|
Pranciška Regina Liubertaitė
Ankstesnės Pranciškos eilės >>>>
Eilės apie baltus
Balta baltų ugnis
Balta baltų ugnis išdegins
Negandas ir tamsą,
Pasklidusią pasaulin.
Tebūna taip.
Balta baltų ugnis
Nuskaidrins sielą,
Vilties nušviestą,
Tikėjimo pakeltą
Į baltų erdvę baltą.
Tegu išsipildo.
Balti šyvio karčiai
Iššluostys tolius.
Žalčiai, žiedais surizgę,
Švelniais liežuviais
Nuplaus padangę,
Gedinčią baltos šviesos.
Tegu įvyksta.
Ugnis skaidri, balta
Įsiliepsnos į baltą,
Švarią baltų erdvę.
Tebūna taip.
Baltas baltų žyny,
Sudėliok sukapotą žaltį.
Ištark mūsų slaptą burtažodį.
Tegu išsipildo.
2005
Baltų karalystės vizija
Žemės klajoklių tauta
Baltų balta karalyste,
Pasakoj tu užburta,
Rūko šydu apgaubta,
Užjausta saulės blyksnio.
Baltų genčių karūna
Pykčio audroj nublanko
Atplaukė kraujo puta
Į melagingą krantą.
Keršto pavirtus auka,
Baltų šviesi karalyste,
Gulbės plunksna balta,
Iš debesų numesta
Leidžia mano viltims išlikti.
Dvylika brolių tvirtų
Juodvarniais sklando.
Sesė juos šaukia vardu
Atsako nesuranda.
Saulės svajoklių tauta
Baltų balta karalyste,
Aukso virtai moneta,
Pagrobta apgavystėm
Tikiu, vieną dieną sugrįši.
Nauja. Skambi ir tvirta.
Kaip saulė pavasariais grįžta.
2004
Joninių naktį
Devyni kupolės žolynai
Ateitį spės laumės lūpomis
Prie laužo Joninių naktį,
Dūmais pakvipusią.
Oi, kupole, kupolėle,
Kupolylia trumpiausią naktelę
Margaspalviai Joninių vainikai
Galvą apjuos vasaros žolynais
Visatos ratu nuo raganos kėslų,
Nuo piktos akies nužiūrėjimo
Oi, kupole, kupolėle,
Kupolylia šviesią naktelę
Vidurnaktį nusiprausę rasa,
Ieškosim paparčio žiedo
Gyvybės vandens prisisėmę
Iš tamsžalių miško šaltinių.
Oi, kupole, kupolėle,
Kupolylia laimės naktelę
2004
Naminė lino staltiesė
Atsibunda margaraštė mintis ir klajoja vakarais
Tarp miškų ir vingiuotų balsvų lauko takelių
Ieškodama staklių senų atsisėdus įausti svajonę.
Virš šitos žiemos dienomis austos staltiesės
Tavo akių šviesa dar plevena aukštybėse.
Rankų šiluma iš nyčių ir šaudyklės atsklinda
Nuo staklių, kurios liūdi kamaroje tavęs,
Audėjėlės iš tolimo kaimo tarp girių gūdumos,
Kai pavasaris ausdavo tavo mintis daržuose,
O seklyčioje ilsdavo nytys lyg sūpuoklės vaikams.
Tu išėjai su šaudykle rankoje, kad siūlas paliktų
Ištiestas kitai po tavęs audėjėlei į ateitį austi
Mintis ir svajas tulpelėmis, ornamentais, zigzagais,
Kurie nusidriekia į pasaulio platybes paprastu darbu.
Pavirtęs grožybe ant lovų, stalų ir garbingoje vietoje
Kabančiu rankšluosčiu šalia nuotraukų protėvių,
Stebinčių šį nuostabų virsmą tavo minčių ir svajų.
Begalybė tolesnė už tęsinį pakeisti audimą šviesa
Tos naminės lino staltiesės, kuri jungia ir skiria namus:
Atnešdama į pasaulį lopšį, iškeltą aukštyn į padangę,
Ir nunešdama nublankusius likimus į baltas erdves.
