Bardo thiodol,   antroji knyga
Sidpa bardo
(Pradžia: Pirmoji knyga)

Pastaba: Atsiprašau visų, kad neužbaigęs pirmosios „Mirusiųjų knygos“ dalies, iškart peršokau prie antrosios. Atsiradusį plyšį tikiuosi, jei kas nors nesutrukdys, su laiku užbaigti. O svarbiausia šio puslapio tema - aiškinimas apie Karmą.
Dar skaitykite: Supažindinimas su Esmės bardo bei Pirmoji diena.

Čia yra pagrindinė dalis to, kas vadinama
„Gili išsilaisvinimo per klausą esmė“, - priminėjas - aiški akistata tarpiniame būvyje, kai ieškoma atgimimo

„Giliausia visų daiktų esmė yra viena ir ta pati,
Visiška tyla ir ramybė, nerodanti jokio tapsmo
ženklų. Bet nežinojimas laiko mus tamsoje ir
iliuzijose, mes užmirštame prašviesėjimą ir todėl
negalime teisingai atpažinti visų skirtumų, aplinkybių
ir veiklos, kurie nusako visatos reiškinius“

Ašvogoša^*) „Tikėjimo prabudimas“

Pagarbos pareiškimas

Dievybių sambūriui, dievybėms gynėjoms, guru
Nuolankiai reiškiame pagarbą;
Tegu jos užtikrina išlaisvinimą tarpiniame būvyje¹⁾.

Įvadinės eilės

Didžiajame Bardo Thiodole
Buvo mokoma Bardo, vadinamo Čionyid [Esmes];
O dabar gyvai prisiminsime
Bardo, vardu Sidpa [Tapsmo].

Pomirtinis pasaulis

[ Įvadiniai pamokymai skaitovui ]:
Nors prieš tai, Čionyid Bardo metu, jau daug kartų buvo gyvai priminta, bet išskyrus gerai susipažinusius su tikrąja Tiesa ir turinčius gerą karmą, visiems tiems, kurie turi blogą karmą bei nesusipažinę su Tiesa, ir tiems, kurie turi blogą karmą, baimė bei siaubas apsunkina atpažinimą. Jie eina žemyn į keturioliktą dieną, ir kad juos iš naujo stipriai paveiktum, reikia skaityti tai, kas duodama toliau.

Bardo kūnas: jo gimimas ir supernormalūs sugebėjimai

Po to, kai pagarbinama trejybė ir sukalbama malda, prašant budų ir bodhisatvų pagalbos, pašauk mirusįjį vardu ir tris arba septynis kartus kartok:

O kilmingasai, klausyk atidžiai ir išlaikyk širdyje, kad gimimas pragaro pasaulyje, devų pasaulyje ir šiame Bardo kūne yra tos rūšies, kuris vadinamas supernormaliu²⁾ gimimu.

Iš tikrųjų, kai tu Čionyid Bardo būvyje patyrei taikingųjų ir piktųjų spinduliavimą, bet nesugebėjai jų atpažinti, tu iš baimės po savo mirties trims³⁾ su puse dienos patekai į alpulį ir kai po šio sąmonės praradimo vėl atsigavai, tavo „tas, kuris žino“ prisikėlė savo pradinėje būsenoje ir atsirado spindintis, panašus į buvusį, kūnas⁴⁾ - toks, kaip sako tantra:

„Su kūnu, [atrodančiu] kaip mėsos, [panašaus]
Į ankstesnįjį ir tą, kurs bus sukurtas [būsimįjį],
Aprūpintas visais jutimo sugebėjimais ir nevaržomo judėjimo galia,
Turinčiu nuostabias karmines jėgas,
Matomu grynoms dangiškoms tos pačios prigimties
Akimis (kaip ir Bardo būtybių).“

„Ankstesnysis ir būsimasis“ čia reiškia kad:
Ankstesni polinkiai [dabar sukūrė] tau pavidalą, panašų į [anksčiau turėtą] kūną iš mėsos ir kraujo. Jis, primenantis puikiosios epochos [bhadrakalpos gyventojo] kūną, yra padabintas kai kuriais tobulumo ženklais bei požymiais ir švyti⁵⁾. Jis dvasinio kūno [manokajos] apraiška, tad vadinamas bardo būvyje apsireiškiančiu dvasiniu kūnu.

