Šmėklos NKVD tarnyboje  

Daugelis žmonių linkę tikėti astraliniu pasauliu – ir niekas negali jų nuostatos pakeisti. Tarybų sąjungoje ateizmas, išaugęs iš lenininio materializmo, jų netenkino. Vienu tokių buvo Glebas Bokijus1), pabandęs spiritualizmą ir telepatiją priversti tarnauti Specialiojo skyriaus reikmėms.

Jį asmeniškai pažinojęs Levas Razgonas2) savo prisiminimuose jį apibūdina kaip inteligentišką (mokėsi Kalnakasybos institute, dvarininkas) ir labai kuklų asmenį, niekada niekam nespaudusį rankos ir atsisakiusį visų privilegijų: su žmona ir vyresniąja dukra gyveno nediduke trijų kambarių bute, žiemą ir vasarą vaikščiojo su apsiaustu ir nešiojo sulamdytą kepurę. Ir tos jo keistybės derėjo su jo neįtikėtina energija ir organizaciniais sugebėjimais.

Glebas Bokijus, NKVD Gimė Glebas 1879 m. Tiflise (Tbilisyje) dvarininko šeimoje. Jo protėvių veikla betarpiškai susijusi su Rusijos valstybės tapsmu. Taip Fiodoras Bokijus-Pečichvostkis, Vladimiro podkomorijus (tretinis teisėjas) Lietuvoje (smulkus šlėkta, turėjęs savo herbą; podkomorijus skirdavo karalius), minimas Ivano Rūsčiojo susirašinėjime su A. Kurbskiu. Glebo proseneliu buvo žinomas matematikas Michailas Ostrogradskis. Tėvas Ivanas Bokijus – patarėjas, mokslininkas ir dėstytojas, „Chemijos pagrindų“ vadovėlio autorius – ir tėvo pėdomis pasekė Glebo vyresnysis brolis bei sesuo: Borisas mokėsi St.Peterburgo Kalnakasybos inst-te, o vėliau jame dėstė ir yra laikomas vienu šiuolaikinės kalnakasybos pradininku; sesuo Natalja tapo istorike ir vienus metus netgi dėstė Sorbonoje.

Atrodė, kad panaši lemtis laukia ir Glebo, kuris 1896 m. įstojo į Kalnakasybos inst-tą. Tačiau jau kitais metais tapo „Darbininkų klasės išvadavimo sąjungos“ nariu. 1898 m. jis, kartu su broliu ir sese dalyvavo studentų demonstracijoje, įvyko susirėmimai su policija, visi trys buvo areštuoti. Glebą, be kita ko, dar ir sumušė. Juos išlaisvino tarpininkaujant tėvui – tačiau jo silpna širdis to neatlaikė ir jis po kelių dienų mirė.

Nuo 1900-ųjų Glebas buvo Socialdemokratinės darbo partijos nariu, 1902 m. ištremtas į Rytų Sibirą už demonstracijos rengimą. 1905 m. suimtas, paleistas, o 906 m. vėl suimtas – viso suimtas buvo 12 kartų; nuo sumušimų kalėjimuose gavo trauminę tuberkuliozę. Iki 1917 m. buvo vienas Peterburgo pogrindžio vadovų; 1917 vienas ginkluoto sukilimo vadų; vėliau užėmė svarbius revoliucinius postus, tame tarpe vadovavo Rytų ir Turkestano frontų Ypatingojo skyriaus vadovu, kur pasižymėjo žiaurumu – kaip prisimena vėliau į Vakarus pabėgęs jo pavaldinys Agabekovas: „Apie jį dar ir dabar, po 10 m., Taškente pasakojamos legendos, kad jis mėgo valgyti žalią šunieną ir gerti šiltą žmonių kraują“. Atsižvelgiant į tai, kad šuniena laikoma efektyvia priemone prieš tuberkuliozę, tai jos valgymas labai įtikinamas.

Iš artimų to meto pažįstamų reiktų paminėti P. Mokievskį3), žurnalistą ir gydytoją, vadovavusį „Rusų turtų“ žurnalo filosofijos skyriui, kuris siaurame rate buvo žinomas savo okultiniu potraukiu teosofijai. Manoma, kad buvo ir martinistų ložės nariu. Jis kartą, suėmus Glebą, davė nemažą 3000 rublių užstatą. Galbūt jų pažintis ir pasėjo abejonės sėklą ateisto Glebo Bokijaus sieloje.

