Umberto Eco. Kelionės po hiper-realybę. Vartiklis

Aš skaitinėju viską, kur tik randu paminėtą Eco vardą. Šis žmogus pakeitė mano gyvenimą. Jis mano 1995-ųjų Platonas. „Hiper-realybė“ (1975) yra įvairios tematikos esė, kurias sieja šiuolaikinės kultūros analizė siekiant suvokti dabarties socialinę-politinę aplinką, rinkinys.

Hiper-tikrovė yra Eco aliuzija į amerikietišką „pasipūtėlišką troškimą beveik tikram“, nenugalimą norą „feikais“ užpildyti kultūrinę tuštumą. Šiose esė Eco aptaria amerikiečių psichiką. Žvelgiant šiandien, jos atrodo kaip postmodernistinės filosofijos ir savaitgalio išvykos keista kombinacija sklidina pašaipos ir perdėjimų, vertinant įvairius Amerikos kultūrinius reiškinius.

Skirtingai nuo Chomsky
kuris sutelkia išorės sąlygas, kai vyrauja negatyvūs daugiatautės bendrijos aspektai, - Eco pradeda nuo ištakų ir kyla aukštyn. Pagrindą jis randa amerikiečių sąmonėje, kurią apibendrina Coca-Cola šūkis: „Tikras dalykas!“, verčiantis amerikiečius turėti „autentiškas kopijas“, kurios turi kompensuoti „naujojo pasaulio" industrinį pranašumą ir istorijos stoką.

Skirtingai nuo Nabokovo

kuris neigia amerikietiškas vertybes veždamas mus per apdainuotąją šalį talpiu amerikietišku automobiliu kartu su jaunąja sugulove Lolita. Tuo tarpu Eco vedžioja mus Kalifornijos pakrante aplankydamas tokias vietas, kaip „Vaškinių figūrų“ muziejus, Hearst pilį, „Madonos“ viešbutį, „Miško pievelės“ parkus ir kitas, kad suprastų amerikiečių susižavėjimą blizgučiais ir kopijomis.

„Vaškinių figūrų“ muziejuje - didžiųjų dailininkų „autentiškos“ kopijos - ir tokie iškrypėliški eksponatai kaip vaškinė Mona Lizos figūra ar „atgaminta” Milano Veneros su rankomis kopija. Jis cituoja įrašą vaško muziejuje: „Pasakykite savo draugams apie paslapties žavesį, kai žvelgiate į vaškinę Da Vinči 'Paskutinės vakarienės' kopiją“.
Oral Roberts

Skirtingai nuo Oral Roberts
kuris yra smėlio dėžės peštukas, sviedžiantis purvo saują mums į veidą, versdamas priimti jo pamišusio apčiuopiamo, "tikro" dievo - kankinio vaizdus. Eco įmantriai ir neįprastai kritikuoja amerikiečių vertybių sistemą.

Italo akimis
kuris, paniręs į istoriją, negali nueiti į parduotuvę ant kampo prieš tai neaplankęs Siksto koplyčios. Sistile Madonna

Jam nesuvokiama, kad amerikiečiai net negali suprasti, kad jie tesižavi vien "tikra klastote". Eco praeina pro Disnėjaus Pasaulį, tardamas, kad kai kurie intelektualai net nenori užeiti ten, - tačiau jis sutinka, kai tai gali būti šių dienų Siksto koplyčia. Kur dar, be Disnėjaus Pasaulio, galima išvysti neįtikimą poreikį absoliučiam "atsinaujinimui per pramogą" (žodžių žaismas: "re-creation-al recreation").

