Tibeto "Mirusiųjų knyga"
Apie Tibeto mirusiųjų knygą
Pradžia: Pirmoji knyga
Čikhai Bardo
Antroji knyga (Sidpa bardo)
|
[ Ankstesnis fragmentas: Čikhai Bardo ; sekantys frangentai: 2-4 dienos ; 5-6 dienos
Supažindinimas su Esmės bardo Trečioje Bardo pakopoje pradeda rodytis apgaulingi karminiai vaizdai. Labai svarbu, kad būtų skaitoma Čionyid Bardo didžioji akistata: ji turi didelę galią ir labai padeda. Tuo metu mirusysis gali matyti, kad jam skirti valgiai atidedami į šalį, kad kūnas nurengiamas, išvaloma jo miegamoji vieta1); jis girdi savo draugų ar giminių verksmą bei aimanas, ir nors jis juos gali matyti ir girdėti, kaip jie šaukia jį, bet jie negirdi mirusiojo balso, todėl jis nepatenkintas eina šalin. Tuo metu pasigirsta garsai, pasirodo šviesos ir spinduliai visi trys. Jie įvaro šiurpą, gąsdina ir labai vargina. Tuo išgyvenimo momentu turi būti suvedama akistaton su Bardo Tikrove. Šauk mirusįjį vardu ir paaiškink jam tiksliai ir aiškiai tai, kas po to vyksta: O kilmingasai, klausykis atidžiai ir nenukrypdamas: yra šešios Bardo pakopos, būtent: natūrali Baldo būsena, kai būnama įsčiose2); sapnų būvio Bardo3); ekstazinės pusiausvyros Bardo gilios meditacijos metu4); mirties akimirkų Bardo5); Tikrovės (pergyvenimo meto) Bardo6); sangsarinei egzistencijai atvirkščio proceso Bardo7). Jų yra šešios. Tu turi skirti visą dėmesį tam, su kuo aš suvesiu tave akistaton ir jo laikytis. O kilmingasai, dabar jau įvyko tai, kas vadinama mirtimi. Tu atsiskyrei nuo šio pasaulio, bet nesi vienintelis: (mirtis) ištinka visus. Nebūk įsikibęs į gyvenimą iš meilės ar įpročio. Net jei kabinsies į gyvenimą tik iš įpročio, neturėsi jėgų čia pasilikti. Tu nieko nelaimėsi iš to, išskyrus klaidžiojimą sangsaroje8). Nesikabink (prie šio pasaulio), nebūk silpnas. Prisimink brangiąją Trejybę9).. O kilmingasai, kad ir kokia baimė ar siaubas apimtų tave Čionyid Bardo būsenoje, neužmiršk šių žodžių. Laikydamas juos širdyje, ženk toliau. Juose yra svarbiausioji pažinimo paslaptis: "O kad aš, kai nežinomi Tikrovės išgyvenimai man čia pasirodo: 10)
Prisimindamas jų prasmę, kartok šias (eilutes) aiškiai ir kiekvieną kartą, kai jas kartosi, eik pirmyn, (o kilmingasai). To dėka kad ir kokie siaubingi ir baisūs vaizdai pasirodytų pažinimas tikras; neužmiršk jose glūdinčio gyvybiškai svarbaus meno. O kilmingasai, kai tavo dvasia skyrėsi nuo kūno, tu patyrei Grynos Tiesos spindesį, švelnų, spinduliuojantį, šviesų, neapsakomai nuostabų, spindintį, keliantį