Čiurlionis: ar žinai, kas tai yra erdvė? Vartiklis

Didinga, penkių su viršum metrų skulptūra, atlieta iš bronzos, stovi Druskininkuose. Čiurlionis, varinis Čiurlionis iš skulptoriaus V. Vildžiūno¹⁾ rankų, po 64 m. po menininko mirties grįžęs į tą tylų kampą, kur „ramu ir gera“, kurian gyvas būdamas, nepripažintas ir nežinomas, grįždavo iš didelių miestų – Varšuvos, Leipcigo, Peterburgo, kaip į pažadėtąją žemę... Gal dėl to šių dienų Čiurlionis – toks didelis, garsus, stovįs išaugusio ir pasikeitusio miestelio centre, apžiūrinėjamas ir apkalbamas, kažkoks netikėtas, neįprastas…

Skulptorius aiškino: labai svarbi jo žymė – tai žmogiškosios begalybės ilgesys. Čiurlionio žvilgsnis nukreiptas į erdves, į neaprėpiamus tolius, lyg žiūrėtų nuo aukšto kalno, nuo savo mintimis pastatytų bokštų... Tai jį visur lysi. Visur persekioja... Ir visur randi priešybių ir jų vieningumo matymą: juodą-baltą, Vildžiūno paminklas Čiurlioniui

mirtį-gyvenimą, sąstingį-judėjimą, mažą-didelį, žemišką-dangišką... Priėjęs prie jo meno jauti, kad tai, ką jis paliko, - buvo lyg ruošimasis kažkam dar didesniam. Paliko pamatus, ant kurių galima statyti ir statyti. Kaip ir Folkneris²⁾ , kuris pasakė, kad nepadaro, ką gali, o gali – lyg daugiau. Junti baisią potencinę jėgą ir neišsakytą paslaptį... Tai kūrybinė malda – plačiausiai ir giliausiai apibendrinta

„Iš tokio Čiurlionio ėjau į savo skulptūrą... Prasideda ji nuo kylančių paralelių linijų. Daug vertikalių kelia begalybės įspūdį, asociacijas su muzikiniais ritmais... Ašinis sustingimas, monotonija, - ir kaip kontrastas - jų „sujudėjimas“, išsiplėtimas... Kaip sparnai, kaip medžio augimas. Ir tame plastiniame judesyje – atsiranda Čiurlionio biustas. Vengiau konkrečių asociacijų, tik norėjau, kad būtų asociacijų galimybė... Tikras Čiurlionis – nevienareikšmis; norėjau, kad ir jo skulptūra tokia būtų, kad konkretaus žmogaus portretą suptų asociacijų plastika.
Tačiau tie galvojimai maišosi kažkur pačioj darbo pradžioje, užuomazgoj, o kai prisilieti molio, nebeturi teisės patikėti kitu – turi patikėt savim... Ir tik nuojauta bandai užčiuopti kito žmogaus pasaulį. Prasmės reikia ieškoti esmėj...“

Dailininkas M. Dobužinskis³⁾, pirmąkart 1908 m. Peterburge sutikęs M.K. Čiurlionį ir pamatęs jo paveikslus, apie patirtą įspūdį vėliau rašė: „... Jeigu Čiurlionis kai kuriuose savo kūriniuose visiškai ne ‚meisteris‘, kartais nedrąsus ir techniškai lyg ir bejėgis, tai tas mūsų akyse nebuvo jo darbų neigiamoji savybė. Priešingai, jo pastelės ir temperos, padarytos lengva ir muziko ranka, o kartais lyg vaikiškai naiviai, be kokio nors ‚recepto‘ ir be jokio manieriškumo, kartais ‚nežinia kaip‘, lyg pačios savaime gimę, savo grakštumu ir trapumu, kolorito gamomis ir kompozicija rodėsi mums kažkokiomis brangenybėmis. Jų muzikiški pavadinimai mums atrodė veikiau kurjozu, ta jo meno puse, kuri jo vertinime nesudaro vyriausio elemento...“.

