Filosofijos istorija
Vaišešikos mokyklos gamtos filosofija
Skaitykite: Vaišešikos istorija
Atomai (paramanavas)
Didžiosios stichijos, mahabhutos
Vaišešika: Judėjimas (karma)
Šankara ir vaišešikos atomizmas
Graikų ir vaišešikos atomizmasErdvė ir laikas
"Erdvės" sąvoka sanskrite perduodama dviem terminais: akaša ir dikas. Kai kurie tyrinėtojai siūlo atskirti akašą, kaip "fizinę erdvę", ir diką, kaip matematinę erdvę. Tačiau tų sąvokų sąsajos gerokai sudėtingesnės. Pvz., E. Frauwallner'is teigia, kad mitologiniame modelyje erdvės vaidmuo priklausė akašai, tačiau vėliau ji vis labiau imtas laikyti garso nešėju. Vaišešika ir paliko jam tą funkciją, erdvę perleidusi dikui (pasaulio šalims).
Akaša (iš veiksmažodžio "a-kaš" žiūrėti, pažinti) sanskrito literatūroje naudota plačiai ir įvairiomis prasmėmis. Vedose ir upanišadose tai ir dangaus (arba atmosferos) sinonimas. Joje randasi dangaus šviesuliai bei subtili pirminė materija, eterinė substancija, persmelkianti visą visatą, iš kurios kilo visa būtis. Daršanų literatūroje akašos reikšmių dar daugiau.
Džainoje akaša laikyta tiesiog erdvė, visų daiktų po Mėnuliu talpykla (loka). Vaišešikoje akašos statusas sudėtingesnis tai ir fizinė terpė, kurioje randasi visi mikro ir makro objektai, ir garso nešėjas, ir tranzityvumo principas, kurio dėka vieni daiktai sujungti su kitais. Taigi akaša nėra tuščia erdvė, vakuumas, o kažkas apčiuopiama, eteriška, "apgaubiančio" atomus (tačiau nepatenkant į jų vidų).
Dikas nėra: terpė, tuštuma, ne vietų struktūra (kaip pas Aristotelį). Upanišadose terminas reiškia "pasaulio šalys", t.y. 4 pagrindinės (šiaurė, pietūs, rytai, vakarai), 4 tarpinės, zenitas ir nadyras. Vaišešikoje ši prasmė išlieka, tačiau pabrėžiama jos sąlygiškumas: "Vieną apribotą objektą padarė atskaitos tašku kitiems, gausime 10 sąvokų: vakarai, pietvakariai, pietūs " (Prašastapada). Indijos epuose atskaitos tašku laikytas Meru kalnas.
Vaišešikoje dikas naudojamas ir bendrai krypties apibūdinimui. Tačiau būdama sąlygota, sąvoka negalėjo būti pirmine substancija, o jo pagrindine savybe laikyta vienovė: "Iš tikro vienovė yra skiriantysis diko požymis, tačiau dėl naudojimo šruti, smriti bei pasaulietinėje praktikoje didieji riši suteikė jam 10 pavadinimų: prači (vakarai) ir kt.".
Akašą teko priskirti prie laikui nepavaldžių substancijų. To pagrindimu buvo stebimo požymio (lingo), t.y. garso, buvimas. Diko atveju to negalima, nes jokie jo požymiai tiesiogiai nestebimi. Dar Kanada ieškojo pagrindimo jam. Jis laikė, kad diko egzistavimas parodomas daugeliu sąvokų, pvz., "tai yra čia". Prašistapada pagrindimu laikė pasaulio šalių pavadinimus, o taip pat tolumo ir artumo sąvokas (paratva-aparatva). Tad galime išskirti tris erdvines diko charakteristikas: vietą, kryptį ir atstumą. Visos jos reliatyvios stebėtojo atžvilgiu. Kaip amžinai substancijai, dikui būdinga vienovė, t.y. visų santykinių charakteristikų pašalinimas. Juk parimana (dydis) vaišešikų laikyta ne erdvės kategorija, o pačių daiktų savybe. Tuo tarpu vieta (pradeša) niekada nebuvo apibūdinama dydžiu arba ilgiu. Vietą apibūdina tik dviejų substancijų kontaktas (samjoga), pvz., paukščio ir oro, atomo ir akašos
Erdvės buvimas išvedamas iš su ja susijusių kalbos darinių tai rodo ir apie išvystytą kalbos refleksiją, ir apie požiūrį, kad bet kuri sąvoka tiek pat reali, kiek jos žymuo (taigi realybėje nėra nieko, ko negalima išreikšti kalba).
