Paskutinė vakarienė
(apie Andy Warhol ciklą)
Sakoma, kad Andy Warhol buvo vienas žymiausių XX a. menininkų, nors galime ginčytis - įtakojo
jis daugelį pop kultūros sričių ar pats tebuvo jų atspindys. 5- 6 dešimtmečių sankirtoje jis buvo
kultūros smaigalyje (taigi, kūrė ją), ir tada kultūra persisunkė Warhol principais, o vėliau jis ją
atspindėjo. Bet juk visad atsiras, kas paklaus, ar jis ką nors sukūrė. Persisotinusi teorija sakys,
kad jis tebuvo paprastas kopijuotojas ar įvairių media (žiniasklaidos ir informacijos pateikimo
priemonių) galimybių žonglierius. Bet ar mėgstat jį, ar keikiate jį, Andy Warhol buvo svarbus šiuolaikinio meno atstovas.
Andy Warhol'as (tikrasis vardas Andrew Warhola) gimė 1928-aisiais Pitsburge (šiame mieste 1994- ais atidarytas jo muziejus) čekų imigrantų šeimoje. 1945-49-aisiais Carnegie technologijos institute jis studijavo apipavidalinimo dizainą. Po sėkmingos komercinio dailininko karjeros Niujorke, 1962-aisiais jis pradėjo demonstruoti savo šilkografijos būdu sukurtus kūrinius. Vėliau pasireiškė ir kino mene. Mirė 1987-ųjų vasario 22 d. tulžies operacijos metu. Tokia būtų jo trumpa biografija (žr. daugiau).
Leonardo da Vinči
"Paskutinė vakarienė" įkvėpė Andy paskutiniam ir didžiausiam paveikslų ciklui.
Akstinas buvo A.Iolas pasiūlymas surengti parodą Milane, kitoje gatvės pusėje tiesiai prieš
katedrą, kurioje yra šio garsiojo Renesanso tapytojo freska. Šis pasiūlymas turėjo būti patrauklus
Andy, nes jis jau buvo neseniai adaptavęs kitų Vakarų Europos tapytojų kūrinius, o taip pat, ko
nežinojo net artimiausi jo draugai, buvo pamaldus katalikas. Tuo labiau, kad Pitsburge, tėvų
namuose, ant sienos kabojo šio paveikslo kopija.
Skirtingai nuo kitų kūrinių interpretacijos, į "Paskutinę vakarienę" Andy paniro su neregėta ernergija ir išradingumu ir per 1986-uosius sukūrė tuziną monumentalių darbų, o kartu ir daug mažesnių (1 kv. metro apimties) drobių bei bandymų popieriuje. Kurdamas šį ciklą, jis įsigijo daug meno albumų su Leonardo da Vinči kūrinių reprodukcijomis bei keletą skulptūrų - pradedant pigia gipsine kopija ir baigiant brangia ranka tapyta ryškiomis ir akį rėžiančiomis spalvomis emale. Galų gale jis apsistojo ties dviem visiškai skirtingais (kas būdinga kičui) kūriniais: detalia greitai nykstančio originalo 19 a. kopijos juodai-balta reprodukcija (ji tapo pagrindu šilkografiniams atspaudams) ir schematiniu-kontūriniu piešiniu panašiu į tuos, kurie būna vaikiškose knygutėse spalvinimui (Rubert Smith sako, kad tai diagrama iš knygos apie meną, žr. Jorg Schellmann. Andy Warhol: Art from Art, Munich, 1994). Iš jo buvo kuriami vadinamieji "ranka piešti" darbai projektuojant vaizdą ant drobės ir apvedžiojant kontūrus.
Šilkografiją Andy Warhol pamėgo dar nuo 1960-ųjų. Ji leido jam sukurti daug šiuolaikinės kultūros darbų -
skelbimų, plakatų ir kitų pramoninių" kūrinių. Tuo metu Andy atrado, kad ši technika leidžia neatsižvelgti nei į gerą, nei į blogą skonį.