Ir jei tau lemta⁶⁾ atgimti dievu [dangaus gyventoju], tada išvysti dievų pasaulio viziją. O jei atgimsi pusdieviu, žmogumi, gyvūnu, alkana dvasia ar pragaro kankiniu, tu regi atitinkamą sferą.

Taigi „ankstesnysis“ reiškia kad tris su puse paros manai turįs įprastą kūną iš mėsos ir kraujo, o „būsimasis“ – jog po to pasireiškia būsimo atgimimo sferos regėjimas. Tokia yra „ankstesnysis ir būsimasis“ prasmė.

Kokį regėjimą tuo metu beišvystum, nesiduok jo viliojamas, neprisirišk prie jo, negeisk [jo]. Jei pasiduosi jo traukai, teks klajoti šešiose sferose ir kentėti.

Paaiškinimai:

Pirmiausia paskaitykite „Slaptosios doktrinos“ puslapį.

^*) Ašvagoša (apie 80-150) – indų filosofas ir poetas, gimęs šiaurės Indijoje brahmino šeimoje. Laikomas pirmuoju dramaturgu, rašusiu sanskrito kalba. Buvo budizmo propaguotoju – ir jei anktesni budistinaii tekstai rašyti hibridiniu sanskritu, Ašvagoša rašė klasikiniu sanskritu. Jam priskiriama daugybė kūrinių, tačiau tikrai jo yra „Budos gyvenimas“, poema „Apie Nandą ir Sundari“ (apie netikrą Budos brolį Nandą) ir drama „Šuriputrakarana“.

¹⁾ Pažodžiui: "Elkimės taip, kad išsilaisvintumėm tarpiniame būvyje".

²⁾ Tekste „gimti perrengtam“, t.y. tai „antgamtiškas gimimas“. Kaip toliau aiški tekstas, pomirtiniame būvyje gimimo procesas yra visai nepanašus į žemiškąjį.

³⁾ Matyt čia klaida perrašant – vietoj „trijų“ turi būti „keturių“.

⁴⁾ Šis atsiradimas, bardo kūno gimimas po maždaug 3,5 d. po mirties (tai palyginama su intranteriniu laiku, kuris paprastai praleidžiamas sapnuojant arba nesąmoningai, įvyksta akimirksniu. „Kaip kad upėtakis iššoka iš vandens“ – tokį palyginimą iliustracijai naudoja tibetiečių guru. Tai yra faktiškas gimimo tarpiniame būvyje procesas, analogiškas gimimui mūsų pasaulyje.

⁵⁾ Tikima, kad bhadrakalpos („aukso amžiaus“) gyventojų kūnai buvo nematerialūs ir švytintys.

⁶⁾ „Lemta“ reikia suprasti kaip karmos tendenciją, „stumiančią“ į vieną ar kitą sferą, tačiau tai nėra neišvengiama ir ji gali pasikeisti.

---

Karma

Karma yra tiesiog karma.
„Kas vaikšto aplink, ateina iš visur“, - dainuoja vakarietis Vily Vilsonas apie tai, kaip „pasiimam atgal tai, ką atidavėme“.

Po daugelio šimtmečių, prabėgusių nuo tų laikų, kai Indijos šventieji įamžino šią sąvoką Vedose, „karma“ buvo pažeminta Vakarų spaudoje „likimo“ ar „lemties“ reikšme. Tačiau lemtis yra Vakarų minties kūrinys, ateinantis per tris Abraomo religijas: judaizmą, krikščionybę ir islamą. Tačiau posakis sanskritu jas neigia: „Tas bailys ir kvailys, kurs tai vadina likimu“. Tačiau stiprus žmogus gali ištarti: „Aš pats kuriu sau likimą“.

