Tibeto Mirusiųjų knyga

Taip pat skaitykite >>>>>    
Tibeto Mirusiųjų knygos publikacija    

Kai praradimas tampa laimėjimu
Aleksandro Žarskaus pratarmė, 1991

Be mirties nebūtų grožio    
(Sena išmintis)    

Žmogus labai pasitiki savo pojūčiais. Prasminga ir tikra jam yra tik tai, ką akys mato, ką ausys girdi, ką jis ragauja, uodžia ar apčiuopia. Mes nuolatos esame matomų dalykų žavesio veikiami, todėl tampame nejautrūs, galima sakyti, akli nematomiems reiškiniams.

Nepaisant to, kiekvienam mūsų anksčiau ar vėliau iškyla klausimas: „Ar iš tikrųjų visa tai egzistuoja?“ Netgi ir tam, kuris neturi laiko tokiems „neprotingiems“ klausimams ir yra nuolat užimtas, net ir jam mirtis pažvelgia į akis, ir jis yra priverstas paklausti: „Ar iš tikrųjų mirtis yra gyvenimo pabaiga?“ Priartėjęs prie šios ribos, kiekvienas klausia: „Ar iš tiesų viskas yra taip ir visos gyvenimo viltys dingsta per vieną akimirką? Nejaugi tai visko pabaiga?“

Panašūs klausimai visada jaudino žmoniją. Jaudina jie ir mus, tačiau materijos persvara civilizuoto žmogaus gyvenime tokia didelė, kad tokiems klausimams vis mažiau likdavo laiko. Pamažu mirtis tarsi „atsitraukė“ nuo mūsų. Socialinės aprūpinimo priemonės ir medicina nukreipia mūsų mintis nuo mirties. Nelaimės ištiktąjį ar sunkiai susirgusį tuojau išveža greitosios pagalbos mašina, o ten – jau specialistai kaip nors jam pagelbės. Retai besutinkame elgetą, o ir kapinės toli už miesto. Laidotuvių procesijos virto iškilmingais, puošniais ritualais, keliančiais greičiau pagarbą ar nustebimą negu mintį apie mirtį ar gyvenimo prasmę.

Oficialiai pripažintiems mokslinio tyrimo metodams mirtis yra beveik neprieinama tyrimų sritis. Tačiau nauji pasiekimai reanimacinės medicinos srityje pažadino susidomėjimą ir mirties reiškiniu. Klinikinę mirtį patyrusių žmonių pasakojimai pamažu grąžina mums mirties slėpinio nuojautą. Atsirado nauja mokslo šaka – TANATOLOGIJA (gr. thanatos – mirtis), tyrinėjanti mirtį ir su ja susijusius reiškinius. Prieš keliolika metų JAV ir Vakarų Europoje pasirodė vis gausėjanti literatūra apie klinikinės mirties reiškinį. Civilizuotas pasaulis dar tik pradeda tyrinėti tai, kas senosioms kultūroms buvo žinoma. Štai Prancūzų tanatologų asociacijos prezidentas Lujis Vensanas Toma prisipažįsta, kad jis nežino, kaip atsakyti į klausimą, kas yra mirtis, nors jau 30 m. ją tyrinėja. Taip, mokslas nežino, kas yra mirtis, nes nežino, kas yra gyvybė, ieškodamas visų reiškinių pagrindo materijoje, mokslininkas dar nesuvokia, kad tai, ką mes vadiname gyvybe, tėra tik regimas jos pasireiškimas vienokiu ar kitokiu pavidalu, o josios esmė, ateinanti iš aukštesnių būties sferų, yra neregima.

Senųjų misterijų, kuriose buvo mokoma mirties meno, aprašymai ir tokios knygos kaip „Egipto mirusiųjų knyga“, „Tibeto mirusiųjų knyga“ (užrašyta XIII a.) rodo, jog senosios tautos ne tik daugiau žinojo apie mirties slapstį, bet ir sugebėjo ją valdyti. Mirtis tose kultūrose stovėjo greta gyvybės atsiradimo slėpinio. Yra tad didelis skirtumas tarp mokslininko ŽINOJIMO, paremto jusline patirtimi, ir IŠMANYMO, grindžiamo dvasine patirtimi. Kaip tik todėl šiandieninis žmogus uoliai stengiasi įrodyti ar paneigti tokius reiškinius, kurie senajai išminčiai buvo abėcėlinės tiesos. Senovės žmogus neklausė, kas atsitinka žmogui mirštant. Jo išmanymui buvo akivaizdu, jog mirtis nenutraukia egzistencijos siūlo. Todėl ir jo rūpestis mirštančiuoju buvo KITOKS. Jis rūpinosi ne kaip kelioms valandoms ar dienoms pratęsti gęstančio fizinio kūno gyvybę, bet kaip PADĖTI mirštančiajam, t.y. išeinančiajam, kad jis sėkmingai įveiktų mirties slenkstį.
Padma Sambhava
Padma Sambhava, Lotoso pagimdytas, raudonkepurių sektos įkūrėjas, baltasis magas, lotoso soste

