![]() |
I. Okstonas. Skruzdžių pyktis
I. Keistas avilio pirkėjas Dirbdamas savo mažame ūkelyje, ką tik perkėliau bičių spiečių ir nuėjau prie kontrolinio avilio, kad pažiūrėčiau, kiek medaus sunešė per parą. Mano nuostabai, prie kontrolinio avilio, įdėto į didelę būdelę iš lentų, kurios užpalines duris buvau palikęs atdaras, stovėjo aukštas liesokas seniokas su ilga balta barzda. Sudėjęs rankas už nugaros, jis mąsliai žvelgė į kontrolinio avilio svarstykles. Kai priėjau prie jo, jis pažvelgė į mane protingomis, skvarbiomis akimis, kokias paprastai turi rimti
mokslininkai, ir prakalbo gilaus įsitikinimo tonu: Nevalingai nusišypsojau, išgirdęs tokius nepažįstamojo žodžius, ir pastebėjau, kad man didelio tikslumo ir nereikia. Mokslininkas, - jau neabejojau, kad tai koks nors zoologas ar botanikas, - palingavo galva ir griežtu
balsu tarė: Nustebės klausiau tų, kaip man atrodė, naivių samprotavimų žmogaus, mano paprastam darbui taikančio
reikalavimus, paprastai tinkamus chemijos laboratorijoje ar vaistinėje.
Mūsų pokalbį nutraukė pasirodęs vaikinas su beždžionės veidu, kuris jau iš tolo gestikuliavo ir skleidė
garsus, panašius į karvės mykimą. Seniokas vaikinui padarė atsakomąjį gestą, o tada tarė man: Sutikau jam atiduoti vieną avilį, pažadėdamas asmeniškai pristatyti jį jam į sodą. Neįprastas mano ūkio
lankytojas pasivadino profesoriumi Oržu, gyvenančiu miesto pakraštyje. Į mano bityną atėjo lydimas
kurčnebylio tarno.
Įdomu, - pamaniau, - kokį skaitliuką bitėms įrengs profesorius Oržas, tikslių skaičių šalininkas.
II. Skruzdėlių sode
Jau kitą dieną profesoriui Oržui nuvežiau vieną Dadan-Blatt [rėminio tipo sistema]. Kurčnebylio tarno
padedamas aš pastačiau avilį sode, paties profesoriaus nurodytoje vietoje.
- Jūs manęs palaukite balkone, o aš netrukus grįšiu, - pasakė profesorius ir nuėjo į namo vidų.
Iš atviros terasos gerai matėsi visas sodas, apsuptas aukšta lentine tvora. Tai, iš esmės, buvo ne
sodas, o aptverta dykynė su keliais skurdžiais medžiais. Kas mane nustebino, tai skruzdėlynai sode:
dykynėje jų buvo keli, o vienas jų, nuo balkono tesantis už trijų žingsnių, buvo įspūdingo dydžio.
Ar skruzdėlės vienos pačios galėjo čia įsirengti skruzdėlynus? Tuo abejojau. Juk skruzdėlynui reikia
atitinkamų medžiagų, o jų arti nebuvo. Negalėjo juk skruzdėlės keliauti penkis varstus į spygliuočių mišką,
kad atsineštų spyglių!
Nusišypsojau pagalvojęs, kad mano naujas pažįstamas užsiima skruzdėlyste. Be jokios abejonės, tie
skruzdėlynai buvo atnešti iš miško, o skruzdėlės gauna maisto pasirūpinant jų šeimininkui.
Pagalvojau apie avilio likimą, pastatytą žemėje, kur gausu skruzdėlių. Naujai iškeptas bitininkas rizikuoja
likti be medaus, o be mechaninio bičių skaitliuko teks dar gaminti ir skaitliuką skruzdėlėms, ... vaginančioms
medų.
Praėjo penkios minutės profesorius nesirodė. Nesimatė ir jo kurčnebylio tarno. Nusižiovavau kartą, kitą
iš nuobodulio, abejingai žvilgčiodamas į man nepažįstamą balkone esantį prietaisą.
Kurčnebylis minutėlei išėjo į balkoną, pasuko kažkokį prietaiso svertą ir vėl dingo.