Šiandien karma vėl atgyja kaip subtilus visa-apimantis dėsnis, kuris veikia žmogaus gyvenimo erdvę, - kaip kad gravitacija veikia lėktuvo skrydį. Ji visada yra, net jei žmonės apie ją ir nieko nežino.

Senieji šventikai, mistikai ar dieviškieji pranašai: jiems karma (kildinama iš šaknies „kri“ - „daryti“) buvo galia, per kurią jie galėjo paveikti Dievus, gamtą, orą, derlių ar priešus. Tai turėjo būti atliekama gerais ketinimais ir teisingai atliekant apeigas. Savo veiksmais jie galėjo paveikti lemtį, - kaip kad lėktuvas gali įveikti Žemės trauką ir skristi.

Pirmapradė ir neturinti pradžios, karma yra „anadi“, - „bepradė“, „be pradžios“. "Rig Vedoje" ji susijusi su „homa“, - galingu ugnies ritualu, galinčiu trumpam laikui atverti plyšį tarp trijų pasaulių: fizinio, proto ir priežastinio. Sanskrito mantromis, mudromis ir meditavimo galia, vediškieji šventikai iššaukdavo smarkiai išsivysčiusių dvasių, Mahadevų, gyvenančių kituose pasauliuose, „Šakti“ srautą, kad pagerbtų dievus ir apgintų savo gentį. Užmetus ritualus arba neteisingai juos atliekant karma tapdavo neigiama ir kenkdavo sveikatai.

Bendruomenių vidinis narių gyvenimas buvo glaudžiai persipynęs, džiaugiamasi ir liūdima buvo kartu. „Homa“ ritualas sukurdavo pakankamai galingą dvasinės jėgos skydą, saugantį nuo aplink siaučiančių demoniškųjų esybių, kurios kankindavo ir suklaidindavo silpnus asmenis. Šventikai prisiimdavo visą atsakomybę už bendruomenės gerbūvį.

Upanišados (apie 1500-600 m.pr.m.e.), filosofiniai Vedų aiškinimai, parodo, kaip karma susijusi su asmeniniais asmens veiksmais - etikos, atsakomybės, atpildo ir bausmės klausimai. Jos aiškiai nurodo individui būti pasiruošusiam atsakyti už savo veiksmus, o ne pasitikėti vien tik vieno šventiko apsauga. „Koks gi būna žmogus? Iš tiesų, jis tampa geresnis atlikęs gerą darbą ir blogesnis, atlikęs blogą darbą“ (Brihadaranjaka Upanišada).

Senosios Sankijos filosofinės mokyklos jogai pasiekdavo gilų mistinį regėjimą. Jie kruopščiai tyrė karmą. Jų regėjimuose tai plazmos drebučiai kiekvieno asmens kūne. Šioje plazmoje keliaujančioje iš vieno gyvenimo į kitą plaukioja, lyg sėklos, visos praeities mintys ir veiksmai. Kai kurios iš šių sėklų prisijungia prie mūsų nervų sistemos siųsdamos užkoduotus impulsus, turinčius įtakos mūsų veiksmams. Jų poveikis didžiausias šioms gyvenimo sritims:
a) „džati“, šeimą ir namus;
b) „ayus“, sveikatą ir gyvenimo trukmę,
c) „bhoga“, laimę ir gyvenimo vertę.

Riši išminčiams karma buvo susijusi su tokiomis pirmapradėmis Visatos jėgomis, kad jie suvokdavo ją kaip vieną iš 36-ių pirminių formos elementų (tattva), kurie išsidėstę nuo Parašakti, grynos sąmonės, iki prithivi tattva, žemės. Karma (vadinama „niyati tattva“), dvasinė-magnetinė energijos forma, yra aštuntoje vietoje.