„Tibeto mirusiųjų knygoje“ mes ir randame tą senąją išmintį apie mirties procesą ir tarpinio būvio (tib. bordo), į kurį žmogus patenka mirdamas, aprašymą. Jos paskirtis – pamokyti mirštančius ir mirusiuosius. Pažodinis knygos pavadinimas „Bardo Thiodol“ vertimas reiškia: „Išsilaisvinimas iš tarpinio būvio klausant“. Išsilaisvinimas KLAUSANT todėl, kad jos tekstas skaitomas prie mirštančiojo ir kad 49 dienas jis KLAUSYDAMAS susikauptų ir išsilaisvintų iš tarpinės, t.y. netikros, iliuzinės būsenos. Kitaip sakant – tai vadovas, vedantis per mirtį į naują gyvenimą. Knyga susideda iš trijų dalių (žr. >>>> ).

Pirmoji dalis Čikhai-bardo aprašo žmogaus, tiksliau, jo giliausios esmės – sielos išgyvenimus gyvybei skiriantis nuo fizinio kūno. Mirties proceso pradžioje žmogus patiria palaimingą būseną ir susitinka su vaiskia Šviesų Šviesa, kurią patyrė ir daugelis buvusiųjų klinikinėje mirtyje. Tibetiečių šventikas – lama, skaitantis prie mirštančiojo „Tibeto mirusiųjų knygą“, jam aiškina: „Tai yra tavo Tikrosios Prigimties spindesys. Atpažink ją!“ Jogų kalba tariant, mirštantysis tuo metu esti ekstazės (samadhi) būsenoje, kurią galime patirti ir žemėje. Ir ne vieną kartą lama ragina mirštantįjį: „Atpažink pats save ir pasilik tame būvyje“. Mirštantysis raginamas atpažinti savąją esmę. Tačiau jeigu žmogus anksčiau niekada nebuvo panašios būsenos patyręs, tai jis nesusivokia ir neatpažįsta savęs. Belieka tik pakartoti šv. Jono Kryžiečio žodžius: „Nepažinau Tavęs gerai, mano Dieve, nes dar norėjau pažinti ir ragauti pasaulio dalykus“.

Atsiskyrimas nuo fizinio kūno visiems teikia neįkainojamą galimybę – kiekvienam siūlomas tiesus išsigelbėjimo kelias: „Pasilik tame būvyje!“ Tačiau toji Šviesų Šviesa ir nuostabus pergyvenimas trunka neilgai – nuo keleto sekundžių iki pusvalandžio. Pamažu pradeda atsigauti gyvybės skyrimosi nuo kūno metu apalpusi objektinė sąmonė, t.y. žemiškojo gyvenimo metu sukauptas psichikos turinys, lietuviškai – vėlė. Prasideda antroji tarpinio būvio dalis – Čionyid-bardo. Vis labiau atsibundant sąmonės turiniui (vėlei), malonius išgyvenimus ir gražius vaizdus keičia vis nemalonesni išgyvenimai, vis baisesnės vizijos. Skaitovas, atpasakodamas matomus vaizdus, mirusiajam ne kartą primena, kad tai jo paties minčių formos, ir ragina jų nebijoti bei jas atpažinti. Tai dar vienas patvirtinimas, kad tai, kas šiame pasaulyje pamatyta, išgyventa, neišnyksta ir Anapus. Galima sakyti, kad Anapasaulis, kurį kuriame gyvendami Šiapus, yra kuriamas iš Anopasaulio „medžiagos“; ir tai yra toji ŽINOMOJI Ano pasaulio dalis, kurią patys ten NUSINEŠAME.

