Paranoja skverbiasi giliai... Vartiklis

„Paranoja įsiskverbia giliai. Įsirango į tavo gyvenimą...“, dainavo „Bufallo Springfield“ grupė. O „Nirvana“ dainininkas Kurt Cobain‘as kartą, neilgai prieš mirtį šūviu sau į galvą (ar tikrai pats?), suriaumojo:

„Vien tai, kad esi paranojikas, dar nereiškia, kad jų nėra už jūsų“.

Vis tik, problema su valdžios konspiracijomis ta, kad biurokratai yra baisiai nekompetentingi, o žmonės negali užsičiaupti. Žmonės taip trokšta savo dviejų minučių šlovės, kad niekas negali jų sustabdyti. Tad kuo sudėtingesnė konspiracijos teorija ir kuo daugiau žmonių į ją įtraukta, tuo mažiau šansų, kad ji tikra.

Tai kodėl žmonės tiki gana neįtinamomis konspiracijos teorijomis? Mat jos sujungia į prasmingą visumą atsitiktinius įvykius ir tada į ją įtraukia sumanytą agentą. Dar pridėkime patvirtintus įsitikinimus (tai, ką žinome ar kuo tikime) ir tendencingus paaiškinimus (padarytus jau įvykus žinomam įvykiui), ir gausime pagrindą konspiracijos tikėjimui.

A. Goldwag‘as (g. 1958 m.) knygoje „Kultai, konspiracijos ir slaptos draugijos“ (2009) rašo: „Kai nutinka kas svarbaus, visa, kas yra prieš ir po įvykio, atrodo taip pat svarbu. Net paprasčiausios smulkmenos tarytum švyti svarba“. O kai prie viso to ranką prideda nagingas rašytojas, suausdamas viską į tankų audinį....

Tai kuo tikėti? Transcendentalistai linkę tikėti, kad viskas tarpusavyje susiję ir visi įvykiai turi priežastį. Empirikai linkę manyti, mūsų priežastinį pasaulio tinklą paveikia atsitiktinumai ir sutapimai, ir kad tikėjimas gali priklausyti nuo kiekvieno konkretaus tvirtinimo įrodymo. Skepticizmas kyla, nes transcendentalumas yra intuityvus, o empirizmas nėra tokiu. Ir tada paranoja skverbiasi giliai...

Viltys ir tikrovė

„Yra, yra jumyse, draugai, toksai nesveikas, taigi, skepticizmas. Sakyčiau, toksai nepasitikėjimas gamtos jėgomis, žmogaus galimybėmis. Ir kus jisai dabar, jūsų nepasitikėjimas? Pokštelėjo sprogęs! Sprogo, draugužiai, visuomenės akivaizdoje ir aptaškė mane ir štai draugus iš žiniasklaidos“, Broliai Strugackiai Tesla surinkimas

Kai I. Maskas pradėjo vadovauti „Tesla“, jis paskelbė, kad jo tikslas yra pasiekti masinį ekologiškų elektromobilių naudojimą. Pirmasis jų, „Roadster“, iš esmės tebuvo žaisliukas Kaliformijos technariams-turčiams, įsivaizduojantiems, kad jie rūpinasi planeta. Jokios įtakos automobilių pramonei jis nepadarė, o rinkose jis buvo sutinkamas tik homeopatinėmis dozėmis. Nors kiti su modeliai, S ir X, jau buvo arčiau masinės rinkos.

Bet kompanija susidūrė su dviem rimtomis kliūtimis: a) nebuvo įkrovimų infrastruktūros (tai ribojo naudojimo apimtį). I. Maskas nusprendė rengti savus įkrovimo tinklus, tačiau jie tiesiog neatsiperka; b) nebuvo sutarčių su pardavėjų tinklais. Čia buvo galima tartis su esamais pardavėjais, tačiau šiems neįdomūs automobiliai, reikalaujantys mažiau techninio aptarnavimo, o taip pat, dėl mažos rinkos dalies, jiems neapsimoka steigti „Tesla“ centrus. Tačiau I. Maskas nusprendė eiti tiesioginių pardavimų keliu ir steigti savus pardavimų ir serviso centrus. Tai leido jam padidinti pardavimus, tačiau nepavyko padengti išlaidų, parduodant tik po 100 tūkst. automobilių per metus.

