Filosofijos istorija
Vaišešikos mokyklos gamtos filosofija
Skaitykite: Vaišešikos istorija
Vaišešika: Atomai (paramanavas)
Didžiosios stichijos, mahabhutos
Šankara ir vaišešikos atomizmas
Graikų ir vaišešikos atomizmas
Vaišešika: Erdvė ir laikasJudėjimas (karma)
Vaišešikoje judėjimas, savarankiška mąstymo kategorija, apimanti realius procesus, netiko nei kaip substancija, nei kaip savybė. Pažiūrėkime jį iš nutrūkstamumo-nenutrūkstamumo problemos pusės. Kraštutinį diskretiškumo variantą pateikia budistinė kšanikavada***), pagal kurią tarp dviejų judesio momentų (kšanų) randasi griežta riba kiekvieną akimirką daiktas tarsi tveriasi iš nauja. Puikiu tokio požiūriu pavyzdžiu tinka šviesos sklidimo iliuzija kai paeiliui įsižiebia lempučių girlianda. Tame nėra ne tik judesio, bet net ir judančio objekto. Tad budistai judesį suvokė kaip nuolatinę ramybės būsenų ir daiktų atsiradimo kaitą. Nenuostabu, kad jie jį vadino vikalpa, t.y. žmogaus proto dariniu, neturinčiu analogų tikrovėje. Tai buvo svarbus argumentas sąvokų, gaunamų per tiesioginę juslinę patirtį, santykinumui, tuštumai (šunjata) pagrįsti. Tad ir judėjimas nejudrumo momentų virtinė. Vaišešikai į tokią sampratą bandė įterpti ir nepertraukiamumo aspektą, t.y. perėjimą iš vienos kšanos prie kitos.
Tad Kanada*) judėjimą (karma) įtraukė į ontologinių kategorijų, padarthų, egzistuojančių nepriklausomai nuo žmogaus, sistemą: Objektai tai substancijos, savybė - judėjimas. Kanados užsiminimus apie judėjimą, išbarstytus po Vaišešika sutra, Prašastapada**) pakomentavo skyriuje Judėjimas. Tarp savybių, bendrų visiems objektams, jis išskiria: Jis susijęs tik su viena substancija; akimirksniu; būdingas tik riboto dydžio substancijoms; neturi savybių; sukeliamas sunkio, takumo, pastangų ir sujungimo; priešinga savo pasekmės sujungimui; yra nepriklausoma sujungimo ir atjungimo priežastimi; yra nebūdinga priežastis; sukelia pasekmes, būdingas ir jo paties substratui, ir kitiems; nesukelia to paties tipo, kaip yra pats, pasekmės; priklauso nustatytai klasei; skirtumą [tarp 5 judesio klasių] sudaro [skirtingumai] krypčių, kuriomis pasireiškia pasekmės.
Aptarkime atskiras savybes:
Susijęs tik su viena substancija - Judėjimas nėra bendra pasekme [kai kurio judesių kiekio] dėl nebuvimo [daugiau nei vienos substancijos]. Taigi, viename substrate negali būti dviejų tipų judėjimų. Kiek skirtingą aiškinimą pateikia Šridhara: Vienoje substancijoje negali būti dviejų skirtingų judėjimų, nes kitaip jie neutralizuoja vienas kitą.
Akimirksniu (kšanikam; kšana laiko atomas) kartais manoma, kad ši sąvoka perimta iš sarvastivados budistų, nors gali būti, kad būties momentiškumo sąvoka buvo įsišaknijusi dar iki budizmo. Anot vaišešikų, judėjimas virtinė kšanų, kurioje kiekvienoje jis prasideda ir baigiasi.
"Būdingas tik riboto dydžio substancijoms" (murti) kalbama apie 4 mahabhutas (žemė, vanduo, ugnis ir oras) bei manasą, turinčius atomistinę struktūrą. Mat judėti tai atsijungti iš vienos vietos ir vėl prisijungti prie kitos. Visur prasiskverbiančios ir beribės substancijos (kaip akaša, erdvė, laikas ir atmanas) bet kuriuo momentu yra susijungę su visais erdvės tašku, todėl judėti negali.