Iš tikro, kelio pradžioje (Čiurlionis pirmuosius savo paveikslus sukūrė 1903 m. rudenį, jau baigęs dvi konservatorijas – Varšuvos ir Leipcigo) jo „pastelėse ir temperose“ yra tiesmukiško simbolizmo, vienareikšmiškumo, kitų įtakų, meistrystės stokos ir tiesiog nemokšiškumo... Tačiau čia pat – plastinės „brangenybės“, gimusios „nežinia kaip“. Atsivėrė žmogus, pasimatė jo tikrenybė, o tada jau „meistrystės“, „to mokytumo“ nebeprireikė, jis tiesiog nereikalingas. Kodėl taip nutiko? Iš kur atsirado jėga, stipresnė už patyrimą, išmoktus įgūdžius?

Iš dalies į tai atsakyti, ar bent priartėti prie menininko minties, prie nematomo pasaulio padeda jo laiškai artimiesiems – autentiški sielos dokumentai. Ypač broliui Povilui ir Sofijai Kymantaitei-Čiurlionienei...

Povilui į klausimą „Kodėl mano mintys visuomet tokios nelinksmos?“ Čiurlionis atsako: „Pastebėjau, kad, jei man liūdna ir pradedu rašyti laišką tam, ką iš tikro myliu, tai liūdesys praeina. Kodėl? - Mano mintys savaime pereina iš manojo ‚aš‘ į tą, kam rašau. Žmogui vienui vienam būna tvanku, ankšta ir tamsu. Žmogus siela neturi sparnų primygti nuosavam ‚aš‘. Sunku jai tada, bet kuo plačiau sparnus išskės, tuo didesnį ratą apsuks, tuo bus lengviau, tuo laimingesnis bus žmogus. Tai, ką šią valandą parašiau, yra atsakymas į tavo klausimą. [ ... ] Nėra žmogaus, kuris besigilindamas į save prieitų linksmus rezultatus. [ ... ] Man atrodo, kad giliausias savęs pažinimas yra už mūsų proto ribų, taip kaip giliausias visatos, pradžių pradžios pažinimas etc, etc. Tam gaila ne tik laiko, bet ir jaunų dienų, ir sielos giedrumo. O kadangi ‚žmogus, jei nemiega, tai mąsto‘ (patinka man šis posakis), tai ‚tegul jo mintys nežengia į tamsių prarajų gelmes, bet teskraido beribėse erdvėse‘ (Ką? Gerai parašyta?)
Brangusis broleli, visų pirma Tave prašau – venk mąstyti apie save. Argi Tu neturi apie ką galvoti? [ ... ] Tiesa, protas savo pastabas daro, aš mandagiai išklausau, bet į širdį neimu. Tos pastabos man tiek tedaro įspūdžio, kaip pastabos žmogaus, už kurį visa galva esu aukštesnis...“ (1902 m. vasaris).

Sofijai, praėjus 6 metams: „... Tu nežinai ir nė nenumanai, kiek pikto yra manyje, eina jis šalia manęs ir didelį šešėlį palieka paskui save. Susigyvenau su juo ir ne kartą klausau jo patarimų, to savo šešėlio, ir jei ne mano žvaigždė, kuri visuomet mane veda, seniai būčiau išklydęs iš savo kelio. Jau kuris laikas bijau to savo šešėlio, pernelyg jau jis auga, o žinia, kad šešėliai didėja saulei leidžiantis – bijau saulėlydžio. [ ... ] pasakoju ir išsipažįstu Tau, ir noriu paslėpti akis Tavo delnuose, ant Tavo širdies linijų, ir noriu, kad nublokštum debesų pradžią nuo mano kaktos – gerai? Ar gali tai padaryti, Zose?“ (1908 m. balandis).