Ir tada Glebui buvo pavesta nauja užduotis.
Valdžią paėmus bolševikams, kilo operatyvių pranešimų apsaugojimo problema,nes sovietinė valdžia ir armija neturėjo patikimos šifrų sistemos. Štai kaip Leninui padėtį apibūdino užsienio reikalų narkomas G. Čičerinas4) 1920 m. rugpjūčio 20 d. laiške: „Užsienio valstybės turi sudėtingesnius šifrus nei mūsų naudojami. Jei mes nuolat keičiame raktą, tai pati sistema žinoma daugeliui caro valdininkų ir kariškių, šiuo metu esančių baltagvardiečių pusėje užsienyje. Tad laikau mūsų šifruočių iššifravimą galimu“.

Todėl 1921 m. prie VČK buvo įsteigtas Specialusis skyrius kriptografijai, o jo vadovu paskirtas Glebas Bokijus. 3-4 dešimt. saugumo organai buvo ne kartą reorganizuojami, keitė struktūrą ir pavadinimą. Tačiau Specialusis skyrius visad liko prie VČK OGPU, t.y. turėjo tam tikrą autonomiją. Ir Bokijus raportavo tiesiai Politbiurui, ČK, vyriausybei, o ne per įstaigą, kuriai buvo pavaldus. Skyrius buvo įsikūręs ne tik Mažojoje Liubankoje, bet ir Kuznecų tilto 21-e name, Užsienių reikalų narkomo patalpose, kur užėmė du viršutinius aukštus. Oficialiu tikslu buvo plati radijo ir radiotechninė žvalgyba, telegramų dešifravimas, šifrų ruošimas, radijo pelengas ir priešo radijo siųstuvų nustatymas. Užsienio šalių pasiuntinybėse buvo įrenginėjama pasiklausymo aparatūra ir sekami telefoniniai pokalbiai.

Glebo Bokijaus veikla turėjo neišvengiamai jį suvesti su ne visai įprastais žmonėmis. L. Razgonas liudija: „Bokija parinkdavo įvairius ir labai keistus žmones. Kaip jis rinko kriptografus? Tai juk Dievo duotas sugebėjimas. Jis specialiai ieškojo tokių žmonių. Pas jį dirbo keista pagyvenusi ponia, laikas nuo laiko pasirodanti skyriuje. Taip pat prisimenu buvusį apsaugos patarėją (pulkininką), kuris dar Peterburge, būdamas Špalernoje, iššifravo slaptą Lenino susirašinėjimą. Skyriuje dirbo ir chemikas išradėjas Eugenijus Gopiusas5), [ ... ] kuris sukūrė specialų popierių, kad [pavojaus atveju] pakako tik priglausti prie jo papirosą, kaip stora šifravimo knyga per sekundę virsdavo pelenų sauja“.

1933 m. skyriuje buvo 100 viešų darbuotojų ir 89 slapti (tai kriptografai ir vertėjai). Bet jame buvo ir ypač užslaptinti padaliniai, pvz., buvo įsteigta įvairių specialybių mokslininkų grupė, pavaldi E. Gopiusui, formaliai vadovavusiam 7-u padaliniu ir buvusiu Bokijaus pavaduotoju mokslui. Čia tiriamų klausimų ratas buvo ypač platus: nuo įvairiausių šnipinėjimui skirtų taikymų kūrimo iki Saulės aktyvumo, Žemės magnetizmo tyrinėjimų, mokslinių ekspedicijų rengimo. Čia tyrinėta viskas, kas turėjo nors truputį paslaptingumo – nuo okultinių dalykų iki „sniego žmogaus“.

1924 m. į skyriaus veiklą buvo įtrauktas mistikas Aleksandras Barčenko, kuris pagrindinį dėmesį skyrė ląstelės bioelektrinių reiškinių, smegenų ir aplamai gyvo organizmo tyrinėjimui. Savo laboratorinius tyrimus jis derino su skyriaus psichologijos ir parapsichologijos eksperto pareigomis, kur jis, tarp kitko, kūrė asmenų, tinkančių kriptografiniam darbui ir kodų dešifravimui, nustatymo metodiką. Jis buvo ir konsultantu ištiriant įvairiausius žiniuonis, šamanus, mediumus, hipnotizuotojus ir kitus, tvirtinusius, kad bendrauja su vaiduokliais. Juos Specialusis skyrius aktyviai panaudojo savo darbui. Jų tyrimui Furkasovo skersgatvio 1-e name buvo įrengtas „tamsusis kambarys“.

Barčenko metodika buvo taikoma ypač sudėtingais dešifravimo atvejais – tada netgi būdavo taikomi grupiniai ryšio su dvasiomis seansai.