Kažkodėl staigiai pasikeitė nuotaika. Netikėtas liūdnumas be jokios priežasties suspaudė širdį. Liūdesys
keitėsi pojūčiu, kurio nepajėgiu apibūdinti. Tai buvo kažkoks sąmonės aptemimas: lioviausi suvokti, kur
randuosi ir kodėl. Visi daiktai aplink mane susimaišė į vieną chaotišką krūvą. Kažkas gniuždančio,
nesuvokiamo užplūdo mano protą, o baisiausia buvo tai, kad protas dinginėjo, - mano aš kažkur
nuplaukdavo.
Pradžioje pajutau baimė nuo tų visiškai naujų ir nesuprantamų išgyvenimų, tačiau vęliau įkritau į kažkokį
keistą užsimiršimą. Kai atsipeikėjau iš tos keistos būsenos ir vėl pamačiau daiktus tokiais, kokius matau
visada, mane užplūdo nauja baimės banga: ar tik nebuvo toji mano būsena prasidedančios beprotybės
simptomu? Kur garantijos, tad tasai priepuolis nepasikartos?
Su baime apsižvalgiau ir atvertame lange, esančiame man u nugaros, pamačiau profesoriaus Oržo
veidą. Jis įdėmiai žvelgė į mane. Tačiau kodėl į mane žiūrėjo pro langą, o neatėjo į balkoną? Juk žinojo, kad
jo laukiu...
Galiausiai jis pasirodė duryse, kaip visada rimtas ir ramus. Tačiau jo akyse įžvelgiau vos pasteimą
pašaipą.
Jis mane hipnotizavo, - man šmėkštelėjo mintis, ir aš supratau, kad mano baiminimasis dėl sveiko
proto neteko pagrindo. Aš beveik džiugiai sutikau šį svarbiai rimtą senioką, atleidęs jam už hipnozės seansą.
Profesorius per balkoną išėjo į sodą, prie artimiausio skruzdėlyno, ir keletą kartų šakele perbraukė per jo
paviršių, kas smarkiai sujudino skruzdėles. Po šio berniokiško išsišokimo Oržas vėl pakilo į balkoną,
praeidamas pažvairuodamas į mane.
Mano sąmonė vėl užplūdo keistų, ką tik mano išgyventų jutimų banga: mano aš dingo drumzliname
chaose, beprotiško pykčio priepuolis apėmė visą mano esybę. Atsipeikėjęs pajutau esąs keista poza: mano
dešinė ranka buvo uždėta ant profesoriaus peties, o kaire buvau įsikabinęs į jo surdutas skverną. Jaučiausi
nejaukiai, o profesorius, kaip man atrodė, išlaikė ankstesnį bejausmį veidą.
- Atleiskite, profesoriau, - ištariau pasimetęs ir susigėdęs, - tačiau su manimi vyksta kažkas neįprasta....
kažkokia velniava.... gal paaiškinsite man, ką tai reiškia?
Profesorius atsikosėjo ir atsiliepė tyliu balsu: Profesorius paskubomis pakeitė pokalbio temą apie bičių priežiūrą, atsiskaitė su manimi už pristatytą
avilį; ir aš palikau tą keistą skruzdėlių sodą, neišsklaidęs savo abejonių. Pakeliui man kilo nepasitikėjimo
Oržui jausmas ir pasigailėjau, kad nepareikalavau iš jo rimčiau pasiaiškinti dėl jo hipnozės seanso.
Juk pas jį atvykau su reikalais, o visai ne dėl to, kad tapčiau kokio nors eksperimento auka. Iš
apsilankiusių žmonių daryti bandomuosius gyvulėlius, - tau jau virš cinizmo!
III. Neįprasti bandymai su skruzdėlėmis
Netrukus po mano minėto vizito pas profesorių Oržą atsitiktinai sužinojau, kad Oržas daug dėmesio
skiria vabzdžiams, atskiru atveju, skruzdėlėms.
Skruzdėlynai, kuriuos mačiau jo sode, buvo tikrai atvežti iš miško. Skruzdėlių Oržui reikėjo kažkokiems
bandymams. Aš spėjau, kad ir bites profesorius įsigijo tuo pačiu tikslu.
