Albertas Šatrovas. Nusikaltėlio fotorobotas

Žoržas sėdėjo ant dulkinų grindų senu šlamštu užverstame ir pelėsiais pradvisusiame sandėliuke ir keikė tą dieną ir valandą, kai išlipo iš traukinio šiame nuošaliame provincijos miestelyje.

Iš išgąsčio Žoržą purtė ir jis stipriai kaleno dantimis. Kartais atrodė, kad jų kalenimas girdisi gatvėje.

Už durų pasigirdo artėjantys žingsniai. Žoržas supanikavo: „Viskas, krantai! Mane susekė. Pražuvau...“ Ranka prilaikydamas virpantį žandikaulį, jis ant pirštų galiukų priėjo prie durų ir žvilgtelėjo pro mažutį durų langelį.

Prie pagalbinės patalpos neskubėdamas artinosi robotas su šluota rankose – matyt, vietinis kiemsargis. Tolėliau triūsė visas į žmones panašių būrys – visi vienodais darbiniais drabužiais ir vienodais veidais. Jie pjovė žolę, rinko šiukšles, laistė gėlynus, kartais atsiliepdavo į praeivių prašymus ir nurodymus. „Juk išduos mane, bjaurybė...“ – peršiko Žoržas.

Tą akimirką prie namo sustojo prabangus automobilis. Trinktelėjo durelės. Iš mašinos išlipo išsipusčiusi poniutė ir, atidariusi bagažinę, pašaukė robotą:
- Ei, mielasis! Padėk man su krepšiais!
- Klausau, mano ponia.

Robotas padėjo šluotą ir nuėjo terliotis su nešuliais.

„Tfu-u, atrodo, praslinko...“ – su palengvėjimu atsiduso Žoržas ir palei sieną susmuko ant grindų. Jis karštligiškai ėmė galvoti, ką daryti toliau...

* * *

Žoržas Litotovskis tolimo.jo susisiekimo traukiniu važiavo kur akys veda, ieškodamas vagies laimės. Jis vos nenuvirto nuo viršutinės lentynos, kai traukinys pernelyg staigiai ėmė stabdyti kažkurioje stotyje.

- Senasis Utopinskas. Kas į Utopinską? – praėjime paskelbė palydovė.
- Ar oru spėsiu pakvėpuoti? – paklausė Žoržas, kai ji priėjo jo kupė.
- Spėsite. Viską spėsite... – gargtelėjo atsakydama ir nuėjo tolyn skelbdama apie stotį.

Žoržas nuslinko nuo lentynos, įsispyrė į pusbačius ir patraukė prie išėjimo.

Apie Senajį Utopinską Žoržas prisiklausė iš kupė kaimynės, išlipusios ankstesnėje stotyje. Šis miesčiūkštis garsėjo tuo, kad miesto valdyba daug lėšų investavo į robotizaciją. Ir dabar visus pagrindinius darbus mieste dirba robotai, o atlyginimą už juos gauna jų šeimininkai. Kiekvienam miestiečiui nuo pat gimimo priskiriamas tam tikras robotų skaičius, o gyvenant jų galima gauti ir kaip palikimą, dovanų ar nusipirkti.

Didesnę miestiečių laiko dalį sudaro laisvalaikis ir linksminimasis. O jei kuris norėjo padirbėti, tai galėjo užsiimti kūryba ar visuomeniniais darbais, pvz., dirbti policijoje.

Žoržas išlipo iš traukinio ir apsidairė. Platforma pirmyn ir atgal zujo robotai, paslaugiai padėdami keleiviams tvarkytis su bagažu. Žoržo žvilgsnis užkliuvo už brangaus portsigaro, kurį kažkas paliko ant priešais esančios lentynėlės. Žoržui iškart toptelėjo, ką turi daryti.

- Drauguži, - kreipėsi į neužimtą robotą, - ar negalėtum man atnešti va tą-ą-ą portsigarą. Pasirūpinsiu, kad jis atitektų šeimininkui.
- Su malonumu padėsiu gerajam ponui, - atsiliepė robotas ir šastelėjo prie lentynėlės.

Žoržo veide nušvito šypsena.

