Lino Aldani. Žuvys į Venerą

Apie autorių žr.  >>>>>    Čia pristatome jo požiūrį į fantastiką.

Jis skirtingai nuo D. Maskolo,  M. Blanšo ir kitų žinomų kritikų, linkusių mokslinėje fantastikoje emaža dalimi įžvelgti pranašystes, mano, kad šiuolaikinė fantastika aplamai nepajėgi ką nors numatyti, nes joks mokslas jos neįsileis į savo teritoriją – tad sutinka su Z. Faiburgo nuomone. Juk net Ž. Vernas, pasižymėjęs nuostabia vaizduote, prieš imdamasis naujo kūrinio, pasitardavo su žinomais mokslininkais: Faradėjumi,  Sen-Kler Deviliu, Lavajė, Tyndaliu. Savo prigimtimi fantastas nėra pranašas-skelbėjas; jis savo rankose neturi galingų ateities tyrinėjimo priemonių. Ir net jei jis atsitiktinumo dėka padaro kai kuriuos numatymus, šie daugeliu atvejų nesutampa su tikrų mokslininkų prognozėmis.

Ir jo visai nedomino tolima ateitis. Tačiau fantasto tikslas, kaip neretai triūbija aerikiečiai – ne linksminti skaitytojus, kad iš tikro reiškia juos bukinti, atitraukti nuo tikrų problemų. Z. Faiburgas nurodė, kad mokslinė fantastika skiriasi nuo utopijos tuo, kad paprastai perteikia kovą dėl gamtos, o ne socialinių santykių pertvarkymą. Tačiau šiuolaikinė fantastika užsiima žmogaus „tyrinėjimu“, to žmogaus, kuris reaguoja į technologijas. Per fantastiką atliekama tam tikra veiksmų, kurių imtasi dabar, patikra.

O jei ateiviai nusileistų pievelėje priešais jo namą, jis jiems pasiūlytų sumesti šachmatų partiją, o tada... aptartų politinius įvykius. Kaip kad su gerais kaimynais...

Lino Aldani Semas Elingtonas ramiai suposi savo krėsle verandoje, tankių oleandrų šešėlyje. Saulė jau ruošėsi leistis, ore zujo uodai ir visokie mašalai, garsai aptilo.

Per dieną Semas pavargo. Ir jo brolis Arčis irgi pavargo. Jie abu iki pat vakaro medžiojo miškuose ir pievose, brido per upes ir pelkes. Kelias valandas jie brovėsi per kalvotas apylinkes, kur kiekviename žingsnyje tykojo netikėtumai: tai duobė, tai kupstas, tai kemsynė. Ir štai dabar jie sėdėjo verandos gale mėgaudamiesi šiluma, kuri sklinda kūne po sunkaus darbo. Semas išsidrėbė patogiame supamame krėsle, o Arčis sėdėjo tiesiai ant grindų, atsirėmęs nugara į sieną.

Žmonos ruošė vakarienę. Pro atviras duris sklido jų šūkčiojimai – nesunku buvo atspėti, kad jos nėra labai jau patyrusios kulinarės. Berniukai žaidė sode. Laikas nuo laiko iš krūmų buvo iškišamas plastmasinis pistoletas. Spragtelėjimas – ir vandens čiurkšlė nulėkdavo iki pat verandos. Kai įprasta, jie žaidė ateivių įsiveržimą. Semas ir Arčis buvo perdaug pavargę, kad subartų berniukus, kad tie baigtų tą kvailą žaidimą.

Iškart už sodo prasidėjo kelias, kuriuo dabar vis dažniau pravažiuodavo mašinos, prikrautos visokiausių žvejybos įrankių. Ir tai nestebino, nes ši vieta buvo tikras rojus ne tik medžiotojams, bet ir žvejams.

- Veltėdžiai! – su panieka burbtelėjo Arčis.

- Kvailos sraigės! – jį palaikė Semas.

- Snaudaliai! – dar su didesne panieka atsiliepė Arčis.

Tapusi priežodžiu medžiotojų ir žvejų nesantaika gavo naują patvirtinimą tomis trumpomis pašaipomis, kuriomis Semas su Arčiu palydėjo mėgėjus pažvejoti.

- Jie visi suvaikėjo, - nesiliovė Arčis. – Kai tie kvailiai rankoje laiko meškerę, iš dangaus gali nudribti mėnulis, o jie nieko nepastebėtų.