Po trijų savaičių, pergalėjęs piktumą ant hipnotizuojančio profesoriaus, kurio keisti eksperimentai mane
sudomino, aš nugabenau jam kai kuriuos užsakytus bičių priežiūros reikmenis ir 10 svarų medaus.
Nusprendžiau būti ypatingai atsargus ir jokiu būdu neleisti su manimi atlikti kokių nors hipnozės seansų.
Pasakiau profesoriui, kad labai domiuosi jo darbais tiriant skruzdes. Profesorius, matyt, prisiminęs, kaip
buvau sudomintas, kai lankėsi mano sklype, nemanė, kad patogu iškart atsikratyti manęs ir nusprendė man
parodyti savo laboratoriją: Jis prižada! Vadinasi tai, kas man čia nutiko praeitą kartą, be jokių abejonių. Tad kam tas išmoningas
mokslininko melas apie ypatingą klimatą? Jam buvau linkęs pratrūkti pykčiu ir priversti Oržą atsakyti, tačiau
iškart susigrizbau. Juk pasinaudojau maloniu mokslininko kvietimu apžiūrėti jo laboratoriją argi verta tokią
akimirką su juo susibarti.
Oržas nusivedė mane į savo namuką. Du jo kambariai buvo paversti laboratorija. Ant ilgų stalų, sukaltų
iš paprastų lentų, pamačiau daugybę dėžučių, indelių, stiklainių, kolbų ir mėgintuvėlių; ten buvo ir
mikroskopai, lupos ir daugybė kažkokių kitų, man nežinomų prietaisų, apie kuriuos, pagal išorinį pavidalą,
galėjau spėti, kad jie susiję su elektra ir radijo technika.
- Man neužtektų laiko išaiškinti atskirai kiekvieno iš tų prietaisų reikalingumą, - pasakė profesorius, tarsi
perskaitęs mano mintis, - tepasakysiu, kad visi jie turi vienokią ar kitokią paskirtį mano bandymuose,
skirtuose skruzdžių energijai. Profesorius nieko neatsakė, tarsi būtų neišgirdęs mano klausimo, ir nusivedė mane į sodą. Ten
pamačiau kelis mano jau matytus įvairaus dydžio skruzdėlynus. Jie buvo paprastų miško skruzdėlių
skruzdėlynai.
Sustojau prie didžiausio iš jų, kurio paviršiuje buvo daugybė skruzdėlių, labai judrių, nes buvo karšta
diena.
- Tai Babilonas, - tyliai ištarė profesorius. Mano kiekvienas skruzdėlynas turi savo pavadinimą (Oržas
man dar parodė į Troją ir Memfį). Įdėmiai įsižiūrėkite: pamatysite, kad judančią Babilono skruzdėlių masę
sudaro ne vienos rūšies skruzdėlės. Šiame skruzdėlių mieste taikiai sugyvena daugybė skruzdžių rasių
(profesorius pradėjo jas vardinti lotyniškai: formica rufa, f. fusca, f. sanguinea ir t.t.). Visų rūšių
skruzdžių kiaušinėliai buvo dedami prie rudųjų miško skruzdėlių, skruzdėlyno pradinių statytojų, kiaušinėlių, -
ir taip turime internacionalų skruzdėlių miestą. Pamatęs, kad nesupratau, profesorius tęsė: Su tais žodžiais profesorius Oržas priėjo prie prietaiso, kurį pradžioje palaikiau meteorologine būdele ir
ėmė junginėti įvairias svirteles ir reguliatorius. Nustebęs ėmiau stebėti, kad po skruzdėlyną ropinėjančių skruzdėlių judesiai pamažu lėtėja ir, galiausiai,
visai liaujasi: skruzdėlynas tapo nusėtas skruzdėlių lavonais.
- Jūs jas nužudėte kažkokiais spinduliais! išsakiau savo spėjimą. Naujas Oržo rankos judesys prie stebuklingo prietaiso, - ir skruzdėlės pradėjo pamažu atgyti; po minutės
skruzdėlynas atrodė kaip įprasta.