A. Barčenko į Bokijos gyvenimą atnešė metafizines teorijas ir įkalbėjo čekistą įstoti į slaptą okultinę „Vieningą darbo broliją“, nagrinėjančią Senąjį mokslą (Diunchorą), kuris, atseit, buvo pažangesnis už dabartinį, tačiau jo principai su laiku buvo prarasti. Vėliau tardytojo apklausiamas Bokijus aiškino, kad jo požiūris pasikeitė po Lenino mirties:
„Joje mačiau Revoliucijos žūtį. Lenino testamentas, kurį sužinojau neatsimenu iš ko, man neleido pripažinti Staliną partijos vadu, ir aš, nematydamas perspektyvų Revoliucijai, pasukau į mistiką. [ ... ] Barčenko įtakoje vis labiau klimpdamas į mistiką, galiausiai su juo įsteigiau masonų draugiją ir perėjau į tiesioginės kontrrevoliucinės veiklos kelią“.

Tačiau skyriuje Diunchoro studijų būrelis netrukus iširo (nes mokiniai „nepasiruošę priimti Senojo mokslo paslaptis“), tačiau netrukus pavyko parinkti naujų, „pažangesnių“ iš Kalnakasybos inst-to pažįstamų. Kelis užsiėmimus lankė netgi H. Jagoda – būsimas NKVD vadas. Ką jie ten aiškinosi, atskleidžia Glebo Bokijaus apklausa:
„Barčenko iškėlė idėją, kad priešistoriniais laikais egzistavo labai kultūriškai išsivysčiusi visuomenė, žuvusi geologinių kataklizmų metu. Ji buvo komunistinė... Šios pažangios visuomenės liekanos išlikusios neprieinamuose kalnų rajonuose Indijos, Tibeto, Kašgaro ir Afganistano sankirtoje... Siekė išlaikyti paslaptyje Barčenko aiškino senovės visuomenės nesutarimu su Romos popiežiais, kurie ... persekiojo jos likučius ir galiausiai visai sunaikino“.

A. Barčenko Diunchorą bandė taikyti visose kasdienės veiklos srityse, o Glebas jį palaikė; pvz., abu rimtai ketino imtis valdyti orus. Astronomas ir okultisto bendražygis A. Kondijainas6) prisimena:
„1925 m. ... buvau komandiruotas susipažinti su L. Danilovu7) ir išsiaiškinti praktinius jo 20 m. trukmės darbo rezultatus [ ... , kurie] atskleidžia atmosferos mechanizmą ir leidžia prognozuoti orus ilgam laikotarpiui“.

Ypatingą dėmesį parodė Saulės dėmių 11-os metų periodiškumui. Viename 1927 m. pradžios laiške, remdamasis prancūzo Emilio Tušė „Saulės paslaptimis“, Barčenko rašė:
„Pažinusiam Diunchoro paslaptis aišku, kad Vakarų mokslas atsitiktinai toje teorijoje aptiko svarbiausią mechanizmą, [ ... ] gręsiantį apginkluoti buržuazinę Europą dar kruvinesnėmis naikinimo priemonėmis“.

1937 m. gegužės 16 d. Glebas Bokijus buvo suimtas ir netrukus jau “atgailavo” dėl savo suklydimų – o tai sekė eilė suėmimų: A. Barčenkos ir kt. Kaltinimui NKVD parengė tokią legendą: kažkuriame Anglijos Rytų protektorate randasi “Šambalos-Diunchoro” centras su plačiu tinkle, o jo tikslas – priversti tarybinę vadovybę vykdyti centrui palankią politiką. Bokijus, Barčenko ir „mokiniai” buvo nuteisti aukščiausia bausme – sušaudyti.

Sąmokslas prieš savus  

1996-ųjų rugpjūčio mėn. San Jose „Mercury News" reporteris Garis Vebas pradėjo spausdinti reportažus apie tai, kad CŽV užmerkė akis į kreko kokaino srautą į Los Andželo getus. Garis parodė ryšį tarp kokaino pardavėjų ir Nikaragvos kontrų, apie kurį žinojo aukšti CŽV pareigūnai, leidę narkotikų pinigais maitinti Nikaragvos partizanus. Beveik visą dešimtmetį San Francisko įlankos narkotikų žiedas pardavė tonas narkotikų Los Andželo gatvių gaujoms.

Tada sukruto ir didieji „NY Times“, „Los Angeles Times“ ir „Washington Post“ su savaisiais tyrimais ir ilgais straipsniais, kritikuojančiais Vebo išvadas. CŽV neigė bet kokį ryšį ir net pradėjo savą vidinį tyrimą.

„Mercury News" svetainė surinko Vebo archyvus į „Tamsiosios sąjungos" rinkinį, apimantį narkotikų prekeivių bylų liudininkų pasisakymus, teismų eigą, suimtųjų orderius, biografijas ir nuotraukas.