Trečioje knygos dalyje (Sidpa-bardo) aprašomi mirusiojo pergyvenimai galutinai atsibudus žemiškojo gyvenimo metu sukauptai psichikai – objektinei sąmonei, kuri ir tampa naujuoju mirusiojo apvalkalu. Taip mirusysis įgauna VĖLĖS pavidalą, o pasak „Tibeto mirusiųjų knygos“- tarpinio būvio (bardo) arba turintį neįprastos žmogui galios, norų kūną. Joje vaizduojami tie vėlės vargai ir kančios (liet. skaistykla), kurias ji patiria paveldėjusi visus žemiškojo gyvenimo įpročius bei ydas. Tie vargai tęsiasi, kol mirusysis „perkelia“ savo sąmonės principą, t.y. atsisako dvasiniam gyvenimui trukdančio paveldo ir žengia žingsnį šalin nuo savęs, nuo savo žemiškųjų įpročių, polinkių, ydų, simpatijų ir antipatijų ir atsiduria (pasak knygos „atgimsta“) kitos būties plotmėje.

„Tibeto mirusiųjų knygos“ vertė ne ta, kad joje gausybė mums neįprastų sąvokų ir terminų, ir ne ta, kad ji aprašo konkrečias vizijas, kurias regi lamaistinio budizmo raudonkepurių sektos narys. Suprantama, kitos kultūros ir religijos žmonių pomirtiniai vaizdai bus kitokie. Tekstas ne kartą pabrėžia, jog tie vaizdai yra mirusiojo sąmonės turinio minčių formos. Knygos vertė mums, kitos kultūros atstovams, yra ta, kad ji mirtį aprašo kaip procesą, kuriame žmogus gali sąmoningai dalyvauti ir net jį valdyti. Knyga atskleidžia ir tą didžiąją psichologinę tiesą, kad sąmonė ir jos turinys yra skirtingi dalykai, iki kurios šiuolaikinė empirinė psichologija dar nepriaugusi. Svarbūs knygoje randami pamokymai apie maldos ir susikaupimo reikšmę.

„Tibeto mirusiųjų knyga“ – tai kvietimas skirti savąją esmę nuo sąmonės turinio, t.y. būti sąmoningu savęs ir aplinkybių valdovu bet kuriuo nenutrūkstamos žmogiškosios egzistencijos momentu. Išsilaisvinimas, kuriam nuolat mirštantįjį ragina skaitovas, mums aiškiai parodo, kiek daug nuo mūsų pačių priklauso sugebėjimas atskirti savo esmę nuo sąmonės turinio vienu ar kitu būties momentu, o ypač tokiu atsakingu pereinamuoju iš vienos būties plotmės į kitą laikotarpiu. Mirties proceso esmės suvokimas ir sąmoningumas jame, nekalbant jau apie jo įvykdymą, budistiniu požiūriu (nežinojimas – labiausiai budizmo smerkiamas žmogaus bruožas) yra pats didžiausias turtas, kurį mes galime nusinešti Anapus.

Svarbu žinoti ne atskiras detales, kurios, kaip minėjome, gali būti skirtingos, bet suvokti visumą, suprasti mirtį kaip pereinamąjį būvį – VIRSMĄ, iš Šiapus į Anapus. „Tibeto mirusiųjų knyga“, daug vietos skirdama vizijų detalėms aprašyti, nesujungia jų į vieną visumą, per mažai išryškina mirties vyksmo esmę. Reikia prisipažinti, kad pilniau mirties esmė atsiskleidė tik gerai įsigilinus į senuosius lietuvių laidojimo ir mirusiųjų minėjimo papročius. Pasirodo, kad lietuviai, kaip ir kitos senosios tautos, irgi turėjo „Mirusiųjų knygą“. Tik ji,
4 male and female guardians
4 vyriškos ir 4 moteriškos saugančios dievybės, 6 diena
kaip ir kitų oralinių (žodinės tradicijos) kultūrų, nebuvo užrašyta*), o perteikiama iš lūpų į lūpas. Skyrėsi ir mokymo metodas. Tibetiečiai skaito tekstą, o senieji lietuviai pamokymus perduodavo tam tikru melodingu ritmu – raudodami raudas**), o tai – labiau koncentruojantis dėmesį būdas, nes šiuolaikinių tanatologų nustatyta, kad mirštant žymiai padidėja jautrumas ritmui ir melodijai.