- Tačiau tai tiesiog stebuklas! pastebėjau. Oržas paėmė kažkokį daiktą, nuo kurio laidas buvo nutįsęs į namą, ir su juo atsistojo už penkių žingsnių
nuo skruzdėlyno. Netrukus išvydau, kaip juoda vienos rūšies skruzdėlių juosta nutįso nuo skruzdėlyno
profesoriaus link.
- Pas jus kažkoks magnetas! susipratau. Profesorius nutraukė bandymą, ir skruzdėlės, kurių dešimtys tūkstančių susirinko prie jo kojų, ėmė
ropinėti, ieškodamas kelio į skruzdėlyną, iš kurio jas buvo ištempusi nenumaldoma jėga...
IV. Daugiau apie skruzdžių energiją
Oržas paspaudė mygtuką būdelės sienoje, o aš laukiau naujo stebuklo. Tačiau pasirodė, kad
profesorius tik šviesos signalu pašaukė tarną, kuris išėjo į prieangį su klausiančiąja mina beždžioniškame
veide. Oržui davus signalą, kurčnebylis akimirkai dingo name, o tada vėl išėjo, paskui save tempdamas ilgą
ploną vielą. Profesorius paėmė laido galą ir pritvirtino jį prie stulpelio, įkalto greta didelio skruzdėlyno.
- Dabar einam į balkoną! pasiūlė Oržas.
Ten jis parodė nedidelį ratuką, maždaug vieno colio skersmens, kuris greitai sukosi.
- Šis mažytis variklis juda Babilono elektros energijos dėka, - pasakė Oržas. Esant tokiam
mechanizmo dydžiui, skruzdės beveik nejaučia brangios energijos praradimo. Šią keistą mintį priėmiau kaip pokštą.
Pabaigai man teko išvysti dar vieną profesoriaus Oržo laukiniško meno triuką. Tuo metu, kai jo
kurčnebylis tarnas erzino skruzdėles, stuksendamas skruzdėlyną lazda, Oržas į kondensatorių kaupė piktą
skruzdžių energiją ir tada, pasiuntęs ją į gretimą skruzdėlyną, sukeldavo jo sujudimą....
Prisimindamas visas to nutikimo smulkmenas, kurioms anksčiau neskyriau reikšmės, vis labiau įsitikinau,
kad profesorius su manimi atliko kažkokį bandymą, paveikdamas mane skruzdžių energijos spinduliais. Ką
reiškia mano keista, neprotinga būsena, kai praradau įprastą pasaulio suvokimą? tik tai, kad mano aš
kuriam laikui buvo įkrautas svetima mano prigimčiai energija. Kitaip sakant, kažkuriam laikui buvau paverstas
skruzdėle.
Aš klaikiai surikau ir prabudau išpiltas šalto prakaito.
- Kas tau? pasigirdo susirūpinęs brolio, miegojusio tame pat kambaryje, balsas.
- Mane smaugė skruzdė. Baisus košmaras... sumurmėjau atsakydamas ir ieškodamas degtukų, kad
uždegčiau lempą. Šviesoje apžiūrėjau sienas ir įsitikinau, kad ant jų nėra skruzdėlių.
Likusią nakties dalį miegojau giliu miegu.
V. Baisi prof. Oržo bandymų pabaiga
Rugpjūčio gale, man besiruošiant profesoriui Oržui išsiųsti dar vieną užsakytą avilį, mane sukrėtė
netikėta žinia apie profesoriaus ir jo kurčnebylio tarno mirtis. Juodu rado negyvus skruzdėlių aikštelėje, o jų
kūnai buvo smarkokai apgraužti skruzdėlių. Kurčnebylio lavonas gulėjo ant paties smarkiai ištausto
skruzdėlyno.
Teismo medicinos tyrimas parodė, kad Oržas ir tarnas buvo pasmaugti, o tarnas mirė nuo gerklę
užkimšusių skruzdėlių. Ant mirusiųjų kūnų rasta daugybė mėlynių ir subraižymų.
Įtartas nužudymu suimtas eigulys, profesoriaus tiekėjas. Tačiau suimtasis atkakliai neigė bet kokį
dalyvavimą tame nusikaltime.
Visos profesoriaus vertybės buvo nepaliestos.
