Filosofijos istorija
Vaišešikos mokyklos gamtos filosofija
Skaitykite: Vaišešikos istorija
Atomai (paramanavas)
Erdvė ir laikas
Vaišešika: Judėjimas (karma)
Šankara ir vaišešikos atomizmas
Graikų ir vaišešikos atomizmasDidžiosios stichijos, mahabhutos
Vaišešikos gamtamokslinė prigimtis labiausiai išryškėja mokyme apie mahabhutas, didžiąsias stichijas arba kosminius pirminius elementus kuris savo kilmę ima iš upanišadų ir Indijos epų. Buvo ginčijamasi, kurias iš Kanados išvardintų 9 substancijų laikyti mahabhutomis. Dauguma (įskaitant Gautamą ir Prašastapadą) manė, kad reikia imti mahabhutas, kurios koreliuoja su visais jutimų organais žemę, vandenį, ugnį, orą ir akašą (kaip koreliuojančią su klausa). Visos jos turi bendrų savybių, tačiau turi ir po vieną specifinę (višeša guna).
Anot Prašastapados, žemei būdinga spalva, skonis, kvapas, galimybę būti apčiuopiamai, kiekis, apimtis, nuotolis (nuo kitų substancijų) bei tolumas, artumas, sunkumas, takumas ir saskara. Žemės spalva įvairuoja; veikiama ugnies ji gali keistis (pilupakavada koncepcija), o skonis yra rūgštus, kartus, sūrus, saldus, prėskas, aštrus. Apčiuopiama ji gali būti kieta, minkšta ir net taki. Takumą jai suteikia vandens atomų priemaiša (pvz., sviestas). Išskirianti žemės savybė yra kvapas jokia kita gryna stichija šios savybės neturi.
Vanduo pasižymi balta spalva, saldžiu skoniu, ji klampi ir (ledo ar sniego pavidalu) šalta. Kitas spalvas ji gauna su žemės atomų priemaiša. Specifinė vandens savybė yra skonis bet dėl jos (ypač saldumo) vaišešiką kritikavo [nurodydami cukrų]. Šridhara į tai atsakė, kad kitokio skonio vanduo negali būti (tad lieka tik saldus), o dėl jos saldumo lyginant su cukrumi, tai tik kitoks saldumo laipsnis.
Specifinė ugnies savybė yra balta ir spindinti spalva. Kiek glumino ugniai priskiriamas takumas. Komentatoriai aiškino, kad tai būdinga išlydytiems metalams, tarkim auksui (kurį, su nuoroda į Vedas, laikė ugnies substancija, nes kiti žemiškieji kūnai ugnyje tiesiog sudega).
Oro prijungimą prie mahabhutų įtakojo vėjo reiškinys. Be to, ant kažko laikosi debesys juk, jei nebūtų jokios substancijos, tai jie tiesiog nukristų. Bet argumentai buvo silpni ir Viomašiva suabejojo jo tikrumu. Specifinė oro savybė yra būti apčiuopiamu. Kadangi toks jutimas egzistuoja, tai jis gali būti būdingas tik orui (tarp kitų stichijų).
Prašastapada atskiria dvi mahabhutų formas:
1) priežasties (karana) susiskaidymą į atomus kosminės nakties metu ir pasaulio tvėrimosi pradžioje;
2) pasekmės (karja) iš atomų sudarytiems sudėtingiems dariniams. Šie toliau, savo ruoštu, skirstomi į tris poklases: kūnus (šarira), jutimų organus (indria) ir objektus (višaja).Kūnai.
Tai organinės būtybės, daugiau ar mažiau sudvasintos. Kanada žemiškuosius kūnus skirstė į pagimdytus (jonidža) ir nepagimdytus (ajonidža); antrieji sukuriami atomų veikiant kilniems adrištams (dievai arba riši) arba nedoriems adrištams (vabzdžiai). Dievų ir didžiavyrių kilmė ne per gimimą paimta iš senosios džanmadujhi tradicijos kančia, susijusia su gimimu. Laikoma, kad embrionas moters kūne, turi prisiminimus apie ankstesnius gyvenimus. Tačiau kimimo metu atsirandantys kentėjimai tuos prisiminimus sunaikina ir gimsta kūdikis be praeitų gyvenimų atminties. Tad dievai ir riši išsaugo tą atmintį ir gali nuspėti kitų žmonių likimą.Jau Kanados sutrose buvo klausiama, iš kiek elementų sudarytas žmogaus kūnas. Jis gynė "grynai žemišką" jo prigimtį, aiškindamas, kad jei į jį įeitų nematomos stichijos (oras ar akaša), tada pats kūnas būtų nematomas. Kita vertus, jei būnas, tarkim, būtų sudarytas iš penkių stichijų (kurios turi savo specifinius spalvą, skonį ir jutimus), tada jis irgi turėtų pasižymėti skirtingomis spalvomis, jutimais ir t.t. Tačiau visi kūnai vienodi pagal spalvą, skonį ir jutimus.