2007
Savas kraujas
Atminty slenka veidai, vardai, nutolusios datos.
Nematomam juntamam gyly širdis šokinėja
Lyg paukštis pašautas žemyn iš skaudumo...
Kiek daug iškeliavo anapus nubalusio rato
Danguvos viešnagėn erdvių išbalintu dūmu.
Virpteli žaibo gyslelė debesų kroviny užsislėpus,
Sumirksi žvaigždynų nustebusios švytinčios akys
Tyloj, kuri nieko ryškaus ir svarbaus neišduoda.
Nurimsta sunki alsuma vos juntamą gėlą aprėpus
Ir erdvių nebylioj tylumoj žvaigžde įrėžia pėdą
Išėjusio Žemėn negrįžti iš Dievo šventyklų jaukių,
Visatos klaidžių labirintų. Tik skausmas gyvųjų
Į širdį kaip gausmas pritilusio varpo nusėda
Ir vaizdas ryškus atminty gyslele sutvinksėjęs
Kaip kraujas savųjų, kai priešaušriai švinta,
Dangaus pakraščiais debesų pataluos išsilieja.
Savas kraujas savų giminių raizginy išsisėjęs,
Į pasaulį atminimą nuplukdęs, sujudina mintį
Kalbėjimas lėtas prie šventinio stalo susėdus,
Atplaukia staigia bangele iš tenai... ir negirdi
Jau niekas, pajunta: skausmas pesmelkia širdį,
Giminės raizginy vienam išskridus į būvį saulėtą.
2008
Poezija istorine tema
Saulėlydžio skydas
Liepsnoja raudonas saulėlydis
Iškeltas Vytauto skydas:
Vyčiai kardu gynė Lietuvą,
Žaizdas tvarstydami gydė.
Plovės šaltinių vandeniu,
Piliavietes telkė į kovą:
Blyksi dausų brangakmeniais,
Į nežinią gulus valdovui.
Gedėjimu siela užtroško
Vaitojant istorijos tylai,
Į tremtį, į nežinią bloškus
Prie ledjūrio, šachtų gylin.
Žėri ryškiausiu saulėlydžiu
Kraujas, istoriją dažęs,
Alsiai vaitojančiu sunkmečiu
Į tautą skausmu atsigręžęs.
Dega raudonas saulėlydis:
Neblėsta skalsiai rusenti.
Ant Vytauto galios skydo
Išlikusius telkęs gyventi.
2008
Žvilgsnis į karalienę Barborą
1. Vilnius
Katedros požemių labirintai
Suvedė prie altoriaus
Skirtingais keliais.
Išsiskyrėte, kad sueitumėt
Karaliumi ir karaliene.
Barbora, ar galvojai tada,
Kad karaliene būti skaudu,
Neteisinga
net kvaila,
Kai gyvenai vieniša:
Laukei sielos valdovo,
Išėjusio ieškoti vietos
Uždėti teisėtą karūną,
Pasodinti į karališką sostą.
Barbora, ką jautė širdis
Sujungta su valdovo širdim,
Bažnyčioj pašventinus santuoką,
Bet pasipriešinus jai karalystėj.
Jautei atstums tave tokia pat moteris,
Kita karalienė rūsti ir grėsminga.
Barbora, ar valdove būti taip lengva?
Kokios mintys aplankė senajam dvare,
Barbora, gražuole Barbora,
Švelni ir kantri moterie?
2. Dubingiai
Ežero akys miško antakiuos
Įstrigo prie kalno kaktos,
Kur ilsisi amžių griuvėsiai,
Nugrimzdę į nežinomybę
Barbora, Bonos keršto privengei:
Vaikščiojai tylos kambariuos,
Ilgesingai žiūrėjai ežerui į akis,
Užšaldytas speigo nuožmaus,
Tarsi Bonos bekraštės rūstybės
Žvelgei į tolį miškų tankynės
Ir laukei viltingai savo karaliaus
Barbora, atspindys tavo grožio
Liko senstančio ežero akyse:
Lelijomis supasi po lietaus
Smilga laukia suknelės čežėjimo
Atbudusį keliašimtį pavasarį,
Prie takelio, kuriuo nutolai
3. Vavelis
nutolai į Vavelį jau karalienė:
Širdies ir sielos valdovo.
