Mokslinė fantastika: Aklieji bei aiškiaregiai. Vartiklis

20 a. 4-me dešimtm. TSRS partine direktyva fantastika (aišku, mokslinė, kitokios būt negalėjo) buvo prilyginta literatūrai vaikams ir paaugliams. Aišku, talentingų rašytojų tai negalėjo tenkinti. Ir tada broliai Strugackiai iškėlė lozungą: „Fantastika – Literatūra“. Būtent, iš didžiosios.

Tai buvo teisinga ir laiku. Tačiau dabar viskas pakito: perestroika, kapitalizmas – ir rašyti galima viską. Pradžioje – niūrią socialinę fantastiką, aprašančią laukiančius siaubus. Tada „nugriaudėjo rinka“ ir ją užplūdo gąsdinanti, guodžianti, linksminanti fantastika. Visų krypčių: alternatyvioji istorija, fentezi, mistika, net „krikščioniškasis realizmas“. Dabar klesti „revanšizmas“ – kai Rusija triuškina viską: neapkenčiamą Ameriką, Galaktinę sąjungą, velnius ir demonus...

Mokslinė fantastika (MF) – tai žmogaus susidūrimas su dar nežinomomis technologijomis ar gamtos dėsniais. O dabartinė fantastika – tai, kas vadintina „kosmine opera“ ar „fantastiniu koviniu rašiniu“. O MF (Rusijoje) – ant pirštų suskaičiuosi, o ir tai kurie autoriai nuo MF jau atitolo.

O Vakaruos MF tiesiog „gieda“. Tai ir kibernetizuotos visuomenės grėsmės, ir biogeninės visuomenės poveikis... Den Simonsas įkinkė naujausias kvantinės mechanikos hipotezes. O kur dar Vinžas, Kraitonas, Iganas, Suenvikas, Votsas – pavardijant ant greitųjų. O kiek dar mokslo populiarinimo literatūros!

Argi galima pažinti, kada miega jausmai,
kada nurimo širdis, kada pradingo kažkuo keistos
ir kažin kokios nepajuntamai apgaulingos svajonės.
(V.I. Vernadskis)

Atmintis išgriebė kažkada perskaitytų žodžių sampaiką: „neišvengsi ateities“. Tarsi kam nors dar galėtų abejoti, kad gali nebūti ateities. Gal būt jau pats pirmasis Žemės žmogus susimąstė, kas jo laukia rytojaus dieną. O vėliau, vos atsiradus pirmiesiems kultūros židiniams, jie neapsieidavo be įvairiausių pranašų: aiškiaregiai, šamanai ir raganiai greitai įkūrė savo paslaugų „pramonę“ - o ir tikėjo jais net neatsižvelgiant, kad ne visos pranašystės išsipildydavo. Tačiau kiekvienas įspėtas įvykis iškart apaugdavo įvairiausiomis legendomis ir pasakojimais.

Labai paveikdavo ir burtininkų ar pranašų pateikimo forma - jų pasisakymai buvo paslaptingi ir neaiškūs. Gal būt todėl savo laiku ir garsėjo legendinis prancūzų aiškiaregis Nostradamas, nes savo pranašystes sąmoningai užšifruodavo eiliuotomis anagramomis - ir dar taip, kad jose buvo galima perskaityti ką tik nori.

Nuo Šopenhauerio laikų ateities atspėjimo galimybe susidomėjo ir filosofija, pvz., neokantiečiai netikėjo ja. Tačiau poreikis prognozėms nemažėjo. Pranašai ir darbo turėjo visada.