pagarbą, atrodantį kaip fata morgana, kuri plaukia nenutrūkstamoje srovėje ir virpėjime lyg pavasarinis gamtovaizdis. Tegu tai tavęs nebaugina ir negąsdina. Tai yra tavo tikrosios prigimties spindesys. Atpažink ją. Iš šio spindesio vidurio eina natūralus Tikrovės skambesys, aidėdamas kaip tūkstančiai vienu metu griaudžiančių griaustinių. Tai yra natūralus tavo tikrojo "Aš" skambesys. Tegu tai tavęs nebaugina ir negąsdina. Kūnas, kurį dabar turi, vadinamas įpročių12), arba iliuziniu, kūnu. Kadangi tu neturi materialaus mėsos ir kraujo kūno, jie tau negali, kad ir kas būdami skambesiai, šviesos arba spinduliai nieko padaryti: tu nepajėgus numirti. Visiškai pakanka žinoti, kad šie vaiduokliai yra tavo minčių formos. Atpažink tai kaip Bardo. O kilmingasai, jei tu dabar neatpažinsi savo minčių formų šitai tu galėjai atlikti žmonių pasaulyje medituodamas arba dievobaimingumo pratybose, - jei nebuvai girdėjęs apie šį mokslą, tai šviesos tave sulaikys, garsai įvarys siaubą, o spinduliai tave išgąsdins. Jei neturi svarbiausiojo šio mokslo rakto ir todėl nesugebi atpažinti garsų, šviesų ir spindulių,- turėsi klaidžioti sangsaroje. Taikingųjų dievybių pasirodymai nuo pirmos iki septintos dienos [Kadangi velionis, kaip ir kiekvienas vidutinis mirusysis, karmiškai yra priverstas, nepaisant dažnos akistatos, keliauti per 49 Bardo egzistencijos dienas, tai pirmiausia jam detaliai aiškinama per pirmąsias 7 d. kartu su taikingomis dievybėmis pasirodantys kiekvienos dienos negandos ir pavojai, kuriuos jis turi stengtis nugalėti. Pirmoji diena prasideda, kai mirusysis normaliai įsisąmonina, kad jis jau miręs ir yra kelyje atgal į atgimimą, arba apytikriai 3,5-4 d. po mirties.] Pirmoji diena O kilmingasai, paskutines 3,5 d. tu buvai alpulyje. Kai tik atsitokėsi po šio alpulio, tu pagalvosi: "Kas atsitiko?" Elkis taip, kad atpažintum Bardo. Šiuo metu visa sangsara pasikeitusi13), o fenomenalūs reiškiniai, kuriuos tu matysi, yra spindesiai ir dievybės14). Visas dangus atrodo tamsiai mėlynas. Iš vidurinės viešpatijos, tai, kas vadinama "sėklų išbarstymu" 15), tau pasirodys pats Bhagavan'as Vairočana16): baltas, sedintis liūto sostoje, rankoje laikantis 8 stipinų ratą ir apkabintas dangaus erdvės motinos17). Melsva šviesa yra pradiniame būvyje ištirpusios medžiagos visuma18). Permatoma, nuostabi, akinanti melsva šviesa, spindinti Dharma Dhatu išmintis trykšta iš
Vairočanos tėvo-motinos širdies19) ir pataiko į tave tokiu akinančiu spindesiu, kad vos gali žiūrėti.