Tapai tu moterimi karalystės,
Nekenčiama klastingos anytos,
Bet pasmerkta meilei būti
Karaliaus šviesiąja vedle.
Barbora, Barbora,
Ką kentė tavo širdis,
Ko ligojosi senti anksti
Ėmęs kūnas, kodėl taip anksti
Be galo anksti pakirto mirtis
Barbora, likai karaliene
Per amžius valdovo širdy
Per amžius likai karalienė.
Ar būtų lydėjęs pėsčias tave
Į paskutinę kelionę, į Vilnių,
Jei nešviestum valdove širdies?
2004-2005
Spėlionės
1. Apie ievą
Užsklendė
Žinojimą tavo žaltys,
Obuoliu gundęs
Rojaus sode.
Jutai nelaimės
Kartėlį ir sopulį
Nežinią širdyje,
Kuri virto aitra
Kekėj žiedų,
Kur pavasarį
Skleidžia baltumą
Ir
Geliantį Rojaus ilgesį
Į erdvę toliausią
2. Apie rūtą
Lietuvių darželio gėlė
Ir vardas mergaitės,
Nuėjęs į dykras,
Kur protėviai mušės,
Klajodami vandenį
Gėrė Dunojaus,
Prie Kretos laiškus
Palikę ant akmenų,
Vėlino vardą užkeiktą
Mergaitės paprašę įspėti,
Išaiškint jo prasmę
Kaip rūtos žalumą
Gotų genčių nežinioj,
Germanų puikybėj
Ar ant kalno alyvų
Torų raštuos
3. Apie rožę
Braukia
Vakarės žaros
Purpurinį švelnumą,
Ant lūpų suvirpa
Lašelis ryto vėsos.
Įtraukia salsvo kvapo
Šnervės, jusdamos
Kraujo tvaiką.
Atsirita
Jis baltomis erdvėmis
Iš negyvų vandenų
Ir smėlio dykynės,
Kur pusbroliai žaltį
Su dalgiais apstoję,
Rožės dygumą
Nuo jo karūnos nulaužo
Ir spengia tyla,
Kaip sąžinė smaugiama
2003
Laimės ieškančiai
Laume,
Nelaimes lėmusi,
Lietuva Lietuvėle
Leki į lietų
Vargo sulyta,
Netekčių ir pavydo,
Gilios nevilties
Moterėle,
Anksti rytą kėlusi,
Su vilties rožiniu
Ilguos dienos darbuos
Nepriteklių ir baimės
Genama iš namų,
Ieškai svečioj šaly
Duonos, kvepiančios sotumu,
Ir sielos skaidrios ramybės
Per amžių amžius
2003
Deivės
Marijai Gimbutienei
1. Deivė Paukštė
Deive Paukšte nukirstais sparnais,
X ženklas skirsto tave į dalis.
Meandros, zigzagai ir linijos
Brėžia ryšį su gyvybe
Iš vandens ir lomų drėgmės.
Deive Paukšte, kas nedavė
Tau galingų sparnų,
Kad neskristum virš jūrų
Ir virš kalnų neplasnotum.
Kad ilgėdamos lauktum
Vinčos gelmių slėpiniuos?
Tavo dievišką dvasią
Spėliojo ir troško pažinti
Deivė moteris, ištiesus rankas
Ir nuskaidrinus mintį.
2. Rašto Deivė
Margais rašto ženklais
Išraižytas tavo priekis,
Nugara ir šonai.
Ar tu Ras(š)to deivė,
Rašto madona?
Ką reiškia tie raižiniai?
Ornamentą puošybos detalę
Ar ženklais išreikštas mintis?
Menas ar mokslas susipynė
Ant tavo dieviško kūno?
Surizgo juostų raštais:
Šepetėliais, bangelėm,
Iksais, igrekais ir meandrom
Lyg amžių senų labirintais.
Rašto Deive, kaip tu išskridai
Į pasaulio platybes?
