BEAT KARTOS TĖVAS SUSITINKA ROKO KARALAITĮ  

William S. Burroughs kalbasi su David Bowie

(Kviečiu paskaityti straipsnelį apie A. Warholą)

Davidą Bowie’į vargu ar reikia pristatinėti. Nuo pat klasikinio albumo “Zigio Stardasto ir Marso Vorų iškilimas ir mirtis” (The Rise and Fall of Ziggy Stardust and The Spiders from Mars, 1972) jis ir šiandien veiklus muzikoje ir kine, - pasirodo scenoje apsiavęs pasakiškais pelenės bateliais, - ir išlieka viena ryškiausių, išradingiausių ir įtakingiausių roko asmenybių.

1996 Davidui Bowie’iui buvo įteiktas garbingas Britų muzikinis apdovanojimas (The British Music Award) “už žymiausią indėlį muzikos vystymui”. Taip pat, pernai metais Davidas suvaidino Andy Warholo režisieriaus Julian Schnabel’io filme apie Niu Jorko dailininkų pasaulį “Basquiat”.

Paskutinis, šių metų vasarį išleistas kompaktinis diskas “Žemietis” (Earthling), pristato, 50-metį pažymėjusį Davidą Bowie’į, vilkintį Didžiosios Britanijos vėliava-apsiaustu, grojantį dinamišką muziką, kurios pagrindas greitas žemo dažnio pulsavimas - “šiandienos dūžiai” - pasak dainininko, “reprezentuojantys bendrumą, jungtį, įtraukiantys į spąstus, kaip kad įtraukia mus informacija, tai tarsi šiandieninio mąstymo būdo metafora”. Davidas Bowie sugeba akimirksniu įsisavinti naujausius išraiškos būdus ir greičiausiai, bei ypač stilingai panaudoti juos savo kūryboje. Pažvelgęs į jį dažnai gali nujausti, kas įvyks po penkerių metų.

Ištaikingas sceninis personažas Ziggy Stardust, savotiškas “atrastas” David’o Bowie’io 1972-ais yra vienas iškiliausių roko mitologijos herojų į kurį “įsikūnijęs” Bowie paversdavo koncertus sudėtingais futuristiškais pasakojimais. Tai Davidas Bowie sukrėtė ir iš esmės pakeitė roko atlikėjo pasirodymo scenoje sampratą, įgyvendindamas besikeičiantį veidmainišką dainos teatrą. “Aukštesniojo žmogaus” drama pavertė Davidą Bowie’į tikra žvaigžde ilgiems metams į priekį, bet Ziggy paskutinį kartą pasirodė scenoje 1973 m.. Sklando kalbos, kad šiemet Londono scenoje vėl apsireikš Ziggy Stardust ir atsisveikins su publika visiems laikams.

Vyresniosios kartos amerikie±ių prozininkas, literatūrinių tradicijų laužytojas Williamas S. Burroughs Lietuvoje yra dar mažai žinomas. Seniausias Aleno Ginsberg’o ir Jacko Kerouaco bičiulis, Williamas ilgus metus buvo “slaptuoju” "beat" kartos įkvėpėju bei autoritetu. Vėlai pradėjęs rašyti, šis Amerikos juodasis intelektualas debiutavo autobiogafiniu romanu “Dženkis: nepataisomo narkomano išpažintis” (Junky: Confesions of an Unredeemed Drug Addict, 1953), privertusiu cenzūrą gerokai pasiraukyti. Dramatiškas Burroughs gyvenimas nenusileido jo kūrybai. Siurrealistinis romanas “Apnuoginti pusryčiai” (The Naked Lunch, 1961) dar labiau išgarsino "undergroundo" rašytoją ir Amerikos cenzūros buvo tiesiog uždraustas. Lietuvoje galbūt yra labiau žinoma vėlesnė knygos ekranizacija (režisierius Davidas Cronenbery).

Williamo rašymo stilius, ypač jo “žodinio koliažo” technika "cut ups" turėjo didelės įtakos Davido Bowie’io tekstų komponavimui.