Laiko (kala), kaip abstrakčios sąvokos, užuomazgos aptinkamos upanišadose, kuriose laikas yra ir vienas iš pirminių elementų, atsirandantis iškart po akašos (Brih. up., 8:6), ir Brahmano kūrinys (Švet. up., 6:2), ir neatskiriama nuo Brahmano kuriančiąja-griaunančiąja potencija (Mait. up., 6:15). Upanišadose laikas suvokiamas kaip ypatingai subtili substancija, kurios negalima stebėti tiesiogiai, todėl tenka matuoti regimu Saulės judėjimu. Tačiau didžiausią poveikį filosofinei laiko sampratai padarė laiko, kaip dviejų Brahmano atvaizdų, supratimas: "įkūnytojo" - didžiojo tvarinių vandenyno, esančio laike, susidedančio iš dalių (metai, mėnesiai, akimirka ir pan.); "neįkūnytojo" belaikio, tapataus amžinybei, anapus Saulės (Mait. up., 6:15-16). Šių vaizdinių apmąstymas galų gale avedė į kraštutinę jų opoziciją budizme ir advaita vedantoje.
Senovės ir Viduramžių šaltiniai mini specialų mokslą apie laiką, kalavada. Tai, kas vyksta pasaulyje, buvo priskiriama laiko veikimui. Jis, tarsi begalinis ir neturintis pradžios srautas, laikytas pokyčių, laikinumo priežastimi, kaip kuriančioji galia, subrandinanti, o tada negailestingai praryjanti viską ir net pačią Visatą, kaip lemtis, žmogaus likimas, beprasmiu darantis apeigas bei teisingą gyvenimą. Krijavados (karmos dėsnio) šalininkai smerkė kalavadą, kad ji laiką padarė pasaulio pirmine priežastimi ir pagrindiniu veikimo principu, stipresnį už žmogaus veiklą ir nuvertinantį moralinį atpildą.
Tiesa, laiko apmąstymai Indijoje visada buvo antriniai. Jo samprata pasiskirstė tarp kraštutinių koncepcijų: substancializmo (kaip amžinos ir nekintančios substancijos njaja, vaišešika, džaina, mimansa) ir antisubstancializmo (budizmas). Tarp jų išsidėstė įvairūs atributyvinės koncepcijos variantai (sangha ir kai kurios vedantos atmainos, pvz., višišta advaita).
Substancialistai laiko egzistavimą įrodinėjo remdamiesi dviem argumentais. Pirmasis lingvistinis, pagal kurį laiko santykiai (prieš, po, vienu metu) turi žymenį: "Laikas tai, ką atpažįstame pagal požymį [buvimą kalboje] sąvokų 'anksčiau', 'vėliau', 'kartu', 'lėtai', 'greitai'. Kitų minėtų sąvokų, išreiškiančių to objekto [laiko] išskirtinius požymius, egzistavimo priežasčių nebuvimas reiškia, kad jų priežasti [hetu] yra laikas" (Prašastapada). Šridhara patikslina: "Kadangi laikas neregimas, tai neturime priemonių, kad įsitikintumėm nenutrūkstamu ryšiu 'anksčiau vėliau' suvokimo su laiku. Kokiu pagrindu kalbame, kad tai požymiai, pagal kuriuos nustatome laiko buvimą?". Į tai Prašastapada atsako, kad kai su vienalaikiškumą žyminčiais objektais kyla naujos sampratos, to priežastimi yra laikas nes niekas neatsiranda be priežasties: "Laikas yra atsiradimo, buvimo ir išnykimo priežastis, nes apie tai kalbama laike [laiko terminais]". Siekiant atskirti (ir net priešpastatyti) amžiną šaltinį ir laikinas pasekmes, pasireiškė laiko skirstyme į "empirinį" (sudarytą iš atkarpų: savaičių, valandų, minučių) ir "absoliutų" amžiną, nedalią ir visa persmelkiančią substanciją: "Vienovė yra iš tikro išskirtinis laiko požymis tuo tarpu įvairiomis sąlygomis apie jį kalbama kaip daugybinį".