Trumpiausiai ir kartu pačia bendriausia prasme mirties esmė užkoduota lietuviškame veiksmažodyje MIRTI. Žodis MIRTIS lietuviams nereiškė nebūties. Visiškam išnykimui pažymėti, kaip rašė J. Basanavičius, lietuviai turėjo kitą žodį – PRAŽUVA. MIT-ti reiškia RIM-ti žemiškajam gyvenimui. Mirtis – tai atsitraukimas, rimtis buvusiajam gyvenimui, ir prabudimas naujajam; tai įvykis, kai PRARADIMAS VIRSTA LAIMĖJIMU. Dar XX a. pradžioje apie mirštantį žmogų dzūkai sakydavo: „Stovi ant kelio išeic iš šito svieto“. Tik neseniai pradėjome kviesti į laidotuves. Anksčiau, o senesnieji ir dabar tebekviečia mirusiojo PALYDĖTI.

Pagalba mirusiajam yra ne tik „Tibeto mirusiųjų knygos“ skaitymas, bet ir laidotuvių ritualai, kurių daugelis panašūs, o kartais ir identiški lietuviško laidojimo apeigoms. Tai nieko nuostabaus, nes mirtis vienodai paliečia visų tautų ir rasių žmones. Todėl laidojimo (reikėtų sakyti – lydėtuvių) apeigos yra tos kultūrinės gelmės, kur susitinka visos tautos ir kultūros. Trumpai paminėsime svarbiausius bendrus tibetiečių ir senovės lietuvių laidojimo papročius:

Suprantama, draudimas verkti bei gailėtis mirštančiojo mums atrodo nepriimtinas, bet tik todėl, kad mes jau kitaip (neteisingai) suvokiam mirtį. Visi šie papročiai, išskyrus šarvojimą embrioninėje padėtyje, kuris tik simbolizuoja mirusiojo „gimimą“ į Anapus, yra pagalba mirusiajam. Nors senieji lydėtuvių (laidojimo) papročiai sunyko, bet vis tiek jaučiame, kad mirusiajam kaip nors turime padėti. Tačiau mūsų pagalba mirusiems, išskyrus bažnyčioje laikomas šv. Mišias bei kalbamas maldas, tėra jau tik rudimentinė, žemiausios pakopos. Dažnai net ne todėl, kad nebetikim sielos nemirtingumu, bet, gyvendami šio pragmatinio amžiaus dvasia, racionalizavome ir sielos poreikius. Ir mūsų pagalba, kaip ir visas gyvenime, - materiali: puošnūs ritualai, karstas paskęsta gėlėse taip, kad nematyti mirusiojo, kapas užverčiamas gėlėmis ir vainikais, o vėliau prislegiamas dar ir didžiuliu paminkliniu akmeniu.

Mirties virsmas, kaip rodo senieji papročiai – tai sudėtingas procesas, vyksta iš karto dviejuose lygiuose. Visų pirma, tai vyksmas padėties atžvilgiu: žmogus iškeliauja – persikelia į kitos būties, paprastumo dėlei sakykime, - erdvę. Tai išorinis vyksmas, nutolinantis mirštantįjį nuo pasiliekančiųjų. Kitas, dar svarbesnis procesas, jau neregimas, vyksta mirštančioje viduje, jo sąmonėje. Nuo jo ir priklauso mirties virsmo sėkmė, ir tas laikas, kurį mirusysis praleis tarpiniame (bardo) būvyje – mirties virsme. Kuo lėtesnis vidinis procesas, tuo ilgesnis ir sunkesnis mirties virsmas. Taigi šiam procesui nemažai įtakos turi ir mirusiojo išmanymas. Jeigu mirusysis neskiria sąmonės turinio nuo savo esmės, t.y. tapatina save su vienu ar kitu žalingu įpročiu, suprantama, kad jis tam įpročiui neMIRšta (neRIMsta), nes jam atrodo, jog, netekęs to ar kito įpročio, neteks ir savo tapatybės. Tad mirusysis lieka pasmerktas kankintis tarpiniame būvyje (skaistykloje) tol, kol pasibaigs tų ar kitų įpročių, neleidžiančių pereiti į aukštesnę būties plotmę, varomoji (karminė) jėga.