Žurnalisto Craigo Copetas pastangomis, 1974 metų lapkričio 17 dieną įvyko unikalus šių dviejų ekscentriškų menininkų susitikimas. Davidas Bowie jau žinojo ir buvo tyrinėję “uždraustąias knygas”, Williamas Burroughs, tuo tarpu buvo girdėję tik dvi Bowie’io dainas, bet perskaitė visus jo dainų tekstus. Abu imlū protai išreiškė susidomėjimą ir norą vienas su kitu susitikti.

Williamas Burroughs, lydimas Craigo Copetas’o, atvyko į ištaikingą tuometinį roko žvaigždės butą Londone. Davidas pasitiko sve±ius vilkėdamas NASA astronauto kombinenzonu. Visi trys susėdo prie lenčo stalo, keletos valandų pokalbiui, besigardžiuojant Jamaikos užkandžiais. Nuo pat pirmų akimirkų jiedu išreiškė simpatijas ir didelę pagarbą vienas kitam. William Burroughs, apžiūrėjęs futuristinį kambario interjerą, linktelėjo ir pokalbis prasidėjo, - ne mažiau futuristiškas, stebinantis ir šiandien savo įžvalgumu, minties drąsa, atskleidžiantis netikėtus šių spalvingų asmenybių praeities faktus, ir skambantis taip pat šviežiai, kaip ir prieš dvidešimt metų.

Burroughs: Ar visą savo dizainą tu kuri pats?

Bowie: Taip, aš turiu viską kontroliuoti. Negaliu leisti, kad kas nors kitas tai darytų, todėl, kad supratau, - niekas už mane geriau neatliks dalykų susijusių su manim pačiu. Nenoriu, kad kiti pradėtų žaisti su tuo, kas jų manymu yra mano ketinimai. Tuo pačiu, aš nemėgstu skaityti, ką vaikai sako apie mane, nes tai daryti nėra jų profesija. Kritikų aš visiškai nesuprantu. Jie tapo per daug “intelektualūs”. Kritikai nėra gerai pasikaustę gatvės šnekoje, todėl jiems sunku ką nors išsakyti. Jie varto žodynus ir tai atima daug laiko.

Aš lankiau viduriniosios klasės mokyklą, bet esu kilęs iš darbininkų klasės. Gavau viską geriausią iš šių dviejų pasaulių - pažinojau abu sluoksnius ir todėl puikiai įsivaizduoju, kaip ir kodėl žmonės gyvena. Tiesiog turiu tam pojūtį. Bet nesu susidūręs su aukštesniąja klase. Norėčiau susitikti kada su Karaliene, tada ir sužinočiau.

O kaip tu vertini tai, kaip žmonės tave piešia?

Burroughs: Jie stengiasi tave kategorizuuoti. Žmonėms labai norisi matyti savo pačių sukurtą tavęs atvaizdą, ir jei tu staiga neatitinki to įvaizdžio, jie labai nusivilia. Rašymas yra stebėjimas, kaip arti tu gali prieiti prie to, kad jie pamatytų, galbūt tai visų menų objektas. Aš manau, kad svarbiausias dalykas pasaulyje yra tas, kad menininkai turėtų paimti viršų šioje planetoje, todėl, kad tik jie vieninteliai gali iš tiesų kažką pajudinti. Kodėl mes turime leisti tiems laikraštiniams politikams mus valdyti?

Bowie: Aš labai dažnai keiąiu nuomonę. Dažniausiai aš nelabai sutinku su tuo, ką sakau. Esu baisus melagis.

Burroughs: Aš tai pat.

Bowie: Aš nesu tikras, ar tai aš dažnai keičiu nuomonę, ar tai daug meluoju. Esu kažkur per vidurį. Ir iš tiesų aš nemeluoju, tik ištisai vystosi mano pažiūros. Žmonės visada meta man į akis tai, ką aš esu anksčiau pareiškęs, o aš atsakau, kad neturėjau nieko tokio minty. Negali juk visą gyvenimą laikytis įsitvėręs vienos pozicijos.

Burroughs: Tik politikai vaizduoja, kad niekada nenukrypsta nuo savo sprendimų. Paimk kad ir Hitlerį - jis niekada nekeitė savo nusistatymų.

