Polis Gogenas: pirmykštės idilės ieškotojas ir Taiti čiabuviai. Vartiklis

Paul (Eugene-Henri) Gauguin (Polis Gogenas) gimė 1848 m. birželio 7 d. O jau 1849 m. tėvo politinė veikla privertė šeimą vykti iš šalies į Peru, iš kurios buvo kilusi jo motina. Tėvas mirė pakeliui dar Prancūzijoje, ir motina viena su dviem vaikais atvyko į Lima. 17 m. amžiaus Gogenas pradėjo tarnauti į prancūzų prekybiniame laivyne ir keliavo po pasaulį 3 m. Po motinos mirties jis apsistojo su turtingu globėju Gustave Arosa, turėjusio plačią Delacroix darbų kolekciją. Tuo metu prasidėjo jo domėjimasis menu. Jis pradėjo rinkti impresionistų (Monet, Pissarro, Renuaro ir kt.) paveikslus ir tapo mėgėju dailininku.

1872 m. Paryžiuje pradėjo vertybinių popierių brokerio karjerą. 1874 m. dalyvavo pirmojoje impresionistų parodoje. 1883 m. bankas, kuriame jis dirbo, susidūrė su finansiniais sunkumais ir jį atleido. Jam liko daug laisvo laiko tapybai. 1884 m. persikėlė tapyti į Pont-Aven, menininkų rojų. Buvo veikiamas Van Gogo, Seurat, Dega idėjų.

1886-1887 m. jis pradėjo užsiimti keramika. Jį aiškiai įkvėpė Amerikos keramika iš laikmečio iki Kolumbo. Kaip ir indėnai, kurie niekada neturėjo žiedimo rato, jis iš didelių molio gabalų minkė fantastiškų formų indus. Tai buvo revoliucinis metodas to meto Europoje, kur keramikai žiedė taisyklingų simetrinių formų vazas.

1887 m. išvyko į Panamą, kur trumpą laiką dirbo „Panama Canal Company“. Iš ten vyko į Martiniką, o 1888 m. grįžo į Bretanę, kur kūrė originalias kompozicijas. Čia priklausė avangardistų menininkų, savo stilių apibūdinusių synthetisme, grupei. Jo didžiausia naujovė buvo spalvos panaudojimas. Ją „dėjo“ plačiuose plotuose, apribotuose tamsių spalvų, kas sudarė plokštumo pojūtį. Tai nemažai įtakojo 20 a. pradžios dailininkus.

1988 m. nuvyko pas Van Gogą į Asles. Tai buvo ir skausmingas ir vaisingas etapas. Jie vienas iš kito mokėsi, bet neretai ir nesutardavo. Gogenas į Paryžių grįžo gruodžio mėn. po Van Gogo „ausies incidento“. Atsiskyrė nuo impresionistų nutapęs „Regėjimą po pamokslo“, pabandęs išreikšti vidinius veikėjų jutimus. Taip prasidėjo naujas „simbolizmo“ stilius.

Nors buvo labai produktyvus, bet po kilusios depresijos paliko šeimą ieškodamas idilės pietinėse Ramiojo vandenyno salose. Trumpam apsistojo Taiti sostinėje Papeete. Čia susidūrė su pasauliu, jau pakeistu vakarų misionierių ir kolonizatorių. Tad vėliau persikėlė į nuošalią salos dalį. Taiti gyveno 1891-1893 m. Po apsilankymų 1893 ir 1894 m. Prancūzijoje 1895 m. grįžo čia praleisti likusių metų. Čia jo stilius perėmė primityvias Polinezijos salų formas ir ryškias spalvas. Jo čiabuvių moterų paveikslai yra vieni iškiliausių šiuolaikinėje tapyboje.

1904 m., išsekęs nuo prisirišimo prie narkotikų, mirė nuo širdies smūgio prancūzų Polinezijos Marquesas salyno Hiva Oa saloje.

Dar prieš gimstant Gogenui, daugelis Europos menininkų įkvėpimo ieškojo egzotiškose šalyse. Delacroix ir kt. prancūzų dailininkai 1830-1850 metais buvojo Maroke, Alžyre ir kt. šalyse. Bet tai atsispindėjo tik vietinių spalvų panaudojimu ir naujais motyvais, kurių nelydėjo stiliaus ir technikos naujovės.

