Arthur Rimbaud. Nušvitimai (Illuminations). Vartiklis: Poezija

Tai nušviestas poilsis, nei karštligė, nei nuoilsis, lovoj ar pievoj.
Tai draugas, nei aistringas, nei silpnas. Draugas.
Tai mylimoji, nei kankinanti, nei kankinama. Mylimoji.
Oras ir pasaulis, kurių nieks neieškojo. Gyvenimas.
- Taigi, tatai buvo?
- Ir sapnas vėsta.

Apšvietimas sugrįžta prie trobesio medžio. Iš abiejų salės kraštų kažkokios dekoracijos, harmoningos pakylos susijungia. Siena priešais nemiegantį yra psichologinė eilė susikertančių frizų, atmosferinių juostų ir geologinių griūčių. – Intensyvus ir greitas sentimentalių grupių sapnas su visokių charakterių ir įvairiausių pavidalų būtybėmis.

Nemigo nakties lempos ir kilimai teškenasi kaip vilnys palei laivo korpusą ir aplink tiltelį.
Nemigo nakties jūra kaip Amelijos krūtys.
Pusiau pakelti gobelenai, smaragdinio atspalvio nėrinių atžalynai, kur puola nemigo nakties purpleliai.
………………………………………………………………….
Juodo židinio plokštė, realios paplūdimių saulės: ak! Marijos šuliniai – šįsyk vienintelis aušros vaizdas.

Kalvos atšlaitėje angelai sūpuoja vilnonėmis mantijomis smaragdo ir plieno žolėse.
Liepsnų pievos šokčioja iki kalvos viršūnės. Kairėje kalvos keteros juodžemį trempia visos žmogžudystės ir visi mūšiai, ir visi katastrofiški garsai verpia savo kreivę. Už kalvos keteros, esančios dešinėj – Rytų, progreso linija.
Tuo tarpu juostą paveikslo viršuj sudaro besisukantis ir šokčiojantis jūros ir žmogaus naktų kriauklių gausmas.
Pražydęs žvaigždžių, dangaus ir likusio pasaulio švelnumas nusileidžia priešais atšlaitę tarytum pintinė prieš mūsų veidą ir pavirsta kvepiančia ir žydra pragarme ten apačioj.

Dėl Helenos susimokė ornamentiniai syvai skaisčiuose šešėliuose ir šaltos šviesos žvaigždžių tyloj. Vasaros kaitra buvo patikėta nebyliems paukščiams, o būtinas nejautrumas – neįkainojamai gedulo valčiai, plaukiančiai pro mirusios meilės ir išsivadėjusių kvepalų užtakius.
- Akimirksnį nuskambėjus miškakirčių žmonų melodijai, vandens srautui kliokiant pro sugriuvusius medžius, gyvulių varpeliams nuaidėjus slėniuose ir pasigirdus šauksmams stepėse. -
Helenos vaikystėj virpėjo kailiai ir šešėliai – ir vargšų krūtinė, ir dangaus legendos.
Ir jos akys, ir jos šokis dar pranašesni už brangius blyksnius, už šaltą įtaką, už dekoracijos ir vienintelės valandos malonumą.

Stovėdamas ant auksinio laiptelio – tarp šilko juostų, pilko gazo, žalio aksomo ir krištolo skritulių, kurie pajuosta saulėj kaip bronza, - aš matau rusmenę, pražystančią ant filigraniško sidabro, akių ir plaukų kilimo.
Geltono aukso monetos, nusėdusios agatą, raudonmedžio stulpai, parėmę smaragdo kupolą, balto satino puokštės ir liaunos rubino rykštės, apsupusios vandens rožę.
Tarytum dievas didžiulėmis mėlynomis akimis ir snieginomis formomis, jūra ir dangus pritraukia link marmurinių terasų minią jaunų ir stiprių rožių.