Bowie: "Nova Express" iš tiesų priminė man Ziggy Stardust, kurį aš dabar ketinu paversti teatralizuotu vaidinimu. Jį sudaro keturiasdešimt scenų ir būtų gražu, jei personažai ir aktoriai įsisavintų jas visas. Vakare prieš vaidinimą, sustoję ratu mes trauktume burtus iš skrybelės, tokiu būdu nustatydami scenų seką, ir eitume vaidinti taip, kaip išpuolė. Viso to aš išmokau iš tavęs, Bilai. . . Spektaklis keistųsi kiekvieną vakarą.

Burroughs: Labai gera ideja - vizualinis montažas atsitiktine seka.

Bowie: Tai suteikia naujų jėgų, kitaip viskas greitai nusibostų. Aš esu senosios mokyklos atstovas, manydamas, kad po to, kai darbas sukurtas, jis jau nebepriklauso menininkui. . . Toliau aš stebiu, ką žmonės su juo daro. Todėl Ziggy televizijos pastatymas turėtų pranokti žmonių lūkesčius ir mintis apie tai, kas buvo tas Ziggy.

Burroughs: Ar galėtumei labiau paaiškinti savo Ziggy Stardusto imidžą? Kaip suprantu, ten kalbama apie tai, kad po penkių metų pasaulis atsidurs visiško žlugimo išvakarėse.

Bowie: Taip, lieka išgyventi penkis metus iki pasaulio pabaigos. Buvo pranešta, kad gyvenimas žemėje pasibaigs dėl gamtos išteklių išsekimo. Vyresnieji žmonės prarado realybės pojūtį, o vaikai liko patys sau, išdarinėdami ką tik širdis geidžia. Ziggy grojo rokenrolo grupėje, bet vaikai jau nebenori to klausytis. Tuomet Ziggy’io patarėjas pasiūlo jam surinkti žinių suvestinę ir ją padainuoti, nes to labiausiai trūksta. Taip ir padaroma, ir ateina siaubinga žinia. ”Visi jauni pamaivos” (All The Young Dudes) yra daina apie tą žinią. Tai ne himnas jaunystei, kaip kad buvo manoma, greičiau - visiškai priešingai.

Burruoghs: Iš kur ta penkių metų idėja? Žinoma gamtinių resursų išsekimas neprivestų pasaulio prie pabaigos. Civilizacijos žlugimas tai padarys. Ir sumažins gyventojų skaičių maždaug trim ketvirtadaliais.

Bowie: Kaip tik taip. Tai ir nereiškia pasaulio pabaigos Ziggy’iui. Galas priartėja tada, kai atvyksta “begaliniai”( infinites ). Iš tiesų jie sudaro juodąją skylę, bet aš vaizduoju tai žmonių pagalba, nes kitaip būtų labai sunku perteikti juosdąją skylę scenoje.

Burroughs: Taip, juodoji skylė scenoje būtų neįsivaizduojamas brangumas. Ir tai virstu nesibaigiančiu nesibaigiančiu vaidinimu, kuris prarytų pradžiai visą Šeftsberi avenju.

Bowie: “Begaliniai” per sapną pataria Ziggy’iui apdainuoti žvaigždžių žmones, kokiais ir yra “begaliniai’, ir jie pasirodo esą tiesiog šuolininkais per juodąją skylę. Ziggy kalbėjo ir apie tą nepaprastąjį astronautą, kuris nusileis mūsų išgelbėti . Visi jie apsireiškia kažkur Grivič Vilaidž rajone. ”Begaliniai” nėra prislėgti pasaulio rūpesčių ir mes negalime apeliuoti į kokius nors jų jausmus. Jie netyčia pakliuvo į mūsų visatą, šuolyje per juodąją skylę. Jų visas gyvenimas yra klaidžiojimas iš vienos visatos į kitą. Sceniniame pastatyme vienas jų bus panašus į Marlon Brando, kitas - į Juodąjį Niujorkietį. Yra net vienas personažas vardu Karalaitė Begalinė Gudrutė.

Dabar Ziggy jau pradeda pats visu tuo tikėti, ir ima laikyti save ateinančio žvaigždžių žmogaus pranašu. Jis pasikelia į svaiginančias dvasines aukštumas ir yra palaikomas savo pasekėjų. Atvykę “begaliniai” turi paimti po dalelę Ziggy’io, kad taptų “tikrais”, nes savo prigimtimi jie yra nematerialūs ir negalėtų egzistuoti mūsų pasaulyje. Tokiu būdu jie sudrasko Ziggy į gabalus tiesiog scenoje, skambant dainai “Rokenrolo savižudis” ( Rock’n’roll Suicide). Ziggy’iui mirštant scenoje, ”begaliniai” pasisavina jo elementus ir tampa matomais.