Tuo metu iš devų eina blausi balta šviesa ir pataiko tau į kaktą. Veikiant karmos jėgai, nuostabi melsva Dharma-Dhatu išminties šviesa sukels tavyje baimę ir siaubą; ir tu norėsi nuo jos bėgti. Pajusi palankumą blausiai baltai devų šviesai. Šioje pakopoje tu neturi išsigąsti dieviškos melsvos šviesos, kuri atrodo šviečianti, akinanti ir nuostabi; nebijok jos. Tai yra Tathagato20) šviesa, kuri vadinasi Dharma-Dhatu išmintis. Pasitikėk ja. Tvirtai tikėk į ją ir melskis į ją, laikydamas mintyje, kad tai yra šviesa, skleidžiama iš Bhagavano Vairečanos širdies, kuri ateina tave sutikti labai pavojingose Bardo žabangose21). Ši šviesa yra Vairočanos gailestingumo šviesa. Nesižavėk blausiai balta devų šviesa. Neprisirišk (prie jos); nebūk silpnavalis. Jei prisiriši prie jos, būsi įtrauktas į šešių lokų sūkurį. Tai yra pertrauka, kuri tave sulaikys išsilaisvinimo kelyje. Nežiūrėk į ją, su giliu tikėjimu žiūrėk į skaisčią melsvą šviesą. Dėmesingai nukreipk visas savo mintis į Vairočaną ir kartu su manimi kalbėk šią maldą: "Ak, - dėl didelio kvailumo klaidžiojantį sangsaroje Į šviečiantį Dharma-Dhatu išminties šviesos taką vesk mane, Bhagavane Vairočana, Beribės erdvės Dieviškoji motina, būk (mano) priedanga. Noriu būti saugiai vedamas per pilnas pavojų Bardo žabangas Ir perkeltas į tobuliausio Buddhos sąmonės būseną" 22). Jei taip nuolankiai ir su giliu tikėjimu melsies, tai vaivorykštinės šviesos spindesyje įeisi į Vairočanos širdį ir pasieksi Buddhos sąmonę Samboga-Kayoja, kietai suformuotoje vidurinėje karalystėje23). T3sinys: 2-4 dienos Pastaba: Palyginimui pateikiame ir šios dalies A. Kugevičiaus vertimą >>>> |
Paaiškinimai. 2 dalis: Tikrovės išgyvenimo Bardo.
1) Čia turima omenyje: ta maisto dalis, kuri laidojimo apeigose mirusiajam atidedama į šalį; jo lavonas, kuris ruošiamas suvynioti į laidojimo drobulę ir jo lova arba miegojimo vieta.
2) Skye-gnas Bardo (tariama kye-nay bardo) "tarpinis būvis" arba "sapnų būsena įsčiose, kai nežinoma gimimo vieta".
3) Rmi-lam Bardo (tariama milam bardo) - :tarpinis būvis" arba "sapnų būvio (patirties metu) netikrumo būsena".
4) Ting-nge-brin Bsam-gtam bardo (tariama tin-ge-cin sam-tam bardo) "tarpinis būvis" arba "dhyanos (meditacijos) samadhi ekstazinės pusiausvyros (patirties metu) netikrumo būsena.
5) Hchi-khahi Bardo (tariama či-khai bardo) "tarpinis būvis" arba "mirties akimirką netikrumo būsena".
6) Čios-nyid Bardo (tariama čio-nyid bardo) "tarpinis būvis" arba "tikrovės (patirties) netikrumo būsena.
7) Lugs-hlyung Srid-pahi Bardo (tariama lu-jung sidžpai bardo) "tarpinis būvis" arba "netikrumo būsena atvirkštiniame sangsarinės (pasaulinės) egzistencijos procese" kurioje "tas, kurs žino", ieško atgimimo.
8) Hkorva-va (tariama khor-va) "besisukantis daiktas", "žaislinis malūnas". Sanskrite Sangsara (arba samsara).
9) Trejybė tai Buddha, Dharma ir Sangha.
10) Tikrovė patiriama netikrumo būsenoje arba pamatoma tvykstelėjime, nes "tas, kurs žino", patiria ją per žemiškojo kūno apgaulingų pojūčių Bardo atitikmenis, o ne per neužtemdytą anapusinę grynos dharma-kay'os sąmonę, kur nėra jokio Bardo, t.y. "netikrumo" arba "tarpinio būvio".
11) Rang-snang (tariama rang-nang) "kieno nors nuosavos (dvasinės) vizijos arba minčių formos".
12) Bag-chags yid-lius (tariama bag-čah-yid-liu). "yid-lius" - dvasinis kūnas, o bag-chags" įprotis, polinkis (įgytas sangsarinėje arba žemiškoje egzistencijoje).
13) Reiškiniai arba jų išgyvenimas Bardo būsenoje patiriami visai kitaip; mirusiajam jie atrodo pakitę arba susimaišę - todėl jam reikalingas perspėjimas, kad priprastų prie pomirtinio būvio, kaip kad kūdikis po gimimo turi priprasti prie mūsų pasaulio.