- O man čia patinka, - pasakė jis, rankose vartydamas portsigarą. – Ko gero, čia pasiliksiu.

Jo galvoje subrendo nedoras planas.

* * *

Primetęs, kuo ir kaip galima prasigyventi patikliame provincijos miestelyje, Žoržas pradėjo savo ketinimų realizaciją.

Žoržo sumanyta schema buvo tokia. Jis susekdavo turtingas poniutes su šuniukais. Sužinodavo, kur jos gyvena ir ar vienos. Sulaukdavo momento, kada vieniša ponia išvesdavo savo augintinį pasivaikščioti. Šyai tada Žoržas pašaukdavo pirmą pasitaikiusį robotą ir, rodydamas į tolumoje plevėsuojančią būtybę, apsimesdavo jos draugu. Tada papasakodavo graudžią istoriją, kad jos draugė paliko namuose raktus ir netyčia užtrenkė duris. Ir dabar nežino,kaip patekti į namus, o jai skubiai prireikė papuošalų – juk ji numačiusi svarbų susitikimą ir nori gerai atrodyti. Poniutės vardu Žoržas paprašydavo roboto atidaryti duris ur atnešti jam brangenybes, kokias tik tam pavyks rasti, o jis jau, atseit, perduos jas teisėtai savininkei.

Robotai neprieštaraudami įvykdydavo Žoržo prašymus ir, atidavę jam brangenybes, grįždavo prie darbo. O pats jis, suprantama, patraukdavo tik jam vienam težinoma kryptimi.

Dukart Žoržui pavyko be sutrikimų. Tačiau trečiąkart gudrus planas užstrigo. Ar tai paaiškėjo Žoržo nusikaltimai, apie ką pranešė robotams. Ar tai robotas, į kurį jis kreipėsi, pasitaikė labai jau įtarus. Tačiau vietoj to, kad įvykdytų Žoržo prašymą, jis pasuko kažko pasitikslinti pas poniutę.

Žoržas iškart susigaudė, kad tai nesėkmė, ir spruko šalin. Kai visai neteko jėgų. tai pamatė neužrakintą sandėliuką - ten ir pasislėpė, kad atgautų kvapą.

* * *

Už durų vėl pasigirdo brązgėjimas. Žoržas prilipo prie langelio. Priešais sandėliuką stabtelėjo dvi pagyvenę ponios ir apie kažką, susijaudinusios ir mosuodamos rankomis kalbėjosi. Žoržas įtempė ausis.

- Tu girdėjai? Ne, ar tu girdėjai? – piktinosi viena. – Mieste apsireiškė vagis. Įvyko kelios vagystės.
- Pasibaisėtina, - atsakė antroji. – Nusikaltėlis pasinaudojo robotų patiklumu. Tačiau dabar jau policija imsis priemonių, kad sugautų nenaudėlį.
- Jau ėmėsi. Tu negirdėjai? Rodė per televiziją. Sudarė jo fotorobotą. Ir dabar, kad visi žinotų, kaip jsi atrodo, robotų veidą pakeitė to nusikaltėlio veidu.
- Kokie šaunuoliai. Kokie protingi mūsų policininkai... Androids of future

Žoržas prisiminė kupė kaimynės pasakojimą, kad visi Senojo Utopinsko robotai yra transformeriai. Jų veidus, kad neįgrįstų, laikas nuo laiko keisdavo. O tai, kad jų visų veidai vienodi, jis pastebėjo dar stotyje

- Štai žiūrėk, žiūrėk! Jie keičia!!! – šūktelėjo viena jų, ranka parodydama į robotus.

Žoržas pažvelgė į ten ir iš siaubo nustėro. Jo akyse visi robotai vienas po kito keitėsi .... į jį patį. Gatvėje dabar vaikščiojo ištisa Žoržų, jo tikslių kopijų, armija, - tik kad apsirengusių darbiniais drabužiais.

„Ką gi dabar daryti?“ – Žoržas ėmė neramiai mindžikuoti sandėliuke. „Arba pagaus, arba mirsiu čia iš bado... – pulsavo smilkiniuose. „Pagaus... Mirsiu čia...“

Jis vėl pažvelgė pro langelį, tikėdamasis, kad visas tas košmaras dings tarsi blogas sapnas. Tačiau niekas nepasikeitė. Ištisa jo klonų virtinė kaip ir prieš tai triūsė gatvėje.