Siksto koplyčios restauracija

Vienas iškiliausių italų sieninės tapybos specialistų Gianluigi Colalucci ėmėsi Mikelandželo „Paskutinio teismo“ Siksto koplyčioje restauracijos. Turėdamas savo nuožiūroje profesionaliausius restauratorius, šiuolaikinę techniką, jis su bendradarbiais kelis metus atliko milžinišką tiriamąjį darbą ir atrodė, kad sužinojo viską, ką tik įmanoma apie Mikelandželą, jo tapybos techniką ir konkretų kūrinį. Tačiau tą akimirką, kai reikėjo imtis betarpiškos restauracijos, t.y. „įsikišimo į kūrinio gyvenimą“ (kad ir dalinai pažeisto) – jis ilgai nesiryžo tai daryti, jausdamas baimę meistro ir jo šedevro didybei ir paslapčiai, baimindamasis pažeisti autoriaus kūrinio vientisumą ir harmoniją. Prireikė kelių bandymų kol prasidėjo restauracija... [ Nors, tiesą sakant, restauracija buvo atliekama gana agresyviai, gausiai naudojant cheminius reaktyvus – ir už tai susilaukė daug kritikos. ]

Restauracija vyko 1989-94 m. Preliminarūs restauracijos bandymai buvo pradėti 1979 m. Restauratorių komandą sudarė Gianluigi Colalucci, Maurizio Rossi, Piergiorgio Bonetti ir kt., kurie laikėsi Carlo Pietrangeli, Vatikano Paveikslų restauracijos laboratorijos direktoriaus, 1978 m. sudarytų Meno kūrinių restauracijos taisyklių.

Mikelandželo „Paskutinio teismo“ freska buvo restauruojama 1980-94 m. prižiūrint Vatikano muziejų post-klasikinių rinkinių kuratoriaus Fabrizio Mancinelli. Jos metu buvo pašalinta apie pusę „figos lapo“ cenzūros („figos lapo“ vaidmenį dažnai atlikdavo veikėjų drabužių ar medžių šakos; veikėjų pozos; statuloms tai ne visada tiko, todėl kartais genitalijoms pridengti buvo panaudojami figos lapai).

Anti-realybė
Kam amerikiečiui važiuoti į Londoną, jei gali nueiti į EPCOT paviljoną ir apžiūrėti aiškesnę ir tikresnę kopija. Filmai, filmai, filmai. Jie gali perkelti į bet kurią pasaulio vietą. Jokios istorijos. Beveidis anoniminis priemiesčių peizažas gali patikti, jei esi šiuolaikinės „pirk-parduok“ mitologijos produktas. Priemiesčiuose viskas aišku, nauja ir tobula, - ir ironija, - negyva.

Eco turi istoriją. Ją gali pajusti net vynų šalies - Prancūzijos - pakelės miesteliuose. Eco istorija prasidėjo Romos imperija, kuri absorbavo kitas kultūras, - taip pat ir jo šlovinamą graikų. Tačiau jis sako, kad jam patinka Niujorkas. Jis mano, kad puikieji Ringling rūmai tiktų ir Mieste, kuriame jie nusišlifuotų prarasdami nereikalingas detales. Tačiau to niekad nebus Los Andžele, - šiame postmodernizmo iškrypėlyje.

Mat Niujorkas, dar prieš prasidedant Didžiajai Daugiatautei, turėjo istoriją. Ten dar yra daug Levitt miestelių, kuriuose dera medžio ir stambiaplokštė statyba. O Los Andželą ir net Tahoe Ežerą jau perskrodė Saugaus Eismo šventykla. Greitkeliai užmuša žmogų. Akinančiame sniego blizgesyje, Donner perėjoje, aš dar galiu surasti šviežiai keptos duonos kepalą ar rinktis iš penkių skirtingų (nors ir genetiškai bei biochemiškai pagerintų) obuolių rūšių.

Tie maži Italijos miesteliai, kuriuos Eco laiko rojumi, tebuvo skirti vien kalėjimų, kurie vadinami vienuolynais, aptarnavimui. Ar protinga tikėtis, kad palaipsniui išnyks automobiliai, o greitkeliai apaugs parkais ir poilsio zonomis naujajai Informacijos Kolonijų kartai? Ar niekada neištrūksime iš metalo blizgesio pasaulio?