Vandens kūnai būna tik negyvavedžiai. Tai mitinės būtybės Varunos (kosminių vandenų valdovo) karalystėje. Dėl že,ės atomų priemaišų, jie junta malonumą ir skausmą, taigi įsisuka į sansaros ratą. Ugnies ir oro kūnai irgi mitiniai paklūstantys sansarai. Jie gyvena atitinkamai Surjos (Saulės) ir Marutų (vėjų) pasauliuose.
Jutimo organas.
Vaišešikos išskirtinumas buvo jutimų organų, indrijų, atskyrimas muo kūnų. Indrijos sudarytos iš įvairių stichijų: žemė duoda uodimo organą, vanduo skonio, oras apčiuopimą, akaša klausą. O ugnis užtikrina regą ir jutimą, dvi ugnies apraiškas šviesą ir šilumą. Jos abi neatskiriamos, tačiau gali būti apreikštos arba neapreikštos. Taip liepsna kartu matoma ir pajaučiama, verdančio vandens karštis tik pajaučiamas, tačiau nematomas, o Mėnulis tik matomas, tačiau nepajaučiamas. Tik šviesa susijusi su rega. Tai šviesą nešanti substancija apie akies lėliukę. Jos šviečiamumas nevisada išreikštas, bet jį galima pastebėti naktį kai kurių gyvūnų akyse. Pats matymas vyksta taip: akies spindulys, sudarytas iš ugnies atomų, "pačiumpa" objektą tiesiogiai prisiliesdamas prie jo (kaip ir kiti jutimų organai).Objektas.
Šiai poklasei priklauso neorganinės kilmės objektai. Prie žemiškųjų objektų Prašastapada priskiria molį ir gaminius iš jo (plytas ir pan.), akmenis (mineralus ir brangakmenius), augmeniją (gėlės, medžius); prie vandens objektų upes, vandenyną, Mėnulį [anot indų, Mėnulis tai indas, tai prisipildantis vandens, tai išsenkantis]; ugnies objektų žemiškąją, dangiškąją ir žarnyno ir mineralų ugnį. Žemiškoji ugnis suryja žemiškuosius produktus, kaip malkas, sausus lapus ir pan. Tai laužo ugnis, kurios kaitra leidžia lydyti metalus ir vašką, degti keramiką, ruošti maistą. Dangaus ugnis minta vandens kuru ir egzistuoja kaip Saulė, žaibai ir pan. Pastebėkite, kad vaišešikoje nepriešpastatoma ugnis ir vanduo, nors vanduo ir gesina ugnį, o ugnis pajėgi išgarinti vandenį. Matyt, tam įtaką padarė mitologijos motyvai.Žarnyno ugnis, suteikianti galimybe regėti bamba, skirta virškinimo valdymui; ją maitina žemės ir vandens atomai. Oro stichijos objektai tai pats oras, vėjas ir kvėpavimas, esantys penkių tipų: prana, pereinanti burną ir šnerves, apana, besirandanti išeinamojoje žarnoje ir padedanti pašalinti vandenį iš organizmo, samana į skrandį tiekianti žarnyno ugnį. udana, išlaikanti stuburą vertikalioje padėtyje, vjana, persmelkianti visą kūną.
Paskutinįjį jutimų organų pavadino akaša; peržvelgsime jos ryšį su garso sklidimu. Skirtingai nuo kitų mahabhutų, ji neturi nei kūno formos, nei objekto formos, o tik organo formą: dalis akašos yra ausyje ir perduoda garsą.