Tai yra šiandienos mokslinė fantastika ir todėl aš buvau priblokštas, kai perskai±iau “Nova Ekspres”, kuri buvo parašyta 1961-ais. Bilai, gal mudu esame šių dienų Rodžeris ir Hameršteinas?

Burroughs: O ką, gal iš tiesų. Paralelės yra akivaizdžios, ir tai gerai skamba.

Bowie: Aš siekiu pilnutinio sceninio pasirodymo įvaizdžio. Tai turi būti iš vien su manimi. Aš paprasčiausiai neišsitenku vien parašyti dainą.

Burroughs: Taip, tai ištisas vaidinimas. Ne tai, kad kažkas sėdi prie pianino ir tik atlieka kūrinį.

Bowie: Daina turėtų apimti charakterį, formą, vidų ir įtakoti žmones tokiu mąstu, kad taptų jiems vadovu, priemone savarankiškoje veikloje. Tai turi veikti ne tik kaip daina, et kaip gyvenimo būdas. Roko asmenybės įsisavino visas filosofijas, stilius, įvairiausią rašytinę medžiagą ir švysteli viešumon tai, ką iš viso to išsirinko.

Burroughs: Revoliucija išsivysto iš to, kad ignoruoji kitų egzistavimą.

Bowie: Tikrai. Dabar yra žmonės, kurie privers tai įvykti greičiau nei bet kada. Tokie vaikinai, kaip Alice Cooper, Iggy Pop ar New York Dolls visiškai paneigia The Beatles ar Rolling Stones egzistavimą. Laiko tarpas sumažėjo nuo dvidešimties metų iki dešimties.

Burroughs: Didėjantis permainos greitis. Medija iš tiesų labiausiai prie to prisideda.

Bowie: Kai aš buvau 13-kos ar 14-kos, man atrodė, kad aš būsiu senas kokių 40-ties. O dabar yra 18-kos metų seniai, - gali kilti neįtikėtini prieštaravimai, kurie bus iš ties pavojingi. Mes nesistengiame suvaryti žmones į vieną būrį, bet norime paklausti, kiek mums dar liko taip išbūti. Jei visų protai būtų suderinti pagal vieną natą, aš imčiau nuobodžiauti. Bet man kur kas įdomiau, ar šiai planetai iš vis lemta išlikti.

Burroughs: Iš tikrųjų priešingas dalykas vyksta, - žmonės vis labiau ir labiau tolsta vieni nuo kitų.

Bowie: Ta susibūrimo visiems drauge idėja kvepia “gėliu valdžios” periodu. Pats žmonių suėjimo kartu principas man atrodo nešvankus. Tai nėra humaniška. Tai nėra tas natūralus dalykas, kuriuo mes turėtume tikėti.

Copetas: O kaip meilė?

Burroughs: Mmmmm.

Bowie: Aš lengvai nesišvaistau šiuo žodžiu.

Burroughs: Aš taip pat. Tavo eilės ganėtinai gilios.

Bowie: Jos kažkiek atitinka vidutinįjį sluoksnį, nieko nuostabaus, nes aš pats iš viduriniosios klasės.

Burroughs: Tai iš tiesų stebina, kad tokios sudėtingos eilės gali būti pateiktos masinei auditorijai. Daugumos populiarių dainų tekstų turinys iš tikrųjų lygus nuliui, kaip kad “Valdžią liaudžiai” (Power to the people) [John Lennon’o daina - vert. past. ]

Bowie: Esu tikras, kad tie, kurie klausosi mano dainų, klauso žodžių.

Burroughs: Kaip tik apie tai man ir įdomu sužinoti. . . ar jie supranta jas?

Bowie: Na, manau, kad pradžioje tai “praplaukia” bendrai, kaip medijos dalis, ir tik po to klausytojai prisėda ir neištvėrę bando įsigilinti. Tada jie pradeda suprasti eiles. Ir pasiunčia man atgal savotiškus savo raštiškus paaiškinimus to, apie ką aš kalbu, - kas man yra tikras lobis, nes dažnai aš pats to nežinau. Buvo kartai, kai aš ką nors parašydavau, paleisdavau į šviesą, - ir tai sugrįždavo man atgalios kokio nors paauglio laišku, su įvertinimais, ir aš priimdavau jų analizę taip giliai į širdį, priimdavau kaip jų pačių mintis. Rašau ką mano auditorija nurodo rašyti.