Gogenui, patrauktam primityviojo meno, tik laiko klausimas buvo, kada jis ims tirti jį iš arčiau. 1890 m. jis bandė įsikurti administratoriumi Indokinijoje, o vėliau Madagaskare. Dėl finansinių sumetimų jis siūlė susiburti keliems menininkams ir patiems auginti daržoves bei galvijus. Pasiūlymą priėmė tik jaunasis Emile Bernard'as, bet jis, ką tik perskaitęs „Loti vedybas“ agitavo už nuošalią Taiti salą. Ir Gogenas įtikėjo, kad ten ras žemiškąjį rojų, kaip puikiai iliustruoja interviu, atspausdintas 1891 m. vasario 23 dienos „Echo de Paris“ (5 savaitės prieš išvykstant):
„Mano išvykimo priežastis yra noras gyventi ramybėje ir išvengti mūsų civilizacijos įtakos. Tetrokštu kurti primityvų meną. Tam reikia pasinerti į nekaltą gamtą, aplink regėti tik čiabuvius, patirti jų gyvenimą, kad siela, kaip vaiko, persismelktų vidine šviesa; kurti tik primityviomis priemonėmis, kurios vienintelės tikros ir teisingos“.

Tą pačią dieną interviu pasirodė meno aukciono buklete ir Martinikoje ir Bretanėje tapytų paveikslų kainos pakilo iki tūkstančių frankų. Sėkmė vertė Gogeną manyti, kad galės remti savo danę žmoną Mette su 5-iais vaikais, kurią buvo palikęs prieš 5 m. Visą tą laiką jie susirašinėjo laukdami geresnių laikų. Tada jis iškart traukiniu išvažiavo pas ją, ir ji sutiko su juo gyventi, - bet ne Taityje. Tad jis nusprendė likti tik kol nutapys pakankamai paveikslų, kad grįžęs galėtų surengti didelę parodą.

1891 m. balandžio 1 d. jis paliko Marselį keleiviniu laivu, plaukiančiu į Noumea Naujojoje Kaledonijoje pro Seišelius, Albaniją, Adelainę ir Melburną. Jam pasisekė, kad iš Noumea po savaitės išplaukė prancūzų kariniu laivu. Birželio 9 d. auštant laivas prisišvartavo Papeete uoste. Kelionė truko 69 d., kas buvo laikoma labai greita.

Greitai jis aptiko, kad ši sostinė, ar kolonija, kaip vadino gyventojai, yra bjaurus purvinas miestelis iš beveik vien plytų ir lentų namų su raitytais geležiniais stogais. Vietoje nuogų Ievų ir kilniaširdžių čiabuvių, kurių tapyti jis nusibastė per pusę pasaulio, visos vietinės dėvėjo plačiomis ir ilgomis iki kulkšnų vadinamąsias Motinos Hubbard suknias, kurias įdiegė misionieriai. Vyrų išvaizda buvo dar civilizuotesnė.

Papeete aukštuomenę sudarė keli tuzinai prancūzų valdininkų ir karininkų su šeimomis ir panašus verslininkų skaičius - iš esmės buvusių jūrininkų ir kareivių, vedusių Taičio moteris. Šios klasės gyvenimą sudarė begalinė pietų virtinė ir miesto pagrindinė kalbų tema buvo jų meniu ir sėdėjimo tvarka. Kitu metu moterys galėjo plepėti prie arbatos, o vyrai gerti, kalbėtis ir žaisti domino.

Gogenas buvo gerai priimtas dėl Kolonijų departamento rekomendacinio laiško, kuriuo jis pasirūpino prieš išvykdamas iš Paryžiaus. Netrukus jis rašė Mette: "Manau, gausa gerai apmokamų užsakymų portretams. Nuolat prašo piešti. Vaizduoju kiek įmanoma neprieinamą (tikriausias būdas tapti gerai apmokamu)... Rytoj susitiksiu su visa karališkąja šeima."

Bet kitą rytą Gogenas sužinojo, kad jo planuotas globėjas Karalius Pomare V netikėtai mirė tapęs daugelio girtavimo metų auka. Birželio 16 d. laidotuvėse Gogenas su kitais dalyvavo jo laidotuvių procesijoje į karališkosios šeimos mauzoliejų Arue rajone, esantį trys mylios į rytus nuo Papeete. Gogenas buvo nemaloniai nustebintas jo keistos konstrukcijos, nederančia su gamtos grožiu.

Po laidotuvių netrukus įvyko didžiausias kolonijos renginys, Bastilijos diena, kurią kolonistai ir vietiniai šventė kelias dienas. Kai, pajutęs senkant lėšas, Gogenas pagaliau pareiškė esąs pasiruošęs piešti, tik vienas asmuo, Tutana Bambrid, sutiko sumokėti neįtikėtinai didelę 200 frankų sumą. Ir Gogenas čia padarė didžiausią klaidą, nutapęs nepaprastai panašų portretą su išsiskiriančia raudona nosimi, - ir tai buvo paskutinis užsakymas jam.