Šis jos magnetizmas padeda suvokti, kaip karma „sugrįžta atgal“. Kiekviena karma (ar veiksmas) sukelia virpesius, vasanas, besiskiriančias jėga, kurios ir toliau tebevirpa mintyje. Šios vasanos yra įmagnetinti pasąmonės reiškinių impulsai. Panašus traukia panašų. Mylinti širdis veržiasi prie kitos mylinčios širdies; pikta šliejasi prie pikta. Taip kiekvienas veiksmas, karma, traukia tol, kol išsimagnetina.

Karmiškasis sanskrito žodynėlis:

    karmabhanda: veiksmų saitai, t.y. sąsajos atgimstant.
      karmadoša: nuodėminga veikla arba šiurkšti klaida; blogos pasekmės.
     karmadušta: ištvirkęs veiksmais.
       karmadža: veiksmo padarinys, geras ar blogas.
     karmadživa: pragyvenimo lėšos iš darbo ar prekybos.
     karmakšaya: darbo sunaikinimas.
    karmakšetra: vieta religinėms apeigoms.
   karmanirhara: blogų poelgių ar jų pasekmių panaikinimas.
    karmaništha: stropiai atliekantis religines apeigas.
      karmapaka: poelgių brandinimas, ankstesnių poelgių sąlygota būsena.
     karmaphala: Veiksmų vaisiai.
    karmarambha: veiksmo pradžia.
      karmašaya: „karma turėtojas“. Aprašo sielos kūną.
     karmasamya: karmiškoji pusiausvyra.
    karmasiddhi: pavykęs veiksmas.
     karmatyaga: pasaulietiškų įsipareigojimų ir prievolių atsisakymas.
      karmavaša: būtina veiksmų įtaka.
     karmavidhi: veiksmo tvarka, apeigų atlikimo tvarka.
      karmajoga: „susiliejimas per veiksmą“, beasmenė religinė praktiką.
krijamana karma: veiksmai padaryti, karma sukurta.
           papa: nedora, nuodėmė, nusikaltimas - klaidingas veiksmas.
    pradžačitta: atgaila, „dominuojanti mintis ar siekis“.
          punya: šventas, doras, geras.
  sančita karma: visų šio ir ankstesnių gyvenimų karmų visuma.

---

Tibeto budizmas

Tibeto budizmas laikomas viena didžiųjų tebegyvų religijų. Jis neapsiriboja Tibetu ir turi didelę įtaką Azijos centro ir šiaurinėms šalims, kaip kad Mongolijai ar Butanui. Jį gerai žino Vakarų pasaulis, kuris, iš tikro, ir suteikė jam Tibeto budizmo pavadinimą.

Kaip ir kitos budizmo mokyklos, jis kilo iš Indijos, kur prieš 2500 m. gimė Šakyamuni Buda. Tačiau Tibete išliko ir bono religija. http://www.vartiklis.lt/history/asia/tibetas.htm#songtsen'>Songceno Gampo (609-649) valdomas Tibetas tapo galinga šalimi, puldinėjančia gretimas tautas, Kinijos ir Otomanų imperijas. 635 m. jis vedė Kinijos ir Nepalo princeses. Abi jos buvo pasišventusios budizmui, padarydamos įtaką karaliui ir atnešusios budizmą į Tibetą. Vėliau tos princesės imtos laikyti deivės Tara, visų Budų išminties ir užuojautos emanacijų, vadinamos „Budų motina“, inkarnacijomis.

Valdant 38-ajam Tibeto karaliui Trison Detsen‘ui (740-798),Songceno Gampo anūkui, budizmą padarė valstybine religija. 770 m. jis iš Indijos pakvietė filosofą ir vienuolį Šantarakšitą. Tačiau buvo susidurta su stipriu pasipriešinimu iš vietinių kilmingųjų šeimų, o taip pat vietos dvasinių jėgų ir dievybių, tokių kaip nagų, gyvatės pavidalo dvasių, trukdymus. Šantarakšita pasiūlė pasikviesti vadžrajanos mokytoją, kad įveiktų tas kliūtis. Vėliau jis pasikvietė Indijos tantristą, tuo metu buvusį Nepale, Padmasambhavą, o taip pat pastatė pirmąjį vienuolyną Tibete, Samye Ling‘e, esančiame 35 mylias pietvakarius nuo Lhasos, kuriame Padmasambhava iš sanskrito į tibetiečių kalbą vertė budistinius raštus.