Lou Reed yra pagrindinis dainų autorius šiuolaikiniame roke. Ne tiek dėl savo kūrinių, kiek dėl krypties, kurią jis pasirenka. Pusė naujųjų grupių atsirado tik dėka Lou. Visas Niu Jorkas yra Lou Reed. Jis rašo gatvinių sampratų lygyje, tuo tarpu anglai yra linkę labiau intelektualizuoti.

Burroughs: Kas įkvepia tavo rašymą, ar literatūra turi įtakos?

Bowie: Nemanau.

Burroughs: Žinai, aš perskaičiau tavo “Aštuonių eilučių poem?” (Eight Line Poem) ir ji labai man priminė T.S. Eliotą.

Bowie: Niekados neteko skaityti.

Burroughs: (Juokiasi) Tai labai primena “Nuniokotąją žemę” (The Wasteland). Ar tu semiesi idėjų iš savo sapnų ?

Bowie: Taip, dažnai.

Burroughs: Septyniasdešimt procentų manųjų atkeliauja iš sapnų.

Bowie: Yra toks dalykas, jei prieš pat užmigdamas laikysi alkūnes sulenkęs kaip sparnus - visada išliksi sapnavimo fazėje. Aš dažnai tai naudoju, kas leidžia man sapnuoti kur kas ilgiau nei tik šiaip sau miegant.

Burroughs: Aš sapnuoju daug ir tai todėl, kad aš negiliai miegu. Galiu nubusti, brūkštelti keletą žodžių ir per juos atkursiu visą eigą.

Bowie: Aš laikau mažą magnetofoną prie lovos, ir kai tik kas nors įdomaus mane aplanko - tiesiog įkalbu į juostą.

O kas link įkvėpimo, - mano pažiūros ne ką pasikeitė nuo paauglystės laikų. Tikrai, aš turiu dvylikame±io mentalitetą. Mokykloje mano brolis buvo visas pasinėręs į Kerouacą ir davė man perskaityti “Kelyje” (On The Road) kai buvau dvylikos metų amžiaus. Iki šiol tai didžiulė įtaka.

Yra per daug visko, ką galėtumei perskaityti ar pamatyti. Bet, jei žmonės tris valandas skaito tai, ką tu parašei, jie septynias valandas analizuos ir galiausiai pasiliks su savo septynių valandų apmąstymu. . . Jei tu pateiksi jiems trisdešimt sekundžių savo medžiagos, vis viena bus tas pat septynių valandų mąstymas. Jie pakimba ant įsivaizdavimo apie tavo darbą. Ir vadovaujasi tais kabliais. O iš tiesų dalykai turėtų akimirksniu suteikti poveikį. Tai viena priežaščių, kodėl aš esu įsitraukęs į video; atvaizdas veikia žaibiškai. Dievinu video, jo galimybes ir įvairovę.

Kokie tavo sumanymai artimiausiu metu?

Burroughs: Aš bandau įsteigti aukštesniųjų studijų institutą kur nors Škotijoje. Jo tikslas būtų išplėsti suvokimo ir aukštesniosios sąmonės galimybes, parengti ją naujai veiklos erdvei, vystyti sąmonės lankstumą bei efektyvumą; šiais laikais, kai įprastinės mokymo sistemos jau nesugeba pateikti gyvybingų sprendimų. Kaip matai, kosminio amžiaus atėjimas, galaktikų tyrimo pradžia ir kontaktai su nežinomomis gyvybės formomis iššaukia būtinybę radikaliai naujiems sprendimams. Mes vadovausimės tik ne-cheminiais metodais, įgyvendindami dabar naudojamų Rytuose ir Vakaruose metodų kombinaciją, sintezę bei rotaciją, taip pat įtraukdami dabar nenaudojamus būdus suvokimo išplėtimui ar žmogiškų galių ugdymui.