Kalbant apie sąmoningumą mirties virsme, tenka paliesti ir pasiruošimą mirčiai. Ruošimasis mirčiai ne tik apsaugo žmogų nuo didelių ir netikėtų pasikeitimų bei sukrėtimų, kurie lengvai išmuša iš pusiausvyros, bet kartu jis yra žmogaus esmės nuo sąmonės turinio skyrimosi pradžia. Toji pradžia turėtų būti padaryta dar tebesant fiziniame kūne, nes jame lengviausia būti sąmoningam. Fizinis kūnas, nuo kurio mirštant atsiskiria gyvybė, yra tarsi tvirtovė, gerai sauganti nuo pašalinių galių įtakos, ir, svarbiausia, būdamas inertiškas, jis garantuoja aplinkos ir gyvenimo sąlygų pastovumą. Šią mūsų kūno savybę galėsime įvertinti tik jos netekę. Netekęs fizinio kūno, mirusysis įgyja tarpinio būvio – „bardo“ kūną, kurį „Tibeto mirusiųjų knyga“ vaizdžiai vadina „norų kūnu“, nes jis neturi inercijos ir pastovumo. Jausmai, polinkiai ar mintys taip lengvai perkelia jį iš vienos būsenos į kitą, iš vienų sąlygų į kitas, tarsi vėjas nešiotų pūką. Jis, priklausomai nuo emocijų, keičia spalvą ir netgi pavidalą. Sąlygos, įvykiai, vaizdai tokioje būsenoje keičiasi tarsi kaleidoskope.
„Nesugebėdamas ilgiau pasilikti vienoje vietoje, - aiškina mirusiajam teksto skaitovas, - tu pasijusi neramiai bei kankinančiai ir būsi apimtas siaubo“. Tokiomis sąlygomis, nemokant valdyti savo jausmų, norų bei minčių ir dar apimtam baimės, - būti sąmoningam beveik neįmanoma. Tad kartais net teigiama, kad vėlė neturinti laisvos valios. Taip nėra. Laisva valia visada išlieka, tik jos panaudojimas toe sąlygose yra labai apsunkintas. Todėl teksto skaitovas nuolat ragina mirusįjį vengti baimės, susikaupti maldai ir melsti Dieviškuosius Globėjus pagalbos bei užtarimo. Ragina atsisakyti prisirišimo prie paliktų artimųjų ir ypač prie žemiškųjų gėrybių. Eigu būsi labai prisirišęs prie palikto turto ir, matydamas, kaip jį grobsto tavo artimieji, pyksi, tai tas jausmas „taip paveiks sprendžiamąjį momentą, - aiškina teksto skaitovas, - jog net tuo atveju, jei tau buvo skirta atgimti aukštesnėje ir laimingesnėje plotmėje, tu turėsi atgimti pragare ar nelaimingų dvasių pasaulyje. [ ... ] Todėl nugalėk prisirišimo prie turto silpnybę, atsisakyk jo iš visos širdies“. Kaip čia neprisiminsi Kristaus žodžių: „Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę“ (Mt 19:24). Bet ar sugebėtume pasielgti taip, kaip mirusiajam pataria teksto skaitovas, jeigu mes niekada arba tik labai retai bandydavome susikaupti dvasioje, jei net nemokame melstis arba jeigu palikome fizinį kūną su stipriu prisirišimu prie žemiškųjų gėrybių? Juk nesimokius
4 blood drinking deities
Penkios kraują geriančios dievybės, Buddha-Herukas,
12-19 diena
neprotinga tikėtis pagroti visiškai nauju instrumentu. Ar sugebėsime nesiruošdami mirčiai pasielgti taip, kaip pataria poetas M. Tankas: 

Eidami į pasimatymą,
Pasiimkit visas aušras;
Eidami į pražvalgus – gertuvę su midum;
Eidami į vestuves – dainas ir cimbolus;
Į krikštynas – barškutį, laimės dovaną;
Tiktai, palikdami pasaulį,
NEIMKITE NIEKO,
NET RAKTĄ DURŲ PERDUOKIT KAIMYNUI.

Mirties aktas visose senose kultūrose ir religijose buvo laikomas šventu, jos nesibijota. Viską palikdami, ruošdavosi ją sutikti, priimti kaip Dievo DOVANĄ, atveriančią naujos egzistencijos slėpinį. Taip kūno irimas tapdavo kūrimu, o mirtis – gyvenimo sąlygų pakeitimu.