Pasikartojimas, konvejeris, standartizacija - pagrindinės šiuolaikinės pramonės savybės - buvo jo pagrindinė estetinės strategijos kryptis. Tas pats vaizdas buvo kartojamas dešimtį ir net šimtus kartų, kad būtų gautas efektas, kuris, jo manymu, buvo arba stulbinantis neutralumas arba užburianti gausa. "Trisdešimt yra geriau nei viena" - iškalbingas pavadinimas, kurį Warhol 1963- aisiais suteikė paveikslui, kuriame daug kartų pakartotas Monos Lizos veidas (Laszlo Glozer nurodo, kad Andy Warhol šis susižavėjimas buvo susijęs su tapybos paroda Niujorke).
7-ame dešimtmetyje Warhol pavirto media žvaigžde ir jo menas buvo paaukotas patrauklumo kūrimui ir atspindėjo tą blizgesį. Tačiau 8-ame dešimtmetyje atvirkščiai, labai išsiplėtus jo veiklai ir spaudžiant meno rinkai, o iš dalies ir dėl jo bendravimo su kitais menininkais (paminėtini Francesco Clemente ir Jean-Michael Basquiat) yra pastebima jo reorientacija.
Šioje aplinkoje Andy ėmė ranka realizuoti savo kūrybos motyvus, o taip pat juos šilkografijos
būdu perkelti ant drobės. Buvo kuriami "Generic Electric" ir kitų firmų logotipai kartu su pigiąja
reklama tokiems produktams kaip sportbačiai, motociklai, stebuklingi vaistai ir net pigūs religiniai lankstinukai.
Ir nors daugelis motyvų atsispindėjo ir "Paskutinės vakarienės" cikle, Andy keliuose įsimintinuose
kūriniuose paliko nepakeistą, švarų vaizdą. Tačiau jis daug eksperimentavo su Kristaus figūra ir
apaštalų grupėmis dėliodamas juos tarsi kokius koliažo elementus, sugretindamas ir sukiodamas,
pakartodamas juos skirtingu masteliu, bandė įvairius efektus, pvz., keisdamas fono spalvą - nuo
ryškiai raudonos gvazdiko spalvos iki geltonos. Jis taip pat perdėliodavo didelio kūrinio
atspaudus, pakartodamas ir sukeisdamas atskiras dalis, o kai kurias praleisdamas. Ir pagaliau,
atskiro piešinio dydžio pakeitimas leido jam sugrįžti prie 6-ame dešimtmetyje naudoto
"klasikiniams" jo kūriniams būdingo "serijinio" panašumo.
"Paskutinė vakarienė" pratęsė 7-ame dešimtmetyje sukurtus ciklus "Atvirkštiniai" (negatyvūs ikonografijos atspaudai) ir "Retrospektyvos" (praeitame dešimtmetyje pamėgtų motyvų rinkinys). Be to kraštovaizdžio detalė iš Leonardo "Apreiškimo" buvo panaudota 1984-aisiais kai kuriuose "Renesanso detalių" ciklo kūriniuose. 8-ojo dešimtmečio viduryje atnaujinta Siksto katedra (galite paskaityti apie ją, U.Eco ir amerikiečius) irgi įėjo į Warhol repertuarą, bet tik ranka tapytame kūrinyje.
"Paskutinė vakarienė", kaip ir Siksto Madona, nepaisant jos visuotinio populiarumo ir naudojimo visur, išlieka iškalbingu simboliu. Tad ji nuostabiai tiko tam nepakartojamam klišės ir dvasinio užtaiso deriniui, kurį išgavo Andy. Taip buvo paslėpti tie asmeniniai sentimentai, kuriuos jis galėjo jausti vienam iš didžiausių praeities menininkų. Ir tai padaryta neišsižadant masinės gamybos motyvų, būdingų pop-art'o judėjimui, kurio dalis buvo ir jis.