Mes tiksliai žinome, ką ketiname daryti ir kaip tai reiktų atlikti. Kaip ir sakiau, neplanuojame narkotinių eksperimentų, ir jokios narkotinės medžiagos, išskyrus alkoholį, tabaką ir asmeninius medikamentus, įsigijamus pagal receptą, nebus įleidžiamos į centrą. Iš esmės, mūsų numatomi eksperimentai yra nebrangūs ir lengvai įvykdomi. Tai tokie dalykai kaip joga stiliaus meditacija bei pratimai, komunikacija, garso, šviesos ir filmų eksperimentai, taip pat, bandymai pasitelkus pojūčių praradimo kambarius, piramides, psichotroninius generatorius ir Reicho orgoninį akumuliatorių; eksperimentai su infragarsu, ir žinoma, su miegu ir sapnais.

Bowie: Skamba tiesiog užburian±iai. Tai tu pagrindinai domiesi energetiniais veiksniais?

Burroughs: Suvokimo išplėtimas galiausiai priveda prie mutacijų. Ar tau teko skaityti “Kelionę iš kūno” (Journey Out Of The Body)? Neįprastinė knyga apie astralinę projekciją. Autorius, Amerikos biznierius atrado turįs tuos išėjimo iš kūno patyrimus, - niekada nevartojęs jokių haliucinogeninių narkotikų. Dabar jis steigia astralines oro pajėgas. Amerika paskutiniu metu iš ties pamišusi dėl visų šių psichiniių dalykų. Ar tu labai jausdavai tai viešėdamas ten?

Bowie: Ne. Iš tiesų aš pats atsiribodavau nuo to. Esu studijavęs Tibeto budizmą, vėl gi Kerouaco įtakoje. Tibetietiško Budizmo Institutas buvo netoliese, taigi aš nurisnojau ten apsižiūrėti. Ir štai, pačiam pirmame aukšte sėdėjo vaikinas, pagindinis iš tų, kurie rūpinosi vieta Škotijoje skirta priglausti pabėgėliams. Ir aš įsitraukiau, grynai sociologiniu pagrindu, todėl, kad norėjau padėti Tibetiečių pabėgėliams, atsidūrusiems Indijoje, kur jie ten iš tiesų nykiai leido laiką, prislopinti, kaip musės, dėl atmosferos pasikeitimo nusileidus iš Himalajų. Tuo tarpu Škotija buvo puiki vieta juos apgyvendinti. Ir aš vis labiau ir labiau įnikau į jų mąstymo, ar tai “ne-mąstymo” būdą, ir kurį laiką buvau pakankamai rimtai į tai įsitraukęs. Aš pasiekiau tokį lygį, kad nutariau tapti vienuoliu novicijumi. Bet, maždaug dvi savaites prieš tai, kaip turėjau įvykdyti galutinį apsisprendimą, staiga viską nutraukiau, pasileidau per gatves, pasigėriau ir niekada neatsigręžiau atgalios.

Burroughs: Visai kaip Jackas Kerouacas.

Bowie: Ar dažnai sugrįžti į Valstijas?

Burroughs: Nebuvau nuo '71-ųjų.

Bowie: O, ji pasikeitė, pasakysiu tau, nuo to laiko.

Burroughs: Kada tu buvai paskutinį kartą?

Bowie: Maždaug prieš metus.

Burroughs: Ar matei kokius porno-filmus Niu Jorke?

Bowie: Taip, mačiau kelis.

Burroughs: Kai aš buvau paskutinį kartą, mačiau kokį trisdešimt. Ruošiausi būti ekspertu erotinių filmų festivalyje.

Kiek žinau, gali būti, kad tu vaidinsi Valentine Michael Smitho romano ”Svetimas svetimoje šalyje” (Stranger In A Strange Land) ekranizacijoje.

Bowie: Vargu. Man nelabai patiko pati knyga. Atvirai pasakius, tai manau, kad ji geras šlamštas.

Burroughs: Ir mane ta knyga ne įtin nudžiugino. Žinai, mokslinės fantastikos popieriai gan prasti. Buvo tikėtasi, kad ji pradės ištisą naują kryptį, bet taip neįvyko. Specialių efektų dėka, tokie filmai, kaip “2001” buvo iš ties puikūs, bet tuo viskas ir pasibaigė.

