TSRS okultinės draugijos. Vartiklis

Tai, kad daugelis ezoterikų prisijungė prie bolševikų, jų neišgelbėjo nuo represijų. Bet 20 a. pradžioje masonų ideologija buvo tokia populiari tarp rusų ideologijos, kad net 3-io dešimtmečio „raudonasis“ teroras nesugebėjo iškart jos išnaikinti. Tuo metu veikė bent 8 masonų ar artimos masonams organizacijos: „Martinistų ordinas“, „Šv. Gralio ordinas“, „Rusų autonominė masonystė“, „Prisikėlimas“, „Tikrojo tarnavimo brolija“, „Šviesos ordinas“, „Dvasios ordinas“, „Tamplierių ir rosenkreicerių ordinas“. Pirmieji 5-i įsikūrė Leningrade.

Stambiausiu laikomas „Martinistų ordinas“, kuriame iškiliausiu laikytas išeivis iš Lifliandijos¹⁾ baronas Grigorijus Miobesas²⁾. Jis nuo 1906 m. dėstė matematiką Pažo korpuse ir Nikolajevo kadetų korpuse. Ir 1910 m. gale tapo martinistų Peterburgo skyriaus generaliniu inspektoriumi (sekretoriumi).

Jo gyvenime Revoliucija praktiškai nieko nepakeitė. Jo ordinas plėtėsi, o jis pats naujiems nariams skaitė okultinių mokslų pradmenų paskaitas. O jo žmona Marija Nesterova (Erlanger) – religijos istorijos paskaitas. Kartu „mokykloje“ buvo vystomi ir ordino narių telepatijos bei psichometrijos sugebėjimai. Žinomi 43 žmonės, praėję tą mokyklą, tarp kurių išsiskiria žinomas karo istorikas G. Gabajevas⁵⁾ ir poetas V. Piastas⁶⁾. O lemiamą vaidmenį jame suvaidino toks Borisas Astromovas (tikr. pavardė – Kiričenko, laikytas vienu ordino vadovų.

Jis gimė 1883 m. Bogurače (Voronešo gub.) nuskurdusioje dvarininkų šeimoje. 1905 m. nuvažiavo pas antros eilės dėdę į Italiją, kur studijavo teisę Turino un-te, o taip pat susipažino su garsiu kriminalistu ir masonu Čezare Lombrozo. 1910 m. grįžo į Rusiją, tačiau į martinistų ordiną įšventintas tebuvo 1918 m. po pažinties su G. Miobesu, kuris kitais metais Astromovą skiria generaliniu inspektoriumi. Bet jo padėtis tarp martinistų nebuvo tvirta, mat faktiškai ordinui vadovavo Miobeso žmona Marija. Tad garbėtroškos ir linkusio į avantiūras generalinio inspektoriaus figūra buvo perteklinė. Išsiskyrimo pretekstu tapo Astromovo valdytos ložės „Kubinis akmuo“ uždarymas 1921-ais, nes jisai, atseit, nesusitvarkė su pareigomis.

Atskyrimas nuo ordino nesutrukdė Astromovui įsteigti savą „Trijų šiaurės žvaigždžių“ ložę. Kartu jis siekė suvienyti kitas masonų ložes: „Liepsnojantį liūtą“, „Delfiną“, „Aukso varpą“... Tai leido jam paskelbti apie naują „Rusų autonominę masonystę“ vadovaujant „Generalinei Astrėjos ložei“.