14) Reikia atminti, kad šis traktatas yra ezoterinis ir neretai, ypač nuo čia, pomirtinius reiškinius vaizduoja alegoriškai ir simboliškai.
15) Thigle-Brdalva (tariama thigle dalwa) (visų daiktų) sėklų išbarstymas; ezoteriškai Dharma-dhatu.
16) Vairočana (dar Mahovairočana) vadžrajanos budizme vidurio (vidurinės karalystės) Dhyani Buddha, perteikiantis dharmakają. Vairočana laikomas universaliuoju Budos Gautamos aspektu. Pažodžiui Vaičorana reiškia darantis matomus pavidalus, todėl jis yra reiškinių atskleidėjas arba noumenas (tai, kas sudaro reiškinių esmę). Ratas, kurį jis laiko, simbolizuoja valdovo jėgą. Titulas bhagavanas (priskiriamas ir daugeliui kitų dievybių) reiškia turintis valdžią (arba šešias jėgas) bei nugalėtojas ir tai jį apibūdina kaip vieną iš Budų, t.y. tokį, kuris nugalėjo ir valdo sangsarinę arba žemišką egzistenciją.
Vairočana - vienas penkių vadžrajanos Išminties budų, kildinamų iš pirmapradžio Adi-budos, yra centre ir atitinka penkis suvokiamus tikrovės aspektus ir penkis skandhus. Vairočana svarbią vietą užima ir Japonijos Šingono ir Kegono budizmo mokyklose. Jis susijęs ir su Kinijos filosofine Huajanio (Hua-Yen) mokykla, kruopščiai išvysčiusia tuštumos ir tarpusavio kilties koncepcijas (kadangi Vairočana yra anksčiau už visas būtybes, jis siejamas ir su tuštuma).
Štai kaip Tibeto Mirusiųjų knygoje aprašomas mirusiojo susitikimas su šiuo Dhyani Buddha>>>>>). Vairočano kūnas baltos spalvos, o tai simbolizuoja tyrumą ir prabudusio proto tuščią būseną. 8-ių stipinų ratas jo rankose dharmačakra, simbolizuojantis Budos mokymą, išlaisvinantį iš protą neraminančių jausmų. Tibeto budizme jį lydi žmona Baltoji Tara).
Kaip centrinis Dhyani Buddha, Vairočana yra ezoterinės mokyklos aukščiausias prašviesėjimo takas. Jis centrinė saulė, apsuptas keturias pagrindines kryptis atitinkančių keturių Dhyani Buddhų, kurie pasirodo per kitas keturias dienas, Vairočana simbolizuoja tiesą, apsuptą jos keturių sudedamųjų dalių arba elementų. Jame, visame organinės gyvybės šaltinyje, visi matomi ir nematomi daiktai randa savo tobulybę ir išlaisvinimą.
Yra Vairočanos atvaizdų su keturiais veidais (Sarvavid-Vairočana), žvelgiančių į skirtingas puses. Tada jis vaizduojamas su 2 ar 8 rankomis, kuriose laiko dharmačakrą, vadžrą, šepetį, strėlę, lanką. Vairočanos pasaulis vadinamas Akaništa, sanskrite reiškiančio nėra jaunesnio, kas simbolizuoja Amžinos jaunystės dausas, bei ne žemiau, nurodant, kad tai aukščiausias pasaulis. Jo vardas verčiamas kaip Saulėtasis, Spindulingasis.
Vairočana pristatomas Brahmadžala sutroje, minimas Gėlių girliandos sutroje, tačiau daugiausia Mahavairočana sutroje ir kiek mažiau Vadžrasekhara sutroje.
Aukščiausia Vairočanos statula Kinijoje (Lušano pronincijoje, Henane) yra 126 m aukščio tuo pačiu ji yra ir aukščiausia statula pasaulyje.