"Neturi savybių " (agunam) tai reiškia, kad visos savybės priklauso ne jam, o substancijos, tame tarpe erdvei (kalbant apie kryptį) ir laikui (kalbant apie greitį).
"Sukeliamas sunkio (gurutva), takumo (dravatva), pastangų (prajatna) ir sujungimo (samjoga)" pastebimos priežastys: "fizikinės" sunkis ir takumas, "psichinės" pastangos ir "mechaninės" sujungimas.
"Priešinga savo pasekmės sujungimui" judėjimas nesukelia judėjimo ("Nežinomas judėjimas, sukeltas judėjimo"), nes judėjimo pasekme tegali būti nejudrumo būsena.
"Yra nepriklausoma sujungimo ir atjungimo priežastimi" (nirapekša karana) tik judėjimas yra tų veiksmų su erdvės taškais priežastimi.
"Yra nebūdinga (asamavaji) priežastis " yra išskiriamos trys priežasčių rūšys: būdingos, nebūdingos ir instrumentinės.
"Sukelia pasekmes, būdingas ir jo paties substratui, ir kitiems" sukelia vietos pasikeitimus ir judančio daikto bei su juo kontaktuojančių kitimą.
"Nesukelia to paties tipo, kaip yra pats, pasekmės" Šridhada paaiškina: "jei vienas judėjimas sukeltų sau tapatų judėjimą, tai jis truktų amžinai", kas, vaišešikų požiūriu, yra visiškas absurdas, nes net dangaus šviesuliai turės sustoti atėjus pralajai, kosminei nakčiai.
"Priklauso nustatytai klasei (džati)" bet kurį judėjimą vaišešikai priskirdavo vienai iš klasių.
"Skirtumą sudaro [skirtingumai] krypčių, kuriomis pasireiškia pasekmės" klasifikavimo pagrindą sudaro judėjimo kryptis (dikas). Išskiriamos tokios klasės: metimas aukštyn (utkšepana), metimas žemyn (avakšepana), suspaudimas (akunčana), išplėtimas (prasarana), šiaip judėjimas (gamana). Paskutinėje klasėje išskiriama sukimasis (bhramana), tėkmė (sjanda), vibracija (spanda), kritimas (patana), įėjimas (praveša) ir daug kitų judėjimo tipų.
Įdomu, kad klasių pavadinimai susiję su kūno judėjimu: kšip mesti; gam eiti. Tačiau Prašastapada su kūnu sieja tik pirmas dvi klases, o kitose judesys vyksta mechaniškai per atsijungimus-susijungimus. Vėlesniuose komentaruose į gamana klasę įtraukiami ir gamtos reiškiniai: garavimas (arohana), skysčių tekėjimas augalų kapiliarais (abhisarana) ir pan. Pirmose 4 klasėse judesys nepriklauso nuo stebėtojo, o gamanoje judėjimo kryptį nustato stebėtojas. Šią Prašastapada dar suskirsto į "sąmoningus" ir "nesąmoningus" judesius. "Sąmoningus" skirsto į tris tipus: 1) kūno organų ir su jais susijusių daiktų judesiai; 2) daiktų metimas; 3) katapultuotų daiktų judėjimas (pvz., šūvis iš lanko).
"Pas norintį aukoti, skaityti ar dirbti žemę, kai jis nori pakelti ar nuleisti ranką, atmane, užimančiame rankos sritį, atsiranda spaudimas. Šio spaudimo, o taip pat sunkio, sukeltas atmano ir rankos sujungimas vienu metu sukelia judesį rankoje bei kitose kūno dalyse".