Dėl garso prigimties vaišešika ginčijosi su mimansa. Didžiausias prieštaravimas buvo tame, kad pirmieji ją laikė savybe, o antrieji substancija; iš pagal šiuos tai buvo Vedų tekstų autoriteto pagrindas, t.y. žodis buvo ontologinis reiškinys, turėjęs savarankišką ir nuo žmogaus nepriklausomą egzistenciją. Žodžiai laikyti egzistuojantys amžinai. Tuo tarpu Kanada tvirtina, kad garsas negali būti nei substancija, nei vyksmu, o tėra tik savybė: "[Garso], nors jis ir savybė, panašumas į judėjimą tame, kad jis liaunasi". Tačiau tuo Kanada atmeta ir Vedas (šruti), kaip patikimą pažinimo (pramana) šaltinį.
Išplėtotas garso priskyrimas akašai pateikiamas Prašastapados Bhašėje: "Garsas nėra juntamų substancijų [t.y. žemės, vandens, ugnies ir oro] specifine savybe, nes prieš jo suvokiamą pasireiškimą nėra jokių substancinių priežasčių, kadangi jis nelygus savo šaltiniui [nes platesnis], priimamas kitose vietose, o ne tik šaltinyje. Negalima nagrinėti garso, kaip atmano savybės, nes garsas suvokiamas išoriniu organu [o atmano savybės vidiniu manasu]". Toliau įrodinėjama, kad garso negalima priskirti nei erdvei, nei laikui, nei manasui. Komentatorius teigia: "Garsas suvokiamas ausimi, yra akimirkos reiškinys ir sunaikinamas savo pasekos bei priežasties, taipogi ir tuo, ir tuo; susidaro per susijungimą, atsijungimą ir kitu garsu, turi ribotą plitimą; sukeliamas vienarūšių ir nevienarūšių priežasčių".
Toliau Prašastapada vardija garso rūšis- artikuliuota žmogaus kalba (varna) ir neartikuliuoti triukšmai, bildesiai ir pan. (dhvani). Nuodugniai nusakomi artikuliuotų garsų atsiradimo etapai: a) atmano ir manaso susijungimas veikiant atminčiai; b) noras ištarti garsą; c) pastangos; d) atmano susijungimas su oru plaučiuose; e) oro išėjimas iš plaučių; f) oro kilimas ir atsitrenkimas į gerklas; g) oro susijungimas su artikuliacijos organais; h) akašos susijungimas su artikuliacijos organais; i) garso atsiradimas. Toliau garsas perduodamas ne oru, o akaša (tai dar vienas skirtumas nuo mimansos, teigusios garso sklidimą oru)..
Neartikuliuoti garsai susidaro arba per susijungimą (pvz., būgno su pagaliukais) arba per atsijungimą (pvz., perlaužiant bambuką).
Račiau kaip vienoje vietoje atsiradęs garsas gali būti išgirstas kitoje? Mimansa laikė, kad garsas visur esantis, o jo išgirdimas priklauso nuo klausos organo buvimo. Jei jo nėra, garsas lieka neapsireiškusioje būsenoje. Tuo tarpu Prašastapada pabrėžė, kad garso pasklidimas yra ribotas, taigi randasi tik tam tikroje akašos dalyje. Be to, vaišešikoje juslinis pojūtis visada tik tiesioginis indrijos ir objekto susidūrimas. Kaip tada garsas išgirstamas per atstumą be tiesioginio kontakto? Tai ir užtikrina akaša, esanti tarsi tarpinė substancija.
Garso sklidimą Prašastapada iliustruoja vandens ratilų pavyzdžiu vienas ratilas, išnykdamas, gimdo kitą ir t.t. Tai, pirmiausia, parodo garso diskretiškumą garsas sklinda su trūkiais, išnykdamas ir vėl atsirasdamas.
Tačiau žmoguje yra dar kažkas, nepriklausantis nei kūnui, nei indrijoms tai turinti sąmonę siela. Būtent ji veikia "karmos rate". Sielų visuma nusako moralinę pasaulio būseną. Jei laikytis idėjos, kad pasaulis vystosi siekdamas vystyti moralinį įstatymą, dharmą, tai išryškėja ir etinis mikro ir makro pasaulių izomorfizmo aspektas.
