Kas leistina fantastikoje? Vartiklis

1963 m. „Moksle ir gyvenime“ (rusų kalba) buvo atspausdinta V. Tendriakovo¹⁾ apysaka „Amžių trunkanti kelionė“. Neimsim nagrinėti jos literatūrinių privalumų ir trūkumų. Įdomu kitkas. Apysakos veikėjas susiduria su specialiosios reliatyvumo teorijos pagrindinio principo nesilaikymu – jis aptinka, kad galima momentinė sąveika, taigi informacijos perdavimas greičiau už šviesą. Ar autorius turėjo teisę nepaisyti gamtos dėsnių?

Tenka atsakyti – taip ir be jokių abejonių. Juk Tendriakovas rašo ne mokslinį veikalą, o meno kūrinį. Ir gali leisti viską, kas neprieštarauja elementariai logikai! Ir Tendriakovas įveda tą teigimą labai taktiškai. Jis tiesiog konstatuoja faktą pas jį nėra jokių kvazifizikinių samprotavimų. Taigi, jis nekartoja A. Tolstojaus klaidos (apie ją žr. >>>>>). O tokiomis sąlygomis rašytojas turi teisę neigti bet kokius gamtos dėsnius. Fantazavimas

Tačiau kaip dažnai jie nusikliedi?! Juk aišku, jei kažko neįkerti, geriau daugiareikšmiškai patylėti arba apsiriboti vien tokiomis pat neaiškiomis užuominomis. Bet ne – jie ypač dažnai puola pagrįsti savo išradimus. Ir tada atsiranda „hiperboloidai“, „arieliai“, „iš patrankos į Mėnulį“, „Marso anūkai“ ir daugybė kitų „nepaprastų“ kūrinių. Juk prisimenant klasikus, tarkim, Velsą iš jo geriausių kūrinių, jis niekada savo teorijų pagrindimui nesigriebdavo kvazifizikinių aiškinimų. Gal todėl toks tikroviškas jo „Pasaulių karas“?!

Griežto moksliškumo reikalauti iš rašytojo negalima. Dar 19 a. pabaigoje lordas Kelvinas kandžiai apibūdino „kaip jiems būdingą vaizduotės trūkumą“. Neabejotina viena – toji mintis kaip niekad šiuolaikiška. Kaip taisyklė – fantastų fantazija ne velniai žino kokia...

Gausiame mokslinės fantastikos sraute, tarp nesibaigiančių tarpžvaigždinių skrydžių variacijų, kibernetinių ultrarobotų ir (paskutiniu metu) įvairiausių „telepatinių“ siužetų retai, labai retai šmėkšteli kažkas neįprasta. Kažkas tokio, kas iš tikro susiję su fantastika...

Beje, įdomu, kad grįžtant prie „žanro ištakų“, taip pat pastebimas fantastikos trūkumas. Dievai arba sukuriami pagal panašumą į žmogų arba sumontuojami iš įvairių gyvūnų. Retkarčiais panaudojami nariuotakojai (senovės babiloniečių skorpionžmogiai), tačiau nė vienas, kiek man žinoma, iš senovės fantastų nesumąstė dievo okeano pavidalu (kaip S. Lemo „Soliaryje“). Atmetant meninius romano privalumus, pati „Soliario“ idėja tikrai fantastiška. Mat fantazijos samprata artima netikėtumo sampratai. Fantazija – tai įprastinių būdų, kelių sulaužymas; beje pagrindžiant ir meniškai, ir logiškai.

Iliustracijai pasinaudosime Severo Gansovskio²⁾ apsakymų rinkiniu „Žingsniai į nežinomybę“ (1963). Tie apsakymai, kaip mėgsta rašyti kritikai, labai skirtingo lygio. Tiesa, vis tik parašyti tvarkingai, jei kalbėsime apie rašymo techniką – bet ne daugiau.