Pastaba: [kitas] Vairočana yra Čandogijos upanišadoje kaip asurų vadas.
17) sanskr. Akaša Dhatu Išvari. Motina yra visatos moteriškasis principas; tėvas Vairočana yra visa esančio sėkla.
18) Ksilografiškai būtų: "Ji yra sąmonės visuma, ištirpusi savo pradinėje būsenoje, kuri atrodo kaip melsva šviesa".
19) Čia (kaip ir kitur) pagrindinė dievybė savyje jungia du principus: moteriškąjį ir vyriškąjį. Kaip aprašyta tekste ir pavaizduota spalvotose rankraščio iliustracijose, Dieviškasis tėvas ir Dieviškoji motina yra vienybėje.
20) Sanskrite Taagata, t.y. "tas, kuris nuėjo tuo pačiu taku", tas kuris pasiekė tikslą, nirvaną Buddha.
21) hphrang (tariama htang) siauras praėjimas, žabangos.
22) gti-mug reiškia dar nepabudęs tikrajai sąmonei, kvailystė, dvasinis tamsumas.
23) "kietai suformuota" reiškia, kad čia yra kietai suspaustos jėgų ir daiktų sėklos, tibetietiškai dar vadinama Og-min, pažodžiui, "žemyn ne" sritis, kurioje nėra jokio kritimo; būsena, kuri veda į nirvaną, Buddhų sritis.
Tibeto "Mirusiųjų knyga"
Tibeto budizme paplitę aiškinimai apie pasiruošimą mirčiai ir pagelbėjimą mirusiesiems, kitaip mirusiojo vadovai. Remiamasi tikėjimu, jog mirusysis gali girdėti ir išpildyti su juo dvasinį ryšį turėjusių gyvųjų pamokymus, - todėl juos dažnai skaito lama, dvasios brolis arba artimas draugas. Vienas pagrindinių tokių tekstų yra vadinamas Giliaisiais mokymais apie savaiminį išsilaisvinimą apmąstant ramiąsias ir naršiąsias dievybes. Jis priskiriamas garsiajam VIII a. Guru Rinpočei Padma Sambhavai, kilusiam iš slėpiningosios tantrinių mokslų šalies Odijanos. Į tą rinkinį įeina ir Tibeto mirusiųjų knyga, kurią į anglų kalbą 1927 m. pirmąkart išvertė Tibeto lama Kazi Dawa-Samdupas, o redagavo jo mokinys W.Y. Evans-Wentz'as, kuris ir sugalvojo dabartinį pavadinimą. Tuo tarpu originalo pažodinis sutrumpintas variantas būtų Išsilaisvinimas [pomirtiniame] tarpsnyje klausantis [pamokymų] (Bardo Thiodol).
Jį, su kitais rinkinio tekstais, Rinpočė paslėpė Gampodaro kalne šį lobį (termą), kurį XIV a. rado Kadžu tradicijos jogas tertonas (lobių radėjas) Karmalingpa (1326-1386). Vėliau Bardo Thiodol įtrauktas į Senosios (Njingmos) tradicijos kanoną. Knygą studijavo ir labai vertino K.G. Jungas.
Tibetiečiai tiki, kad sunkiai prieinamose vietose vis dar yra daugybė nesurastų šventųjų knygų, "termų". Kai išaus tinkama diena ir atsiras tinkamas žmogus, dar ne viena terma bus surasta. Ne visada tertonai ištraukia parengtą knygą. Dažniau juos aplanko vizija, kurios metu išgirsta ar perskaito šventus žodžius. Tada padiktuoja savo mokiniams, o tie stropiai užrašo.
Pagal Tibeto "Mirusiųjų knygą", turime tik du pasirinkimus: arba nušvisime ir žemiškieji vargai mums baigsis, arba gausime naują kūną. Po mirties prasideda kitas gyvenimas, ne ką lengvesnis už ką tik pasibaigusį. O tarp įsikūnijimų lieka kažkoks tarpelis tarpinė būsena tarp gyvenimo ir mirties, bardo erdvė. Joje mūsų sąmonei nušvisti gerokai lengviau nei žemiškame gyvenime. Mat jos jau nesaisto ryšiai su materialiu kūnu, ji paslankesnė, lankstesnė, gali lengviau judėti nematerialioje tikrovėje.
