Pranašiškas Aldous Huxley ir jo Puikusis naujasis pasaulis. Vartiklis

Motinos mirtis, jam tesant 14 m., jam parodė, kad žmogaus laimė laikina. Šio praradimo poveikį galime justi ir „Puikiajame naujajame pasaulyje“. Utopijos gyventojai ilgai stengėsi pašalinti mirties keliamus nepatogumus ir pasiekti nepaliaujamą palaimą. Tačiau kaina buvo labai didelė. Su nemaloniomid emocijomis, jie pašalina ir džiaugsmus. Jų laimę palaiko soma, meilė ar Kliūčių golfo žaidimas, tačiau ji, iš esmės, paviršutiniška. Kaip priešybė Utopijos gyventojams yra Niu Meksiko čiabuviai - vargani, purvini, kamuojami ligų, senatvės ir skausmingos mirties. Bet, atrodo, jų laimė yra daug tikroviškesnė.

Dar besimokydamasdamas prestižinėje Etono gimnazijoje, 16-metis Aldous susirgo akių liga ir vos neapako. Regėjimą pavyko atstatyti tiek, kad Huxley galėjo tęsti studijas Oxforde, kurį baigė su pagyrimais, bet Pirmojo Pasaulinio karo metu buvo atleistas nuo tarnybos armijoje. Eseistinėje knygoje „Matymo menas“ (The Art Of seeing, 1943) A. Huxley išsamiai aprašė natūralaus regos lavinimo praktiką pagal gydytojo W.H. Bates metodą.

Regėjimo negalia lydėjo Aldous Huxley visą gyvenimą, - privertė atsisakyti ankstyvų mokslinio darbo siekių, tačiau mokslo idėjos ir guvus analitinis mąstymas tapo jo rašymo pamatu. Matymo idėja taip pat įsipynė į Huxley literatūrinę kūrybą ir jo ankstyvieji romanai pasižymi scenomis puikiai tinkančiomis meniniams filmams, ne veltui vėliau, jau gyvendamas Amerikoje, Huxley dirbo scenaristu.

Aldous Huxley įsitraukė į literatūrinį gyvenimą dar Oxforde, bendravo su rašytojais Bertrand Russell, Lython Strackey ir D.H. Lawrence, su kuriuo tapo artimais draugais (nors kūryboje jie, atrodytų, nelabai ką turi bendro).

Ankstyvieji Aldous Huxley kūriniai yra poezija (1916 m. rinkinys), apsakymai ir literatūrinės apybraižos. Pirmais rimtais pasiekimais laikytini romanai, kupini įžvalgios satyros, - debiutinis "Geltonasis Kroumas" (Crome Yellow, 1921 ; lietuviškas vertimas - 1983), "Juokdarių šokis " (Antic Hay, 1923) ir "Tie išdžiūvę lapai" (Those Barren Leaves, 1925), o taip pat ir išradingasis "Kontrapunktas" (Point Counter Point, 1928) tapęs pirmuoju autoriaus bestseleriu. Per kitus 3 m. jis parašė dar 6 knygas (apsakymų, esė, poezijos ir dramaturgijos), bet nė viena jų ypatingai neišsiskyrė.

Huxley vedė belgę Maria Nys ir nuo 1920 m. šeima, susilaukusi sūnaus Matthew, didelę gyvenimo dalį praleido Italijoje, kur besivystantis Musolinio režimas, kaip ir kritinė medžiaga apie Tarybų Sąjungą davė daug peno būsimajai garsiausiai Aldous Huxley knygai. 1925-26 m. jis keliavo po pasaulį, aplankė Indiją ir JAV. Jam patiko Amerikos gyvenimo būdo dinamiškumas, amerikiečių pasitikėjimas ir "dosni ekstravagancija", Bet "niekur kitur nėra taip mažai bendraujama... Tai tik lėkimas ir triukšmas, kaip vandens nugurguliavimas iš vonios - kaip nuleidžiama nereikalingi dalykai" (Jesting Pilate).

“Puikusis naujasis pasaulis“ (Brave New World, 1931) buvo parašytas per tris mėnesius. Huxley tarytum iš naujo įnėrė į grožinės literatūros pasaulį. Pasitelkęs ateities mokslo “galimybes” jis sukūrė dehumanizuotą ateities super-valstybę, kur žmonės pradedami ir formuojami biologinėse laboratorijose (inkubatoriuose) griežtai išskirstyti “kastomis”. Nesąmoningi, visapusiškai kontroliuojami piliečiai, “išlaisvinti” nuo jausmų išgyvena sterilią laimę, reguliariai palaikomą narkotinėmis priemonėmis. Rodos, niekas negali sudrumsti Pasaulio valstybės stabilumo, na … galiausiai keli “nepaklusnieji” ištremiami į salą.