Nusivylęs sostinės miestiečių egoizmu ir siauru požiūriu, Gogenas nusprendė palikti Papetee ir apsigyventi tarp čiabuvių. Jam pakilo pulsas ir jis ėmė kosėti krauju, kas buvo liūdnos 1887 m. Panamoje persirgto hepatito pasekmės. Du (vieninteliai) gydytojai diagnozavo širdies ligą, davė rusmenės, ant kojų dėjo garstyčių kompresus ir ant krūtinės statė taures. Nepaisant tokio gydymo, Gogenas sustiprėjo ir priėmė prancūzų mokytojo Paea kvietimą apsilankyti porai savaičių Taiti vakarų pakrantėje. Jausdamasis geriau, 1891 m. spalio mėn. jis nuvyko į Mataiea rajoną pietų Taičio pakrantėje.

Čia Gogenas nusprendė išsinuomoti ovalo formos lapais dengtą trobelę iš bambukų - keli šimtai jardų nuo paplūdimio ir prie nedidelio Vaitara upeliuko. Ji buvo iškart į vakarus nuo šių dienų Matalea protestantų bažnyčios. Ji buvo vėsiausia ir patogiausia tropikų kraštuose ir nors belangė, bet šviesi dėl plyšių tarp bambukų, puikiai tiko studijai. Iš trobelės jis matė kalnus, o iš paplūdimio, kur vakarais eidavo surūkyti cigaretės su kaimynais, nuostabų Talarapu iškyšulį.

Bet net šioje nuošalioje vietoje jis nerado to, dėl ko atvyko - vietinės kultūros. Taitiečiai išsaugojo tik savo kalbą, primityvią ekonomiką, šeima paremtą socialinę organizaciją, šokius ir muziką. O Gogenas tikėjosi rasti meniškus rakandus ir medžio tošies drabužius. Medžio ir akmens skulptūros išnyko kartu su senąja religija.

Ir vis tik Gogenas jautėsi pakylėtas ir pirmaisiais mėnesiais užsidegęs tapė. Jam sunkumų sudarė tik tai, kad nerado merginos, su kuria galėtų gyventi. Bet maždaug 1892 m. viduryje jis išvyko į kelionę, iš pradžių pašto karieta į Taravao, o tada arkliu palei rytų pakrantę. Nujojus apie 5 mylias Faaone rajone, buvo vietos šeimos pakviestas pailsėti į trobelę, kur ant sausos žolės gulinėjo 7 asmenys..

Jis nuoširdžiai papasakojo tikrąją savo kelionės priežastį, nežinodamas, kad čia įprasta tėvams apvesdinti vaikus. Jis net loštelėjo atgal, kai viena moteris pasiūlė jam savo dukterį ir ją iškart pakvietė. Jis išvydo nuostabią paauglę, kuri, kaip ir visi polineziečiai, buvo su plačia plokščia nosimi, švelnia oda, didelėmis išraiškingomis akimis ir juodais plaukais siekiančiais juosmenį. Jos vardas buvo Teka`amana, bet "Moa Noa" knygoje Gogenas vadino ją Tehura. Jai buvo 13 metų ką tik sulaukusi tinkamo vedyboms amžiaus.

Gogenas iškart ją iškamantinėjo:
Bijai manęs?
Ne.
Ar gyvensi mano trobelėje?
Taip.
Ar kada sirgai?
Ne.

Dideliam Gogeno nerimui, Tekaamana motina ir kiti giminaičiai nusekė jiems iš paskos. Visi sustojo už kelių mylių į pietus prie bambukų trobelės, kur jis buvo supažindintas su kita pora, laikyta tėvais-globėjais.. Jo antroji "uošvienė" tvirtai pareiškė: Noriu, kad Tekaamana ateitų čia po savaitės. Jei tada ji nebus laiminga, galės nelikti sujumis.

Laime, jis atlaikė išbandymą. Jam prasidėjo naujas gyvenimas. Teha`amana neabejotinai buvo jam skirta moteris. Ji nebuvo ypatinga, įprastinė taitietė. Poreikiai pinigams ir dovanoms buvo minimalūs, o poreikis sentimentams, komplimentams ir galantiškumui dar mažesni. Ji niekaip nesuprato, ką Gogenas daro, bet netrukdė ir leido jam tapyti. Nebuvo pavojaus, kad jie susipyks, nes Gogenas žinojo tik kelis tuzinus taitiečių žodžių, o Teha`amana vos vos kalbėjo prancūziškai. Iš praktinės pusės, ji padėjo jam daugiau pažinti taitiečių gyvenimą ir papročius ir įkalbėdavo juos pozuoti Gogenui. Net ir Teha`amana nėštumas po 2 mėn. jam nesukėlė problemų. Vaikas visada dovana taitiečiams, tačiau Teha`amana nusprendė nutraukti nėštumą.