Ir štai netikėtai 1925-ųjų gegužę Astromovas pasirodė Jungtinės vyriausiosios politinės tarybos (OGPU) priimamajame ir pasiūlo savo paslaugas nušviečiant masonų veiklą mainais už leidimą išvykti į užsienį. Tai sudomino čekistus. Po apklausų jis vyksta į Leningradą, kur ima „veikti“ OGPU priežiūroje. Jis parengia specialią ataskaitą čekistams, skirtą bolševikų ir masonų galimam bendradarbiavimui:
„Kas suartina Rusų autonominę masonybę su komunizmu? Pirmiausia – penkiakampė žvaigždė, esanti mažuoju TSRS herbu ir priimta Raudonosios armijos. Ši žvaigždė labai gerbiama masonų kaip harmoningai išvystytos žmogaus asmenybės, įveikusios savo aistras ir neutralizavusios gėrio ir blogio kraštutinumus, simbolis. [ ... ] Masonai niekuo nesiskiria nuo komunizmo keldami tuos pačius uždavinius, beje komunizmo asmeninės nuosavybės sunaikinimo šūkis visiškai pripažintinas masonų...“ Borisas Astromovas

7-is mėnesius truko provokacinė Astromovo veikla, kol čekistai susivokė, kad tai visai ne tas asmuo, su kuriuo galimi rimti ryšiai. Mat masonai jo nelaikė padoriu žmogumi – visas jo autoritetas rėmėsi jam būdingu hipnotiniu poveikiu. Ypač daug priekaištų sulaukdavo Astromovo vertimas mokines santykiauti su juo iškreiptais būdais, atseit, „triplanė iniciacija“.

„Broliai“ greitai suprato apie Astromovo ryšius su OGPU ir, aišku, jiems nepritarė, Galiausiai sąmyšis baigėsi tuo, kad 1925 m. lapkričio 16 d. Astromovo ložė buvo uždaryta. Tai reiškė Astromovo žlugimą, nes kaip paprastas asmuo jis čekistų nedomino.

Ir tikrai, 1926 m. sausio 30 d. jis suimamas. Astromovas, supratęs, kad „bendradarbiauti“ toliau neišdegs, bet ant jo ir nebus kariami visi šunys, sugalvoja drąsų būdą išsigelbėti – savo paslaugas pasiūlo pačiam Stalinui (1926 m. vasario 11 d. laiškas).

Ordinas buvo pasmerktas – Astromovas savo juodą darbą atliko. 1926 m. balandžio 16-17 d. aktyviausių narių namuose atliekamos kratos. Kartu prasideda ir Leningrado okultistų apklausos. G. Miobusas su žmona buvo tvirti ir neatskleidė ordino narių pseudonimų. Gegužės 20 d. paskelbtas oficialus kaltinimas. Baiminantis, kad byla nepritrauktų dėmesio, Leningrado martinistų likimas buvo nuspręstas neteisminiu būdu – 1926 m. birželio 18 d. ją išnagrinėjo OGPU prezidiumo kolegijos specialusis pasitarimas. Griežčiausią bausmę – 3 m. lageriuose gavo B. Astromovas. Kiti buvo ištremti į tolimas vietas tiems patiems 3 m.

Kremliaus masonai

Tarybų valdžia taip aršiai puolė bet kokius idealistinius mokymus, kad pašaliniams kėlė mintį – kas kas čia ne taip, nešvaru, nes labai panašu, kad vieni religiniai fanatikai išskerdžia kitus.

Tarp emigrantš niekas neabejojo; į valdžią Rusijoje atėjo mistinių masonų pasekėjai. Tą nuomonę knygoje „Nuo Petro iki mūsų dienų“ išdėstė emigrantas Vasilijus Ivanovas. Jis rašė: „1918 m. virš Rusijos iškilo penkiakampė žvaigždė – pasaulinės masonystės simbolis [ ... ] ‚Statytojų‘ programa susiveda į stačiatikybės, nacionalizmo [ ... ] sunaikinimą“.

Drąsiai, bet kaip buvo iš tikrųjų? Levas Trockis ilgokai studijavo masonų junginius, jis rašė gana ilgus konspektus apie mistines-politines kryptis (gaila, jie neišliko). Kitas bolševikas Nikolajus Bucharinas³⁾ prisipažino, kad vaikystėje save laikė Antikristu ir motiną išvesdavo iš kantrybės klausimu: ar ji ne Ištvirkėlė. O tikruoju masonu buvo Sereda – busimas žemės ūkio narkomas. M. Gorkis buvo artimas masonams per savo žmoną- masonę bei įsūnį. Lygtai masonų ložėms priklausė ir „revoliucijos tėvas“ Leninas (nors tai dokumentiškai ir nepatvirtinta).