Ką patarinėjo broliui, stengdamasis „nublokšti debesų pradžią nuo savo kaktos“, tą ir pats giliai juto ir patyrė. Gal tik dar giliau, dar skaudžiau...

... Atsirado būtinybė, jėga, kuri turėjo išeiti, kad nesuardytų savo ištakų; reikėjo „kuo plačiau sparnus išskėsti, kuo didesnį ratą apsukti“, kad lengviau būtų, kad mintys „nuo savęs“ pakiltų į beribes erdves; kad pajustų platybę, nuskaidrėjimą, amžinumą, kurį geriausiai suvokia tas, kuris jaučia laikinumą, artėjantį saulėlydį.

Čiurlionis rašė Sofijai: „... Žinai, Tu, kas tai yra erdvė? O žinai, kas dabar su ja darosi?“... toliau laiške keli žodžiai išbraukti, o virš jų parašyta „atsiprašau, atsiprašau“... Gal tas, žodžiais neišsakomas būsenas, išsakė paveikslai? Gimė paveikslai. Gimė laiškai Sofijai, kuriuose adresatas taip pat mintimi ir fantazija nukeltas į erdves, kuriose nėra šešėlių... Tai dvasios dokumentai, kuriuose visi konkretūs daiktai, žmonės pakelti virš žemės, į minties ir fantazijos sukurtą aplinką. J. Čiurlionytė prisiminimuose rašo: „Brolis nebuvo iš tų praktiškų žmonių, kurie taip paprastai ir ‚sėkmingai‘ tvarko buitinius reikalus. Jis gyveno kitame pasaulyje. Pasaulyje, kuriame gyveno meilė ir bičiulystė, ir dar kažkas labai svarbaus, be ko negalima gyventi. Fantastinis pasaulis jam tapo realybe, o realus – kažkoks svetimas: jame daug nereikalingų dalykų, smulkių ir varginančių“.

M.K. Čiurlionis rašė E. Moravskiui⁴⁾ iš Leipcigo: „Nuolat kalbame ką kitą, darome ką kitą. Tiek žodžių! Tai vaizdiniai įvairių kilnių ir gražių dalykų... Kur tie dalykai? Argi mes turėtume dvilypį gyvenimą: vienas šlykštus – tikrovėje, o kitas, gražusis, kilnusis – tik žodžiuose, ore? Kodėl negalima gyventi vien tik tą kitą gyvenimą? Kodėl jis yra toks nepagaunamas? Ko gi aš noriu? Noriu būti kitoks, noriu, kad būtų kitaip, noriu kito gyvenimo. [ ... ] Tik parodyk, kurioj šaly yra tas gyvenimas, o pamatysi, kiek manyje atsiras energijos“.

Ar ne kūryba tapo tuo tikruoju gyvenimu, kur išnyksta dviveidiškumas? Ar ne apie tai byloja toji „atsiradusi energija“ prie 1907 m. ribos? Kai jis išgirdo, kad brolis Povilas „ėmėsi kompozicijos“, jam pasakė: „Tikrai čia daugiau rasi laimės negu santykiuose su žmonėmis“. Jis gerai žinojo, ką sakė: pats patyrė ir atrado čia jėgą, tikėjimą – savimi, savo išsigelbėjimu. Čiurlionis. Mintis

Jo sesuo Jadvyga prisimena: „Kartą Povilas, besiginčydamas su manimi, pasakė: ‚Kastuko įtaka ypač stipri buvo vaikinams [t.y., jaunesniems broliams], nes jie priprato nerealiai žiūrėti į gyvenimą ir neišmoko prie paprasto gyvenimo sąlygų prisitaikyti. O nesitaikyti prie aplinkos turėjo teisę tik Konstantinas, nes jis buvo genijus – visi kiti privalėjo normaliai gyventi ir dirbti. Tuo tarpu jie ieškojo kažko nepaprasto, nekasdieniško ir, brolio aukštomis idėjomis persiėmę, per daug kritiškai žiūrėjo į aplinką (taip pat ir į save), būdavo kitiems netolerantiški ir tuo pačiu kenkė sau“.