2004
Savas nesavas
Savas nesavas
Gyvenimas,
Gelmėmis
Į kitus įsiliejęs,
Po ledu
Upokšniu virvenęs
Po žvaigždėm
Skausmingai virpėjęs.
Vasarų prakaito
Išsunktas,
Ant virvelės rudenį
Džiūsta.
Saulėlydžių kraujo
Tvinksėjimu
Savas nesavas
Suklūsta:
Turi neturi
Gyvenimo
Savam nesavam
Pasauly.
Pradėjęs ledo
Lukštenimą,
Iš rūkų išvaduosi
Saulę.
Gal nušvies ji
Tavo likimą
Į akių gelmes
Pažiūrėjus
Ir nuskaidrins
Tava netava,
Ir prikels ko tu
Neturėjai.
Ir jausmus, ir mintis
Pabudins iš stingaus
Viduramžių ledo:
Sugrąžinsime,
Ką turėjome
Išvaduosim,
Ką buvom praradę.
2005
Eilės apie meilę
Siena
Ar būsi kada mano mūras?
Ar jausiu tvirtybės palaimą?
Atmintis pasilikus už durų
Metų virtinei vėrė nelaimę.
Ar būsi kada mano siena?
Ar jausiu tvirtybės pavėsį?
Susikūprino rudenio dienos:
Lietuje lašeliu suvirpėsiu.
Šerkšno dėme suboluosiu:
Eglių šakos į žiemą įdiržo.
Pavargusia siena šmėžuosiu
Už tave ir už blėstančią širdį.
Jei tapsi kada mano siena,
Tavy atmintim nubusiu.
Susipynę nelaimėj į vieną,
Tvirtovės mūrais pabusim.
2008
Siunčiu
skraidinu
siunčiu
kasdien
kas minutę
akimirką
mintimis
jutimu
į tavo
sielą
baltomis
erdvėmis
tik tau
krislelį
jausmo
kaip
vaisto
sužydės
rausvais
erškėčių
žiedais
šviesios
viltys
žiedlapių
kvapniuos
lapeliuos
meilė
plevens
tikėjimo
vėliavos
plaksis
kaip bangos
į tolimą
krantą
vienatvės
meilės
krislas
šapelis
dulkelė
širdies
švelnumą
pravers
į skvarbią
pavasario
saulę
--------
pagysi
pragysi
paukščiu
2007
Taip nebūna
vienas kūnas
tu ir aš
viltimi liepsnoja
vieškelių sausra
į žemę grįžęs
vienas kūnas -
žemė ir dangus
dykumų kaitra
išsausęs vėtros
ašara skaidria
prisikala
prie kryžiaus
žemės kūnas
erdvėje skaidra
baltas lašas
sausina ir liūną
taip nebūna
taip nebūna
vėtroje sausra
išplėšia kūną
kuris
išsausintas
išsunktas
žūna
2007
Nekalbėk
Nekalbėk man daugiau apie mirtį:
Man mielas esi tik gyvas.
Abu jaukumoj prisiminkim:
Kaip sviro kekės alyvų
Tą vakarą tykų, laimingą,
Kai būrei iš delno jausmingai.
Kai abu susiglaudę tylėjom,
Kai jausmai bučiny susiliejo
Ir kvėpavimą nunešė vėjas.
Nekalbėk man daugiau apie mirtį:
Pakartokim tą vakarą tylų.
Atmintis tarp alyvų dar plauko
Ir tiesias jausmus atgaivinti...
Nuskriskim su vėju, nuplaukim,
Praeitin iš naujo atgimti:
Mes jaunystėj nuskendę tylėjom,
Į saulėlydžio gaisrą žiūrėję,
Laikinumo mitu netikėjom...
Kaip seniai neseniai tarp alyvų
Jausmų pakerėti stovėjom...
Nekalbėk man daugiau apie mirtį...
2005
Jaunystės šilko virvelė
Šilko virvele tavęs nerišiu -
Garsijai Markesui jos bereikia.
Avele švelnia nesiglaustysiu,
Kai kerai jaunystės nebeveikia.
Jei nutrūks virvelė, nevaikysiu
Avinėlio savo po šėlionių lanką.
