Jeu de la mort Gerumą reikia grūsti jėga?

Prancūziją 2010-ais trenkė šokas. Dviejų dalių šou „Kaip toli veda TV?“ (pirma dalis „Mirtinas žaidimas“, antra „Kai atsisako smegenys“) populiariajame antrame (valstybiniame) kanale prikaustė visą šalį. Ir tai tolo gražu ne vien dėl gausios reklamos. Ir ne vien dėl programas lydėjusios eilutės: „Silpnų nervų asmenims nerekomenduojama“.

Prieš kažkiek laiko kanalas pasiūlė dalyvauti žaidime (atkreipkite dėmesį – žaidime!), kurios metu burtų keliu parinktas savanoris nuo dalyvių ir žiūrovų atskirtoje kameroje atsakinės į kitų savanorių klausimus. Neteisingą atsakymą klausiantysis baudžia nelaimėlį, sėdintį elektros kėdėje, srove – nuo 20 iki 460 voltų. Išlaikiusiems išbandymą (aukai ir paskutinio klausimo pateikėjui) žadama po milijoną eurų.

Kanalas sąžiningai perspėjo būsimus potencialius dalyvius, kad kalbama apie „bandomąjį“ žaidimą, tad realaus milijono šįkart niekas negaus, tačiau su kiekvienu buvo pasirašytas neskelbiamas susitarimas, pagal kurį kažkoks atlygis bus sumokėtas. Atsirado 13 tūkst. norinčiųjų uždirbti iš svetimo skausmo, iš kurių atrinkta 80 laimingųjų, atstovaujančių skirtingus etnosus, amžiaus ir socialines grupes, skirtingas profesijas ir išsilavinimą. Nė vienas iš jų nežinojo, kad auką vaidina patyręs aktorius, tačiau dar neįkyrėjęs nei kine, nei ekrane, kad jis puikiai imituoja riksmus ir dejones, netgi nusilpusio nuo kankinimų ir jau nesugebančio rėkti „kankinio“ gargaliavimą. Visi žinojo viena: jis kenčia. Eksperimentatoriai manė, kad paskutinę atžymą pasieks tik klinikiniai sadistai, tai yra vos koks 1% dalyvių. Deja... Pasitraukė tik 16 dalyvių, nesugebėję už kažkokius iliuzinius pinigus kankinti žmogaus. Likusieji „sužaidė“ iki galo, o virtualaus milijono savininkas, po trumpos kovos su sąžine, vis tik paspaudė „460 voltų“., neslėpdamas savo laimės lydimas susižavėjusių publikos, raginusios jį šūksniais „Spausk!“ ovacijų. Jeu de la mort

Projekto tikslą aiškiai suformulavo jo autorius – socialinės psichologijos specialistas Žanas-Leonas Bovua*): „Uždavinys ne tas, kad parodytumėm tuos žmones kažkokiais kvaištelėjusiais, iškreiptu mentalitetu ir atrofuotais jausmais, o atvirkščiai, parodyti, kad jie normalūs žmonės. Ta prasme normalūs, kad patvirtina senai žinomą maksimą: žmogus žmogui vilkas“. Uždavinį iškėlė mokslas ir nesinorėtų suabejoti jo moksliškumu. Juk ištirti šį reiškinį, autorių nuomone tampantį norma, būtina. Ir nemažiau svarbiau yra sužinoti: kas gi skatina žiaurumo, abejingumo svetimam skausmui stiprėjimą? Ir kodėl gi didžiausi civilizacijos laimėjimai netrukdo žmonėms grįžti į laikus, kai nuo giljotinos nusiritusi galva keldavo visuotinį minios džiaugsmą.