Čiurlionis į tokį gyvenimo būdą atėjo kaip į neišvengiamumą, kuris nei užplanuojamas, nei iš anksto numatomas, nei pamėgdžiojamas.

M.K. Čiurlionis paskutiniaisiais savo gyvenimo metais labai daug dirbo, jis „dažnai sakydavo, kad turi sumanęs tiek daug naujų paveikslų, kad nesuspės jų visų nutapyti“ (J. Tallat-Kelpša⁷⁾), jam atrodė, jei sustotų mintys, ir tai jų užtektų ligi gyvenimo pabaigos. Tačiau apie jį nepasakysi, kad tai darbštus žmogus. „Darbštumas“ – ne tas žodis, jis nenusako to gyvenimo būdo, kur kūryba – būtinybė, neišvengiamumas, meilė, be kurios – užgęsta saulė ir juodas demonas išskleidžia begalinius sparnus: ji – siekis, kad „galima būtų gyventi su nuolat plačiai atvertomis akimis viskam kas gražu ir nenubusti, negrįžti į save“. Kur negalvojama, kad reikia į ką nors atsižvelgti, įtikti, kur nėra išskaičiavimo ir kur „joks kritikas nepasakys man to, ką aš pats sau galiu pasakyti“ (tad suprantama, kodėl Čiurlionis taip nemėgo aiškinti, ką sukūręs – pasakoti apie savo intymųjį, neliečiamą gyvenimą, „kuris yra už mūsų proto ribų“).

Netinka ir atrodo svetimais jo kūrybą apibūdinantys žodžiai „simbolizmas“, „romantizmas“ ir pan. Visa, kas byloja apie išankstinį nusistatymą, atėjusias iš šono, iš kitur sroves (taip, jų elementų pradžioje buvo, bet vėliau jie tapo nebūdingais, kaip ir plastinis „mokytumas“). Yra paralelių Čiurlionio muzikoje ir dailėje; taip galime bandyti aptarti jo paveikslus, bet, anot M. Dobužinskio, tai „nesudaro vyriausio elemento“. Tai nepaaiškina esmės – didžiausio ilgesio...

... Jis didėjo, plėtėsi - tas begalybės ilgesys. Į paveikslų ciklus, į „sonatas“... „Saulės“, „Žvaigždžių“... Į erdvių polifoniją, kuri neturi kraštų ir dugno; kuri be pabaigos... O pats lyg jautė artėjant pabaigą; jautė tikrumą – ir reiškė tikrumą... Neužteko paros. Laikas tame gyvenime atrodo lyg suspaustas, kaip lęšyje susikertantys spinduliai, kur per trumpas akimirkas įvyksta daugiau nei įprastuose, ramiuose gyvenimuose. Kur kiekviena diena – metų ilgumo... Prisotintos mintimis dienos, iš kurių krinta kristalai – paskutiniai tikrenybės liudininkai.

Ir staiga viskas sustoja... Ateina tuštuma... Mirtis... pradžioje minties, paskui – žmogaus.

Kokie ilgi, išsitęsę buvo metai į jo pripažinimą. N. Rerichas rašė:
„Sunkus buvo Čiurlionio žemiškas kelias. Jis atnešė naują, įkvėptą, tikrą meną. [ ... ] prisimenu, su kokiu šaltu skepticizmu [ ... ] daugelyje sluoksnių buvo sutikti Čiurlionio kūriniai. [ ... ] Tai buvo jo menas, jo sfera. Kitaip jis negalėjo nei galvoti, nei kurti. Jis buvo ne novatorius, bet naujas. Tokį savitą talentą vertėjo iš visų jėgų skatinti. Tuo tarpu įvyko kaip tik atvirkščiai“.