- Tiesa, - patvirtino Semas, pliaukštelėjęs per kaklą, kad priplotų įkyrų uodą. – Praeitą savaitė kaip tik perskaičiau Tomo Vato1) fantastinį apsakymą. Įsivaizduok, laivas su Veneros gyventojais nusileidžia prie Hunterio2) upės. Išlika ekipažas ir erdvėlaivio kapitonas prikimba su klausimais prie vieno iš tų nenormalių, kurie gali kalbėtis tik apie Silverio masalą ir dirbtinį Piterio Roso3) slieką. Tad laivo kapitonas prieina prie to ir taria: "Labas vakaras, aš atskridau iš Veneros". Vatas rašo. Kad Veneros gyventojai labai panašūs į mus, tik jų akys ne horizontaliai, o vertikaliai, - ir kaktoje. Ką būtum daręs to žvejo vietoje? Skuodęs tolyn kaip išprotėjęs ar sustingęs vietoje iš nuostabos ir siaubo. O žvejys? Pažvelgė į erdvėlaivį, peržvelgė abejingu žvilgsniu ekipažą ir ramiai užkabino ant kabliuko idiotišką dirbtinę musę. Tada, nepakeldamas akių, tarė: "Palaukite, aš užsiėmęs". Supranti, būtent taip ir pasakė.

- Na, to jau perdaug, - paprieštaravo Arčis ir atsistojo. – Sunku patikėti...

- Ne, taip ir buvo. Gaila tik, kad Elena sudegino žurnalą, o ai...

- Tu mane ne taip supratai, Semai. Tiesiog norėjau pasakyti, kad Vatas truputį perdeda. Pavyzdžiui, pamatęs marsietį net žvejys spruktų.

- Labai klysti. Nešdintųsi visi, išskyrus žveją. Jis kvailas, kvailesnis net už tas žuvis, kurias stengiasi sugauti. Kai rankoje laiko meškerę, nieko nemato ir negirdi. Ir, be to, žvejai nemoka bėgti.

Tas ginčas atsinaujino ir po vakarienės, kai, suguldę vaikus miego, moterys ėmėsi kalbėti apie mezgimą ir pudingo kepimą, o Semas ir Arčis grįžo į verandą.

- Na už kiek deram, kad, jei rytos persirengsime marsiečiais, žvejai net to nepastebės? – pasiūlė Semas.

Arčis suabejojo. Kaip bet kuris tikras medžiotojas, jis neturėjo nė trupučio pagarbos žvejybos mėgėjams. Tačiau visa turi ribas. Neįmanoma įsivaizduoti, kad žmogus, tegu ir žvejys, tęstų savo užsiėmimą netikėtai išvydęs ateivius.

- Einam, noriu kai ką parodyti, - staiga tarė Semas.
Hunter river, New Zealand
Hunterio upė, N.Zelandija

Jie praėjo sodą ir priėjo sargo Ernsto namelį. Pavėsinėje greta sodo žirklių, laistytuvų ir sėjamųjų voliojosi visoks šlamštas.

- Po galais! – sušuko Arčis, pamatęs visą tą aprūdijusį metalo laužą. – Kam jam tai?

- Nežinau. Matyt Ernstui atgimė antikvaro instinktas.

Semas užsiropštė ant šlamšto krūvos ir ėmė joje raustis.

- Na štai! – šūktelėjo ir Arčiui numetė naro šalmą. – Čia turi būti dar vienas.

- O dieve! Ką ruošiesi daryti?

- Tuoj suprasi, - atsakė Semas. – Rytoj ryte apsivilksime kombinezonus, apsiausime aukštus guminius čebatus, užsidėsime šalmus, prisikabinsime vaikų žaislinius kosmo- pistoletus, - ir joks velnias mūsų neatskirs nuo marsiečių. O tada patrauksime prie upės pasijuokti iš tų kvailų žvejų.

- Bijau, kad tas pajuokavimas gali blogai baigtis.

- Na ką tu, - nesutiko Semas. – jie tik žvilgtels į mus ir vėl įsisteips į plūdę.

Jei vakare uodai įkyrūs, tai rytą jie tiesiog nepakenčiami. Kas anksti ryte patraukia giliai į mišką arba pelkę, o taip pat eina palei upę, yra visiškai bejėgis prieš nesuskaičiuojamas alkanų uodų ordas, be baimės puolančių į ataką.

Arčis ir Semas ėjo takeliu link upės. Jie buvo apsiavę ilgais čebatais ir apsivilkę žaliais kombinezonais su užtrauktuku ant krūtinės. Semas ant nugaros buvo užsidėjęs du tuščius deguonies balionus, o Arčis, neradęs nieko tinkamesnio, nešėsi purkštuvą, kuriuo Ernstas, sargas ir sodininkas, apipurkšdavo vynuogienojus. Prie juosmens jiems tabalavo plastmasiniai vaikų kosmo-pistoletai.

- Užsidedam šalmus, - pasiūlė Arčis, įsitikinęs, kad nesulauks pasigailėjimo iš uodų.