Problema turi daugybę aspektų, tačiau eksperimento dalyviai, laimei, sutelkė dėmesį vienam jų. Štai vieno pasisakymo ištrauka: „Vietoje to, kad skiepytų gerus įpročius, televizija be galo rodo savo pačios sukurtą tikrovę – kaip žmonės vis labiau žvėrėja, kokie jie žiaurūs, kaip pasirengę gauti malonumą stebėdami kitų kančias ir niekaip neekstrapoliuodami to į save. Tai yra tol, kol tos kančios tiesiogiai jų nepaliečia, jie pasirengę linksmintis stebėdami, kaip kenčia kiti“. Jam kartoja kitas: „Nesiliaujančios žudynės, kraujas, prievarta, sadizmas – tai, kuo nuo ryto iki vakaro užkimšti televizoriai – nenueis be pasekmių. Tik man nesakykite, kad visi žmonės yra gyvuliai savo prigimtimi, tai melas! Viskas priklauso nuo auklėjimo ir socialinės aplinkos. Gerumą reikia grūsti! Taip, jėga, jei norite. Nes kitaip kam mokykla, kam auklėjimas šeimoje? Šiandien įtakingiausiu ir neturinčiu alternatyvų auklėtoju yra televizija. Ji visagalė. Į iškeltą klausimą ‚Kaip toli veda TV?‘ – atsakau: ‚Jei taip tęsis, prieisim bedugnę‘ Kaip iliustracija yra ‚laimėtojo‘ pasisakymas, nužudžiusio auką mirtina iškrova: ‚Aš labai geras žmogus, mano profesija – socialinė pagalba seneliams ir invalidams. Tačiau mane skatino vedančiosios raginimai ir publikos šūksniai studijoje – toliau, toliau! Aš pripratęs prie disciplinos, aš negalėjau sužlugdyti žaidimo“. Apie tai, kad bet kuriuo atveju „žaidimas“ kėlė kančias, jis kažkodėl neprisiminė.

Jeu de la mort Taigi, bent vienas kanalas rado savyje drąsos, o savo pavyzdžiu ir visą TV pasodinti į teisiamųjų suolą. Tačiau iki nuosprendžio dar toli. Nežinia, koks jis bus. Ir kas gali ne tik teisti, bet ir nuteisti?

*) Žanas-Leonas Bovua (g. 1943 m.) – prancūzų psichologas. Jis siekė atlikti mokslinius tyrimus neatsižvelgiant į visuomenines dogmas. Jo nagrinėjamos temos daugiausia susiję su meta-teorine, teorine ir ekesperimentine socio-kognityvių procesų analize. Prisidėjo prie „Socialinės psichologijos“ enciklopedijos (6 t.; 1995-2001) ir „Kognityvinių perspektyvų ir socialinės elgsenos“ (9 t.; 1987-2004) rengimo.
2007 m. vadovavo „France 2“ dokumentiniam projektui „Mirties žaidimas“, kuris buvo transliuotas 2010 m. kovo 17 d.

Nuo gabaus matematiko iki unabomberio  

Unabomberis (Theodore John Kaczynski, 1942-2023) – amerikiečių matematikas, pripažintas „teroristu“. Buvo labai gabus ir 15-os m. amžiaus įstojo į prestižinį Harvardo un-tą. Jau nuo studijų pradžių publikavo straipsnius prestižiniuose matematiniuose žurnaluose. Mičigano un-te gavo matematiko magistro (1964) ir daktaro (1967) laipsnius. Jis specializavosi kompleksinio kintamojo, o konkrečiai, geometrinių funkcijų, teorijos srityje. 1966 m. jam buvo kilusi mintis pasikeisti lytį. Vėliau dėstė matematiką Berklio Kalifornijos un-te. Akademinę veiklą netikėtai nutraukė 1969 m., pradėdamas į „primityvų gyvenimo būdą“; 1971 m. pasitraukė į nuošalią trobelę iš faneros be elektros netoli Linkolno Montanos valst. ir dirbo paprastus nekvalifikuotus darbus.

Būtent čia buvo jo kovos su progresu bazė. Jau 1978 m. jis išsiuntė siuntinį su bomba Čikagos Šiaurės vakarų un-to profesoriui, nuo kurios nukentėjo tik policininkas. Po metų, nuo į tą patį universitetą siųstos bombos nukentėjo studentas. Trečioji bomba, 1979 m. patalpinta „American Airlines“, sprogo bagažo skyriuje – nuo jos nukentėjo 12 žmonių. Po dar 7- ių bandymų, jis padarė pertrauką (1987-1993). Visą šį laiką FTB bandė jį surasti, tačiau jis nepalikdavo jokių pėdsakų. Suimamas Unabomberis

Tačiau T. Kačinskis praktiškai pats išprovokavo savo suėmimą, kai 1995 m. išsiuntinėjo laiškus į žiniasklaidos priemones reikalaudamas išspausdinti j 35 tūkst. žodžių apimties esė apie industrializacijos žalą, žadėdamas, kad liausis siuntinėti bombas, jei esė bus atspausdinta. FTB ir JAV generalinė prokurorė Dž. Rino1) leido publikuoti, tikėdamiesi, kad tai leis jį susekti. Rugsėjo 19 d. ją išspausdino „The Washington Post“ ir „New York Times“ atspausdino tariamos „Freedom Club“ organizacijos manifestą „Industrinė visuomenė ir jos ateitis“, kuri baigėsi išvada: „Industrinė revoliucija ir jos pasekmės bus pražūtingos žmonijai“. Įdomu, kad jame T. Kačinskis kritikavo ir kairiuosius aktyvistus, o jo išvedžiojimais naudojosi ir neonacis Andersas Breivikis2) bei rašytojas Č. Palanikas3), kurį toji istoriją įkvėpė parašyti „Kovų klubą“ (1996). Anot 2021 m. studijos, manifestas yra prancūzų filosofo Ž. Eliulio4), britų zoologo D. Moriso5) ir amerikiečių psichologo M. Seligmano6) idėjų sintezė.