Žmogaus sukeltas tolesnis kūno judėjimas perteikia specialią judančių kūnų savybę, vadintą samskara. Tačiau, matyt, paplitęs sąvokos (kaip ir jos atmainos "vega") vertimas kaip "impetusas" nevisai tikslus. Viduramžių mąstytojai impetusu vadino ypatingą jėgą, kylančią judančiame kūne. Skirtingai nuo peripatetinės teorijos apie terpės vaidmenį perduodant judesį, impetuso šalininkai judėjime įžvelgė pačių daiktų savybę, užtikrinančią daikto judėjimą neveikiant judinančiai jėgai. Anot A. T. Grigorjano, impetuso teorija "neįtvirtino ir negalėjo įtvirtinti inercijos sąvokos, nors ir turėjo savaiminio judesio užuomazgas". Skirtingai nuo Niutono, impetusas buvo suvokiamas kaip pradinės judinančios jėgos "likutis", o inercija yra daikto būsenos (ramybės ar judėjimo) "likutis".
Samskarą (pažodžiui, "atsigaminimo savybė", iš "sam" pats, "kar" daryti) Prašistapada skirsto į tris rūšis: vega greičio arba judesio smarkumo atsigaminimas; bhavana mentalinių būsenų atsigaminimas; sthitisthapaka ankstesnės formos atsigaminimas (elastingumas). Tad samskara gali būti suvokiama kaip tam tikros būsenos išsaugojimas ir tuo ji artimesnė inercijai, o ne impetusui.
Antras tipas daiktų metimas: "Kai kyla noras pakelti ranka laikomą ietį, tada rankoje atsiranda trauka iečiai. Tai pritraukimo noras patenkinamas, atsiranda noras mesti ją tolyn ar aukštyn, toli ar arti. Tada kyla to noro sukelta pastanga, dėl kurios atsiranda rankos ir ieties sujungimas; jis vadinamas 'nodana' [netamprus smūgis]. Nodana sukelia samskarą, o ši dar eilę judesių, po kurių ietis atitrūksta nuo rankos. Atitrūkimas nutraukia nodaną, o samskara užtikrina ieties skrydį aukštyn ar žemyn, horizontaliai ar vertikaliai, toli ar arti pagal padarytas pastangas, kol ietis nenukris ant žemės".
Taigi, galima daryti išvadą, kad samskara yra grandis užtikrinanti diskretinio judėjimo nenutrūkstamumą. Tačiau judėjimas nelaikytas amžinu. Todėl ir samskara neveikia amžinai. Jos nutrūkimo priežastį Prašistapada vadino "sujungimo pasipriešinimas įvairioms substancijoms". Į trikdžių sąrašą įtrauktas ir oras.
Trečias "sąmoningo" judėjimo tipas: "Atletas kaire ranka ima lanką, o dešine strėlę, ją priglaudžia prie templės, pirštais prilaikydamas strėlę, templę ir lanką. Tada jam kyla noras, lydimas pastangos, štempti lanką kartu su strėle ir temple. Dėl šios pastangos atmano ir rankos susijungimas joje sukelia trauką. Tuo pat metu, veikiant tai pastangai, rankos, strėlės ir templės sujungimas sukelia templės bei lanko judėjimą. Kartu vėl, dėka rankos, strėlės ir templės sujungimo, priklausančio nuo minėtos pastangos, templės sujungimas su dviem lanko galais sukelia du judesius abiejuose lanko galuose. Įtempęs templę iki ausies, [atletas galvoja]: 'toliau įtempti templės negalima'. Veikiant šiai minčiai nutrūksta lanko įtempimo pastanga. Atsiranda noras paleisti templę, lydimas pastangos, kurios dėka atmano sujungimas su pirštais sukelia judesį, paleidžiantį templę; iš šio atsijungimo kyla jų sujungimo pašalinimas. Kadangi sujungimas pašalintas, nėra kliūčių lanko elastingumo veikimui, kurio dėka lenktas lankas grįžta į pradinę būseną. Tada tas [elastingumas], priklausantis nuo samskaros, sukeltos lanko ir templės sujungimo, sukelia templės ir strėlės judesį. Judėjimas pats sukelia samskarą templėje, kuri duota postūmį. Pirmas strėlės judesys, sukeltas to postūmio, sukelia samskarą strėlėje. Ir tos samskaros ir postūmio kyla eilė judesių, iki pat strėlės ir templės atsiskyrimo. Atsiskyrimas nutraukia postūmio veikimą, ir tolimesnį strėlės skrydį užtikrina samskara. Tai trunka tol, kol strėlė nukrenta ant žemės".