Klausimas apie daugį tai kaip nedalomas laikas sukelia reiškinių seką. Tai paaiškina Šridhara: "Tai kiekvienąkart sukelia reiškinio visų sąlygų visumos pokytis: kai vienu pažinimo veiksmu suvokiame vieno atsirandančio ir kito trunkančio reiškinio buvimą, tai laikas veikdamas jo [pažinimo veiksmo] metu sukuria jų santykinio artumo arba tolumo sąvokas. Kai tas [laikas] veikia [vienu metu] suvokiant kelių objektų ar jų veikų pažinimo metu, jis sukelia vienalaikiškumo sąvoką. Kai laikas veikia suvokiant daugiau ar mažiau būties akimirkų, pasireiškiančių tarp kokio daikto atsiradimo ir išnykimo, jis sukelia lėtumo arba spartumo sąvokas".
Įdomu, kad džainų fenomenalaus ir noumeninio laiko bei vaišešikų absoliučios ir santykinės erdvės atskyrimas artimas Niutono koncepcijai: "Absoliučiai tikras, matematinis laikas pats savaime ir savo esme be jokio santykio su kuo nors išorėje teka tolygiai ir dar vadinamas trukme Absoliuti erdvė savo esme be santykio su kuo nors išorėje visada viena ir nejudri" (Gamtos filosofijos matematiniai pagrindai).
Laiko ir erdvės santykis imamas kaip tam tikra laiko ypatybė. "Maitri upanišadoje" įkūnytas ir neįkūnytas laikas lokalizuojamas skirtingose Saulės (esančios sakraliniu Visatos centru) pusėse. Filosofinėse sistemose įžvelgiamas tam tikras erdvės ir laiko lygiagretumas, ypač njaja ir vaišešikoje, kur abiem priskiriamos tokios pačios savybės (nuotolis, skaičius...) bei charakteristikos (visuotinis persmelkiamumas ir amžinumas).
Budizme neigiamas bet kokios nekintančios ir pastovios substancijos egzistavimas būtų tai materija ar atmanas. Tai nulemia ir laiko klausimą. Laiko nesuvokimas juslėmis ankstyvajame budizme buvo vienu pagrindiniu argumentu, kad jis neegzistuoja. Buda išskyrė du "laiko patirties" rūšis: daikto išgyvenimą tam tikro riboto periodo metu ir daikto laikinumo išgyvenimą. Dauguma budistinių mokyklų pirmąjį laikė antrojo pagrindu: trukmės išgyvenimas susivedė į belaikių kšanų kaitą. Tik vaibhašikaJei njaja-vaišešikos praeities-ateities koncepcijos tarytum ištirpsta dabartyje (trys laikai susiveda į nebūties tipus), tai budizme trijų laikų ribų nustatymas ypatingai pabrėžiamas. Dar labiau substancializmą neigia sautrantika: neigdama dharmų substancialumą, ji neigia ir praeities bei ateities realumą viską tarytum sutraukdama į vieną tašką. Ir pagaliau paskutinį žingsnį padarė Nagardžuna, kurio argumentai remiasi daiktų ir laiko abipuse priklausomybe priklausomi dalykai privalo egzistuoti vienu metu. Taigi nėra jokio laiko (kalo nasti). Įdomu, kad tokią išvadą padaro ir induistas Šankara, kuriam laikas yra majos produktas, o tikrajai Brahmano tikrovei svetimas bet koks santykinumas, susijęs su erdvės-laiko ar subjektyvumo-objektyvumo charakteristikomis.
