A. Warhol - nuobodulio karalius Pakartojimai ir neveiklumas „Exploding Plastic Inevitable" Nico dainuoja: „Leisk būti tavo veidrodžiu! Leisk būti tavo veidrodžiu! Leisk būti tavo veidrodžiu!“. A.Warhol buvo iššaukiantis savo laikmečio meno pasaulio atstovas – nesislapstantis gėjus dėvintis neskoningus perukus. 7-ojo dešimtmetyje jo įkurtas „Fabrikas" buvo Niujorko undergroundo meno centras. Jis padėjo iškilti „Velvet Underground" grupei. Tačiau V. Solanas pasikėsinimas 1968 m. pakeitė menininko gyvenimą ir meno sampratą. Po 1972-ųjų atsirado abstraktaus ekspresionizmo motyvai. „Pjautuve ir kūjyje" (Hammer and Sickle) jis eksperimentavo su objektais ir jų šešėliais. Mirties tema grįžo su „Kaukolėmis“ (Skulls) ir „Šešėliais“ (Shadows). Jis dėmesį sutelkė spausdinimo ir tapymo sąveikai. „Oksidacijos“ (Oxidation) cikle šlapinimasis perima tapymo rolę – savotiška sarkastiška nuoroda į Pollock'o taškymus. Ir kartu A. Warhol buvo pasišventęs katalikas, keliskart per savaitę apsilankantis mišiose. Šį religingumą A. Warhol gyvenimo pabaigoje apvainikavo „Paskutinės vakarienės“ darbų ciklas.

Fragmentas: 100 Campbell sriubų

Andy Warhol paveiksluose vaizdai daug kartų pakartojami arba labai išdidinami. Jie atlikti šilkografija ir galėjo būti atgaminti daugeliu variantų. Tas pakartojimas yra paveikslo prasmės dalis. A. Warhol kartoja tuos vaizdus, kol tas kartojimasis pereina į įvairovę ir identiškumo išnykimą. Šilkofrafijos technika tam puikiai tiko. Nuotraukos vaizdas būdavo perkeliamas ant šilko klijų plokštės ir atspaudžiamas pasirinktos spalvos dažais, kurie sunkdavosi ne per klijus, o šilką – tad kiekvienas atspaudas gaudavosi šiek tiek skirtingas. Tad Warhol sėkmė buvo tikslaus pakartojimo nebuvime. Dar 1963 m. interviu metu Warhol yra išsakęs savo norą būti mašina: „Tokia mano tapymo priežastis yra noras būti mašina. Tai, ką darau, ir darau tarsi mašina, yra tai, ką noriu daryti"“. Kadangi mašina gali kartoti be galo ir tiksliai, o Warhol negali, tad galime tarti, kad jam pavyko neįvykdyti savo ambicijų – sėkmingai parodant, kad idealus pakartojimas būtų nepatrauklus. Įžymybių (Elvis Presley, Elizabeth Taylor, Troy Donohue) portretai eina pakaitomis su konvejerinėmis sriubos skardinių, pomidorų padažo indelių ir kitų "maisto" produktų serijomis. E. Taylor piešiama po jos ligos, M. Monroe po jos paslaptingos mirties, ponia Kennedy prieš ir po pasikėsinimo. Ką tai turi bendra su elektros kėde, žmonėmis šokančiais ar krentančiais nuo tilto, avarijomis? Neveiklumą! Žmonės ir daiktai veikiami (įtakojami) mašinų, įvykių, aplinkybių. Tai vaizdai žmonių ar daiktų, kuriuos kažkas paveikė arba sukūrė (kiti žmonės, mašinos ar aplinkybės). Ir pats atspaudų gamybos procesas yra panašus: vienų darytas nuotraukas perkelia kiti "Fabriko" darbuotojai. Tad menininko dalyvavimas apsiriboja tik vaizdų atranka ir sprendimu – juos dauginti ar didinti. Tad pakartojimas yra šių paveikslų stilius, o jų turinys – neveiklumas. Neveiklumas pasireiškia per kentėjimą. Tai ne konkretus skausmas, bet jo pakartojimas - tarsi sakant, kad nėra kančios tol, kol tai nepasikartoja vėl ir vėl. Tie aspektai (pakartojimas, išdidinimas, neveiklumas) sutinkami ir A. Warhol filmuose. „Miegas“ (Sleep, 1963) rodo 6 valandas miegantį žmogų, kai jo apsivertimas kartojamas daugybę kartų tol, kol dingsta tikrojo miego autentiškumas. „Valgymas“ (Eat, 1963) perteikia menininko kramtymą, kramtymą, kramtymą. Kamera nuobodžiai įrašinėja veiksmo nebuvimą. Miegas, seksas, maitinimasis yra nuolat pasikartojanti gyvenimo būtinybė. „Čelsi merginos" prasideda Šv. Šeima (motina, vaiku ir vyru, kuris per žemas būti vyru ir kuris neatrodo esąs vyru) ir baigiasi netikra išpažintimi Popiežiui su pažadu, kad nuodėmė nepasikartos. A. Warhol filme matome žmones (ne aktorius), kurie gestikuliuoja, kalba – ir jų veiksmai kartojasi ir kartojasi. Tarsi visas tų žmonių gyvenimas būtų vienas nuolatinis pasikartojimas. Jie parodomi ne kaip nusidėjėliai, o kaip pasikartojimo kaliniai: plaukų kirpimas, indų plovimas, nusiskundimai, nesėkmės. Ir nepanašu, kad kuris nors filme galėtų įvykdyti (nepasikartojimo) pažadą. Atrodo, tarsi bausmė už nuodėmės pasikartojimą yra pačiamekartojime. Atrodo, kad A. Warhol darbai vengia bet kokio malonumo ar džiaugsmo, tarsi šie jausmai negali būti pakartoti. Tačiau tikras malonumas yra matyti tobulai perteiktą liūdesį. Ir nors Warhol parodo, kad idealus pakartojimas negalimas, jis taipogi parodo, kad jo negalima ir išvengti. Atrodo, kad A. Warhol darbai vengia bet kokio malonumo ar džiaugsmo, tarsi šie jausmai negali būti pakartoti. Tačiau tikras malonumas yra matyti tobulai perteiktą liūdesį. Ir nors A. Warhol parodo, kad idealus pakartojimas negalimas, jis taipogi parodo, kad jo negalima ir išvengti. Ir jo kūrybą gyvenimo pabaigoje vainikuojantis „Paskutinės vakarienės“ ciklas irgi yra ironiška užuomina į neveiklumą - Jėzus (visagalis krikščionių Dievas) ant kryžiaus.