Užtat smarkiai išsiskiria vienas apsakymas – „Įlankos šeimininkas“. Ne kažkurioje nežinomoje žvaigždės sistemoje, o mūsų Žemėje, kažkur Ramiojo vandenyno atoluose gyvena paslaptinga būtybė, kuri savo valia virsta arba smulkiausių dalelių dariniu, arba tvirtu kūnu – „muskulu“. Ir vėl, matyt, rašytojui pavyko, nes jis neaiškina tos būtybės prigimties. Jis išsako faktą. Ir klausia skaitytojo: „Kas tai per gyvūnas?“

O aplinkos kasdieniškumas, įprastumas, atrodo, tik pabrėžia idėjos fantastiškumą, daro ją įtikima ir tikroviška. Tada daug kas atleidžiama rašytojui – tiesmukiški veikėjų charakteriai, tradicinis kolonijinis koloritas, kalbos primityvumas...

Bendrai paėmus, moksle nepalyginamai daugiau fantazijos nei fantastinėje literatūroje. Blogiausia, kad būtent rašytojai skleidžia priešingą mintį – atseit, jei jau yra fantazijos mokslo srityje, tai ji nė iš tolo nesulyginama su rašytojų, o ypač poetų, fantazija. Tiesa, mokslininkai irgi tuo pačiu atsilygina. Štai vokiečių matematikas Hilbertas į pranešimą, kad vienas jo mokinys atsisakė matematikos ir tapo poetu, sureagavo: „Ir teisingai! Matematikai jam nepakako fantazijos!“

Kas dėl mokslinės fantastikos – tai fantastai turi kautis svetimu ginklu: kurdami siužetą jie priversti pasikliauti turimu žinių kraičiu. Dar negimė nė vienas idealus rašytojas, kartu esantis ir aukštos klasės mokslininku, ir talentingu rašytoju. Tais retais atvejais, kai geras mokslininkas būna pusėtinai įvaldęs plunksną ar rašytojas yra kurios nors mokslo srities žinovas, atsiranda iš bendro fono iškylantys kūriniai. Užtenka paminėti biofiziko Azimovo ar akademiko Obručevo kūrinius.

Skaitant „Plutoniją“ nepalieka keistas jausmas, kad gal tas keistas pasaulis iš tikro egzistuoja. Tai todėl, kad jos autorius apie tolimų epochų fauną ir florą žinojo daug daugiau, nei dauguma jūsų apie Pavilnės gyvūniją ir augaliją. Ir jam buvo lengviau nei bet kuriam nespecialistui pagrįsti „Juros periodo valdovų“, gigantiškų skruzdėlių, „egzistavimą“. Atrodo, kad Obručevas ir atvėrė fantastikoje skruzdėlių temą (pakeliui skaitykite apsakymą „Skruzdžių pyktis“). Pats Obručevas pratarmėje grindžia panašią nuomonę:
Pykčio diena

„Geras mokslinės fantastikos romanas privalo būti panašus į tiesą, įteigti skaitytojui, kad visi aprašomi dalykai yra įmanomi, kad juose nėra nieko antgamtiška, stebuklinga. Jei romanas apkrautas įvairiausiais stebuklais – tai jau ne romanas, o pasaka mažiems vaikams, kuriems galima pasakoti visokius niekus“.

Tik štai ... romanas paremtas visiška nesąmone. Juk tuščiavidurėje žemėje turi nelikti žemės traukos! Štai tau, boba, ir devintinės, štai tau tikroviškumas! Pavojinga fantastui aprašinėti savo idėjas – nuo to nukentėjo net toks rimtas mokslininkas kaip Obručevas… Tik tas netikslumas su gravitacija gana subtilus, ne kiekvienas skaitytojas jį pastebės (tai to paties lygio netikslumas kaip Ž. Verno kūrinys „Iš patrankos į Mėnulį“, kai keliautojai nesvarumą patyrė tik viename taške).