Mūsų pragmatiniame pasaulyje pamažu, jau pagrįstos moksliniu pagrindu, atgyja pasiruošimo mirčiai, - tariant senuoju lietuvišku žodžiu, MARINIMO (raminimo), - tradicijos. Rengiami tarptautiniai mirštančiųjų priežiūros simpoziumai. Anglijoje nuo 1967 m., o vėliau Kanadoje ir JAV jau veikia vadinamieji hospisai. Į juos priimami tokie ligoniai, kurių aktyvus gydymas yra beviltiškas. Juose rūpinamasi daugiau mirštančiojo siela nei kūnu. Priežiūra hospisuose pagrįsta mintimi, kad žemiškojo gyvenimo natūrali pabaiga – mirtis, kurios metu neišvengiamai pereinama į kitą, jau dvasinę būtį. Tam, kuris retai svarstė tokį „nepraktišką“ gyvenimo prasmės klausimą, labai sunku susitaikyti su gyvenimo įpročių, darbo šeimos, pomėgių praradimu. Todėl stengiamasi sudominti hospiso gyventojus kuo nors NAUJU, nukreipti į religinius apmąstymus, dalytis gyvenimo patirtimi ar kuo nors kitu. Taip žmogus nors prieš mirtį pradeda mokytis skirti savo esmę nuo sąmonės turinio, o tai būtina, kad ir žemiškajame gyvenime mūsų veiksmai kiltų iš giliausios žmogaus esmės. Tad ruošimasis mirčiai yra ne tik minties projekcija į ateitį, ateities sąmonės kūrimo pradžia, bet ir mokymasis gyventi. 

   Tikiu į pabaigą,
   Į kraujo irimą
   Vėlyvą rudenį
   Kapų ramybėje.

   Tikiu į pradžią,
   Į paukščių skridimą
   Anksti pavasarį
   Toli amžinybėje.
                         (K. Bradūnas)

Jeigu „Tibeto mirusiųjų knyga“ ir kitos religijos žmonėms bent šiek tiek pravers didžiojo Mirties slėpinio duris, privers skaitytoją sustoti kasdieninio gyvenimo šurmulyje ir paklausti savęs: „Kas aš iš tikrųjų esu? Ar iš tiesų prasminga tai, ką aš darau?“ – jau bus gerai. Dar geriau bus, jei skaitytojo mintys nukryps ir į praktinę šio reikalo pusę ir jis susimąstys apie dabar esamą netinkamą ligonių „marinimą“ ir mirusiųjų laidojimą, rūpinantis vien kūnu. Ne tik susimąstys, bet ir imsis konkrečių veiksmų padėčiai taisyti [ ... ]

Pastabos

*) Yra tik iš žmonių pasakojimų užrašytoji „Lietuvių mirusiųjų knyga“, kurią išleido J. Basanavičius. Žr. J. Basanavičius. Iš gyvenimo lietuviškų vėlių bei velnių, 1928. Jos įžangoje J. Basanavičius rašo, kad ateities mokslui ši knyga kai kuriais atžvilgiais dar pasitarnausianti.

**) Išsamiai apie tai A. Patackas, A. Žarskus. Mirties virsmas, 1990, p. 66-74

Taip pat susipažinkite su pagrindiniais terminais >>>>>

Kitos nuorodos:
Kas yra budizmas?
Jama - tai Mirtis
Tibeto budizmas
Tibeto Mirusiųjų knyga
Katmandu Jurgos akimis
Trys budistinės ontologijos
Miegantis Nepalo dievas
Laužai Himalajų papėdėje
Egipto „Mirusiųjų knyga“
Budizmo samprata ir srovės
Arijai: Mirusiųjų garbinimas
Tikėjimas gyvenimo prasme
A. Jampolskaja. Mirtis ir kitas
J. Ivanauskaitė: Tarp dviejų pasaulių
Blavatskaja. Mirties ir Šėtono klausimu
Jėzuitas Andrius Rudamina Kinijoje
Budizmo įtaka Vakarams senovėje
Kaip suprantu indų filosofiją?
Blavatskaja. Atmintis mirties akimirką
Budizmas ir nemirtingumas
Bodhičita - kario kelias
Katmandu Jurgos akimis
8 proto lavinimo stulpeliai
Buvęs uždaras Tibetas
Beždiondievis Hanumanas
Himalajų legendos
Buddha ir budizmas
Budizmas Kinijoje
Vidurio kelias
Sielos klajonės
Vartiklis