Bowie: Aš manau lygiai taip pat. Dabar kaip tik ruošiu Orwello “1984” adaptaciją televizijai. Tai įspūdžiai ir politinės tezės apie kitos šalies struktūrą. Tokios rūšies vaizdai labiau veikia transliuojami per televiziją. Žmonių įprotis vaikščioti į kiną yra išties archaiškas. Aš mieliau pasilieku namie.

Burroughs: Tu turi minty visą auditorijos koncepciją?

Bowie: Taip, ji labai senamadiška. Jokio betarpiškumo pojūčio

Burroughs: Būtent taip. Vėl viskas susieta su imidžu ir tuo, kokiu būdu jis yra panaudojamas

Bowie: Taip. Todėl aš ir noriu įsteigti televizijos kanalą.

Burroughs: Beveik nelieka programų vertų dėmesio. Britų televizija šiek tiek geresnė negu amerikiečių. Geriausia ką britai rodo, tai gamtos pažinimo laidos. Viena buvo, praeitą savaitę, apie tai, kai jūros liūtai medžioja pingvinus, - pritrenkianti. Kokia prasmė tų bukų programų, nejau žmonėms neatsibosta gyvenamų namų statybos projektai ir angliakasių streikai.

Bowie: Jie visi turi maždaug trijų sekundžių trukmės susidomėjimo lygį. Kaip tik tiek užtenka, kad pagauti sekantį komentatoriaus sakinį. Štai kas apsprendžia, kad visa tai nepaliaujamai sukasi.

Aš norėčiau surinkti kartu visas vertingas Amerikos ir Anglijos grupes ir padaryti valandinę programą apie jas. Taip pat noriu pradėti rodyti Andy Warhol’o filmus per televiziją.

Burroughs: Ar tu kada buvai sutikęs Warhol’ą?

Bowie: Taip, maždaug prieš du metus aš buvau pakviestas į “Fabriką” (Factory). Mes įlipome į liftą, pasikėlėme aukštyn ir kai durys atsidarė, prieš mus buvo plytų siena. Pasibeldžiau į tą sieną, bet jie nepatikėjo, kas mes esame. Taigi, teko nusileisti žemyn, ir vėl pasikelti, kol galiausiai jie atvėrė sieną ir visi išsižioję sužiūro vieni į kitus. Tai buvo netrukus po ginkluoto pasikesinimo, aš sutikau vargšą žmogelį, kuris buvo nei gyvas nei miręs. Geltonos veido spalvos, su peruku, kuris taip pat buvo netinkamos spalvos, su mažais akinukais. Aš ištiesiau jam ranką, bet vaikinas atsitraukė. “Nemėgsta kūno prisilietimo, lyg šaltakraujis roplys”, tada pamaniau. Jis užtaisė foto kamerą ir nupaveikslavo mane. Aš pabandžiau kiek šnektelti su juo, bet nieko iš to nesigavo. Ir tada jis pamatė mano batus. Aš dėvėjau geltonos ir aukso spalvos batais. Jis nuščiuvo, “Aš esu sužavėtas tavo bateliais, pasakyk man iš kur tu gavai tokius?” Ir jis pradėjo ištisą pasakojimą apie avalynės dizainą, ir tai pralaužė ledus. Mano geltonieji bateliai ištirpdė ledus tarp mūsų su Andy Warhol’u.

Aš žaviuosi tuo, ką jis darė. Manau, kad Warhol’o svarba didžiulė, o dabar jį mėgti tapo tiesiog prestižu. Bet Warhol norėjo būti kliše, būti įsigyjamu parduotuvėje, ar būti tų iškalbingų, manieringų šnekų objektu.

Aš išėjau iš “Fabriko” žinodamas apie jį, kaip apie asmenį, tiek pat mažai, kaip ir prieš įeidamas ten.

Burroughs: Aš nemanau, kad ten yra kokie nors “asmenys”. Tai visiškai svetimas dalykas, absoliučiai bejausmis. Jis yra tikrai kaip mokslinės fantastikos personažas, keistai žalios spalvos.

Bowie: Būtent tai mane ir abstulbino. Jis yra ne tos spalvos, ne tos, kad būti žmogiška būtybe. Ypač toje stingdančioje neoninėje šviesoje “Fabriko” patalpose. Tur būt tai būtų tikras įvykis išvysti Warhol’ą dienos šviesoje.