Tačiau vėliau dokumentai pradėjo dingti iš šios istorijos. Lauktas straipsnio tęsinys buvo sulaikytas. Kitas „Mercury News“ reporteris „perėjo“ Vebo pėdomis ir padarė priešingas išvadas. Ir pagaliau - beprecidentinis „Mercury News“ redaktoriaus atsiprašymas, kad „po kelių mėnesių pakartotino tyrimo ... nustatėme, kad straipsnių ciklas neatitinka mūsų pakraipos“.

Negi viskas tuo ir baigėsi? Ar nebuvo sąmokslo prieš savo tautą?

Trumpos biografijos

1) Glebas Bokijus (1879-1937) - ukrainiečių komunistas, po Spalio revoliucijos tapęs ČK (slaptosios policijos) vadu, valstybės saugumo komisaru (1935). Teigiamą, kad buvo vienas iš aktyvių „gulagų sistemos“ kūrėjų. 1937 m. be jokio orderio, remiantis vidaus reikalų narkomo Ježovo žodiniu nurodymu, suimtas ir po pusmečio sušaudytas.

2) Levas Razgonas (1908-1999) - baltarusių tarybinis žurnalistas, rašytojas, 1938-42 ir 1950-55 m. kalėjęs gulaguose, vėliau tapęs žmonių teisių gynėju, vienas „Memorialo“ įkūrėjų (1989). Studijuodamas Maskvos pedagoginiame inst-te (kurį baigė 1932 m.), 3 m. dirbo NKVD specialiajame šifravimo skyriuje ir vedė G. Bokijo dukterį Oksaną. Po instituto baigimo dirbo ką tik sukurtoje komjaunimo vaikiškos literatūros leidykloje („Detizdat“). Grįžęs iš gulago rašė knygas apie keliautojus ir mokslines knygutes vaikams. Vėliau pradėjo rašyti memuarus, kurie pradėti leisti tik 9-o dešimtm. pabaigoje.

3) Pavelas Mokievskis (1856-1927) – gydytojas, rašytojas, publicistas. Kurį laiką vadovavo „Rusų turtai“ filosofijos skyriui. Tarp jo straipsnių yra ir įdomių: „Evoliucinė patologija“ (1892), „Vundtas apie hipnozę ir įtaigą“ (1893), „Nelaimingo autoriaus laiminga knyga“ (1908), „Mirtis ir logosas“ (1913) ir kt. 1908 m. išleido knygą „Gyvenimo vertė“, kurioje gyvenimas apžvelgiamas iš evoliucinio optimizmo pozicijų.

4) Georgijus Čičerinas (1872-1936) - vokiečių kilmės marksistas, sovietų politinis veikėjas, užsienio reikalų ministras (1918- 30). Siekė išvesti Rusiją iš tarptautinės izoliacijos. 1919 m. antroje pusėje rėmė Baltijos valstybių pripažinimo idėją. 1920 m. aktyviai dalyvavo Lietuvos ir Rusijos taikos derybose. 1926 m. pasirašė nepuolimo sutartį su Lietuva. Buvo muzikologas, parašė knygą apie Mocartą.

5) Eugenijus Gopiusas (1897-1937) – tarybinis chemikas, dirbo NKVD chemijos laboratorijoje. Suimtas 1937 m. birželį ir po pusmečio sušaudytas.

6) Aleksandras Kondijainas (1889-1937) - fizikos mokytojas Leningrade. Dalyvavo A. Barčenko ekspedicijoje Kolos pusiasalyje (1921- 22).

7) Leonidas Danilovas (1874-1928) - ukrainiečių meteorologas. Nuo 1921 m. dirbo Vinicoje, 1928 m. persikėlė į Kijevą, kur organizavo ilgalaikių oro prognozių biurą. Jo vardu pavadinta ilgalaikių oro prognozių metodika.

Lėlininkai
Prototipas
Beduinas soste
Farmacininkų gniaužtuose?
Emeriko tyrimai Koloje
Tikroji Interneto pabaiga
Gerumą reikia grūsti jėga?
Gynybos narkomato telepatai
Konspiracija: Kryžiaus žygiai
Varge, gal jie tikrai „žino kaip“?!
Rasistinio pobūdžio prievartos apraiškos
Šešėlinė vyriausybė tvarko mūsų gyvenimą
Grigorijaus Kalendarovo „mirties spinduliai“
Komunistinio antžmogio gimimas
Hitleris: Anapus gėrio ir blogio
Slaptieji planetos valdytojai
Lenino mauzoliejaus mistika
Paranoja skverbiasi giliai
TSRS okultinės draugijos
Teorija apie Dianos žūtį
Skraidymai nemiegant
Žygis prieš intelektą
Šeiveris ir „Slėpiniai“
Mutantų rytmetis
Meritokratija
Atsiliepimai
Vartiklis