I. Masko vizija buvo pastatyti robotizuotą fabriką. Jis jį pastatė (2017 m. gruodį), tačiau robotai neveikė, ir pats I. Maskas tai pavadino „production hell“ (gamybos pragaru). Jis persikraustė miegoti ant fabriko grindų, tačiau tai mažai padėjo – per pirmą ketvirtį buvo surinkta vos 200-300 automobilių, o ir tai rankiniu būtų kažkur šalutiniuose cechuose. Tai matydami menedžeriai išsibėgiojo kaip žiurkės iš skęstančio laivo. 2018 m. balandžio 14 d. I. Maskas paskelbė, kad jis suklydo, kad pašalins robotus ir samdys žmones. Darbuotojai buvo verčiami didinti gamybos apimtis, o tai sukėlė kadrų kaitą – kol galiausiai svajonė apie robotizuotą gamyklą virto nekvalifikuotų meksikiečių, apmokytų tik 3 d., sankaupa. Net keista, kad su tokiu kontingentu buvo sugebama pagaminti 650-800 mašinų per savaitę dirbant viena pamaina. Aišku, dirbama ne viena pamaina. Į kokybę, matyt, jau spjauta – viskas, kad būtų „užmuilintos akys“ investuotojams.

Ši teorija atsirado dar iki „Ožiaragis 1“ filmo. Ar tikrai mes nusileidome Mėnulyle? O gal ta istorija buvo sukurpta Los Vege? Skeptikai klausia, kodėl Mėnulyje padarytose nuotraukose nesimato žvaigždžių. Ar šešėliai ant nusileidimo modulio kojų yra dėl Saulės ar dėl dirbtinio apšvietimo? Ar ant „Mėnulio“ akmenų neįžiūrimos raidės, sukeliančios mintį, kad tai tėra butaforija? Ir jeigu įsižiūrėsite atidžiau, ar neišvysite popieriaus sujungimo siūlių? Gal ta apgaulė buvo paskangos įrodyti, kad tesimas Džono F. Kenedžio pažadas, kad JAV dar 6-ame dešimtmetyje Mėnulyje išlaipins žmogų.

Tačiau oficialūs asmenys verčia akis ir bando aiškinti įvairius neatitikimus: keletą šešėlių (nuo Žemės atspindėta Saulės šviesa) ir nuotraukas, padarytas virš paviršiaus (kad astronautai buvo pašokę į viršų) ir retoriškai klausia, kaip tokią apgaulę daugelį metų paslaptyje galėjo išlaikyti tūkstančiai mokslininkų.

2001 m. Fox TV du kartus atsiprašė už dokumentinį filmą „Konspiracijos teorija: Ar mes nusileidome Mėnulyje?“

Maža vėliavytė nusileidimo modulio šone žemiau „K“ indikatoriaus neturėtų būti matoma, nes yra šešėlyje. Bet ji gali būti matoma dėl Mėnulio paviršiaus ir baltų astronautų skafandrų atspindėtos šviesos. Mėnulyje nebūtinai vienas šviesos šaltinis. Juk yra matoma astronautų šalmo apatinė dalis.

Nuotraukose nėra žvaigždžių. Išlaikymas buvo per trumpas, kad spėtų užfiksuoti silpną žvaigždžių šviesą beorėje erdvėje.

Plėvesuoja vėliava. Ją buvo sunku įbesti į gruntą, tad buvo užsimota ir trenkta „iš jėgos“.

Astronautai negalėjo išgyventi aukšto radiacijos lygio Van Allen magnetiniuose žieduose. Bet jie juos pralėkė 25 tūkst. mylių per valandą greičiu.

Ar ne todėl „General Dynamics“ kvailiai 1962-ųjų rugpjūtį įsiveržė į Judith Campbell Exner apartamentus, kad gautų įrodymus apie jos aferą su prezidentu Dž.F. Kenedžiu? Įrodymų, kurie galėtų paaiškinti 6,5 mlrd. dolerių kontraktą apsaugos firmai. Ar Kenedis prieš jį išrenkant nepasiuntė Exner su lagaminu pinigų į Čikagą, kad užsitikrintų kito jos meilužio, Sam Giancana, paramą? Ar prezidentas nepasirašė 600 tūkst. dolerių, skirtų Marilyn Monroe, čekio, kad paslaptyje išlaikytų jų romaną? Ar Giancana, jausdamas esąs išduotas Kenedžio klano, neprisidėjo prie lemtingo mygtuko paspaudimo Dalass'e?

Atrodo, kad įvairių „atskleidimų“ (meilės ryšių ir nužudymo) apie JFK (Džoną F. Kenedį) nesuskaičiuosi...