Siela bardo erdvėje negali užtrukti ilgiau nei 49 dienas. Ir tuo metu jai labai reikalinga gyvųjų pagalba. Jai labai padeda maldos ir apeigos. Bet dar labiau veikia pokalbiai su ja, pamokymai ir patarimai. Jie ir sudaro "Mirusiųjų knygą". Jau pirmosios jos eilutės praneša, kad mirtis nėra vien patogi proga nieko neveikti. Atvirkščiai, jai prasidėjo didžiausio susikaupimo metas. Negalima nė akimirkai atsipalaiduoti, nuliūsti ar sustoti nes siela iškart pasuks naujo žemiškojo įsikūnijimo link.
Knyga pataria stengtis mirties valandą bei iškart po jos išlaikyti kuo aiškesnę sąmonę, nes būtent tuo metu jai suteikiama reta proga "vienu šuoliu" nušvisti ir išsilaisvinti, ištrūkti iš samsaros rato (kaip kadaise padarė Buda Šakjamunis ir jo mokiniai). Tačiau pasirengti tokiam šuoliui sugeba ne visi, nes mirties artumas pritraukia ir visus žmogaus nusidėjimus; kitaip, jį užgriūva visi netikę įpročiai, įgauti per ankstesnius gyvenimus. Karma įgauna regimą pavidalą: prieš mirštančiojo akis tarsi kino juosta praslenka svarbūs jo gyvenimo epizodai, priversdami vėl juos prisiminti.
Tą išgyvenimų srautą nelengva suvaldyti. "Bardo Thodol" aiškina, kad visi tie vaizdiniai tėra paties žmogaus minčių atspindys ir nereikia jų nei bijot, nei jais žavėtis. Tarp tų šešėlių žmogus nėra vienas. Šdėmiai apsižvalgęs jis pamatys ir atskubėjusius dvasinius pagalbininkus, kuriems pasirodžius vaizdinių betvarkė pamažu tvarkosi, išsidėlioja į mandalą. Pagalbininkai keičiasi, jie apsupa ir vėl palieka bardo erdvėje būdraujančią sielą, tarsi jūros krantą skalautų bangos. Tas bangavimas trunka daug dienų, tad siela turi pakankamai laiko "įsitverti" kurio nors dvasių pasaulio pasiuntinio.
Pradžioje pasirodo penkios Budų šeimynos, kurias sudaro taikios ir geranoriškos dievybės. Jos stengiasi padrąsinti besiblaškančią sielą, mėgina įžiebti norą prisijungti prie jų. Tai nelengva, bes Budos švyti akinančia šviesa ir žiūrėti į jas tikra kančia. Už jų matyti nuostabūs peizažai, plyti žydintys laukai, kuriais siela gali keliauti naujo įsikūnijimo link. Iš ten srūva kiek pritemdyta ir žvilgsnio nežeidžianti šviesa, į kurią žvelgdama siela nori dar kartą tame pasaulyje žmogumi, dievu, demonu, gyvūnu, alkana siela ar pamėkle, kuri kankinsis viename pragarų (karštajame ar šaltajame).
Praėjus 7 d. maloningi Budos dingsta, juos pakeičia į 5 šeimas susiskirstę Vidjaharai. Jie priklauso tam pačiam tipui, tačiau jų elgesys jau nėra malonus ir draugiškas. Jie šaižiai kvatoja ir pašėlusiai šoka, jų rankose kreivi kardai, kartais jie pakelia taures ir gurkšteli jose teliūskuojančio kraujo.