Tegu jis, kartodamas vaikystę,
Sapnuose švelniu balsu aplanko.
Gal stipriau ją trūktelsiu prireikus,
Kad pajusčiau ilgesingą trauką.
Nebijau atrišti, pastūmėt kaip vaiką,
Kad ieškotum savo laisvės lauko.
Dar sugrįši lyg romus ėriukas
Prie virvelės, nors ir neprašysiu...
Tik staiga pajutome - virvelė trūko,
Ja jaunystės jau nebepririšim.
2004
Sielų bendrystė
Liejasi siela su tavąja:
Džiaugsis bendryste.
Žydės ir šypsosis
Ant pažinimo medžio
Susižvalgydamos.
Skaitys mintis akyse:
Šiurpuliukai vilnija
Elektros srovele
Nugaros oda.
Dursteli širdį:
Ar suvoksiu tavo
Žvilgsnio švelnumą,
Be žodžių atsiųstą
Jausmo srautą,
Šviesą akių gilumos,
Širdyje išnešiotą?
Gal užsiversiu siena,
Kad nedrumstum
Svaigios vienatvės?..
Pažįstu save:
Vienatvės skaidros
Nušviestą būtį
Dievinu.
2004
Amžina meilė
Ji alsuoja manyje
Iš lėto iki skausmo
Taip, kad ima gelti
Kūną - sielos priedangą,
Aistrų skeletą,
Slenkantį į išnykimo šaltį.
Ji pulsuoja taip giliai,
Kaip kraujo tvinksnis
Širdžiai, ieškančiai palaimos
Ir būties ramybės.
Ji išnyks erdvėj
Sustingus kūno alkiui,
Susilydžius skausmo ir vilties
Vienybės begalybei...
2003
* * *
Mano kūnas
Tavo kūną junta,
Kai artėja sielos,
Tokios vienišos
Ir tokios artimos...
Mano siela
Tavo sielą jaučia,
Kai artėja kūnai
Į beribę visumą,
Į nedalomą,
Neskaidomą
Pilnatvę...
2002
Portretas padangėje
Plaukia dangum debesis,
Panašus į tavo lūpas -
Taip noriu prie jų
Priglusti savosiomis...
O tenai, anas virš jo -
Panašus į tavo garbanas,
Tokias vešlias jaunystėje:
Dabar - nužilusias...
Tiktai tavoji šypsena
Dangaus baltoj erdvėj
Man tarsi sako -
kažką rengies iškrėsti...
2002
Du akrostichai
1.
Ar tavo vardas
Liudija tave,
Gal tau tik
Ima ir atrodo...
Man skubančiai
Apsisuka galva -
Nejaugi sugrįžau
Tavon erdvėn...
Ar palikau svaja
Svajonių sodo...
2.
Regiu klajonę tavo
Erdvės baltoj gelmėj...
Girdžiu kaip šnabžda
Ištarta lemties
Netyčia paliesta
Apsvaigusi būtis...
2002
* * *
Pasaulio dvasios tyruos
Ieškosiu mielo veido,
Klajojančio erdvės
Toliausioj begalybėj...
Pasaulio dvasios tyruos
Ieškosiu šilto žvilgsnio
Ir niekad neužgęstančios
vilties...
Priblėsus žvakės liepsnai,
Tu man rankas ištiesi,
Svarinamas dvejonių
netekties...
2002
Meilės laiškai
1.
Kasdien rašau tau meilės laiškus,
Be žodžių - tyliai nebylius...
Ne viskas tobula ir aišku,
Tik sielos erdvėje gilu...
Širdy ilgai ilgai nešiota,
Minčių paslėpta glūdumoj...
Šviesiom viltim ilgai viliota,
Svajoj skandinta tylumoj...
Kasdien rašau tau ilgus laiškus,
Širdin įaustus, nebylius...
Į vienumą panirus vaikštau
Minty šnabždėdama - myliu...
2.
Ar tau galėčiau nerašyti
Laiškų, iš džiaugsmo nupintų?
Jie manyje kas naktį švyti
Gilia prasme karštų maldų...
Jie manyje mintim plevena
Į tavo laukiančias mintis...