Kritimą (patana) Prašastapada laiko atskira judėjimo rūšimi: Sunkis būdingas žemei ir vandeniui. Nesant sujungimo, pastangos, vegos, vien tik sunkio dėka, sukelia judesį tai ir yra kritimas Taigi, jis prasideda, kai daiktas (pavyzdyje - strėlė) netenka samskaros. Tačiau kritimas sukuria nuosavą samskarą: Pirmas [krentančio kūno] judesys dėl sunkio, o antras ir tolimesni sunkio ir samskaros
Bendra sąmoningiems judėjimams, visų pirma, motyvacija, apibrėžianti pastangų dydį, o taip pat laikiniai ir erdviniai judėjimo parametrai; antra, etapai, besikeičiantys automatiškai samskaros dėka; trečia, diskretinis judėjimo pobūdis, kai kiekvienas judėjimo momentas išreiškiamas atsijungimo ir prisijungimo veiksmais; ketvirta, judėjimo diskretiškumą jungia samskara.
Nesąmoningiems judesiams, vykstantiems be žmogaus dalyvavimo, priskiriama 4 didžiųjų stichijų judėjimai tiek bendri, tiek specifiniai. Bendrieji: samskaros tipai vega ir elastingumas; specifiniai: kritimas bei takumas. Paskutinysis skaidomas į natūralų vandens takumą ir dirbtinį takumą žemės (kalbama apie aliejų, kuris, laikyta, susideda iš žemės atomų) bei ugnies (metalų ir brangakmenių). Vėjui ir orui būdingas judėjimas pranos forma. Budrumo būsenoje ji priklauso nuo sąmoningos valios, o sapnų būsenoje prana gyvybės apraiška (dživa).
Ugnies judėjimas aiškintas esant ypatingai nematomai jėgai adrišta: atomų judesiai sutvėrimo pradžioje, liepsnos kilimas aukštyn, horizontalus vėjo judėjimas, vagies suradimas naudojant akmenį, magneto trauka ir pan. Taigi galima išskirti bent tris adrištos prasmes: kosmologinę, fizikinę, etinę (dharmos-adharmos sinonimas).
*) Kanada indų išminčius ir filosofas, Vaišešikos mokyklos įkūrėjas, Vaišešikas-sutra (arba Kanada-sutra) autorius, mokymo apie anu (atomus) pradininkas. Kada gyveno ir gyvenimo detalės nežinoma; išliko informacija, kad vadintas ir Kašjapa, kas rodo jo kilmę iš senos brahmanų giminės. O taip pat Kanada (Kanabbakša) reiškia atomų rijiką ir taip pravardžiuojama jo sistema.
Kanados įkurta mokykla bandė paaiškinti Visatos sukūrimą ir egzistavimą pasiūlydamas atomistinę teoriją. Viskas daloma, tačiau ne be galo ir privalo egzistuoti mažiausiosios esybės (parmanu), kurios amžinos. Jos įvairiais būdais sąveikauja formuodamos sudėtingesnes substancijas. Jis derino šias koncepcijas su Atmano išvystydamas ne-teistinę mokšos versiją. Tai viena ankstyviausių realistinių ontologijų pasaulyje. Ji padarė didelę įtaką kitoms induizmo mokykloms ir vėliau artimai susijusi nijaja.