Dharma pereina per visus žmonių darbus (per čia ryšis su žmonių karma), kurių rezultatai atsispindi prigimtiniuose ir kosminiuose procesuose. Neatsitiktinai dharmos nuopuolis kiekvieno ciklo pabaigoje sukelia pralają*) kosminės nakties laikotarpį, kurio metu pasaulis subyra į sudedamąsias dalis, o sielos raško savo poelgių vaisius. Toks bendras kosmologijos vaizdas. Anot Prašastapados, pasaulis vystosi tarsi Mahašvaros (Didžiojo Išvaros, pasaulio valdovo) prižiūrimas. Kai dharma per laiką "išsenka", Išvaros valios pastangomis nutrūksta adrištų veikimas, kad žmonių sielos, išvargusios nuo begalinių atgimimų, galėtų pailsėti. Tai vyksta taip: adrištai, įsikūrę sielose, paveikia atomus, sukeldami (nustatyta tvarka: žemės, vandens, ugnies ir oro) jų atsijungimus kūnuose ir jutimų organuose. Prasideda pralaja, trunkanti 100 m., kai atomai yra atsiskyrę, o sielos prisimena savo gerus ir blogus poelgius. Pralajos pabaigoje Išvara vėl atnaujina adrištų veikimą. Šie, savo ruoštu, sukelia judesį vėjo atomuose, kurie, jungdamiesi į diadas ir triadas danguje sukelia baisų vibruojantį vėją (dodhiumana). Jo centre iš vandens atomų susidaro milžiniškas nuolat tekantis vandenynas (poplujamana). Tada iš žemės atomų susidaro milžiniška žemės masė (samhata), o šios centre iš ugnies atomų plyksteli milžiniška liepsna, skleidžianti nepaprastai stiprią šviesą. Tada Mahešvata, sumaišęs žemės ir ugnies atomus, padaro milžinišką auksinį kiaušinį, iš kurio atsiranda visi pasauliai ir keturveidis Brahma. Proto pastangomis Brahma tveria Pradžiapatį, žmonių guminės protėvį, o iš savo kūno dalių keturias varnas.
Tik pasaulio atsiradimo ir susinaikinimo idėja vaišešikoje atsirado ne iš karto. Sutrose 5 tai nėra jokios užuominos. Tačiau Prašastapados laikais pasaulio sutvėrimo klausimas tampa filosofiniu poreikiu.
*) Pralaja (sanskr. išskydimas, išnykimas) - induizmo kosmologijoje visuotinis išnykimas, pasaulio pabaiga, įvykstantis kiekvienos jugos pabaigoje. Su tuo metu paprastai siejamas Šyvos veikimas. Puranuose pralaja nupasakojama kaip visuotinis gaisras, po kurio kyla didelis tvanas, pasaulis sugrįžta į pirminį chaosą, iš kurio vėl prasidėti kūrimas. Po pralajos prasidėjęs neapreikšties laikmetis vadinamas Brahmos naktimi, kuri trunka 4,32 mlrd. m.
Dar išskiriamos pralaja ir mahapralaja (didžioji pralaja): pralajos metu sunaikinami tik žemutiniai pasauliai, o mahapralajos visas kosmosas. Mahapralaja įvyksta kas 100 Brahmos metų (311,04 trilijonų metų) kartu su Brahmos mirtimi, su kuria baigiasi mahajuga.
Sankja filosofijoje praraja reišia ne-egzistenciją, materijos būseną, kai 3 gunos (materijos principai) yra idealioje pusiausvyroje.Literatūra:
- B. Faddegon. The Vaisesika System, 1969
- Padarthadharmasamgraha of Prasastapada with Nyaya-Kandali of Sridhara, 1903-1915
- E. Frauwallner. History of Indian Philosophy, vol.2, 1973
- Encyclopedia of Indian Philosophies. The tradition of Nyaya-Vaisesika up to Gangesa, ed. by K. H. Potter, 1977
- U. Aroha. Motives in Indian Mythology, 1981
- A. K. Warder. Outlines of Indian Philosophy, 1971
- N. Bhattacarya. Cosmological Speculations in Ancient India// J. of the Oriental Institute, 1968, vol. 17, no 3
Sankhjos sutros
Kelias link Vedantos
Adi Šankara gyvenimas
Advaita Vedanta principai
Graikų ir vaišešikos atomizmas
Džainizmo filosofinės prielaidos
Reinkarnacija ir Atmanas
Jugos kosmologinės eros
Įvadas į Vedantos principus
Kaip suprantu indų filosofiją?
Senoji Indijos istorija
Laiko vertė ir matas
Demonai niekad nesnaudžia
Filosofijos atsiradimo problematika
Kinija: Konfucijaus mokymas
Linksmojo mokslo pamokos
Graikų filosofijos istorija
Patandžali joga
Budizmas Kinijoje
Trijų taisyklė
Filosofijos skyrius
Mitologijos skiltis
Vartiklis