O štai „mokslų karalienėje“ matematikoje naujos teorijos vidinė logika ir grožis yra, ko gero, pagrindinis jos reikšmingumo kriterijus. O juk joje neretai nėra galimybės atlikti eksperimentą. Štai neeuklidinė geometrija pradžioje kurta kaip fantastinė teorija. Ir atrodo, kad Lobačevskis fantazijos drąsa ir netikėtumu toli po savęs paliko visokius ten romanus. O fizikoje jau visiems įgriso Boro frazė apie „beprotiškų teorijų“ būtinybę. Tačiau juk naujos idėjos visais laikais buvo „beprotiškos“ ir fantastiškos – ir Galilėjaus idėjos nebuvo beprotiškesnės už Einšteino, o Niutono idėja apie visuotinę trauką fantastiškesnė už visus Velso tomus, kaip ir Dirako pozitrono numatymas už visus Ž. Verno romanus.

Verta paminėti I.A. Jefremovą, kurio apsakymai, paremti geologine ar paleontologine medžiaga, ko gero fantastiškesni už visą „Andromedos ūko“ fantastinį užtaisą. Tarkim, išoriškai visai paprasta, tačiau visiškai netikėta ir nuostabiai patraukli mintis: atsitiktinai sutapus sąlygoms kalnų uolienos gali fotografuoti aplinkos vaizdus, kurie kai kuriais atvejais gali išlikti milijonus metų (apsakymas „Praeities šešėlis“). Jefremovas - paleontologas su jam būdinga profesiniu fantazavimu.

O kai kuriose mokslo srityse, pvz., kosmologijoje, mokslo ir mokslinės fantastikos atskyrimas gana sąlyginis. Juk kosmologijos pagrindinis metodas – hipotezės, o tai ne kas kita kaip mokslinė fantastika. Prisiminkim I. Šklovskio hipotezę apie dirbtinę Marso palydovų kilmę. Teisinga ji ar ne – čia kitas klausimas, tačiau ji galėtų papuošti ne vieną fantastikos kūrinį.

Išvengti kvazifizikinių aiškinimų labai sunku – tai matoma ir pas tokį pripažintą fantastą kaip S. Lemas. Savo jumoristiniuose kūriniuose („Soano Tyliojo kelionė“, „Aldebarano įsiveržimas“) jis puikiai parodijavo ir išjuokė daugiaprasmį „kvazimoksliškumą“. Tačiau pats gana sėkmingai tuo garnyru „paskanina“ savo kūrinius. „Soliaryje“ kažkodėl be jokios būtinybės pateikė keistus samprotavimus apie „neutronines struktūras“, iš kurių Soliaris tveria gyvas esybes.

Be abejo, literatūroje svarbiausia žmogus. Ir čia vėl susiduriame su paradoksu – juk literatūrinių kūrinių veikėjai ir situacijos, kaip taisyklė, išgalvoti. Ir nuo rašytojo talento priklauso, kiek jie tikroviški. Ir fantastui dar sunkiau – jis turi parodyti, kaip fantastinis pasaulis veikia aplinką ir žmogų.

Kai kurių aspektų filmuose apžvalga

Kiek teisingai filmai pateikia mokslinius faktus? Trumpai iš dalies tai panagrinėta filmui „Marsietis“ (2015; žr. >>>>>) bei „Netflix“ serialui „3 kūnų uždavinys“ (2023; žr. >>>>>). O štai 5-ios dažnos klaidos (iš jų praleidžiu skrydį greičiau už šviesą):

1) Gaisras silpnos gravitacijos sąlygomis atrodo kitaip, nei Žemėje. Karštas oras sudaro sferinę formą sudaro aplink ugnies šaltinį, o tai ribojo ugnies įsidegimo laipsnį ir degimo trukmę, nes nėra konvekcinių srautų, tiekiančių naują deguonį. Ir ugnis greičiausia nuslops pati veikiama savo degimo produktų. Taigi svarbi scena „Gravitacijoje“ (2013), kurioje Daktarė Rajan Stoun kovoja su šėlstančia ugnimi – grynas išmislas! Vis tik jos bandymas gesinti ugnį su CO₂ gesintuvu galėjo padėti.