Fragmentas: Merilyn Manroe Miegas

---

^*) Valerija Solanas (Valerie Jean Solanas, 1936-1988) - radikalios pakraipos amerikiečių feministė, išgarsėjusi pasikėsinimu Endį Varholą (1968).
Vaikystėje patyrė seksualinę tėvo prievartą ir nuo 15 m. paliko namus. 1966 m. Solanas atvyko į Grinvičo kaimą (Niujorko rajonas), kur parašė pjesę „Up Your Ass“ apie elgetaujančią prostitutę, nekenčiančią vyrų giminės. 1967 m. ji atsitiktinai sutiko Endį Varholą prie jo „Fabriko“ studijos ir paprašė pastatyti šią pjesę. Tačiau pjesė buvo pernelyg pornografinė, todėl Varholas, nuolat turėjęs keblumų dėl nešvankių motyvų savo filmuose, nutarė, kad tai būsianti policijos pasala. Vėliau pjesė pasimetė, ir jis Solanai jos niekada negrąžino, tačiau kaip kompensaciją pasiūlė suvaidinti filme „Aš, žmogus“ (1968-69 m.). 7-o dešintm. pabaigoje Solanas parašo savo garsiausią kūrinį, SCUM Manifestą, kuriame kviečia sunaikinti vyrų giminę bei moteris, mylinčias vyrus, o moterys raginamos išsilaisvinti. 1968 m. birželio 3 d. V. Solanas atvyko į Varholo studiją ir vestibiulyje laukė menininko. Kai jis ir keli draugai pasirodė, moteris paleido į Varholą tris šūvius. Ji sužalojo ir kartu su Varholu buvusį meno kritiką Mario Amaya bei bandė nušauti jo vadybininką Fred Hughes, tačiau pistoletas užstrigo. Pats Varholas vos išgyveno ir po šio incidento jau niekada visiškai neatsigavo. Varholas atsisakė duoti parodymus prieš Solanas, o ji gavo trejus metus kalėjimo. Visą likusį gyvenimą menininkas bijojo, kad Solanas vėl bandys jį nušauti, stipriai pasikeitė ir jo kuriamas menas. 1971 m. Solanas buvo paleista iš kalėjimo, tačiau ji toliau atkakliai telefonu persekiojo Varholą, kol galiausiai vėl buvo suimta. Į gyvenimo pabaigą Solanas apėmė gyvenimo beprasmybė ir nežinia, ji nuolat lankydavosi psichiatrinėse ligoninėse.

Oranžinės avarijos

---

Poetinė geometrija
Andy Warhol "Oksidacija"
Andy Warhol: Portretas su datomis
Apie A.Warhol "Paskutinę vakarienę"
William’o Burroughs'o Cut-Up technika
Klasikinė tapyba: Nicolas Poussin
Moters krūtis kaip artimo meilė
Apie nuobodulio filosofiją
Dailė fiziko akimis
Dendis ir dendizmas
Poetinės vizijos
Vartiklis