M. Etkindas⁵⁾, knygos apie Čiurlionį autorius, priduria: „Kokia nelaba likimo ironija: būtent dabar, tik dabar prasidėjo tikras, didelis jo kūrybos gyvenimas“. Sklinda ir plečiasi garsas apie Čiurlionį. Į Druskininkus grįžo jo varinis atvaizdas (V. Vildžiūnas, 1975 m.), grįžo ilgam... Žvaigždžių sonata: Allegro

Kai 1906 m. kartu su Stabrausko⁶⁾ meno mokyklos mokiniais dalyvavo parodoje Peterburge, o po to laikraščiuose buvo išskirtas ir pagirtas, tai, kaip jis rašė (laiške Povilui, 1906 m.), žmonės „net pirštais lietė tą [laikraščių] vietą ir, nors mano paveikslų nebuvo matę, su kritikos pagyrimu visiškai sutiko ir, visiškai nesistebėdami, laikė sava. [ ... ] Suruošė man vakarienę, - labai puikūs tie mūsų lietuviai. [ ... ] Juk aš nepasikeičiau, nė mano paveikslai nepasidarė geresni, o kai tik spauda išjudino žmones, vienaip ar kitaip nuteikė mano atžvilgiu. Tas faktas ryškiai nušviečia žmones ir jų vertę“.

Sąveika su kosmosu

M.K. Čiurlionį žavėjo prancūzų astronomo ir rašytojo K. Flamariono idėjos. R. Andriušytė-Žukienė knygoje „M.K. Čiurlionis: tarp simbolizmo ir modernizmo“ (2004) pastebi, kad jo paveiksluose buvo motyvų, grafine ekspresija primenančių K. Flamariono knygų iliustracijas. M.K. Čiurlionis kai kurias astoronomo knygas turėjo ir savo namų bibliotekoje Druskininkuose.

Jo darbuose buvo labai ryški žmogaus ir kosmoso ryšio harmonija. Anot V. Landsbergio, M.K. Čiurlionis, dailininkas ir kompozitorius suprato, kad žmogų supa neaprėpiamas kosmoso pasaulis, o tai išreiškė spalvomis ir natomis. Kosminių dulkių, šviesų, galaktikų susiliejimus stebime „Žvaigždžių sonatose“ - ekspresija jungiama su kosmine ramybe, šviesos proveržiu ir įsigalėjimu.

„Muzika tai dievų kalba, jinai stebuklus daranti, nutildanti laukinius žvėris, statanti pilis ir t. t. Kuomet ji prasidėjo – niekas negali susekti. Nestebėtina. Užgimė ji drauge su žmogaus siela ir yra tai jo svarbiausioji ir pirmutinė kalba” – rašė Čiurlionis („Apie muziką ir dailę“).

M.K. Čiurlionio namus-muziejų (1963) kūrė jauniausios dailininko seserys – Valerija (1896-1982) ir Jadvyga (1898-1992) Čiurlionytės. Valeriją (Karužienę) Čiurlionis buvo praminęs „vilku“, nes toji buvo labai smalsi – ir nors visa Čiurlionių šeima buvo labai muzikali, jai labiau rūpėjo tapyba. Ji į Čiurlionio dirbtuves (vienas kambarys namuose, kuris išlikęs muziejuje) įsigavo gudrumu: plovė teptukus ir kitaip padėdavo broliui. Ji tapo muziejininke.

O „žvirblis“, jauniausioji sesutė Jadvyga yra parašiusi prisiminimus apie M.K. Čiurlionį (1994). Ji - muzikologė, tautosakininkė, pedagogė ir profesorė - rinko lietuvių liaudies dainas – netgi žinoma, kad Čiurlionis yra jas perkūręs... Seserys brolio neteko labai anksti: Jadvygai buvo 13-a, o Valerijai 15-a metų. Sodybos išsaugojimas ir muziejaus įkūrimas iš jų pareikalavo nemažai jėgų. Sovietmečiu Čiurlionis nebuvo ypač vertinamas. Netgi Druskininkų miesto komitetas vienintelį išlikusį namuką buvo nusprendęs atiduoti malkoms, sukūrenimui. Gaila, menininko asmeninių daiktų nėra išlikę daug, o vieni vertingiausių eksponatų – muzikiniai instrumentai.