Bendrystės šilumai sruvenant
Iš džiaugsmo daužosi širdis...
Ar tau galėčiau nerašyti
Laiškų, iš jausmo nupintų?
Jie mano meilės dalelytė,
Supta vienatvės valandų...
2003
Sūpuoklės
Tu priimki mane į sūpuokles,
Kol likimo ratas dar sukas,
Kol būtis kaip paklydęs vaiduoklis
Dar neskęsta pavargusioj upėj...
Su tavim dar svajonė plazdena
Kaip rugiagėlių melsvas drugelis.
Į jaunystės svaiginantį metą
Nori grįžti, bet niekaip negali.
Tu priimki mane į sūpuokles, -
Noriu dangų su vėju pasiekti...
Ant jo krašto gelmės atsistojus,
Tau saulutės kaip duonos atriekti.
2000
Meilei
Vysta lūpose žodžiai,
Ištarti be prasmės.
Tikrą prasmę parodęs, -
Vienas žodis tylės.
Jeigu nori pajusti
Tik plakimą širdies,
To užburtojo žodžio
Niekados nepaliesk...
Lyg slaptingo šnarėjimo
Verkiančio rudenio sodo
Lyg virpėjimo pievų žolės.
1988
Tau
*
Paslaptingas tu man kaip eilėraštis,
Parašytas nakčia prie delčios.
Mano sieloj portretas įrėmintas,
Širdy nešiojamas nuo pat pradžios,
Kai susitikom...
**
Norėčiau praverti būstą,
Į slapčiausią kertelę pažvelgti,
Kur tavoji esmė gyvena,
Kur užgimus mintis plevena
Ir nurimusi nuotraukoj džiūsta...
2000
Penkios ilgesio dainos
1.
Mano siela labai pasiilgo tavosios -
Visą dieną ji buvo svetimų apsupty.
Vakaro prieblandai šviesą užgožus,
Ji vėl bus prie manęs taip arti.
Taip arti, kad būtų sunku patikėti,
Kaip ji glosto mane šilumos spinduliais,
Kaip sruvena many ta šviesa ir iš lėto
Veda ilgesio, skausmo ir laimės keliais.
Mano siela labai pasiilgo tavosios...
Ji surastų mane, jei paklysčiau laike,
Ji lydėtų mane dar gyvenimui ošiant
Tartum jūrai, kai švyti paskendus rūke.
2.
Mano sieloj tavo sielos gijos,
Nusidriekusios lig pat širdies.
Trokšta ji tavos širdies vergijos -
Ieško kaip spindėjimo žvaigždės.
Nyksta tuštuma tylioj vienatvėj,
Prisipildžius gėrio ir vilties.
Savo sieloj ir namuos, ir gatvėj
Pajuntu plazdėjimą minties.
Pajuntu plazdėjimą pilnatvės
Tarsi būtumei visai šalia...
Pildosi erdvės mana vienatvė -
Šviečia sieloj džiugesio gaida...
3.
Tu - ašara ant karšto skruosto.
Tu - saulės spindulys manam lange.
Nėra tavęs, kada norėtųs guostis,
Nes tu kaip vėjas skraidantis lauke.
Tu - džiaugsmo sklidina minutė.
Tu - mano skausmas ir kančia.
Tu sugrįžti į mano būtį
Ir išnyksti vėl paslapčia...
Įžiebti ugnį židinio norėjęs,
Bijai nudegti žėrinčia liepsna...
Vilties tu kibirkštį širdin įliejęs
Many skambėsi kaip švelni daina.
4.
Leisk nugrimzti akių gelmėn,
Leisk paklysti plaukų miške...
Negaliu vienumos paslėpt
Lyg klajočiau būtajam laike.
Mano laikas tavy pasiklydo,
Nesuradęs pradžioj pabaigos.
Mano meilė vidurnakty žydi
Kaip klajoklė ugnelė raistuos.
Leisk nuklysti tavais labirintais
Lig slapčiausios kertelės vilties.
Mano sieloj vienatvė sušvinta,
Pasiilgus pilnatvės būties.
5.