Vis tik vargiai, kad revoliuciją įvykdė masonai – kad ir kaip artimi būtų jų tikslai ir programos. O kai Stalinas sunaikino senąją Lenino gvardiją, partijos viršūnėlėje vargiai išliko ir užsimaskavusių masonų.

Maskvos tamplierių ištakos yra Apolonas Karelinas, žinomas Santėjaus pseudonimu. Madingas rašytojas, pradėjęs kaip liaudininkas, vėliau perėjo pas eserus, o 1905 m. jau galutinai apsisprendė būti anarchistu. Užsienyje skaitė paskaitas Paryžiaus Aukštesniojoje socialinių mokslų mokykloje, kur, matyt, ir buvo iniciuotas į „laisvuosius mūrininkus“. Į Rusiją grįžo 1917 m. su ararcho-komunizmo teoretiko reputacija. Iškart išvystė aktyvią veiklą – įsteigta Visos Rusijos anarchistų ir anarcho-komunistų federacija, įkurtas „Juodasis kryžius“ (anarchistams padedanti organizacija) bei garsusis anarchistų klubas Leontjevo skersgatvyje. Apolonas Karelinas

Jis palaikė gerus ryšius su aukštais tarybiniais valdininkais. Bet jo požiūriai buvo neaiškūs ir migloti, bet vis tik aplink jį ėmė burtis mistinis būrelis, kurio susirinkimuose buvo pasakojamos senovinės legendos, vyko diskusijos. 1924 m. pavasarį būrelis reorganizuotas į Tamplierių ordiną, kuriam vadovavo Aleksandras Polis, Ekonomikos instituto dėstytojas. Ordino būstine tapo Kropotkino vardo muziejus.

Įšventinimo apeigos buvo labai paprastos. Vyresnysis riteris su balta rože rankoje naujiems nariams papasakodavo legendą apei Senovės Egiptą. Prie naujoko prieidavo du vyresnieji riteriai, vyras ir moteris, ragindami jį būti vyrišku, garbingu ir saugoti paslaptį. Tada būdavo ranka suduodama per petį, imituojant riterio įšventinimo kirtį kardu ir pasiūloma pasirinkti vardą. Įstojus naujokui pranešama apie ordino struktūrą ir tikslus. Ordine buvo 7-ios pakopos su kiekvienai skirta atitinkama legenda: apie atlantus, kurių palikuonys gyveno Senovės Egipto požeminiuose labirintuose; apie aeonus, tarpininkaujančius tarp dvasių ir žmonių pasaulių; apie Šv. Gralį ir pan.

Maskvos tamplieriai gana nesivaržydami į vieną katilą plakė anarcho-komunistines ir krikščioniškas idėjas, gnosticizmą, teosofiją, antroposofiją, rosenkreicerius, Viduramžių riterystę ir net okultinę egiptologiją. Eiliniai tamplieriai niekada nepraleisdavo progos „paagituoti“ liaudies mases savo naudai. Kadangi jiems priklausė aktorius Jurijus Zavadskis, viena jų tribūnų buvo Maskvoje įsikūrusi Baltarusijos dramos studija. Ji pradžioje buvo prie Akademinio teatro, bet vėliau, dėl pagrindinių gastrolių užsienyje, ji prisiglaudė prie 2-ojo Maskvos teatro.

Jau pirmas jos spektaklis „Maksimilianas“ pagal Remizovą (1924) buvo pastatytas kaip Viduramžių misterija naudojant riterių simboliką. Tokia pat dvasia pastatytas ir antras spektaklis – „Aprametnaja“.

1926 m. kovą mirus A. Karelinui, dvasiniu vadovu tapo Aleksejus Solonovičius, Baumano vardo MVTU matematikos dėstytojas. Jo stambiausiu (bet neišlikusiu) kūriniu buvo tritomė studija „Bakuninas ir Ialdobaofo kultas“ (Ialdobaofas – vienas iš Šėtono įsikūnijimų). Vėliau jis OGPU panaudotas kaip kaltinamoji medžiaga.