“Puikusis naujasis pasaulis” kaip antiutopija dažnai lyginama su George Orwell romanu “1984”, parašytu kiek vėliau, 1948 metais. Po Antrojo Pasaulinio karo sukrėtimų, kai nacių išdarkytas Vakarų pasaulis sužinojo ir totalitarinės Sovietų Sajungos nusikaltimų mąstą, Orwello knyga visai neatrodė nutolusi nuo apgriuvusios tikrovės. Tuo tarpu stabilus Huxley “pasaulis” jau sočiai mėgavosi civilizacijos pasiekimais, - autorius numatė dalykus, kurie, praėjus pusei šimtmečio, taikliai nurodo šiandieninės mūsų kultūros vystymosi tendencijas.

Technologijos vaidmuo Naujajame pasaulyje išreikštas soma simboliu. Tai piliulė, kurią individas suvartoja, kad atsikratytų rūpesčio ir nerimo. Kai gyvenimas pasidaro per sunkus, paimamos soma atostogos. Tai priešinga Marksui, pasakiusiam, kad religija yra opiumas liaudžiai. "Puikiajame naujajame pasaulyje" soma yra religija liaudžiai. Tai socialinės elgsenos valdymo priemonė - ir ne bet kokia, o technologinė.

Technologija su mumis gali sąveikauti daugeliu būdų. Ji išplečia mūsų pasirinkimų imtį, bet galime tapti jos vergais, o technologija mūsų viršininku. „Puikiajame naujajame pasaulyje“ technologija išeina iš jai nubrėžtų ribų ir tampa priemone žmogiškojo pasirinkimo ribojimui.

Romanu „Neregys Gazoje“ (Eyeless in Gaza, 1936) Huxley pradėjo sąvotišką dvasinio praregėjimo ir atbudimo etapą. Literatūrinė forma tapo „karkasu“ rašytojo visuomeninėms idėjoms ir filosofijai. 1937 metais Huxley šeima persikėlė gyventi į JAV. Galiausiai jie atsidūrė Hollywood’e, kur Aldous tapo profesionaliu scenaristu (vienas jo filmų buvo Jane Austin romano „Puikybė ir prietarai“ (Pride And Prejudice) ekranizacija su jaunu Laurence Olivier).

Beveik visą likusią gyvenimo dalį Aldous Huxley praleido Pietų Kalifornijoje. Šio keisto Vakarų pakrantės gyvenimo parodija apsireiškia romane „Po daugelio metų miršta gulbė“ (After Many a Summer Dies The Swan, 1944) - magnatas Jo Stoyte, pasitelkdamas mokslinius laimėjimus, trokšta tapti nemirtingu, net jei tektų atsisakyti žmogaus pavidalo ir nusiristi iki tikro gyvulio, - tai ir „Puikiojo naujojo pasaulio“ atgarsiai. Iš tiesų, autorius neapleido savo futuristinės knygos ir 1958 m. pasirodė „Peržvelgiant puikų naują pasaulį“ (Brave New World Revisited), esė rinkinys, kuriame aptariamos visos socialinės ir moralinės temos iškeltos romane: gyventojų perteklius, psichologiniai triukai prekyboje, chemijos įsiviešpatavimas, „hipnopedija“ - informacijos įsisavinimas hipnozės ar miego metu ir kt. Tai priemonės, kurias valdantieji gali panaudoti išvaduojant žmogų nuo jo laisvės ir savarankiškumo.

Šeštame dešimtmetyje Aldous Huxley išgarsėjo savo susidomėjimu LSD ir kitais psichodeliniais preparatais. 1953 m. jis sutiko išbandyti meskaliną, oficialiai „prižiūrimas” atsakingo mediko.Huxley tai buvo pirmiausia sąmonės išplėtimo patirtis, kitos tikrovės pažinimas. Kaip tik tai buvo kruopščiai išanalizuota eseistinėse knygose „Suvokimo durys“ (Doors Of Perception, 1954) bei „Dangus ir pragaras“ (Heaven and Hell, 1956), - jas galima būtų pavadinti ir puikiomis teologinėmis-menotyrinėmis studijomis.