- Einam, iš arčiau apžiūrėsim juos, - pasiūlė viena senutė ir judvi, susiėmė už rankų, nubindzeno tyrinėti „fotorobotų“.

* * *

Galiausiai Žoržas kiek aprimo, nusprendęs, kad prieš ko nors imantis, būtų gerai pailsėti. Jis paklojo ant grindų darbinius drabužius ir prigulė.

Snaudulys jau ėmė viršų, kai staiga švystelėjo geniali mintis. Jis net pašoko iš netikėtumo.

- Kaip iš karto nesusipratau?! – šūktelėjo jis ir pagrasino pirštu durims. – Aš dar pavedžiosiu už nosies jūsų policinkus, bobulytės.

Žoržas užsivilko darbinius drabužius. Pagalbinio pastato kampe rado veidrodžio šukę ir apsižiūrėjo joje. Vyptelėjęs, mirktelėjo atvaizdui. Jis dabar panašus į visus tuos „geležiakus“ kartu paimtus!

Jam nušvitusi idėja buvo ypač paprasta: apsimetus robotu prisibrauti iki geležinkelio stoties ir išsmukti iš šio nedoro miestelio.

Pagriebęs šluotą, Žoržas išėjo į lauką. Ir jau buvo bepatraukąs reikiama kryptimi, kai už jo pasigirdo pažįstamas moters balsas:
- Ei, mielasis! Eime, padėsi savo draugui baldus perstatyti.

Išsiduoti niekaip negalėjo. Žoržas atsisuko ir paslaugiai tarė:
- Su malonumu, žavioji ponia.
- Gausi už „su malonumu“, - vyptelėjo ponia ir pliaukštelėjo Žoržui per užpakalį, kai jis susilygino su ja.

* * *

Spintas ir spinteles jie stumdė dvi valandas, ne mažiau. Ponia, vaikštinėdama po namus perregimu peniuaru, abiem „robotams“ davinėjo komandas ir kramsnojo riešutus bei sultingus vaisių gabalėlius. Žoržui tai matyti buvo visiška kankynė. Jis buvo alkanas visomis to žodžio prasmėmis. Galiausiai baldai buvo sustatyti. Darbštuoliai, stovėdami prieškambaryje, laukė, kada juos paleis.

- Tu gali eiti, nurodė moteris robotui, tada pažvelgė į Žoržą. – O tu pakeliui išnešk šiukšlių paketą iš virtuvės.

Šis nurodymas netgi nudžiugino praalkusį Žoržą, kuriam jau urzgė pilve.

Paėmęs paketą su atliekomis, Žoržas išėjo į laiptinę. Apsidairė, ar ko nėra čia. Tada atidarė paketą ir ėmė tyrinėti jo vidų. Ten buvo ką paskanauti. Ir prakeikęs viską pasaulyje, jis pradėjo godžiai ėsti išėdas.

Numalšinęs alkį, Žoržas išėjo į gatvę or, atgavęs roboto amplua, nunešė šiukšlių paketą į šiukšlinę. Jau susirengė eiti į stotį, kai išgirdo šūksnį. Jis atsisuko. Prieš jį stovėjo robotas... kaip tiksli jo kopija.

- Brolau, matau, kad laisvas. Reikia darbininko, kad perkastų žemę. Eime.

„Po velnių! Iki stoties nusigausiu negreitai,“ – mintyse pasipiktino Žoržas. Tačiau, kad nebūtų demaskuotas, nuėjo su savo „broliu-dvyniu“.

* * *

Tikslo Žoržas siekė ne mėnesį, ir ne du, o visą pusmetį. Dieną, per karštį ir šaltį, o net ir per lietų, jis triūsė nenuleisdamas rankų, tik kartais nusimuilindamas nuo darbo, kad kuo nors pasistiprintų iš artimiausios šiukšlinės.