Daugumai Tibeto budistų Padmasambhava yra tarsi antrasis Buda. Jam esant 8 m. amžiaus, jis pasirodė lotoso žiede Odijanoje esančio Dhanakošos ežero viduryje; toji vieta greičiausiai yra prie Afganistano ir Pakistano sienos. Samye Ling‘e jis įšventino į vienuolius ir pirmuosius jaunuolius, vadintus „septyniais bandomaisiais vienuoliais“. Vėliau mokė vadžrajaną ir tantrinius mokymus 25-ių mokinių grupei, į kurią įėjo karalius ir keli mokslininkai, tarp jų ir Vairokana bei Yeše Tsogyal (jauna tibetietė). Mokymą sudarė trys praktikų rinkiniai: Mahajoga, Anujoga ir Atijoga. Padmasambhava pirmiausia kiekvieną mokinį inicijavo su viena iš Mahajogos „aštuonių didžiųjų dievybių“. Yeše Tsogyal tapo Vadžrakilaja deivės adepte. O Atijoga pasišventėlius betarpiškai įtraukė mokinius į pirmapradžio nušvitimo būseną.

Kitas didis Padmasambhavos aktas buvo mokymų gausos paslėpimas galvojant apie ateities budistus. Tie mokymai, tapę žinomi „Terma“ (lobių) pavadinimu, buvo sudaryti iš dvasinių nurodymų, kuriuos vėliau atrado ir iššifravo vėlesnių amžių mokytojai, vėliau imti vadinti „tertonais“ (lobių atradėjais). Termos mokymas tebėra įtakingas netgi šiandien.

Vis tik Padmasambhava turėjo palikti Tibetą, kad vystytų veiklą kituose kraštuose. Tačiau jis užtikrino savo pasekėjus, kad niekada visam laikui jų nepaliks ir kiekvieno mėnesio 10-ą dieną atjos ant saulės spindulių iš Lotuso šviesos rūmų, kad juos palaimintų. Jo pažadas galioja iki šiol.

Išvykus Padmasambhavai Lhasoje kilo dideli ginčai tarp Šantarakšitos ir Padmasambhavos pasekėjų bei kinų budistų. Pirmieji buvo už palaipsnį nušvitimo pasiekimą, o kinų budistai pasisakė už staigų nušvitimą. Galiausiai indiška srovė, kuriai vadovavo Kamalašila, laimėjo. Trison Detsen‘as įsakė, kad tik Indijos budistiniai mokymai leidžiami Tibete.

9-ojo a. viduryje didis užkariautojas Ralpačenas (806-841) skleidė budizmą Tibete. Jis laikomas trečiuoju dharma karaliumi Tibete. Deja, jį nužudė jo paties ministrai, į sostą iškėlę jo brolį Langdharmą, kuris buvo senosios bono religijos rėmėjas. Langdharma naikino budistinius rankraščius, uždarydavo vienuolynus ir vertė vienuolius vesti. Kadangi ir jis buvo nužudytas, Tibeto imperija kaip ir budizmas jame paniro į chaosą. Tamsieji budizmo laikai tęsėsi ne mažiau nei 150 m., o Tibetas nebuvo susivienijęs dar 300 m.

Antrąjį Tibeto budizmo išplitimą pradėjo vakarų Tibeto karalius Yeše O. Vadžarajanos mokymo linija tebebuvo išlikusi. Vakarų Tibete imta remti budistinių tekstų vertėjus – tad ši banga dažnai vadinama „naujų vertimų laikotarpiu“.