Kai kurie skaitytojai galėjo suprasti šiuos kūrinius kaip padrąsinimą eksperimentams su narkotikais, bet pats Aldous Huxley įspėjo apie tokių bandymų pavojus, knygos „Londono velniai“ (The Devils Of London, 1952) epiloge.

Poetas ir dainininkas Jim Morrison buvo vienas tų skaitytojų, kuriam „Suvokimo durys“ padarė sukrečiantį įspūdį, dažnai manoma, kad ši nemirtinga William Blake frazė „pasiūlė“ ir būsimos Morrisono grupės pavadinimą „Durys“ (The Doors). „Suvokimo durys“ prasideda epigrafu iš William Blake „Dangaus ir pragaro santuokos“ (The Marriage Of Heaven And Hell), „Jei suvokimo durys būtų atvertos, visi dalykai žmogui pasirodytų tokie kokie yra, begaliniai“.

Narkotikų problema Aldous Huxley kūryboje tiek pat dažna, kaip ir blaivaus proto bei sąmoningumo. „Puikiajame naujajame pasaulyje“ visuotinis užsimiršimo svaigalas soma Pasaulio Valstybės gyventojų reguliariai vartojamas kaip vitaminai; slopina stresą, sukurdamas dirbtinę palaimos būseną, beveik nenuodingas ir yra puikus laisvės pakaitalas.

Aldous Huxley spėjo, kad labiausiai pasaulyje paplitusį narkotiką alkoholį ateityje gali pakeisti visiškai netoksinis sintetinis preparatas, kurį galiausiai įteisins visų valstybių vadovybės.

Paskutinį romaną “Sala” (Island, 1962) Aldous Huxley rašė 5 metus, o apmąstymai truko gal ir visus dešimtmečius. Pats autorius pažymi, kad „darbinė medžiaga“ apėmė graikų istoriją, Polinezijos antropologiją (žr. Trobriando ir kitos Polinezijos salos), kinų ir indų budistinius tekstus, farmakologijos, neurofiziologijos ir psichologijos studijas, taip pat romanus, poeziją, kelionių aprašymus, politinius komentarus bei švietimo doktrinas, o taip pat ir „pokalbius su įvairiausiais žmonėmis, nuo filosofų iki aktorių, nuo psichinių ligoninių pacientų iki magnatų Rois-roilsuose“.

„Sala“ - tai savotiška „Puikaus naujo pasaulio“ atsvara, - geroji utopija, bandymas „atkurti” harmoningos prašviesėjusios visuomenės viziją, tolimoje egzotiškoje Pala saloje. Su būdingu kruopštumu Huxley piešia salos gyvenimo tikrovę, puslapis po puslapio atskleisdamas laisvų ir sąmoningų asmenybių egzistencijos pagrindus, jų lūpomis perteikdamas psichoterapijos technikas ar bebaimį idealizmą, „cituodamas” ilgiausias Palos religinių-filosofinių traktatų ištraukas. „Sala“, kritikų vertintas gan prieštaringai, gal būt, yra gražiausias Aldous Huxley romanas.

Vienas iš savotiškai realių šios utopijos bruožų galėtų būt ir tai, kad Kalifornijoje susikūrė savanoriška kelių šimtų žmonių bendruomenė „Salos Fondas“ (Island Foundation), siekianti gyventi Aldous Huxley išgalvotos Palos kultūros principais. Fondą 1990 metais įkūrė amerikietis Bruce Eisner'is^*), praėjus 28 m. nuo knygos pasirodymo. Patalpinusi savo duomenų bazę Internete, Island Foundation kviečia bendraminčius visame pasaulyje.

Aldous Huxley
Kapitalistinė “laisvoji spauda”, 1958

Šiandien spauda oficialiai vis dar yra laisva, bet didžioji dauguma mažų laikraštėlių jau išnyko. Modernioji spausdinimo įranga, medienos masės ar naujienų agentūrų įkainiai yra nepasiekiami Mažajam Žmogui. Totalitariniuose Rytuose įsitvirtinusi politinė cenzūra ir visos masinio informavimo priemonės kontroliuojamos valstybės. Demokratiniuose Vakaruose sėkmingai gyvuoja ekonominė cenzūra, pasireiškianti tuo, kad žiniasklaidos priemonės yra sukauptos kelių didžiųjų koncernų rankose. Pastarieji dažnai būna dar mažiau objektyvūs nei vyriausybės ar vadovaujančios klasės propagandistai. Jefferson’iško tipo demokratas negalėtų šito pateisinti.