Šaudynės 2) Muštynės nesvarumo sąlygomis: pradžioje vienas prieš vieną ir viduje, kur, reikia manyti, oras prisotintas deguonies. Jų metu veikia ir trečias dalyvis – t.y. atoveiksmis, lydintis bet kurį smūgį kumščiu. Tas pats ir panaudojant šaunamąjį ginklą (kelių centimetrų per sekundę greičiu, kas nepakankama, kad leistų Kvaidui pabėgti - filmą „Viską prisiminti“ (2012) padarant realistiškesniu). O kaip mūšis tarp laivų? Patrankos ir lazeriai veiktų, tačiau ir jie sukeltų atoveiksmį, tad, kad laivas liktų vietoje, tektų naudoti variklius. Ir aišku kosmose nesigirdėtų tų nuostabių „pjū! pjū!“ garsų!

3) Vieno biomo³⁾ planetos yra pamėgta fantastų tema. Tai ir „Žvaigždžių karų“ Kamino vandens pasaulis ar Vukių gimtoji miškinga Kašyjiko planeta, ir dykuminė Arakio planeta iš filmų pagal F. Herberto „Kopą“ ir kt., kuriose dominuoja vienpusiškumas. Tačiau tokių planetų, jei jose išsivystė sudėtingesnio lygio gyvybė, tikėtinumas labai mažas.

4) Sprogimai kosmose dažnai palydimi kurtinančių “bum”, tačiau kosmose garsai nesklinda, nes jų sklidimui būtina terpė. Be to ir sprogimas kosmose nebus toks griaunantis, nes jame nėra oro, pernešančio smūginę bangą, o taip pat nėra kam sukelti palydimuosius gaisrus. Tad absoliučiai netikroviški sprogimai „Žvaigždžių kelyje“ ar „Nostromo“ laivo susprogimas R. Skoto filme „Svetimas“ (1979). O štai „Tarp žvaigždžių“ (2014, Interstellar) sprogimą kosmose pateikė artimu tikrovei – jis vyks ta visiškoje tyloje, o ugnis pasirodo tik ten, kur iš laivo išeina deguonis…

5) Ypač tankūs asteroidų laukai (pvz., C-3PO iš epizodo „Imperija smogia atgal“ (1980) praneša, kad tikimybė sėkmingai išnaviguoti tarp asteroidų yra vienas šansas iš 3720-ių). Tačiau tikrovėje Saulės sistemos asteroidų žiede asteroidai vienas nuo kito labai nutolę, vidutiniškai atstumas tarp jų yra apie 1 mln. km. (tad Solo nebūtų tarp jų išnavigavęs, reiktų manyti, kad jis aplamai nemoka skraidyti). Jei asteroidai iš tikro būtų labai arti vienas kito, tai jie ypač danai susidurtų, skilinėtų ir galiausiai pavirstų dulkėmis – tad darinys atrodytų kaip nuolaužų ir dulkių debesis, o ne kaip atskiri dangaus akmenys.

Nauji „Svetimas: Žemė“ nežemiški personažai

„Svetimo“ franšizių sąrašą papildė TV serialas „Svetimas: Žemė^*)“ (2025, rež. Noah Hawley), į jį įtraukęs naujų nežemiškų būtybių. Visos jos įkvėptos realių Žemės gyvų organizmų, tik „išvystytų“ iki kraštutinumo. Bet kiek jos tikroviškos ir įmanomos?

