantastikos skyrius | |