Tačiau senas šalmas pasirodė neįtikėtinai sunkus. Jis neturėjo pritvirtinimo, tad rėmėsi tiesiai į pečius – ir, be to, spaudė pakaušį.

Pagaliau priėjo kelią ir juo patraukė. Netikėtai iš už posūkio išlėkė dviratininkas kaimiškais drabužiais, su šakėmis ant pečių. Jis beskubėdamas važiavo link Arčio ir Semo, tačiau, vos juos pamatęs, metė dviratį, šakes ir rėkdamas pasileido bėgti tolyn. Broliai nesusilaikė nenusijuokę. Tada atėjo eilė automobilistui. Neprivažiavęs 50 m, jis staigiai sustabdė, nuvažiavo atbulas ir, pasukęs į šalutinį keliuką, baisiu greičiu nulėkė.

- Oho! – šūktelėjo Arčis. – Atrodo mūsų fokusas su persirengimu labai veiksmingas.

Jie pasuko į šoną ir ėmė leistis prie upės.

- Sustok, - tarė broliui Semas, vos tik jie įlindo į pakrantės krūmynus. Jis nusiėmė šalmą ir padėjo ant žemės greta plastmasinių pistoletų. – Upė jau netoli. Einu apsižvalgyti, o tu palauk čia.

Maždaug po 10 min. jis grįžo:
- Ten, užuovėjoje, du tie nenormalūs jau žvejoja.

Broliai užsidėjo šalmus, užsikabino pistoletus ir nuėjo.

- Kalbėsiu aš, - pasakė Semas. – o tu stovėk greta ir nepradėk juoktis.

Jie perėjo nedidelę laukymę, o tada Semas nuvedė brolį žemyn prie upės stačiu taku, vos įžiūrimu tarp tankios žolės ir krūmų. Prie upės augo Kanados topoliai ir verkiančioji ieva. Upės tėkmė tingiai laižė jų šaknis.

Pirmas žvejys sėdėjo ant didelio papuvusio rąsto, iki pusės panirusio į dumblą. Jo draugas pasirinko vietą toliau prieš srovę, už kokių 20 m. Ore tvyrojo dumblo ir sliekų kvapas.

- Sveiki, Žemės žmonės! – garsiai tarė Semas, demonstratyviai atkišdamas plastmasinį pistoletą. – Atvykom pas jus iš Marso.

Žvejys net nepajudėjo.

- Tsss! – jis sušnibždėjo, tarsi gervė ištiesęs kaklą. Atrodė, tarsi jo akys kaip magnetai būtų prilipė prie plūdės iš kamščio, kuris kaip tik tuo metu pradėjo trūkčioti.

- Ei jūs, ar negirdėjote? Atskridome iš Marso planetos, - nepasidavė Semas.

Žvejys pasuko galvą ir, prisimerkęs, pažvelgė į juos. Tada atsistojo ir patraukė meškerę.

- Palaukite truputį, - abejingai tarstelėjo. Tada pasilenkė, išsiėmė dėžutę su sliekais ir ėmė joje raustis. Išsirinkęs riebų kirminą akimirksniu užmovė ant kabliuko. Tada vėl užmetė meškerę.

- Tai, vadinasi, atskridote? ... Aaaa, atsiminiau iš Marso... - Kalbėdamas neatplėšė akių nuo plūdės. – Ei Vini, jie atskrido iš Marso.

Vietoje atsakymo jo draugas kažką sumykė nepatenkintas.

- Įsitikinai? Tiksliai, kaip apsakyme – pašnibždėjo Semas broliui.

- Aš Sandersas, - nepatenkintas tarstelėjo vienas žvejų. – Per jus praradau va tokį žuvelioką. Čia visada būna geras laimikis. Bet žuvys, jos labai bailios. Mažiausias triukšmelis – ir pamiršk kuo vardu...

- Mes ilgus metus klausėmės jūsų radijo laidų. Kad išmoktume jūsų kalbą, - pareiškė Semas, nežinodamas, ką dar pasakyti.

- Radijo laidos, aišku... Kada atskridote?

- Vakar vakarop. Savo skraidančią lėkštę palikome čia netoliese, laukymėje.

- Aaaa...

Tą akimirką plūdė niurktelėjo. Sardersas akimirksniu pakirto. Užkibo nebloga katžuvė4), dabar jau atkakliai besiplakantis žolėje. Žvejys atsargiai nukabino jį nuo kabliuko, nuėmė dangtį nuo kibirėlio su vandeniu ir įmetė savo laimikį.

- Klausykite, - pasakė jis, dėžutėje ieškodamas naujo slieko jaukui, - man dabar ne pokalbiai galvoje. Šiuo metu žuvis kimba labiausiai. Ateikite po dviejų valandų, tada pabendrausime...