Praėjus daugeliui dienų ir metų laikų, ir būtybių, ir kraštų,
Kraujuojančios mėsos vėliava ant jūrų ir arktinių gėlių (tokių nebūna) šilko;
Atsigavę nuo senų herojiškumo fanfarų – kurios mums atakuoja širdį ir galvą – nutolę nuo senųjų žmogžudžių –
O! Kraujuojančios mėsos vėliava ant jūrų ir arktinių gėlių (tokių nebūna) šilko;Švelnume!
Žarijos, lyjančios šerkšnotais šuorais, - Švelnume! – ugnys, besiliejančios deimantinio vėjo čiurkšlėmis iš žemiškos širdies, mums amžinai apanglėjusios. – O pasauli! –
(Nutolę nuo senų prieglaudų ir senų liepsnų, kurias girdi, kurias jauti.)
Žarijos ir putos. Muzika, prarajų pasisukimas ir ledokšnių susidūrimas su žvaigždėmis.
O Švelnume, o pasauli, o muzika! Ir tenai formos, prakaitas, plaukai ir akys plevena. Ir baltos ašaros, verdančios, - o Švelnume! – ir moteriškas balsas, pasiekęs arktinių grotų ir vulkanų dugną.
Vėliava...

Kaskadas čiurlena už komiškos operos pašiūrių. Soduose ir alėjose šalia Meandro kibirkščių pluoštai pratęsia žalią ir raudoną saulėlydžio spalvą. Horacijaus nimfos su Pirmosios imperijos šukuosenomis. – Sibirietiški rateliai, Boucher²⁾ kinietės.

Woodcut of Arthur Rimbaud from Francois Ruchon

Auksinė aušra ir virpantis vakaras aptinka mūsų brigą platybėse, priešais tą vilą ir jos priestatus, kurie sudaro iškyšulį tokį platų kaip Epyras ir Peloponesas arba didžioji Japonijos sala, arba Arabija! Šventyklos, kurias apšviečia sugrįžtančios procesijos, įspūdingi šiuolaikinių pakrančių įtvirtinimų vaizdai; kopos, iliustruotos kaitriomis gėlėmis ir bakchanalijomis; didieji Kartaginos kanalai ir drumstos Venecijos krantinės; švelnūs Etnos išsiveržimai ir ledynų vandens bei gėlių sprogymės; skalbyklos, apsuptos Vokietijos tuopų; keistų parkų atšlaitės, lenkiančios Japonijos medžių viršūnes; ir apvalūs įvairiausių "Karališkųjų" arba "Didžiųjų" fasadai Skarborou ar Brukline; ir jų geležinkeliai juosia, perveria, iškyla virš to viešbučio konstrukcijų, kurios parinktos iš istorijos, pačių elegantiškiausių ir pačių didingiausių Italijos, Amerikos ir Azijos pastatų, kurių langai ir terasos dabar užtvindytos šviesomis, gėrimais ir gaiviu vėjeliu, atvertos keliautojų ir kilmingųjų dvasiai, kurios leidžia dienos valandomis visoms pakrančių taranteloms, ir netgi slėnių, garsėjančių menu, riturnelėms nuostabiai išpuošti Rūmų – Iškyšulio fasadus.

Senoji Komedija pratęsia akordus ir padalina savo Idilijas:
Teatrinių pastovų bulvarai.
Ilgas medinis molas plyti nuo vieno iki kito akmenuoto lauko krašto, kur barbariška minia vaikšto po apsinuoginusiais medžiais.
Juodo gazo koridoriuose, sekdama paskui atėjusius pasivaikščioti su žibintais ir lapais.
Misterijų paukščiai užgriūna pontoninį tiltą, kurį judina archipelagas, pilnas žiūrovų valčių.
Lyriškos scenos, pritariant fleitai ir būgnui, pakrypsta patalpose, įrengtose palubėse, aplink šiuolaikinių klubų salonus ar senovinių Rytų sales.
Fejerija vyksta amfiteatro, vainikuoto atžalynais, viršūnėj, - arba juda ir moduliuoja beotiečiams besisūpuojančių ištekinių medžių šešėlyje, ties pasėlių riba.
Komiškoji opera pasklinda dalimis mūsų scenoje, ties briauna, kur susikerta dešimt pertvarų, pastatytų tarp galerijos ir žiburių.