Čiurlionių šeimos kraustymasis iš Ratnyčios (į kurią iš Senosios Varėnos persikelta, kai Konstantinui tebuvo pusantrų metų) su 3-mečiu pirmagimiu buvo painus. Ji nuomavosi vieną iš tų namelių. Iki 14-os Konstantinas nuolat gyveno Druskininkuose. Jis buvo rekomenduotas mokytis Plungės dvaro mokykloje, tačiau nuolat grįždavo į Druskininkus. Namus Druskininkuose įsigyja, kai Konstantinui jau buvo 21-eri ir jis jau studijavo Varšuvoje. Seserys tuose namuose užaugo nuo pat kūdikystės, todėl jie joms buvo tokie brangūs. Brolis rūpinosi jų švietimu – parveždavo knygų, kitų lauktuvių.

2023 m. birželio mėn. viduryje M.K Čiurlionio namuose-muziejuje Druskininkuose (M.K. Čiurlionio gt. 35) atidaryta paroda „Vilkas ir Žvirblis: kaip namai muziejumi tapo“ (veiks iki rugsėjo 20 d., kurioje pristatomi su seserimis susiję eksponatai, nuotraukos, asmeniniai daiktai. Yra ir Valerijos piešinių.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-1911) - kompozitorius, dailininkas, chorvedys, kultūros veikėjas.
M.K. Čiurlionis gimė Senojoje Varėnoje vargonininko šeimoje (sodybos vietą, kitoje kelio pusėje prieš bažnyčią, žymi memorialinis akmuo). Muzikos mokėsi Plungėje, Varšuvoje, Leipcige. 1900-1901 m. sukurtas vienas garsiausių Čiurlionio muzikos kūrinių – simfoninė poema „Miške“. Greičiausiai Leipcige jį patraukė ir dailė. Jos mokėsi 1902-1906 m. Varšuvoje. Čiurlionio dailės kūriniai, 1906 m. eksponuoti Sankt Peterburge, patraukė rusų kultūrinės visuomenės dėmesį. Tuo metu jis visai apleido muziką.
1909 m. susituokė su rašytoja Sofija Kymantaite. Vilniaus provincinis kultūrinis lygis dailininko netenkino, jis dažnai važinėjo į Sankt Peterburgą, ten susipažino su M. Dobužinskiu. Pašlijus sveikatai grįžo į Druskininkus, o 1910 m. pradėjo gydytis netoli Varšuvos esančioje Pustelniko sanatorijoje, kur persišaldė ir mirė.
1925 m. Kaune atidaryta Čiurlionio galerija (dabar muziejus; V. Putvinskio g. 55); 1963 m. įkurtas M.K. Čiurlionio memorialinis muziejus buvusiuose Čiurlionių namuose (M.K. Čiurlionio g. 35). 2011-ieji UNESCO paskelbti M.K. Čiurlionio metais (100-sios mirties metinės).

¹⁾ Vladas Vildžiūnas (1932-2013) – lietuvių skulptorius, fotografas, visuomenininkas; 1993 m. įkūrė Vilniaus Jeruzalės meno centrą ir buvo jo prezidentu.
Daugumai skulptūrų panaudotas medis, metalas ir akmuo. Pirmąją personalinę savo darbų parodą 1964 m. kartu su žmona. Laisvalaikį skyrė fotografijai; rengė ir fotomeno parodas. Daugiausia skulptoriaus darbų užtikti galima Vilniuje: „Salomėja Nėris“ (1974), „Lietuviška baladė“ (1973), „Barbora“ (1982), „Laurynas Stuoka-Gucevičius“ (1984); yra sukūręs antkapinių paminklų (Rasų, Petrašiūnų ir kt. Kapinėse. V. Vildžiūnas taip pat iliustravo knygų ir vadovėlių: Gedimino Isoko "Miško varpeliai" (1962), R. Jankevičienės "Mano žolynėliai" (1962) ir kt.