FTB planas suveikė – jo šeima jį atpažino, jo sename name radusi keletą įtartinų užrašų. Jo brolio žmona, atpažinusi T. Kačinskio braižą, privertė vyrą laiškus perduoti FTB. Ir T. Kačinskis buvo suimtas 1996 m. balandžio 3 d. Jis buvo išsiuntęs 17 įtaisų, nuo kurių 3 žmonės žuvo, o sužeista apie 25-i. Suimtas bandė nusižudyti...

O teismo kaip tokio kaip ir nebuvo. Advokatai susitarė, kad kaltinamajam skirtų įkalinimą iki gyvos galvos mainais į jo prisipažinimą. Taip ir įvyko 1998 m. Sakramento apygardos teisme T. Kačinskis prisipažino įvykdęs 16 nusikaltimų. Teismas dar skyrė jam bausmę – išmokėti 3,25 mln. dolerių nukentėjusiems. Kaltinamasis paprašė, kad mainais jis parašys kelias knygas apie savo gyvenimą, o už jas gautais pinigais atsiskaitys su nukentėjusių šeimomis (ką iš tikro įvykdė). Manoma, kad nusižudė kalėjimo kameroje.

Paaiškinimą savo veiksmams jis pateikė vėliau: jis savo tikslus siejo su technologijomis ir „gamtos naikinimu“. Tačiau tikrosios matematiko virtimo nusikaltėliu priežastys lieka nežinomos. Jo istorija įkvėpė nemažai populiariosios kultūros kūrinių. Jo tebeįkvepia primityvistus ir neoliudistus.

Gali būti, kad viena priežasčių, pastūmėjusių T. Kačinskį į „unabomberio“ karjerą, buvo dalyvavimas psichologiniame eksperimente studijų Harvarde metu. Jo metu savanoriai (tarp jų buvo ir Kačinskis) buvo daugelį valandų veikiami grubaus žodinio ir emocinio spaudimo, bandant nustatyti, kaip žmonės tvardosi esant stresui. Tas eksperimentas, dabar laikomas amoraliu, truko 3 m.

1) Džaneta Reno (Janet Wood Reno, 1938-2016) – danų kilmės amerikiečių teisininkė, valstybės veikėja, JAV generalinė prokurorė (1993-2001) – pirmoji moteris tose pareigose. 20 4 m. tapo vienu iš nekomercinės „Innocence Project“ tarybos steigėjų; ši organizacija padeda nuteistiesiems, kurie gali būti reabilituoti DNR analizės dėka.

2) Andersas Beringas Breivikas (Anders Behring Breivik, g. 1979 m.) – norvegas, 2011 m. surengęs išpuolį, kurio metu žuvo 77 žmonės. Pradžioje įvykdė sprogdinimą Osle ir užpuolė Norvegijos darbo partijos jaunimo stovyklą Utiojos saloje. Prisipažino žudęs, tačiau tai nelaikė nusikaltimu. Nuteistas 21 m. kalėti su galimybe pratęsti šį terminą.
Buvo Progreso partijos jaunimo sparno nariu, o 21 a. pradžioje jo pažiūros pasislinko į kraštutinį radikalizmą. Teigė 2002-ais tapęs slaptos tamplierių organizacijos (PCCTS) nariu. Save laikė nacionalistu ir išreiškė neapykantą multikultūrinėms sistemoms bei musulmonams. V. Putiną laikė vertu dėmesio.
Jo antimultikultūrinės ir radikalios dešiniųjų militarinės ideologijos yra išdėstytos per 150 psl. manifeste „2083 – Europos nepriklausomybės deklaracija”, kurį prieš pat išpuolį pasirašė Andrew Berwick pseudonimu.