Rytojus priartėjo. „Ateitis jau nebešmėkščioja kažkur už rytdienos horizonto - ji jau įleido savo čiuptuvus į šiandieną" (broliai Strugackiai).
"Ji ant savo kailio išbandė viską - ir optimizmą, ir aklą viltį, ir beviltišką neviltį. Jai grasino isterikai ir tikslūs paskaičiavimai; ją bandė apjuodinti arba tiesiog sunaikinti; sutrypti ar vėl nuvyti į olas. Ji išgyveno. Ir ją galima rimtai ir apgalvotai tirti“. (D. Buninas)

Nejaugi šamano būgnas, paslaptingi rankų ir kūno judesiai, narkotinės žolytės jau tėra vien tik nereikalinga egzotika, - amžiuose pražuvusio barbaro atributai? Gal juos pakeis elektroniniai orakulai? Vargu - išlieka niekuo nepagrįstas tikėjimas guodžiančiu aiškiaregiu. Juk mokslas negarantuoja tikrojo pažinimo - už negyvų skaičių visada slepiasi purvina politika.
Kas moka, tas ir užsako muziką!

Pranašai ir jų pranašystės

Atmintyje atgyja pranašai ir jų atspėjimai dalykų, kurie šiandien mus supa. Automobilių padangos, kurioms garantija 40 ir daugiau tūkst. km ridos, primena Charles Goodyear‘o spėjimą, kad vulkanizuota guma bus tokia standi, kaip lankstus plienas.

1878 m. Thomas A. Edisonas, buvęs Morzės (telegrafo) operatorius nuspėjo tolimo telefono atsiradimą dar prieš Bell‘o atradimą:
„Ateities, ir ne tokios tolimos, telegrafo kompanija bus didelė organizacija su dideliu laidų kiekiu, centrine ir pavaldžiomis stotimis, valdomų patyrusių darbuotojų, kurių vienintele pareiga bus sutaisyti laidus ir sujungti, jungtuku ar komutatoriumi, tarkim abonentą 923 Niujorke, kai jis parodys norą 3 min. pakalbėti, su abonentu 1001 Bostone“.

Tačiau išradėjai nebuvo pirmo ryškumo pranašai. Jais dažnai buvo poetai, dramaturgai ir rašytojai. Ž. Vernas, H. Velsas ir B. Šou įkvėpė išradėjus. B. Šou aprašė televiziją – judančių vaizdų ir garso perdavimą. Ją Schenectady¹⁾ pademonstravo E.F.W. Alexanderson‘as²⁾.

O iš išradėjų labiausiai nuovokus buvo Charles P. Steinmetz‘as³⁾, „General Electric“ konsultantas, 1915 m. aprašydamas ateinantį elektros amžių, teigė, kad jo metu bus draudžiama ugnis bet kur mieste, nes ji teršia, pavojinga ir antisanitarinė. Stambi centrinė elektrinė gamins energiją degindama anglis iš anglies kasyklų. Namai neturės nei virtuvių viryklių, nei krosnių rūsiuose, nei garo ar dujinių katilų. Su elektriniu šildymu bus paprasta namuose palaikyti norimą temperatūrą.

¹⁾ Skenektadis (Schenectady) – JAV miestas Niujorko valstijos centrinėje dalyje, prie Mohoko upės. Jame yra „General Electric“ būstinė. Skenektadis įkurtas 1661 m. mohaukų žemėse. Jo pavadinimas (skahnehtati) mohaukų kalba reiškia „anapus pušų“.

²⁾ Ernstas Aleksandersonas (Ernst Alexanderson, 1878-1975) – švedų kilmės amerikiečių eletrotechnikos inžinierius, pionierius radijo ir televizijos srityse. Sukūrė iki 100 GHz dažnio ir 1-1,5 kW galingumo kintamos srovės generatorių. 1924 m. pirmąkart sugebėjo perduoti faksimilės vaizdą per Atlantą.

³⁾ Čarlzas Šteinmecas (Charles Proteus Steinmetz, 1865-1923) – vokiečių kilmės amerikiečių matematikas ir eletrotechnikos inžinierius. Vystė kintamos elektros srovės naudojimą, paaiškino histerizės veikimą, kas leido konstruoti geresnius elektromagnetinius įrenginius, ypač elektros variklius pramonei.