²⁾ Viljamas Folkneris (William Faulkner, 1897-1962) - rašytojas prozininkas, scenaristas, Nobelio premijos laureatas (1949). Žinomiausia jo novelė „Lokys“ įėjo į novelių romaną „Nusileisk, Moze!“ (1942).

³⁾ Mstislavas Dobužinskis (1875-1957) – rusų kilmės dailininkas, grafikas, scenografas, 1923-39 gyvenęs Lietuvoje, vėliau dėl prasidėjusio karo likęs Vakaruose. Apipavidalino ir iliustravo knygas (H. K. Anderseno „Kiauliaganys”, 1922; F. Dostojevskio „Baltosios naktys”, 1923; J. Olešos „Trys dručkiai”, 1928; B. Sruogos „Giesmė apie Gediminą“, 1938)... Sukūrė savitos stilistikos Kauno, Vilniaus, Peterburgo, kitų miestų peizažų, portretų. Parašė studijas „Apie Vytauto ženklą“ (1932), „Vytis: Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės herbo istorinių variantų bruožai“ (1933). 1938 m. „Romuvoje” spausdino straipsnius apie Lietuvos valstybinę vėliavą.

⁴⁾ Eugenijus Moravskis (1876–1948) – kompozitorius, artimiausias M. K. Čiurlionio bičiulis, tuo metu po bylo už anticarinę veiklą gyvenęs Prancūzijoje.

⁵⁾ Markas Etkindas (1925-1979) – rusų menotyrininkas. Specializavosi rusų 19 a. pab. – 20 a. rusų kultūros srityje. Parengė knygą “Pasaulis kaip didelė simfonija: Knyga apie Čiurlionį” (1970).

⁶⁾ Kazimieras Stabrauskas (Kazimierz Stabrowski, 1869-1929) – baltarusių kilmės lenkų dailininkas. 1909-1913 m. daug keliavo po įvairias šalis, jose tapydamas peizažus. Nuo 1901 m. gyveno Varšuvoje. 1904 m. dailininko pastangomis buvo įkurta Varšuvos dailės mokykla ir iki 1909 m. jis buvo jos direktoriumi. Dirbdamas dėstytoju, K. Stabrauskas bendravo su M. K. Čiurlioniu, materialiai jį rėmė.
K. Stabrausko kūryba turi daug sąsajų su simbolizmu. Tapytojas mėgo fantastinius siužetus, jo kūrinių stilistikoje jungėsi secesijos bruožai ir klasikinių formų stilizacija.

⁷⁾ Juozas Tallat-Kelpša (1889-1949) – totorių kilmės operos dirigentas, kompozitorius, pedagogas, visuomenininkas. 1916 m. buvo pašauktas atlikti karinę prievolę, tarnavo įvairiuose Rusijos miestuose: Mogiliave, Oriole, Kurske, Voroneže. 1918 m. apsigyveno Vilniuje, kur subūrė lietuvių mišrųjį chorą, dėstė muziką lietuvių gimnazijoje, rengė koncertus. Į valdžią atėjus bolševikams, išrinktas Švietimo liaudies komisariato muzikos kolegijos nariu, rūpinosi lietuvių operos teatro ir muzikinio švietimo organizavimu, išvyko į Maskvą susipažinti su muzikos mokyklų darbu. Nuo 1920 m. apsigyveno Kaune. Jo kūrybinis palikimas – tai solo ir choro dainos, „Kantata apie Staliną“ (1947 m.), simfoniniai ir kameriniai kūriniai (pirmuosius propagandinio turinio darbus parašė 1940 m. liepos mėn. Liaudies Seimo rinkimų proga).