Tamplierių sunaikinimas daugiausiai susijęs su prieš juos išplėtota anarchisto Borovo veikla, siekiančia išguiti tamplierius iš Kropotkino muziejaus nesiskaiant su priemonėmis. Nors rimtai tamplierių ėmėsi tik 1930 m. rugpjūtį, kai per kelias dienas buvo suimti 33 žmonės. Dalis jų bandė gintis, kad ordino veikla buvo nerimtam „žaidimas“, bet tai nepadėjo. Mat tardytojai nelabai domėjosi jo reikalais – juos labiau domino nelegalūs susirinkimai ir antitarybiniai jo narių pasisakymai. OGPU jau kuri laiką juos sekė, turėdama savo agentą, tokį Šraiberą. O ir dalis apklaustųjų mielai pasakojo apie „tylinčiuosius“. Jau sausio 13 d. OGPU kolegijos Specialiu pasitarimu tamplieriams skirta bausmė: vadovams po 5 m. kalėjimo, likusiems – po 3 m. Aktyviai padėjusiems tyrimo metu byla nutraukta.

Protoirenėjus Levas Lebedevas⁴⁾ knygoje „Didžiarusė: Gyvenimo kelias“ skyriuje „Ratai užsisklendžia“ rašė: „Pasaulinės velnio bažnyčios filiailai, visada svajoję legaliai įsitvirtinti Rusijos sostinėje, pagaliau pasiekė savo, įsitvirtino“.

Vien Maskvoje yra per 15 satanistų sektų. Didžiausia jų, „Juodasis angelas“, įsikūrė Maskvoje ir Tverėje 1974-75 m. Manoma, kad satanizmas po didžiuosius Rusijos miestus paplito buvusioje TSRS 8- me dešimtmetyje. Stambesnės jų grupės susiformavo 9-o dešimtm. pradžioje.

Sektos sudarė griežtą 5-ių pakopų hierarchiją, kurią vainikuoja „taryba“. Sakoma, kad aukščiausius postus neretai užima moterys. Gali būti, kad Rusijoje gali būti keli tūkstančiai satanistų.

Satanistų susirinkimo vietos gerai žinomos – šventykla šiauriniame Maskvos Medvedkovo rajone, viena iš Pamaskvės bazių, kavinė Maskvos centre Kuznecko tilto gatvėje, statybos aikštelė prie Didžiojo teatro ir netgi Liubiankos aikštė prie KGB pastato.

2000 m. „Arbato“ metro stotyje buvo sulaikytas „Juodojo drakono“ sektos vadovas, kuris nešiojosi revolverį, o jo namuose rasta medžiagų sprogstamųjų užtaisų gamybai. Jis su sektos nariais ketino per krikščionių šventę suprogdinti ir padegti kurią nors Maskvos cerkvę. Maskvos CUP vitrina, 2012

Anot teisėsaugininkų, satanistinės organizacijos pastoviai Paukščių turguje perka gyvūnus aukojimams.

2012 m. spalį Maskvos Centrinės universalinės parduotuvė (CUM) vitrinas papuošė satanistiniu stiliumi – kaukole, besiliejančiu krauju ir pan. Kitose vitrinose, kuriose nėra akivaizdžių šėtoniškųjų simbolių, pastebima paslėpra prasmė.

„Juodasis angelas“ įsikūrė 1974 m. Jos nariais skirstomi į dvi kategorijas: mokiniai (bydlo) ir tarnai (žyniai), iš kurių renkamas vyriausioji žynė, nes tikima, kad moteris yra arčiau šėtono. Ji iš tarnų tarpo išsirenka pamainą, vadovauja sektai, įšventina naujus narius.
Jų mišios vyksta uždegus juoda žvakes, su pentagramomis. Skaitoma „Šėtono evangelija“ arba bažnytinės maldos atvirkščiai. Yra „Tarptautinės keltų-rytų apeigų liuciferonų asociacijos“ šaka.