Pradedant "Rigveda", laiko tapatinimas su ratu, kaip tobuliausia erdvine figūra (beribio ir riboto sujungimas), Saulės pavidalu arba sansaros ratu išreiškia indų minties siekį išreikšti visuotiną pilnatvę, kosmoso, gamtos ir socialiųjų būties reiškinių visumą lake. Tradicinis pavyzdys kosminiai ciklai (mahajugos ir mahakalpos), kai kiekviena mahajuga sudaryta iš keturių jugų, žymimų žaidimo kauliukais terminais (krita, treta, dvapara ir kali 4, 3, 2, 1). Jugų trukmė išreiškiama tais pačiais skaitmenimis kiekviena nauja juga trumpesnė ketvirčiu. Tai nurodo dharminės kosmoso būklės blogėjimą, kritinę būklę pasiekiant kalijugoje (geležies amžiuje). 12 žmogiškųjų jugų sudaro vieną dieviškąją, o tūkstantis šių vieną kalpą arba Brahmos dieną (4320 mln. m.) Brahmos dien7 ir nakt7 kaita sudaro seką, neturinčią nei pradžios, nei pabaigos. Būtis laike buvo begalinis laikinumo (mirties, begalinių atgimimų) pakartojimas. Tad visos tikrosios vertybės buvo iškeliamus anapus laikiškumo, o jų pasiekimas vedė per laiko įveikimą.
* * *
Tarp erdvei ir laikui priskiriamų savybių svarbiausios buvo jau minėtos tolumo ir artumo (paratva-aparatva). Pagal Prašastapadą, jos būna dviejų tipų: išvedamos iš erdvės ir išvedamos iš laiko. Pirmosios atsiranda taip: "Jei iš dviejų materialių objektų, esančių vienoje tiesėje, esant daugiau ar mažiau sujungimų su jungiamuoju, stebėtojas padarys kraštiniu artimiausią sau, tai dėl tolimojo kyla mintis: 'Tas objektas yra tolumo [savybės], o ne artumo substratas'. Tada, priklausomai nuo tos [minties], dėka objekto sujungimo su tolimuoju tašku atsiranda tolumo savybė". Analogiškai apibūdinamas ir artumo atsiradimas.
Tad mums pateikta palyginimo situacija. Duoti du objektai (N, M), kurių vienas paimtas atskaitos tašku, ir stebėtojas (O), esantis toje pačioje linijoje. Lieka tik neaišku, kaip suprasti "sujungimų su jungiamuoju". S. Bhaduri aiškina, kad atstumai nuo O iki M ir N matuojami kūnų, esančių tarp tų taškų, sujungimų skaičiumi, kuris nusako tolumą arba artumą. Tačiau toks aiškinimas sukelia daugiau klausimų, nei duoda atsakymų. Pirmiausia neaišku, kas tie tarpiniai kūnai, nes pradžioje jie neminimi.
Pradžioje atkreipkime dėmesį, kad tolumas ir artumas buvo priskiriama diko savybėms. Jos negalėjo būti diko, t.y. erdvės, substancijos dalimi; priklausydamos nuo proto, jos subjektyvios, kai jas sukėlusi substancija yra absoliuti.
Tačiau Bhaduri parodo ir kitą mąstymo kelią: "Kadangi sujungimas nėra tranzityvus, negalima laikyti, kad N sujungta su M arba O. Bet jie turi būti sujungti, nes kitaip apie N negalima pasakyti, kad jo padėtis yra prieš M ar po M. Tas santykis įmanomas tik dėka erdvės, kuri apgaubia dvi vietas ir N bei M yra sujungti su erdve ir jai tarpininkaujant vienas su kitu. Iš čia, erdvė padaro konjunkcijos santykį tranzityviu. Ji priimama kaip atskira substancija, nes tos funkcijos negali atlikti jokia kita substancija". Tad nors tolumo ir artumo savybės ir santykinės, jos nėra absoliučiai subjektyvios, nes jų šaltinis yra nuo žmogaus nepriklausanti substancija.