Mano seseriai Lousie Vanaen iš Voringemo: - Jos mėlynas gobtuvas pakreiptas link Šiaurės jūros. – Už patyrusius laivo sudužimą.
Mano seseriai Leonie Aubois iš Ašby. Baū – vasaros žolė, dūzgianti ir dvokianti. – Už motinų ir vaikų karštligę.
Lulu – demonui – kuri išsaugojo pomėgį koplytėlėms iš Bičiulių ir neužbaigto išsilavinimo laikų. Už vyrus! Poniai.
Paaugliui, koks aš buvau. Tam šventam seniui, esančiam atsiskyrėlio būste ar misijoje.
Vargšų dvasiai. Ir labai aukštai dvasininkijai.
Taip pat bet kokiam kultui tokioje atmintinoje kulto vietoje ir atsitikus įvykiams, kad tenka pasiduoti, paklūstant akimirkos įgeidžiams arba rimtai mūsų pačių ydai.
Tą vakarą stūgsančiu ledų Circeto³⁾, riebioj kaip žuvis ir nuspalvintoj kaip dešimt raudonos nakties mėnesių, - (jos širdis ambra ir kempė), - už mano vienintelę maldą, nebylią kaip nakties sritys ir aplenkiančią narsos proveržius, daug smarkesnius už poliarinį chaosą.
Bet kokia kaina ir su visomis melodijomis, netgi metafizinėse kelionėse. Bet daugiau nebus tuomet.

Vieną vakarą, pavyzdžiui, kai naivus turistas nutolsta nuo ekonominių baisybių, maestro ranka paliečia pievų klevesiną: kažkas lošia kortomis tvenkinio – veidrodžio, iššaukiančio karalienes ir favorites – gelmėj; yra šventosiso, skraistės, ir harmonijos sūnūs, ir legendiniai spalvų deriniai saulėlydžio danguje.

Jis virpa, pralėkus medžioklėms ir ordoms. Komedija laša ant teatrinių pastovų vejoj. Ir vargšų, ir silpnųjų vargai tame beprasmiškame fone!

Jo pavergtoje vizijoj Vokietija pastoliais kyla link mėnulių; totorių dykumos nušvinta; senoviniai maištai knibžda Dangiškos Imperijos centre; laiptais ir uolėtais krėslais tuoj iškils blyškus ir plokščias pasaulėlis, Afrika ir Vakarai. Paskui žinomų naktų ir jūrų baletas, bevertė chemija ir nepakenčiamos melodijos.

Ta pati buržuazinė magija visur, kur mums teks išlipti iš pašto karietos! Pats paprasčiausias fizikas jaučia, kad daugiau nebeįmanoma paklusti tai asmeniškai atmosferai, fizinės graužaties rūkui, kurių jau vien konstantavimas sukelia sielvartą.

Ne! Pirties akimirką prasivėrusios jūros, požeminiai gaisrai, pagrobta planeta ir nuoseklios žudynės – tai tikri faktai, kuriuos taip aiškiai nurodo Biblija ir Normos, kad rimtam asmeniui į tai bus leista atkreipti dėmesį. Tačiau tai visiškai nebus legendos efektas!

Šuoras pramuša operines spragas pertvarose, - sutrikdo pagraužtų stogų sukimąsi, - išblaško židinių ribas, - užtemdo langus.

Palei vienuogyną, atrėmęs koją į laštaką, aš įlipau į tą karietą, kurios amžių pakankamai gerai nurodo išgaubti stiklai, iškilios sienelės ir iškreivintos sofos. Mano miego izoliuotas katafalkas, mano kvailystės piemens namas, vežimas sukasi ant nutrinto vieškelio vejos: ir įskilime, esančiame viršuje, dešinėje stiklo pusėje sukasi išblyškę mėnuliški veidai, lapai, krūtys; - Labai tamsios žalia ir mėlyna užplūsta paveikslą. Poilsis šalia žvyro dėmės.

- Ar čia ketinama švilpimu prišaukti audrą, ir Sodomas – ir Solymus, - ir grobuonis ir armijas,
- (Paštvežiai ir sapnų žvėrys ar pratęs tą švilpimą po tvankiausiais medžiais, kad iki akių panardintų mane šilkiniam šaltiny.)
- Ir čaižomus besitaškančių vandenų ir išsiliejusių gėrimų, ar nenori kas mus pasiųsti bėgti nuo lojančių dogų…
- Šuoras išblaško židinio ribas.

Ar įmanoma, kad Jinai priverstų mane atleisti už nuolatos gniuždomas ambicijas, - kad laiminga pabaiga atlygintų už skurdo metus, - kad viena sėkminga diena mus užmigdytų ant lemtingo nerangumo gėdos?
(O palmės, deimantai! – Meilė! Jėga! – Aukščiau už visus džiaugsmus ir šlovę! – įvairiausiais pavidalais, visur, - demonas, dievas, - tos būtybės Jaunystė: ašai!)
Kad mokslinės fejerijos atsitiktinumai ir socialinės brolybės judėjimai būtų branginami kaip nuolatinis pirmapradės laisvės atkūrimas?..
Bet Vampyrė, paverčianti mus mielais žmonėmis, liepia mums linksmintis su tuo, ką ji mums palieka, arba kitaip mes būtume juokingesni.