„Šėtono bažnyčią“ 1964 m. įsteigė „juodosios biblijos“ autorius, buvęs muzikantas ir San Francisko policijos skyriaus fotografas Entonis la Vejemas (g. 1930 m.). Dabar jai vadovauja jo dukra Karla.

¹⁾ Lifliandija arba Vidžemė (Livonija) – carinės Rusijos gubernija, apėmusi Latvijos Vidžemę ir pietinę Estijos dalį. Įkurta 1721 m. buvusios Švedų Livonijos vietoje.

²⁾ Grigorijus Miobesas (1868-1930) – latvių kilmės Rusijos masonas, Martinistų ordino Rusijoje vadovas, prancūzų ir matematikos dėstytojas St. Peterburge (Leningrade).

³⁾ Bucharinas Nikolajus (1888-1938) - bolševikų teoretikas ir politikas, kurį V. Leninas vadino „partijos numylėtiniu“.

Nuo 1905 m. dalyvavo revoliuciniame judėjime; 1910-1911 m. buvo įkalintas ir bendravo su tremtiniais Leninu ir L. Trockiu. Vėliau gyveno užsienyje, 1917 m. kartu su Leninu grįžo į Rusiją. Redagavo bolševikų dienraščius „Izvestijos“ ir „Pravda“. Pasisakė buvo už „nepą”, privačią nuosavybę kaime ir priešinosi J. Stalino kolektyvizacijos planams, dėl to 1929 m. buvo apkaltintas „dešiniuoju nukrypimu“, „buožių gynėju“ ir pašalintas iš atsakingų valdžios postų. Vėliau atgailavo už padarytas „klaidas“. 1936 m. rengė SSRS konstituciją. 1937 m., prasidėjus „didžiajam valymui“, suimtas, kankinamas ir viešame teismo procese nuteistas sušaudyti – dėl ko gerokai atgrasė vakarų simpatizuotojus komunizmui.

⁴⁾ Levas Lebedevas (1935-1998) - rusų protoirenėjus, teologas, pagal išsilavinimą istorikas, šventąjį krikštą priėmė 1962 m., N. Chruščiovo antpuolių prieš stačiatikybę įkarščio metu. 1968 m. tapo šventiku, 1996 m. išrinktas „Juodžemio kazokai“ sąjungos dvasiniu patarėju. Savo pažiūromis buvo monarchistas-legitimistas.

⁵⁾ Georgijus Gabajevas (1877-1956) – rusų kariškis, karo istorikas, archeografas, kilęs iš Krymo. Tarybiniu laikotarpiu – eilės archyvų ir muziejų darbuotojas, nuo 1921 m. Petrogrado muziejų Karo istorijos skyriuje. 1925 m. gruodžio 12 d. iškviestas pas tardytojus dėl priklausymo G. Miobeso būreliui (nuo 1922 m.). 1926 m. represuotas; nuo 1941 m. pagyveno Kaliazine, o nuo 1944 m. iki mirties gyveno Budogošče Leningrado srityje, reabilituotas 1989 ir 1996 m. Daugelio darbų apie Rusijos armiją autorius.

⁶⁾ Vladimiras Piastas (tikroji pavardė Piestovskis, 1886-1940) – rusų poetas simbolistas iš Peterburgo, vertėjas, kritikas, literatūros teoretikas; vienas iš A. Bloko biografų. Spausdinti eilėraščius pradėjo nuo 1905-ų, pirmas rinkinys išėjo 1909-ais. 1910-17 m. vertė iš ispanų kalbos, rašė straipsnius literatūros temomis. Po Revoliucijos užėmė antibolševikinę poziciją, Pilietinio karo metu rašė (neišleistus) romanus. 1920 m. priklausė Griežtųjų rytų apeigų martinistų ordinui. 1926 m. persikėlė į Maskvą ir aktyviai vertė iš vokiečių kalbos. Suimtas 1930-ais.