Vėliau juos pakeičia nesuskaičiuojamas dakinių būrys. Drauge su jomis keliauja Dharmos globėjai ir globėjos be galo neramios, laukinės būtybės: "Nuo jų keliamų garsų galva plyšta. Visaip dūkdami ir šokdami jie artinasi norėdami teisuolį pasveikinti, o nusikaltėlį nubausti". Nors jų keliamas šurmulys klaikus, mirusiojo siela dar gali jame atpažinti savo nešvarų protą bei niekam vertas mintis ir pasukti į dvasios šviesą.
Sielai toliau laikantis savo aklumo, pas ją atskuba rūstūs Budos. Sielą apima siaubinga baimė, visiška neviltis . Tačiau ir čia dar gali prasimušti drąsios minties spindulys, galintis nuvesti į skaisčią šviesą. Tačiau tai jau prilygsta stebuklui: "Tuomet prie tavęs pasilenks kraugerys Buda vardu Padmaheruka. Jo tamsiai raudonas kūnas turi tris veidus, šešetą pečių ir keturias plačiai išžergtas kojas Vienoje rankoje laiko lotosą, kitoje trišakį, ant kurio dantų užnerta po galvą ir kraujo sklidiną taurę".
Kuo giliau, tuo daugiau siaubingų būtybių šiurpina mirusįjį. Jo laukia susitikimas su 8 burtininkėmis, budriomis paslapties vartų sergėtojomis (panašiomis į kiaules, liūtus, smauglius ir pan.). Galiausiai išnyra pats Mirties viešpats Jama Dharmaradža. Jo veide didelė baisiai suplota nosis, galvą laiko ypač plonas kaklas, storas pilvas kabo žemyn, rankoje švysčioja gumbuota lazda, o iš bjaurios burnos veržiasi šaižūs šūksniai: "Mušk! Žudyk! Naikink!" Čia "Mirusiųjų knyga" skuba paguosti: "Nieko to nereikia bijoti. Jau mirusiajam net pats Mirties viešpats negali padaryti skriaudos". Pabaigoje siela pasiekia meilės ekstazėje apsikabinusius vyrą ir moterį ir pastūmėta noro gimti įsigauna į savo būsimosios motinos įsčias: "Jei turi gimti vyriška būtybė tave deginančia banga užlies pyktis tėvui, skaudžiai pavydėsi jam motinos ir pats neapsakomai jos trokši. Jei turi gimti moteriška būtybė, tave apims didelis pavydas motinai, o su tėvu susies geidulinga trauka ir ilgesinga gėla".
Pačioje naujo įsikūnijimo pradžioje siela patiria palaimingą ramybę ir palengvėjimą. Leipdama iš malonumo ji akimirksniu pamiršta savo ankstesnįjį gyvenimą ir tai, ką tik patyrė bardo erdvėje.
Palyginimui pateikiame šios dalies A. Kugevičiaus vertimą (TMK, 2002). Tikimės, kad vertimų sulyginimas padės geriau suvokti Bardo Thodol esmę.