3) Čakas Palanikas (Charles Michael "Chuck" Palahniuk, g. 1962 m.) – amerikiečių rašytojas ir žurnalistas, išgarsėjęs „Kovų klubo“ (1996) knyga, pagal kurią susuktas kino filmas (1999). Taip pat parašė ir kitus, gavusius apdovanojimus, romanus: „Išlikęs“ (1999), „Lopšinė“ (2002) ir kt. „Pasmaugimas“ (2001) irgi buvo ekranizuotas (2008). Pasižymi savitu netiesiniu rašymo stiliumi, veikėjais-marginalais, ieškančiais vietos pasaulyje, minimalizmu, cinizmu, ironija ir juodu jumoru. „Kovų klubo“ pagrindinį veikėją kankina nemiga, sukelta vartotojiškos kultūros nepripažinimu. Jis sutinka paslaptingą žmogų ir įkuria slaptą kovų klubą kaip radikalią psichoterapijos formą. Vėliau paaiškėja, kad jo sutiktasis ketina tapti kankiniu ir atlikti teroristinį išpuolį susprogdinant dangoraižį. Herojus bando nusižudyti, bet patenka į psichiatrinę ligoninę, tačiau to nesupranta ir mano, kad jis rojuje.

4) Žakas Eliulis (Jacques Ellul, 1912-1994) – prancūzų filosofas, sociologas, juristas, technologinio progreso kritikas, krikščioniškų pažiūrų anarchistas. Parašė per 60 knygų ir per 600 straipsnių. Įtakingiausiomis yra „Technologinė visuomenė“ (1954) ir „Propaganda: žmonių požiūrio formavimasis“ (1962). Anot jo, socialinis progresas – žmogaus tapimas technologijų vergu ir asmenybės praradimas dėl vartotojiškos, vis labiau reglamentuojamos visuomenės. O menas – tėra techninės tikrovės atspindys.

5) Desmondas Morisas (Desmond John Morris, 1928) – anglų zoologas, etologas ir dailininkas siurrealistas; mokslo populiarintojas, išgarsėjęs knyga „Nuoga beždžionė“ (1967; pavadinta taip, nes tik žmogus iš primate nėra plaukuotas), smarkiai kritikuota kitų etologų. Joje jis žmogų traktuoja kaip gyvūnų rūšį lygindamas su kitomis rūšimis. Dar jis teigė, kad žmogus ne tik tarp primatų turi didžiausius smegenis, bet penį, lyginant su kūno mase, o moterų apvalainos krūtys yra labiau seksualumo demonstravimo priemonė, o ne vien pieno šaltinis kūdikiams. Sekanti knyga „Žmonių zoologijos sodas“ (1969) nagrinėja žmonių elgesį mieste. Be kita ko, 1957 m. surengė parodą, kurioje buvo demonstruojami šimpanzių nutapyti paveikslai ir piešiniai.

6) Martinas Seligmanas (Martin Elias Peter Seligman, g. 1942 m.) – amerikiečių psichologas ir rašytojas; pozityviosios psichologijos įkūrėjas, Amerikos psichologų asociacijos prezidentas (1998). Jo įgyto bejėgiškumo teorija yra ypač vertinama mokslinėje psichologų bendruomenėje. 1967 m. atliko eksperimentus geresniam depresijos suvokimui. Jis pastebėjo, kad šunys, gave elektros krūvį, liaujasi bandę bėgti, jei mato, kad jo nepavyks išvengti. Vėliau panašius bandymus atliko su žmonėmis, tik vietoje elektros panaudojo triukšmą. Knygoje „Gerai gyventi“ (2011) paaiškino, kaip jis matuoja „gerą savijautą“ ir nurodė penkis jos elementus (PERMA).

Lėlininkai
Apie sinarchiją
Valdžios kvaitulys
Apmatai: Moralumas
Rupertas Šeldreikas
Cinizmas kaip amatas
Slidi sąmokslo teorija
Didžiųjų misterijų šviesa
Tikroji Interneto pabaiga
Rusija: taikinys tinkle
Nyčė: Prieblandos kumyras
Slaptieji planetos valdytojai
Konspiracija: Kryžiaus žygiai
Anarchizmas: kas jis iš tikro?
Ar pirštų atspaudai – įkaltis?
Mazochizmas – antropologinė paslaptis
Gebelsas: kiekvienam po ampulę
Machizmo: varžymasis dėl garbės
„Raudonosios biologijos“ tamsioji dėmė
Rasistinio pobūdžio prievartos apraiškos
Lėtumo judėjimas auga... greitai!
Šešėlinė vyriausybė tvarko mūsų gyvenimą
Igoris Proninas. Rusiška idėja
Astronomų užsipuolimas TSRS
Šventasis pranašas Slavikas
Paranoja skverbiasi giliai
Kryžiaus žygis į tyrus
Naimanės Anos istorija
Moterų pasipriešinimas
Tarybiniai alchemikai
Skraidymai nemiegant
Apmatai: Kryžkelė
Meritokratija
Laiko dvelksmas
Om Simrikė
Skurdo kultūra
Vartiklis