Tačiau Gogenas gyvendamas Maitaiea neišvengė nesklandumų. Rimčiausias – Gogenas išleido beveik visas santaupas. Jam į mėnesį reikėjo bent po 200 frankų apmokėti nuomai, vynui, tabakui ir konservuotam maistui, kurį naudojo kasdien. Pagrindinė problema, kad Taityje niekas nepirko jo paveikslų, ir artimiausia vieta, kur jis galėjo tikėtis juos parduoti, buvo Paryžius. Taipogi jis turėjo sveikatos sutrikimų. Ir kai pagaliau 1893 m. birželio 14 d. jis išvyko į Prancūzija, kartu vežėsi ir 66 paveikslus ir tuziną medinių skulptūrų – daugiau nei pakanka rimtai parodai.

Ar tie 66 paveikslai iš 1891 ir 1893 m. perteikia 20 a. pabaigos Taiti gyvenimą? Sunku tiksliai atsakyti, nes dailininko tikslai ir technika keitėsi šio trumpo laikotarpio metu.

Pirmiausia, buvo gausu portretų, kraštovaizdžių, ir vietinių kasdienio gyvenimo scenų, t.y., kasų pynimas, vaikų spietimasis aplink stalą su maistu, vyrai nešantys bananų kekes ar duonmedžio vaisius, žvejai, tikrinantys tinklus, taitietės, besimaudančios upėje ir jaunuoliai, šokantys naktį aplink laužą palmių giraitėje. Geriausi pavyzdžiai, „Po pandanus“ ir „Taiti kraštovaizdis“ (Minepolio menų muziejuje), „Burao medis“ (Čikagos meno institute) ir „Parau parau" (John Hay Whitney). Kiekviena smulkmena yra tiksli ir galima surasti to meto fotografijų, patvirtinančių tų kūrinių tikroviškumą. Tačiau atminkime, kad Gogeno akis pastebėdavo tik gražiausius, primityviausius ir idiliškus Mataiea aspektus – tad darbuose nėra misionierių, vienuolių, naujakurių, bažnyčių ir parduotuvių. Jo kūriniai atspindi požiūrį, kad Taiti vis dar tebėra rojus Žemėje.

Kitų paveikslų temos paimtos iš Taiti religijos ir mitologijos, pvz., „Hina Tefatou“ (Mėnulis ir Žemė, Manheteno šiuolaikinio meno muziejus) ar "Te aa no areois" (Areois bendruomenės pagrindas, William S.Paley, NY). Tačiau Gogenas siužetus sėmė ne iš dalyvavimo vietinių apeigose, o iš dviejų knygų – prieš pusšimtį metų parašytų vietinio pirklio Moerenhout'o ir prancūzų jūrų karininko de Bovis. Jiedu gavo informacijos iš paskutiniųjų vietinių šventikų. Tai liudijimai apie bendruomenę, garbinusią dievą Oro^*) ir visiškai ir harmoningai išreiškusią laisvos meilės idealą. Tuose veikaluose nebuvo iliustracijų, tad Gogenas turėjo remtis savo vaizduote – tad tikrovė juose neatvaizduota.

Trečiąją paveikslų grupę sudaro laisvos kompozicijos, kuriose daugiau ar mažiau pastebimi skoliniai iš kitų dailininkų, Egipto, Indijos ar Rytų skulptūrų ir freskų. Žymiausias yra „La orana Maria“ (Būk pasveikinta, Marija, Niujorko metropoliteno muziejuje). Kai taitiečiai jau buvo pilnai sukrikščioninti ir uolūs bažnyčios lankytojai, nenuostabu, kad siužeto tema paimta iš Biblijos: Nekalta mergelė Marija su kūdikėliu Jėzumi, kurią supa moterys ir angelas. Tikėtina, kad siužetą Gogenas „pagavo“ aplankęs Mataiea katalikų bažnyčią ir išgirdęs taitietišką „Ave Maria“ versiją.

Visi Gogeno paveikslai turėjo vieną bendrą dalyką - meistrišką įtaigių spalvų parinkimą. Nuo ankstesnio laikotarpio darbų šie paveikslai skyrėsi tik vienu – naujoje aplinkoje, toli nuo Europos, kolegų dailininkų, meno galerijų ir kritikų, jis jautėsi laisvesnis ir galėjo nevaržomas eiti savo keliu.

^*) Oro - polineziečių karo dievas, vienas dangaus ir jūrų stichijos dievo Tangaroa (siejamo ir su lietumi bei vaivorykšte) sūnų. Jo kultas atsirado santykinai vėlai ir siejamas su slaptos Areoi draugijos veikla, kai išstūmė senesnį karo dievo Roa kultą. Tai aiškinama legenda apie Oro meilę žmonių dukrai Vairaumatei – jų vaikai laikomi kelių valdančių dinastijų pradininkais. Pagrindiniai garbinimo centrai buvo Taičio ir Raiatėjos salos. Markizų salose jo vardas buvo Machui.