|
Pirmoji diena Kilmingasai, atsigavęs po 3,5 dienosx1) apalpimo, tu savęs klausi: Kas man atsitiko?. Visa erdvė nušvinta mėlynai. Iš centrinės Augančios Sėklos Žemės išnyra Bhagavanas Vairočana: baltos spalvos. Sėdintis liūtų soste, apkabintas Motinos Aksašadhatišvarės [Erdvės valdovės]. Įkūnijanti sąmonės skandhosx2) tyrumą, iš Tėvo Vairočanos ir Motinos širdžių tvieskia mėlyna Tikrovės sferos [dharmadhatu] šviesa vaiski, akinančiai spindinti. Kartu priešakyje pasimato balsvas dievų švytėjimas. Dėl blogos karmos tu tikriausiai bijaisi ryškiai spindinčios Tikrovės sferos išminties mėlynosios šviesos ir nori nuo jos bėgti, o balsvas dievų švytėjimas tave masina, vilioja. Nesibaidyk, nebijok žėrinčios, tyros, Vaiskios Šviesos. Juk ji Tathagatos spinduliavimas, Dharmadhatu Išmintis. Tikėk ir ilgėkis jos. Pagarbiai melskis galvodamas: Tai Bhagavano Vairočanos atjautos spinduliai. Atsiduodu jų Prieglobsčiui! Ir [manyk], jog Bhagavanas Vairočana su Motina atėjo tavęs pasitikti prie bado bedugnės, o jų [širdžių šviesa] gailestingumo spinduliai. Nesidžiauk matydamas blausų dievų [pasaulio] švytėjimą, nepasiduok jo gundymui, nenorėk šio tako, kurį tau nutiesia didžiulio paklydimo polinkiai. Jei juos susiviliosi, teks klaidžioti dievų pasaulyje, klajoti šešiose sferose, ir bus užtvertas Išsilaisvinimo kelias. Nežiūrėk į šį [švytėjimą], trokšk skaisčiai spindinčios mėlynosios Šviesos ir karštai melskis Bhagavanui Vairočanai, paskui mane kartodamas šiuos žodžius: Ach, genamas didžiulio paklydimo, Aš klaidžioju sansaroje... Te Bhagavanas Vairočana veda mane Tikrovės sferos išminties Vaiskios Šviesos keliu, o Puikioji Motina Erdvės Valdovė sekdama tesergėja. Prašau išgelbėti iš bardo baisaus bei pavojingo tako ir palydėti iki nušvitimo žemės tobulos! Šitaip karštai, pagarbiai melsdamasis, panirsi į Vairočanos šviesą ir [jo] centrinėje Gausiai Išpuoštoje Žemėje pasieksi Budos būvį Palaimos Kūne. |
x1) Atsigavęs po 3,5 d. kitur verčiama po 4,5 d.
x2) Skandha - asmenybės sudedamoji dalis. Penki skandhos (iš sanskr. ryšulėlis) budizme sudaro tai, kas yra Aš tai penkios individualybės dalys, kurios tėra nuolatos kintančių fizinių ir mintinių jėgų ar galių (energijų) deriniai. Tai rūpa (mediaga, kūnas - visa, kas medžiagiška; tiek išorėje, tiek viduje: 4-i elementai, 5-i jutimo organai ir juos atitinkantys išorinio pasaulio objektai, kai kurios mintys ir pan.), vedana (pojūčiai - apima visus fizinius ir psichinius pojūčius), samdžnia (suvokimai - atitinkantys jutimo organus plius mąstymą), samskara (proto arba mąstymo dariniai, valingųjų veiksmų įspauda - gali būti suprantama kaip polinkiai), vidžniana (sąmonė; tai atsakas, reakcija, kurios pagrindas yra vienas iš šešių suvokimų).
Visi šie skandhos yra laikini ir nuolatos kinta, todėl ir visas derinys yra laikinas ir nuolat besikeičiantis. O visa, kas yra laikina, yra kančia (duhkha), sakė Buda. Vadinasi, penki asmens sandai yra kančia (duhkha).
Dažniausiai Vairočana siejamas su formos (materijos) skandha, o Akšobhija su sąmonės. Šioje knygoje atvirkščiai: centre sąmonė.Tibeto budizmas
Buddha ir budizmas
Budizmas Kinijoje
Kas yra budizmas?
Šin budizmas
Vidurio kelias
Baltasis kelias
Apie Tibeto mirusiųjų knygą
8 proto lavinimo stulpeliai
Indonezijos mirusiųjų kultas
Laužai Himalajų papėdėje
Blavatskaja. Mirties ir Šėtono klausimu
Budizmo įtaka Vakarams senaisiais laikais
K. Jungas ir alchemijos atgimimas
Budizmas ir nemirtingumas
Katmandu Jurgos akimis
Velnių muziejus Kaune
Kur randasi siela?
Slaptoji doktrina
Filosofijos skyrius
Mitologijos skiltis
NSO puslapis
Vartiklis