Istorija prasideda tuo, kad „Maginot“ laivo įgulą nužudo ksenomorfas ir kiti laive esantys padarai, todėl laivas priverstas nusileisti eutopiniame „Prodigy“ mieste. Paaiškėja, kad „Maginot“ priklauso „Weyland-Yutani“ kompanijai (įkūnijančiai blogį), kuri laivą išsiuntė į kosmosą, išsiųstas į kosmosą, kad surastų pavojingų nežemiečių egzempliorių, kad kompanija galėtų įgyvendinti savo tikslą – laimėti lenktynes pasiekiant nemirtingumą.

Pradėkime nuo milžiniškų kraują siurbiančių erkių (pirmuosiuose dvejuose epizoduose). Žemėje Ixodes gali išpampti iki graikinio riešuto dydžio – o tai jau nedaug besiskiria nuo erkės seriale, kur ji puola kaklą ir greitai prisisiurbia pora pintų kraujo. Jos nužudo žiurkę ir pora „Prodigy“ miesto gyventojų.

Tačiau galbūt stebėtinai greita jų grobio mirtis greičiausiai įvyko dėl hemoraginio šoko, nes kraujas nėra prarandamas taip sparčiai. Galbūt, jos suleidžia ir kažkokią cheminę medžiagą (gal antikoaguliantą, kaip ne vienu atveju naudojo kraujo plėšrūnams Žemėje). 5-ame epizode matome apsauginį mechanizmą, kai erkės išskiria ore sklindančius toksinus, kad jos nebūtų pašalintos nuo jų grobio. Cheminė gynyba, tokia kaip nuodai ir toksinai, yra įprasta gyvūnams ir augalams Žemėje, siekiant atbaidyti plėšrūnus.

Vėlesniuose epizoduose matome, kaip erkė pažeidžia apsaugą (padedamas kitos nežemiškos būtybės), tačiau, galbūt, ji tiesiog ieško vandens telkinio, kuriame galėtų išleisti palikuonis, o ne rodo intelekto buvimą. Ir nėra nieko, kas neleistų egzistuoti tokiai gyvybės formai.

Dėl augalo ankšties (D. plumbicare) ginčijamasi, ar ji priklauso floros ar faunos sričiai, kol nusprendžiama, kad tai plėšrus augalas (tokių yra ir Žemėje). Jo žalsva spalva rodytų, kad galėtų turėti chlorofilo, tačiau beveik tobula sferinė forma blogiausiai tinka fotosintezei (svarbi ypatybė, nes ji, kai parodo, kabo po dengiančiomis konstrukcijomis, tokiomis kaip stogai). Galbūt todėl jai ir tenka gaudyt grobį, nes iš fotosintezės neišgyventų. Pirmuosiuose epizoduose jis pasirodo retai.
Su juo susidūrė Tootles, vienas iš Dingusiųjų vaikų (t.y. mirštančių vaikų, kurių sąmonė perkelta į sintetinius kūnus). Tačiau jisai atsitraukė – gal „ankštis“ maitinasi tik gyvais organizmais, o ne sintetiniais (o tada jie tuo panašūs į ksenomorfus)?

Trypanohyncha ocellus (arba Species 64) - žavingas smulkus į aštuonkojį panašus parazitas, apsigyvenantis akies obuolyje, jį pakeičiantis savimi ir susijungiantis su smegenimis. Tačiau ir žemėje yra parazitų, kurie pakeičia šeimininko kūno dalis ir net valgo šeimininko elgesį – tiesa, jie gana paprasti, pvz. grybas Ophiocordyceps, kuriam kito gyvūno smegenų užvaldymas yra būtina jo gyvavimo ciklo dalimi. O ir valdymo veiksmai paprasti – vertimas eiti į šviesą, prie vandens ar į plėšrūno kvapą (pvz, Toxoplasma gondii verčia peles būti palankesnėmis kačių šlapimui, todėl tampa dažnesniu kačių grobiu, vėliau platinančiu parazitą savo fekalijose).