Nuo mėlyno sąsiaurio link Osjano jūrų, per rožinį ir oranžinį smėlį, kurį nuplovė vyningas dangus, ką tik iškilo ir susikūrė krištoliniai bulvarai, kur nesaikingai gyvena jaunos vargingos šeimos, kurios perka maistą pas daržovių pardavėjus. Nieko turtingo. – Miestas!

Iš dervos dykynės lekia tiesiai pakrikai su rūko juostomis, kylančiomis kraupiais tumulais į dangų, kuris įlinksta, traukiasi atgal ir nusileidžia, sudarytas iš pačių grėsmingiausių juodų dūmų, kuriuos gali sukurti gedulu apsigaubęs Okeanas, - lekia šalmai, ratai, valtys, arklių pasturgaliai. – Mūšis!

Pakelk galvą: tas medinis tiltas, išlenktas: paskutiniai Samarijos daržai; kaukės, nuspalvintos žibinto, čaižomo žvarbios nakties; žiopla undinė triukšminga suknia paupy; spindinčios kaukolės žirnių fone ir kitos fantasmagorijos – kaimas.

Keliai, aptverti pinučiais ir sienomis, kur vos telpa giraitės, ir žiaurios gėlės, kurias galima būtų pavadinti širdimis ir seserimis, iš nuoilsio prakeikiantis Damaskas, - valdos pasakiškų aristokratų – japoniškų, gvaranietiškų ar iš anapus Reino – galinčių išklausyti senųjų muziką – yra smuklės, kurios daugiau jau niekad neatidaromos – yra princesės, ir jei tu nesi per daug išvargęs, žvaigždžių tyrinėjimas – dangus.

Rytas, kai jūs grumiatės su Ja tarp spindinčio sniego, tarp tų žalių lūpų, veidrodžių, juodų vėliavų ir žydrų spindulių, ir purpurinės poliarinės saulės kvapų, - tavo jėga.

²⁾ Francois Boucher (1703-1770) – prancūzų dailininkas, paišytojas, dekoratorius ir graveris.

³⁾ Circeto – šio žodžio reikšmė nenustatyta; tėra aišku, kad tai moteriškos giminės daiktavardis.

Žanas Nikola Artūras Rembo (Jean Nicolas Arthur Rimbaud, 1854-1891) - prancūzų poetas, vienas simbolizmo pradininkų ir aktyviausių dekadentų. Priklausė „prakeiktų poetų“ grupei. Garsiausius savo kūrinius sukūrė dar paauglystėje.

Gimė Prancūzijos šiaurės rytuose esančiame Šarlevilyje. Tėvas buvo kariškis ir tarnavo Alžyre; motina buvo iš pasiturinčios žemdirbių šeimos. Tėvas šeimą paliko, kai berniukui buvo 4-i, ir jo auklėjimu rūpinosi motina.

Netrukus po pirmojo eilėraščio paskelbimo 1870 m., kai jam buvo 16 m., praėjus kelioms savaitėms po prancūzų-prūso karo pradžios, Rembo išvyko į kelionę po Prancūzijos šiaurę ir Belgijos pietus. Po metų Paryžiuje susipažįsta su dešimčia metų vyresniu poetu P. Verlenu, su kuriuo kurį laiką draugauja (ir yra meilužiais). Paryžiuje jis apsistoja Verleno namuose, tačiau netrukus jį išveja Verleno žmona – už grubumą ir netvarką. Jis paeiliui gyvena pas kitus menininkus. Dalyvauja literatūrinių būrelių „Apiplyšę berniūkščiai“, Arthur Rimbaud „Velniūkščiai“ susirinkimuose, girtuokliauja, diskutuoja, barasi ir taikosi, kelia skandalus. Dalyvauja Paryžiaus komunos sukilime, kurį vėliau pavaizdavo eilėraštyje „L‘Orgie parisienne“ (Paryžiaus orgija). Gali būti, kad jį išprievartavo girti komunarų kareiviai – tai galima spėti iš eilėraščio „Le Coeur supplicie“ (Nukankinta širdis). Jis ima girtuokliuoti ir šiurpinti savo apranga ir ilgais plaukais.