**) Prašastapada - senovės Indijos, maždaug 6 a. pr.m.e. antrosios pusės, filosofas, parašęs Padartha-dharma-sangraha (Materijos savybių rinkinys) ir komentarus Kanados Vaišešika sutrai (Prašastapada Bhasya), kuriuose aptaria judėjimo klausimus (prašasta reiškia pagirtiną). Jis prie 17-os Kanados gunų pridėjo dar 7-ias: gurutva (sunkis), dravatva (takumas), sneha (klampumas), dharma (nuopelnas), adharma (nuobauda), shabda (garsas) ir samskara (geba, savigeba). Jis aptaria suvokimo tipą, atitinkamą esybės formos (svarupa) paprastą intuiciją (aločana), esančią nediferencijuotos (avibhktam) visumos, kylančios iš jos konkrečių universalijų, suvokimu. Jis teigė, kad determinantai yra objektyvios tikrovės dalys, o jų konceptualūs tarpusavio ryšiai nėra subjektyviomis funkcijomis. Prašastapada aprašo žemės, vandens, oro ir ugnies išnykimą (ištirpimą), tačiau neliečia erdvės, nes erdvė nėra atomistinė. Į susijungimus ir išsiskyrimus jis įtraukia aukščiausiąją valią arba tvarką, kaip visuotinio išnykimo principą, įveikiantį natūralią atomų karmą. Jo Prašastapada Bhasya iš tikro net ne komentarai, o atskiras vaišešikos principų išdėstymas, tapęs tolimesnių komentarų šaltiniu.
***) Kšanikavada - budistinė momentiškumo doktrina (Pratityasamutpada modifikacija), teigianti kad visi visatos įvykiai yra šios akimirkos, t.y., kad priežastis ir pasekmė įvyksta akimirksniu ir tarp jų nėra jokio tarpo (taigi, įvykiui nutikus, priežasties nebelieka, tai vadinama ksanika). Panaši mintis (Svabhavoparama) išreikšta ir Ajurvedoje, pagal kurią destrukcijos procesas prasideda be jokios priežasties.
Hemacandros Trisastisalakapurusacaritra (11 a.) Šatamatis taip ją paaiškino karaliui Mahabalai (ankstesnei Rsabha inkarnacijai): Nėra kitos sielos išskyrus šios akimirkos kategorijų juslinių objektų apgaulingą žinojimą. Doktrinos apie objektų pastovumą šaltiniu yra iš atminties gautas žinojimas. Tad praeities ir dabarties momentų vienybė aiškiai klaidinga.Literatūra:
- B. Faddegon. The Vaisesika System, 1969
- C. Chatterji. Science of Motion in India// Indo-Ancian Culture, vol.19, no 3, 1970
- Upaskara on Vaisesika-Sutras
- E. Frauwallner. History of Indian Philosophy, vol.2, 1973
- Padarthadharmasamgraha of Prasastapada with Nyaya-kandali of Sridhara, 1903-1915
- Encyclopedia of Indian Philosophies. The tradition of Nyaya-Vaisesika up to Gangesa, ed. by K. H. Potter, 1977
- S.N. Sen. Prasatapada's Impetus Theory//Congress international des Sciences, 1968
- B. Seal. The Positive Sciences of the Ancient Hindus, 1958
Mandana Mišra
Vaišešikos istorija
Laiko fenomenas
Vaišešika: erdvė ir laikas
Šankara ir vaišešikos atomizmas
Graikų ir vaišešikos atomizmas
Advaita Vedanta principai
Adi Šankara gyvenimas
Reinkarnacija ir Atmanas
Įvadas į Vedantos principus
Kaip suprantu indų filosofiją?
Džainizmo filosofinės prielaidos
H. Hesė. "Faustas" ir Zaratustra
Savamokslis dailininkas Henri Ruso
Filosofijos kilties problematika
Indijos filosofijos sistemos
Senieji sankskrito raštai
Mikės Pūkuotuko dao
Kelias link Vedantos
Senoji Indijos istorija
Patandžali joga
Džidi Krišnamurti
Ką nutyli būgnai?
Budizmas Kinijoje
Sankhjos sutros
Filosofijos skiltis
Vartiklis