Tuo tarpu T. ocellus labai judrus, išmanus ir stiprus, reaguoja į situaciją ir nukreipia žmogaus dėmesį. Tai būdinga kai čiuptuvuose yra ganglijų (nervinių ląstelių sankaupų), panašiai kaip pas aštuonkojus. Tačiau jų čiuptuvai yra didesni nei panašių struktūrų žemėje (pvz., chameleono liežuvis), tad neatrodo įtikinamai (nors ir įspūdingai). T. ocellus gali tūnoti negyvame aukos kūne laukdamas naujo „šeimininko“. Užvaldo negyvą „Maginot“ katę netrukus po ksenomorfų užpuolimą elgdamasis taip, tarsi tai būtų miręs kūnas.

Musė pirmąkart pasirodo 6-me epizode ir, regis, minta metalu ir metalo rūdomis, o maistą iš anksto suvirškina išskirdama fermentą, panašiai kaip musės Žemėje. Tik neaišku, ar tai papildas (pvz., kaip geležis ir kiti mikroelementai mūsų mityboje), ar pagrindinis jos energijos šaltinis.

Žemėje egzistuoja procesas, vadinamas chemolitotrofija („uolienų ėdimas“), kurio metu energija ir biomasės gamyba gali būti panaudojama oksiduojant (pašalinus elektronus) geochemines medžiagas, įskaitant geležį, manganą ir kitus metalus. Žemėje tai būdinga tik vienaląsčiams archėjoms, tokioms kaip Ferroplasma, ir bakterijoms, tokioms kaip Acidithiobacillus, t.y. organizmams, kurie paprastai auga labai lėtai. Daugialąsčiai yra energetiškai reiklūs, jau nekalbant apie skraidymą, o tai reiškia, kad metalų oksidacija nėra labai tikėtinas energijos šaltinis musei.

Žinoma, metalas gali būti tiesiog priedas reikalingas metaliniam apvalkalui sukurti. Geležies junginių biomineralizacija į jūrinių moliuskų, tokių kaip chitonai ir limpetai, kuriems reikia kietų dantų, kad galėtų braukti uolėtus paviršius, dantis yra gerai dokumentuota. Panašus mechanizmas galėtų paaiškinti kietus metalus ksenomorfo egzoskelete (kurio jam reikia, kad galėtų braižyti laivo korpuso metalą).

Ksenomorfas, nors ir mažiausiai tikėtinas, tačiau labiausiai išsiskiriantis plėšrūnas. Jie turi tvirtą biomechaninį egzoskeletą, neįveikiamą fiziniui poveikiui, o jų rūgštus kraujas taip pat gali būti naudojamas kaip ginklas. Didžiausia jo problema – nepaprastai spartus augimas, kai santykinai per trumpą laiką iš nedidelio tampa suaugusiu. Taigi, jei jis sveria apie 100 kg, tai esant įprastai medžiagų apykaitai, jis vos per kelias dienas turėtų gauti milijonus kalorijų (per1 t kiaulienos). Tačiau jo (ir jo „šeimininko“) niekada nematome ėdančio. Kad apeitų šią problemą, jis turėtų su savimi turėti labai tankų (hipotetinį) energijos šaltinį, atsineštą iš kiaušinėlio (ovomorfo), tačiau tada jo motinėlė privalėjo gauti ar suvartoti milžinišką energijos kiekį. Kita vertus, jei ksenomorfams reikia didelio energijos kiekio, jie sparčiai išnaikintų savo grobio šaltinius ir jų aplinkoje negalėtų būti stabilios ekologinės sistemos. Tačiau atrodo, kad ksenomorfai yra dirbtinės būtybės, sukurtos ekosistemų naikinimui. Tada jie yra labai veiksmingi.