Toliau kalbėtis buvo beviltiška. Arčis savo akimis įsitikino, kad neįtinamuose pasakojimuose apie žvejus niekas neperdėta nė per nago juodumą – jei net marsiečių pasirodymas negali jų atitraukti nuo jų užsiėmimo. Broliams nieko neliko, kaip kad patraukti namo.

Žmogus, kuris pasivadino Sandersu, sulankstė meškerę ir susirinko savo žvejybos įrankius. Taip padarė ir jo draugas. Kai jiedu žvilgtelėjo į kibirėlį su vandeniu, kuriame plaukiojo jų pagautos žuvys, jų veidai nušvito iš pasitenkinimo.

- Ko jie norėjo? – paklausė Vini.

- Kad nieko, tu gi pažįsti tuos žemiečius. Jiems kad tik juokus krėsti. Tik niekaip nesuprantu, kai jei nori surengti kokį karnavalą, jie nesugeba sugalvoti nieko originaliau nei marsiečiai ir skraidančios lėkštės.

- Be reikalo stebiesi, Sandersai! Iš kur jie gali žinoti, kad Marse nėra gyvybės.

- Sutinku. Tik mane erzina, kad jie neturi vaizduotės.

Tylėdami pasuko link miško. Pusiaukelėje Vini paklausė: - Kaip manai, ar šios katžuvės aklimatizuosis mūsų ežeruose?

- Be abejo, - atsakė Sandersas. – Iš pradžių paleisime jas į vėsesnius ežerus šiaurėje, o vėliau į pietinius. Žinoma, joms nebus lengva. Veneros žuvys nemėgsta svetimų. Tačiau, sakau, šios katžuvės įsikurs pas mus.

Jie išėjo į laukymę. Sandersas iš kišenės išsiėmė keistą, sidabro spalvos prietaisą, pasuko rankenėlę ir, tarsi mostelėjus stebuklinga lazdele, laukymėje pasirodė skraidanti lėkštė.

- Tas kretinas tvirtino, kad jie nusileido būtent čia, - pasakė Sandersas, lipdamas laipteliais. Vos tik uždarė duris, skraidanti lėkštė pradingo danguje. Variklių gaudimas starto metu buvo tik truputį garsesnis nei nesuskaičiuojamų uodų būrių, skraidžiusių miške, zyzimas, - ir niekas iš žmonių, aišku, nieko neišgirdo. Be to, jei skraidančią lėkštę ir būtų galima pastebėti, kas ten ją būtų pamatęs? Šioje upės atkarpoje nebuvo nieko, be žvejų, o tie, žinoma, kai meškerioja, nemato nieko, o tik ant vandens plūduriuojančią plūdę.


Paaiškinimai

1) Tomas Vatas. Angliškas užrašymas turėtų būti Thomas Watt, tačiau nepavyko atrasti šio autoriaus ir minimo kūrinio.

2) Hunter upė. Yra upė Australijoje, Naujajame Pietų Velse, tačiau greičiausiai kalbama apie upę Naujosios Zelandijos pietinėje saloje. Ji teka per Pietų Alpes ir joje gausu rudųjų ir vaivorykštinių upėtakių bei lašišų. Todėl labai mėgstama žvejų, galinčių žvejoti visiškoje ramybėje.

3) "Peter Ross" ir "Silver" – populiarių dirbtinių masalų prekiniai ženklai.

4) Katžuvė (Akysidae) šaminių žuvų rūšis, gyvenanti pietryčių Azijos upėse (tad turėtų ir Naujojoje Zelandijoje).

Fantastikos skyrius
K.S.N.  bei   Rausvų debesų šalis
Kas leistina fantastikoje?
Kosmoso musės ir musytės
Marsiečio nuotykiai Rygoje
S. Klenčas. Iš Visatos gilumos
Andrejus Krasnobajevas. Bedugnė
Lino Aldani. Įsakymai neaptarinėjami
P. Adams. Senamadiška muzika
Laukinės gamtos šauksmas
Žvaigždžių karų belaukiant
Tolkieno stebuklinga pasaka
Strugackiai. Antrasis marsiečių antplūdis
Albertas Šatrovas. Nusikaltėlio fotorobotas
Fitz-Džeimsas O‘Brajenas. Kas tai buvo?
Valerijus Gvozdėjus. Kosmoso baisūnas
R. Jarovas. Iki pasimatymo, Marsieti!
Ž. A. Roni-vyresnysis. Žvaigždžių klajūnai
Vladimiras Michanovskis. Žalias debesis
Pavelas Podzorovas. Apie grybų naudą
Aklieji bei aiškiaregiai
Lino Aldani. Korokas
Mėnulio kronikos kine
Ateivių civilizacijos
Lenino marsiečiai
R.Moore. Erdvė
Poezija ir skaitiniai
Vartiklio naujienos
NSO svetainė
Kasijus