1872 m. Verlenas meta šeimą ir su Rembo išvažiuoja į Londoną, keliauja po Europą, o išsiskiria Briuseyje, kai Verlenas karšto ginčo metu ir apsvaigęs nuo absento peršauna Rembo riešą. Verlenas sėda į kalėjimą, o Rembo grįžta į motinos fermą – čia užbaigė kūrinį proza „Une season en Enfer“ (Sezonas pragare), esantį vienu pirmųjų simbolistinių kūrinių. Jis neturėjo pinigų išpirkti 500 egz. tiražo, - ir jie tebuvo rasti sandėlyje tik po pusės amžiaus. Tai gana sarkastiškas jo santykių su Verlenu (šio neįvardijant) išdėstymas – ir jose skamba jo maištas prieš „kvailas“ moralines normas. Bet tokiomis pat kvailomis jis laiko ir savo, pradėtas su tokiu entuziazmu, kūrybines pastangas.

Iki to laiko buvo paskelbti vos keli nesvarbūs jo eilėraščiai. Jis liaujasi rašyti ir keliauja po pasaulį iki 1880-ųjų: dirba Marselio uoste, cirke Skandinavijoje, bando stoti į JAV armiją bei Olandijos korpusą Indonezijoje ir t.t. Kaskart grįžta į gimtąją fermą – išsekęs ir nusivylęs. 1874 m. Londone parengia prieštaringus „Illuminations“ („Nušvitimai“, iš 42 elementų), kuriose buvo ir du pirmieji prancūziški eilėraščiai baltosiomis eilėmis. Ir jei kai kurie jų švelnūs ar dygūs, tačiau dauguma iki šiol neišaiškinti. Jis prancūzų kalbos frazes transmutavo į keistą srautą. Kai kurie jo motyvų (kaip milžiniškų miestų vizijos) šaltiniai atsekami, pvz., Bodlero baltosios eilės.

1885 m. paskutinį kartą Vokietijoje, kai šį išleido iš kalėjimo ir anas perėjo į katalikybę, susitiko su Verlenu.

Nuo tada Rembo užmeta rašymą bei savo laukinį gyvenimo būdą bei praturtėti (kaip kurie sako). Jis ir toliau keliauja, kol apsistoja Adene ir Etiopijoje. Afrikoje (daugiausia Egipte ir Etiopijoje, bei Jemene) prekiauja kava, prieskoniais, kailiais, ginklais ir (kaip sklinda nepatvirtintos legendos) žmonėmis. Apie 100 šeimai siųstų laiškų liudija apie nuobodų jo gyvenimą (nors taip, jis rengė ir karavanus į Etiopijos rajonus, į kuriuos nebuvo įžengusi baltojo koja, ir rašė geografijos draugijoms apie savo keliones). Vieninteliais jo skaitiniais tuo metu buvo techninė literatūra gimtąja kalba, kurią atsiųsti prašė šeimos. Jis dar svajoja nukeliauti į Kiniją, tačiau nuolat rašo apie rūpestį dėl sukaupto aukso. Jis visada nešiojasi santaupas aplink savo liemenį, bijodamas, kad gali būti apvogtas. Jo siekis yra susitaupius grįžti į Prancūziją, vesti ir auginti šeimą. Jis gyvena labai blaivų gyvenimą, beveik negeria ir nevartoja narkotikų.

Tuo tarpu Verlenas Prancūzijoje publikuoja jo eilėraščius, jis tampa populiarus literatūriniuose sluoksniuose, - taip uždirbdamas pinigus iš draugo kūrybos, tačiau visai nesirūpindamas, kur šis yra, gyvas ar miręs.

1891 m. grįžta į Prancūziją, kur jam amputuoja koją dėl vėžio auglio. Marselio ligoninėje jį slaugo sesuo – čia jis ir miršta, taip ir nesužinojęs apie savo literatūrinę šlovę.

Jis padarė nemažą įtaką šiuolaikinei literatūrai, muzikai ir menui – ypač prancūzų poetams, siurrealistams, W.S. Burroughs, Hugo Pratt^*), Jim Morrisson, Bob Dylan, John Lennon ir daugeliui kitų.

Jo gyvenimas Paryžiuje rodomas filme „Visiškas užtemimas“ (1995), kuriame vaidina L. DiCaprio.

^*) Ugo Eugenio Prat labiau žinomas kaip Hugo Pratt (1927- 1995) – italų dailininkas ir komiksų kūrėjas, sukūręs serialą apie Corto Maltese (nuo 1967 m.).