Pavydžiu tavęs tavo gatvei,
Tai laiptinei, kurioj gyveni.
Pavydžių tavęs tai vienatvei,
Į kurią kasdien pareini.
Pavydžiu tavęs tai ramybei,
Paslaptingam gyliui minty.
Pavydžiu nežinomybei,
Kurią nešiojies savy.
Pavydžiu tavęs ryto vėjui
Ir laukimui viltingos žinios.
Pavydžiu tavęs ir atėjus
Atleidimo pavydui tikiuos.
2000
Ugniai
1.
Ugnie, kiek daug tu sunaikinus!
Kokia gali tu būt baisi!
Užsiliepsnojusi krūtinėj,
Tu dek skaidri, labai šviesi.
O jeigu nori dykumą palikti,
Sieloj skausmingą ilgesį ištiesk.
Tegu pavargęs kūnas smilksta,
Tiktai nedrįsk sudeginti širdies!
2.
Ugnie, tavy gyvenimo pilnatvė.
Tu - meilė... ir gili prasmė.
Gyvybės gaudesys, tuščioj vienatvėj
Tu nuolatos gaivinanti versmė.
Kol dar gyvybė sklando kūne,
Ugnie, tavęs jau niekas neužpūs.
Iš kurgi tas šviesus skaidrumas?
Tu džiaugsmas ir kančia - perpus.
3.
Ugnie, tu iš saulės šviesos,
Iš erdvės svaigaus skaidrumo,
Begalinės širdies tiesos,
Iš mielo tėviškės dūmo.
Ugnie, tau reikia erdvės,
Nes tu užgimusi degti.
Tu viena težinai, ugnie,
Ką reiškia liepsnos netekti.
4.
Visą skausmą ir šimtmečių gėlą
Sunaikink ugnyje.
Tegu dega stipriau už gėdą
Ji giliai tavyje.
Ją nešiok kaip neišrėktą skausmą,
Kaip rusenančią viltį rimties.
Tegu širdį kančia sukausto,
Tik neleiski sutrypti ugnies...
5.
Gyvenimas mūsų -
Ugnies kibirkštėlė.
Užsidega, žėri,
Užgęsta staiga.
Ir lieka gyviesiems
Tik skausmo šešėlis,
Krūtinėj sustingus rauda.
1971
Žaidimas ugnimi
1.
Nežaiski širdimi, jeigu nemoki
Atlygint ugnimi už ugnį.
Laukinį šokį muša kraujo būgnai...
Kas numalšins tą ūmų šokį?!.
2.
Nežaiski ugnimi, jeigu nemoki,
Išsaugot jos skaidrumo ir rimties.
Neleisk į širdį degančios vilties,
Jei skausmo ir vienatvės nesuvoki
3.
Jeigu nemoki saugoti ugnies,
Esi nevertas jos nė kibirkštėlės.
Kai tik nužydi džiaugsmo gėlės,
Keroja piktžolės iš nevilties.
1977
Taisa Bondar. Joninių naktis
Mari Poisson. Lietus su saule
Mari Poisson. Grįžau iš Paryžiaus
Pranciška Regina Liubertaitė. Dūžtantys miražai
A. Ališauskienė. Sustok, pavasari!
Pranciška Regina Liubertaitė. 100 haiku Vilniui
A. Kugevičius. Nostalgiškos rudens godos
Pranciška Regina Liubertaitė. Žiežirba į žemę
Deividas Konstantainas. Arbata Midlande
A. Zalatorienė. Zodiako eilės
K.Kavafis. Barbarų belaukiant
Šekspyras. Romeo ir Džuljeta
Maratų dainius Tukaramas
A. Kacura. Pasaulis nuostabus
Veronika Tutenko. Neo dekvatumas
A. Rimbaud. Iš "Nušvitimų"
Žigmondas Moricas. Vainikas
Ž. P. Sartras. Šleikštulys
Mozarto muzikos galia
V. Gėtė. Faustas
Sulpicia elegijos
Lėlininkai
Poezijos puslapis VIZIJOS
Literatūrinis puslapis Skaitiniai
Fantastikos skyrius
Filosofijos skiltis
|