Kas link propagandos, - visuotinio raštingumo ir laisvosios spaudos ankstyvieji advokatai numatė tik dvi galimybes: propaganda gali būti teisinga arba suklastota. Jie neįžvelgė to, kas jau vyksta, - pirmiausia mūsų Vakarų kapitalistinėje demokratijoje, - vystosi galingiausia masinės komunikacijos industrija, kuri daugiausiai operuoja ne tiesa ar falsifikacija, bet nerealiais dalykais, menkai tesusijusiais su tikrove. Jie tiesiog neįvertino begalinio žmogaus poreikio išsiblaškyti.

Tik ypač budrūs gali susidoroti su savo laisvėmis; ir tik sąmoningieji, sugebantys žaibiškai mąstyti, gali tikėtis sėkmingai valdyti patys save demokratinio gyvenimo sąlygomis. Visuomenė, kurios narių dauguma nesusivokia tikrovėje, leisdami laiką ne “čia ir dabar” (ar nors kiek “įkandamoje” ateityje), bet atitrūkusiuose sporto ir “muilo operų” pasauliuose, mitologinėje ir metafizinėje fantazijoje, tikrai sunkiai atlaikys, šių medijų vadovų įsibrovimą.

Šių dienų diktatoriai savo propagandoje labiausiai pasikliauja repeticija, numalšinimu, racionalizuotu pop-madingų frazių kartojimu, pateikiant savo lozungus už tikrą pinigą, nuslepiant nepageidaujamus faktus, sužadinant ir racionalizuojant aistras, kurios panaudojamos Partijos ar Valstybės interesams.

Bet ir pats manipuliavimo mokslas bei menas tampa vis geriau suvokiamas iš šalies, - todėl ateities diktatoriai neabejotinai išmoks derinti minėtas technikas su begalinėmis pramogomis ir kaip tik Vakaruose atsiranda grėsmė paskęsti netikrumo jūroje.

Kaip ten bebūtų, racionali propaganda turėtų užtikrinti individo laisvę ir demokratinių institucijų veiklą.

Parengė ir iš anglų kalbos vertė Lukas Vangelis; papildymai ir redakcija -js-

^*) Briusas Eisneris (Bruce Jay Ehrlich, plačiau žinomas pseudonimu Bruce Eisner, 1948-2013) – amerikiečių rašytojas, psichologas, kontrkultūros tribūnas, žinomiausias knyga „Ecstasy: pasakojimas apie MDMA“ (1989). 1970 m tapo freelance žurnalistu, rašančiu LSD ir paichidelinio poveikio temomis. 1976 m. nuvyko į Europą, kur Bazelyje susitiko su LSD atradėju Albert Hofmann‘u^**). 1977 m. persikėlė į Santa Cruz, kur tapo vienu psichodelinio judėjimo lyderių. 1989 m. įkūrė programinės įrangos firmą „Mindware“ iki 1995 m. platinusią „Mindware Catalog“ mąstymo ir asmenybės lavinimo programų katalogą. 1990 m. įkūrė „Island’ grupę, aptariančią „psichodelinės kultūros“ temas – ji pavadinta pagal A. Huxley „Salą“ (1962) ir 1998 m. pervadinta „Island Foundation“. 2003 m. persikėlė į Las Vegą, kad būtų arčiau motinos. Prieš mirtį dirbo ties knyga „Ateities kultūra: kaip sukurti naujus memus, pakeisiančius pasaulį“.

^**) Albertas Hofmanas (Albert Hofmann, 1906-2008) - šveicarų chemikas ir literatorius, plačiausiai žinomas kaip susintetinęs (1938), išbandęs (1943 m. balandžio 19 d., žinomą kaip „dviračio diena“, kai jis LSD poveikyje važiavo dviračiu) LSD ( lysergic acid diethylamide) ir tyręs jo psichodelinį poveikį. Jis išskyrė ir įvardino pagrindines psichodelinių grybų medžiagas psilocibiną ir psilociną. Parašė apie 100 straipsnių ir buvo kelių knygų bendraautoriumi, įskaitant „LSD – mano sunkusis vaikas“ (1980). 2007 m. jis su Tim Berners-Lee dalinosi pirmą vietą 100 tebegyvenančių genijų sąraše.