Dėl laiko Prašastapada: "Jei iš dviejų, esančių dabartyje ir sujungtų su skirtingais erdvės taškais, jaunuolio ir senio su barzda, žilais plaukais ir suglebusia oda, stebėtojas kraštiniu pasirinks jaunuolį, tai senio [atžvilgiu jam] kils tolumo [laike] mintis. Tada, priklausomai nuo tos [minties], dėka sujungimo su tolimuoju laiko tašku atsiranda tolumo [savybė]. Tam, kuris senį padarė kraštiniu, kyla jaunuolio artumo [laike] suvokimas. Tada dėl šio [suvokimo] per sujungimą su artimiausiu laiko tašku atsiranda artumo savybė". Matome, kad čia atsižvelgiama dar į dvi sąlygas: bet kokią padėtį erdvėje ir buvimą dabartyje. Šiame pavyzdyje jaunuolis ir senis pateikiami ne kaip žmonės, o kaip laiko įsikūnijimai. O laikas matuojamas Saulės apsisukimais apie Meru kalną.
Tad paaiškėja, kad atstumo tarp dviejų objektų erdvėje arba laike etalonu yra ne erdvės ar laiko atkarpos, o samjoga kontaktas arba sujungimas. O jis nepriklauso nei nuo erdvės nei nuo laiko. Akivaizdu, kad jis netinka nei praktiniam naudojimui, nei loginei išvadai apie daiktų padėtį stebėtojo atžvilgiu. Ir vis tik būtent kontaktas yra universalus vaišešikos aiškinimas, tarsi koks procesinis atomas, kuriame sulieti erdvės ir laiko atomai taškas (pradeša) ir akimirksnis (kšana).
Kadangi tolumas ir artumas priklauso nuo stebėtojo požiūrio taško (apekša-buddhi), tai jų suvokimas susiveda į mentalinių sujungimų ir atjungimų tarp atmano ir manaso. Prašastapada įvardija tris tolumo ir artumo sunaikinimo (vinaša) priežastis - išnykimus: instrumentinės priežasties (stebėtojo požiūrio); nesančios priežasties (sujungimo); esančios priežasties (substrato).
Pirmas atvejis: "Esant tolumui, kai tik pasireiškia bendrumo [bendros tolumo sąvokos] žinojimas, apekša-buddhi nyksta ir kartu atsiranda tolumo sąvoka sąryšyje su bendrumo supratimu. Tam išnykus, dėl ryšio su juo, savybė nyksta; ir atsiranda galimybė atsirasti minčiai apie substanciją ir visa tai vienu metu. Tada, kilus substancijos minčiai, - savybės minties išnykimas".
Tad peržvelkime etapus:
1. Tolumo buvimas, t.y. objekto sujungimo su tolimuoju tašku; bendrojo supratimo (samanja džnjana) atsiradimas; apekša-buddhi nyksta, t.y. jos nutolimas užfiksuojamas kaip savybė ir pradeda veikti bendrų sąvokų susidarymo funkcija;
2. Apekša-buddhi sunaikinimas, tolumo savybės sunaikinimo galimybė (nes ją sukūrė apekša-buddhi); susidarė visos sąlygos kilti minčiai apie substanciją, t.y., kad tolumas susijęs su diku;
3. Minties apie substanciją atsiradimas, savybės idėjos sunaikinimas.
Matome, kad kiekvieno etapo metu tuo pačiu metu vyksta ir sukūrimas, ir sunaikinimas ir jie tarpusavyje susiję: sunaikinimas sukelia atsiradimą ir atvirkščiai. Sąmonėje vienu metu gali egzistuoti tik kažkas vienas. Vėlesniuose komentaruose įvardijami dar subtilesni pažinimo proceso aspektai, susiję su tokiomis sąvokomis, kaip "nekonstruktyvus pažinimas" (tiesioginės jutimų organų sąveikos metu) ir "konstruktyvus pažinimas" (lyginant su ankstesniais jutimais).