^*) Svetimas: Žemė (Alien: Earth, rež. Noah Hawley) - amerikiečių fantastinis siaubo TV serialas, pirmasis serialas „Svetimo“ (1979) franšizėse. Pradėtas rodyti 2025 m. rugpjūčio 12 d. FX tinkle. Veiksmas vyksta 2120-ais, t.y. 2 m. iki „Svetimas“ įvykių. „Svetimų“ veiksmai paprastai vykdavo uždarose erdvėse (kalėjimuose, erdvėlaiviuose…), tad šįkart jo aplinka platesnė.
Iš misijos grįžtantis „Maginot“ erdvėlaivis su specialia laboratorija, kurioje laiko ekzogyvūnijos pavyzdžiai patiria navigacijos sutrikimą, kai kurios nežemiškos būtybės pasprunka iš laboratorijos, o užaugęs ksenomorfas nužudo didesnę dalį įgulos, o laivas teškiasi į bokštą „Protigy“ salos mieste. Šios salos kompanija „Neverland“ jau sukūrusi sąmonės perkėlimo į sintetinį kūną technologiją. Toliau veiksmas vystosi šiame kontekste.

¹⁾ Vladimiras Tendriakovas (1923-1984) – tarybinis rašytojas, kūręs aštraus siužeto konfliktines apysakas apie tuometinį gyvenimą bei gyvenimą kaime. Po 1964 m. priklausė žurnalo „Mokslas ir religija“ redakcinei tarybai. Profesionaliu rašytoju tapo 1955 m. Daugelis jo kūrinių buvo cenzūruojami ir nespausdinami iki pat Perestroikos, pvz., jo romanas „Pasikesinimas į miražus“ (1979-82) taip aštriai kritikavo sovietinį gyvenimą, kad nebuvo išleistas iki pat 1987 m. Daugumos jo kūrinių siužetas sukasi apie moralinį pasirinkimą. Taip jo garsiausia apysaka „Triakė, septynakė, tūzas“ (1961) yra apie paprastų žmonių baimę pasisakyti, „Išdaužos“ (1956) apie vadovo elgesį po avarijos aklai paklūstant valdiškoms taisyklėms.

²⁾ Severas Gansovskis (1918-1990) – lenkų kilmės tarybinis fantastas daugiausia kūręs apsakymus, dramaturgas ir dailininkas. Publikuotis žurnaluose pradėjo 6-me dešimtm. dar studijuodamas Leningrado un-te filologiją. Pradžioje daugiau kūrė pjeses. 7-e dešimtm. persimetė į fantastiką – pirmuoju šio žanro kūriniu buvo „Svečias iš akmens amžiaus“ (1960). Pagrindine daugelio kūrinių tema – susidūrimas su nežinomybe (anti-pasaulio gyventojais, nežinomais gyviais ir pan.), kai domina tiek pats reiškinys, tiek žmogaus reakcija į jį. Štai, apsakyme „Dviese“ (1963) civilizacija yra pasiekusi neįtikėtinų aukštumų, o urbanizacija ir techninis progresas giliai įėjo į žmonių gyvenimą. Bet kai žmogus pavargsta, kaip jam pailsėti?! Tenka grįžti į pirmykštę gamtą, rasti draugus ten, kur nėra žmonių, ir pasijusti laisvu ir įgauti įkvėpimą.
Žinomiausiu kūriniu yra apysaka „Pykčio diena“, aprašanti neatsakingų biologinių eksperimentų su lokiais pasekmes – sukurtieji „otarkai“ pasižymėjo žmogaus protu, tačiau buvo agresyvūs ir negailestingi. Keli jo kūriniai ekranizuoti. Taip pat pasižymėjo ir kaip grafikas su savitu stiliumi; pvz. jo iliustraciją apysakos „Sraigė šlaite“ viršeliui Strugackiai laikė geriausia šiam kūriniui.

³⁾ Biomas - biologinė visuma (augalinis ir gyvūninis pasauliai), susidaręs esamomis sąlygomis.