Mano virtimo skruzde profesoriaus namų balkone ir tolomesni apmąstymai apie skruzdžių energiją
davė tinkamą raktą paslapties atskleidimui... Laikiau savo pareiga duoti parodymus teismo tyrėjui, nes buvau
įsitukęs savo įtarimų teisingumu ir norėjau padėti niekuo nekaltam eiguliui.
Profesorius Oržas bandymus su skruzdžių energija ėmė daryti su žmonėmis! Tai buvo esminis punktas.
Profesoriaus Oržo ir jo kurčnebylio tarno psichikoje prieš mirtį neliko nieko žmogiška. Tai buvo dvi
didelės skruzdėlės, kurios susigrūmė mirtinai neapkęsdamos viena kitos.
Profesorius Oržas, subtilus išsilavinęs mokslininkas, perėmęs skruzdžių psichiką, netapo tokia pat
skruzde, kaip jo puslaukinis tarnas: tai buvo dvi skirtingos skruzdėlės. Ir anksčiau nuslėpti silpni antipatijos
vienas kitam instinktai, virtus skruzdėlėmis, akimirksniu išaugo iki baisios, beprotiškos neapykantos.
Nėra abejonių, kad Oržui pavyko galingame kondensatoriuje sukaupti didelį skruzdžių energijos kiekį.
tada visa ta energija buvo išlaisvinta sąmoningai ar atsitiktinai. Ir jei dar tarsim, kad kondensatorius buvo
pakrautas skruzdžių pykčiu, tai tolimesnis ją gavusių žmonių elgesys tampa suprantamas.
Juk ir man buvo momentas, - ten, balkone, - kai nesąmoningo pykčio priepuolio apimtas bandžiau
smaugti profesorių. Tačiau tada aparatą, reguliuojantį skruzdžių energijos srautą, valdė Oržas, ir pavojingas
eksperimentas buvo laiku nutrauktas...
Kurčnebylis tarnas, perėmęs įpykusio vabzdžio psichologiją, užpuolė profesorių ir ėmė jį smaugti.
Profesorius, matyt, gynėsi su tokiu pat įpykimu, tačiau, būdamas silpnesnis, buvo nugalėtas.
Tačiau kodėl tarno lavonas gulėjo pačiame skruzdėlyne? Aš aiškinu tai taip.
Įkrautas skruzdžių pykčio, kurčnebylis, nužudęs profesorių, nesąmoningai nuskubėjo prie skruzdėlyno,
tarsi pats būtų tapęs skruzdėle. Su ta pačia supykdytos skruzdės psichologija, jis pradėjo kovą su
skruzdėlėmis ir, negrįždamas į žmogaus sąmonę, užduso nuo burną ir nosį užkimšusių skruzdžių...
* * *
Iš N. atvykusi moteris, pasiskelbusi profesoriaus Oržo giminaite, susirinko visus keistus savo dėdės
prietaisus ir juos išsivežė... kam atiteko tie prietaisai ir ar jų naujas savininkas tęs nebaigtus profesoriaus
Oržo darbus, - parodys laikas.
Išnašos
*) Įdomių žinių apie gyvūnų, atskiru atveju, visuomeninių vabzdžių (bičių, skruzdėlių,
vapsvų ir kt), psichiką ir socialinius instinktus pateikiama knygoje G.E. Cigleris. Dvasinis gyvūnų gyvenimas,
o taip pat S.V. Pokrovskis. Juodoji karalienė ir jos tauta.
**) Aiškus paradoksas: vitalizmas kaip tik nubrėžia ribą tarp gyva ir negyva; taigi,
vitališkasis aparatas, gyvybinės jėgos mašina, savyje derinanti ir viena, ir kita, - prieštarauja mokymui apie
skirtingą organinių ir neorganinių esybių ir reiškinių prigimtį. Geresnio pavyzdžio vitalizmo idėjų
absurdiškumui nesugalvosi!
***) Žr. M. Kiuri. Radioaktyvumas.
****) Vasmanas žinomas skruzdėlių gyvenimo tyrinėtojas ir žinovas. Jo tyrinėjimai ir
bandymai populiariai išdėstyti Lunkevičiaus knygoje Skruzdėlių gyvenimas. Taip pat žr. Augustas Forelis Žmogus ir skruzdė.
Papildomi skaitiniai: | |