Antras atvejis sąsajos išnykimas. Čia irgi išskiriami trys etapai: "Kartu su apekša-buddhi substrate pradeda judėti tolumo savybė ir vyksta šito substrato atsijungimas su erdvės vieta; apekša-buddhi sukuria tolumo savybę. Tai vienu metu. Tada atsiranda samanja džnjana ir įvyksta objekto ryšio su vieta erdvėje sunaikinimas. Kai kyla savybės idėja, įvyksta savybės sunaikinimas dėl objekto ryšio su erdvės vieta nutrūkimo".
Trečiasis atvejis substancijos sunaikinimas (irgi trys etapai): "Kai atsiranda judėjimas materialaus objekto, esančio tolumo substratu, dalyje, ta dalis atsiskiria nuo kitų dalių ir kartu atsiranda apekša-buddhi. Tada, kartu su sujungimo nutrūkimu, įvyksta jo sunaikinimas ir tolumo atsiradimas. Tada sujungimo nutrūkimas sukelia substrato sunaikinimą ir dėl šio sunaikinimo joje glūdinčios tolumo savybės sunaikinimą".
Iš šių teiginių dar sunku susidaryti pilną vaišešikos psichologijos sampratos vaizdą tam reikia panagrinėti ir kitus tekstus. Tačiau šių pavyzdžių tikslas buvo kitas parodyti vaišešikų mąstymo stilių, jų smulkmeniškumą atidžiai peržvelgiant, kas po ko seka. Laikas pasirodo esąs akimirkų (kšanų) seka, o erdvė taškų, kuriuose vyksta susijungimai ir atsijungimai, sankaupa. Tokia "akimirkos" svarba dar labiau išreikšta budizme: jame kšana ir laiko, ir būties akimirka.
Pagrindinis erdvės ir laiko skirtumas pasireiškia jų santykyje su judėjimu. Empirinė erdvė visada statiška.Empirinis laikas glaudžiai susijęs su Saulės sukimusi, mentalinių darinių kitimu, materialių objektų judėjimu. Laiko ir judėjimo sąryšis leido budistams pareikšti, kad vaišešikoje laikas nėra savarankiška substancija, o tokia tėra tik Saulės judėjimas aplink Meru. Šridhara tad pabrėžia: "Erdvė, laikas ir akaša nejuda skirdamiesi nuo to, kam būdingas judėjimas".
Vėlesnė polemika su budistais tęsėsi. Kai kurie iš njaja, pvz., Džajanta, net padarė išvadą, kad erdvė ir laikas suvokiami jutimų organų: nes suvokdami daiktus ir reiškinius, erdvę ir laiką suvokiame kaip jų papildinius. Galų gale imta laiką tapatinti su akaša, erdve (diku) ir atmanu.
Literatūra:
- B. Faddegon. The Vaisesika System, 1969
- E. Frauwallner. History of Indian Philosophy, vol.2, 1973
- S. Shayer. Contribution to the Problem of Time in Indian Philosophy, 1938
- S. Bhaduri. Studies in Nyaya-Vaisesika Metaphysics, 1947
- Encyclopedia of Indian Philosophies. The tradition of Nyaya-Vaisesika up to Gangesa, ed. by K. H. Potter, 1977
- Padarthadharmasamgraha of Prasastapada with Nyaya-kandali of Sridhara, 1903-1915
Vaišešikos istorija
Laiko fenomenas
Graikų ir vaišešikos atomizmas
Laikrodžiai mūsų kūne
Kelias link Vedantos
Advaita Vedanta principai
Adi Šankara gyvenimas
Linksmojo mokslo pamokos
Reinkarnacija ir Atmanas
Įvadas į Vedantos principus
Senoji Indijos istorija
Laiko vertė ir matas
Kaip suprantu indų filosofiją?
Specialioji reliatyvumo teorija
Erdvės ir laiko sampratos transformacija
Neapibrėžtumas, tikimybė ir prognozė
Kibernetikos istorijos etiudai, V. Nalimovas
K. Jungas ir alchemijos atgimimas
Filosofijos atsiradimo problematika
Jugos kosmologinės eros
Patandžali joga
Kur randasi siela?
Budizmas Kinijoje
Sankhjos sutros
Filosofijos skyrius
Mitologijos skiltis
Vartiklis