Burroughs: Aš mačiau jį visose šviesose ir vis viena, neturiu žalio supratimo, kur link jis suka, išskyrus tai, kad visame tame yra kažkas labai tikslingo. Tai nėra išreikšta bet pilnutinai įslaptinta ir visiškai aseksualu. Warhol’o juostos taps ateities naktiniais filmais.

Bowie: Tiksliai. Pameni “Kiaulieną” (Pork)? Aš noriu parodyti ją per T V. Televizija prarijo viską, ką tik įmanoma, liko tik Warhol’o filmai, legendiniai. “Kiauliena” galėtų tapti antra “Aš myliu Liusi” (I Love Lucy), didžiaja Amerikos šeimynine komedija. Ji yra apie tai, kaip žmonės iš tikrųjų gyvena, apie grumtį dėl išgyvenimo. Apie tai yra ir “Kiauliena” - sukrėčiantis ir prikaustantis akį filmas.

Aš taip pat svajoju sukurti savo “Jūreivio Sinbado” (Sinbad The Sailor) versiją, gal būt ypač brangią, panaudojant lazerius ir kitus dalykus, kokie tik galėtų atsirasti beribėje fantazijoje. Taip pat ir hologramas. Hologramos yra labai svarbios. Pradžioje eina videojuosta, po to bu hologramos. Jos bus pradėtos naudoti plačiai per artimiausius septynis metus. Videokasečių bibliotekos turės būt jau pilnai sukomplektuotos per tą laiką. Televizijos programose trūksta daug geros medžiagos. Aš norėčiau pats savarankiškai pasirinkti programas. Todėl turės palaipsniui atsirasti ir reikalinga tam įranga.

Burroughs: Aš įrašinėju audio būdu viską ką tik aprėpiu.

Bowie: Medija yra arba mūsų išsigelbėjimas, arba mirtis. Aš labiau norėčiau tikėti, kas išsigelbėjimas. Man ypač svarbus dalykas yra atrasti, kas gali būt padaryta medijos pagalba, kaip ji gali būti panaudojama. Negali žmonių suburti į vieną didžiulę “šeimą”, - niekas to nenori. Žmonės siekia izoliuotumo, arba buvimo gimininiame rate. Aštuoniolikos vaikinų grupė tuoj pat susipyks ir susipeš su kitais aštuoniolika iš gretimo kvartalo. Ir niekaip nepriversi dviewjų ar trijų kvartalų susivieniti ir mylėti vieni kitus. Paprasčiausiai yra per daug žmonių.

Burroughs: Taip, per daug žmonių. Mes išgyvename gyventojų pertekliaus situaciją, bet net jeigu jų ir būtų mažiau, nuo to nesumažėtų žmonių įvairovė. Jie yra tiesiog ne vienodi. Visos tos kalbos apie pasaulinę šeimą yra tušti plepalai. Bet tai gerai tiko kiniečiams, todėl, kad jie yra labai panašūs.

Bowie: Dabar kas ketvirtas žmogus Kinijoje turi dviratį, - tai labai nemažai, turint minty, kad anksčiau jie beveik nieko neturėjo. Tai, kaip kad mes čia visi turėtumėme po reaktyvinį lėktuvą.

Burroughs: taip yra todėl, kad jie esti vieno charakterio personifikacijomis, ir gali gyventi kartu be jokių pykčių. Mes, kaip tai akivaizdu, - negalime.

Versta iš: The Bowie Companion. - London, Sigwick and Jackson, 1996
Vertė Lukas Vangelis

Minties virusai
Poetinė geometrija
Bendra kosmoso ir muzikos istorija
Earthling ir Žmogus, kuris nukrito į Žemę
Andy Warhol: portretas su datomis
William’o Burroughs'o Cut-Up technika
Psichodelinės eros atspinžiai, indiškos spalvos ir grynai angliški vakarėliai
Aš jį išsunkiau savo nevaržomais jausmais
Filmas iš jūros bangos sūkurio
XXI a. disidentai - David Icke
Nežemiški roko muzikos ryšiai
Menininko ir jo kūrinių klajonės
Pranašiškas Aldous Huxley
L. Vangelio poezija
Fantastikos puslapis
Meno skiltis
Vartiklis