1042 m. karalius pasikvietė mokslininką Atiša Dipankara Šridžnaną (979-1053), kuris įvedė palaipsnio nušvitimo pasiekimo kelią, vadinamą Lam-rim, išdėstytą knygoje „Nušvitimo kelio lempa“. Jis taip pat reformavo vienuolynus, ypač mokytojų ir mokinių santykius. Jo dėka budizmas vėl įsitvirtino Tibete,

12 a. mongolų armija užkariavo Tibetą. 1244 m. mongolų karvedys princas Godanas pasikvietė Sakya mokyklos vadovą Sakya Panditą į savo stovyklą. Sakya buvo antroji didžioji Tibeto budizmo mokykla greta Nyingma. Godanui padarė didelį įspūdį tasai lama ir jis atsivertė į budizmą. Tai žymi nepaprasto dvasinio ryšio tarp tų šalių pradžią.

1253 m. Sakya Pandita sūnėnas Pagpa tapo dvasiniu Kublai chano mokytoju. Kublai chano skyrė Pagpa Tibeto valdytoju. O vėliau Kublai chanas tapo Kinijos valdovu ir paskelbė budizmą esant šios šalies valstybine religija. Artimas ryšis tarp Tibeto lamų ir Mongolijos chanų nuo 1307-ųjų ėmė silpti ir mongolų dinastiją vėl pakeitė kinai.

Maždaug 1400-ais Tsong Khapa reformavo Tibeto budizmą ir įkūrė GelugaGelugo mokyklą, žinomą kaip „geltonkepuriai“, tapusią populiaria Mongolijoje ir Tibete. 1578 m. mongolų valdovas Alta chanas susitiko su Sonam Gyatso ir taipogi jam tai padarė didelį įspūdį, privertusį atsiversti į budizmą. Jis Sonam Gyatso suteikė Dalai titulą – ir taip buvo įsteigta Dalai Lama institucija. Ketvirtuoju Dalai Lama tapo Alta chano šeimos atstovas ir taip buvo sustiprinti abiejų šalių ryšiai. Jis tapo ir politiniu, ir dvasiniu Tibeto lyderiu.

1642 m. „Didysis Penktasis“ tapo Dalai Lama, kuris suvienijo Tibetą. Jis parašė daug knygų ir mokė tantrinių menų. Būdamas galingu vadovu, jis įvedė karinę hegemoniją Tibetą ir buvo labai gerbiamas tibetiečių. Pasiekus politinį stabilumą, trys Dalai Lamų valdymo laikotarpiai praėjo taikingai.

13-asis Dalai Lama (1876-1933) buvo didis valdytojas, planavęs pakelti ekonomiką ir patobulinti mokymo sistemą, o taip pat reformuoti vienuolynus. Deja, Tibetą užėmė britų armija ir privertė pasirašyti negarbingą susitarimą. Be to kinų generolas Čao Erh-feng surengė kelis žiaurus žygius į Tibetą ir pabandė sugauti 13-ą Dalai Lamą. Šis buvo priverstas bėgti į Indiją, kur ir mirė, palikdamas Tibetą chaose.

1937-ais Reting Rinpočė Rytų Tibete surado Dalai Lamos reinkarnaciją. Po daugelio patikrinimų 4-metis berniukas buvo karūnuotas 14-u Dalai Lama. Jo vardas Tenzin Gyatso (1935).

Papildomi skaitiniai:
Budizmas Kinijoje
Buddha ir budizmas
Buvęs uždaras Tibetas
Tibeto Mirusiųjų knyga
Laužai Himalajų papėdėje
Arijai: Mirusiųjų garbinimas
Indonezijos mirusiųjų kultas
Apie Tibeto mirusiųjų knygą
Budizmas ir nemirtingumas
Trys budistinės ontologijos
Miegantis Nepalo dievas
Budizmas Šri Lankoje
Jama - tai Mirtis
Mirtis Biblijoje
Vartiklis