Naktimis dauguma robotų vykdavo pasikrauti, Žoržas nuvogdavo laiko, kad nusiskustų ir susitvarkytų – išsiskirti negalėjo. Tada, užėmęs vietą prie pakrovėjo, jis nusnūsdavo, stengdamasis neišsiduoti knarkimu.

Kartą, dar pačioje kelio pradžioje, Žoržas pabandė pasiekti stotį naktį, tačiau patyrė fiasko: buvo perimtas ir teko arti naktinėje pamainoje. Tiek laiko be miego vos jo nepalaužė. Daugiau į tokius žygdarbius jo netraukė.

Visą tą laiką Žoržą džiugino kitkas. Nepaisant organizuotos jo paieškos, jam pavyko slapstytis, užsimaskavus kaip tai bebūtų paradoksalu, savimi pačiu arba, jei tiksliau, nusikaltėlio „fotorobotu“, kokiu jis ir buvo.

Ir galiausiai Žoržas pasiekė finišo tiesiąją. Iki stoties beliko šimtas žingsnių. Lėtėdamas prie jos artėjo keleivinis traukinys.

Privažiavo autobusas ir iš jo pabiro keleiviai su lagaminais. Robotai, iki tol laukę nuošaliai, nuskubėjopadėti jiems. Žoržas irgi neliko nuošaly.

- Ar galiu jums padėti, mano ponia? – kreipėsi jis į poniutę su lagaminais.
- O, taip, būk toks malonus, drauguži, - su palengvėjimu atsakė moteris ir padavė Žoržui abu lagaminus.

„99, 98…54…17..“ - Žoržas skaičiavo žingsnius iki perono.

Jie priėjo reikiamą vagoną. Poniutė ištiesė palydovei bilietą ir toji jį komposteravo.

- Nunešiu jūsų daiktus į kupė, - pasiūlė Žoržas.

Ir jau buvo bekeliąs vieną koją į tambūrą, kaip kažkas tą akimirką uždėjo ranką ant peties...

* * *

Žoržas taip ir sustingo vietoje, tačiau rado savyje jėgų atsisukti.

Už jo stovėjo du žmonės policijos uniforma – vyras su moterimi.

- Žoržas Litotovskis? – griežtai paklausė vyras.

Žoržui pakirto kojas. protas aptemo. Rankos atsileido. Policininkai, kiekvienas po vieną, pačiupo lagaminus ir įteikė juos šeimininkei.

- Atlaisvinkime praėjimą.

Policininkai paėmė Žoržą už parankių ir nusivedė į šalį.

- Taigi, ponas Litotovski, jūs atskleistas, - pasakė uniformuota moteris.
- Tačiau kaip jūs mane nustatėte? – paklausė Žoržas, jau viską supratęs ir susitaikęs su likimu.
- Elementaru, misteri nevykėli, - atsakė policininkas. – Nuo pirmos akimirkos žinojome, kur slepiatės ir kur slepiate pavogtus daiktus. Kus visą šį laiką sekė robotai. O kai mes sumąstėm triuką su „fotorobotais“, tai iškart numatėme, kad panorsite juo užsimaskuoti. Juk tai taip paprasta – tapti vienu iš tūkstančio savo klonų. Sutinkate?
- Sutinku. Nors ir maniau, kad mano planas genialus. Tačiau kodėl iškart manęs nesuėmėte?
- O mes ir nesiruošėme tavęs areštuoti, - pratęsė vyras. – Juk tu pats save areštavai?
- Kaip taip? Aš, pats save?
- Labai paprastai, - perėmė moteris. – Maskuodamasis robotu, anksčiau kaip per pusmetį į stotį ir negalėjai patekti. Kuo pats galėjai įsitikinti. O kol iki ten bandei gautis, tai atlikai darbinę prievolę kaip lygus su automatais. Tad galime jau laikyti, kad atlikai savo bausmės už mūsų mieste atliktą nusikaltimą terminą.
- Dabar norime, kad paliktum Senąjį Utopinską, - policininkas ištiesė Žoržui traukinio bilietą ir nesulaikė šypsenos. – Pasiūlytume tau pasilikti. Bet kažin ar norėsi būti viso miesto pajuokos objektu?

Fantastikos skyrius
D. Butkienė. Dalia
Robotų iškilimas
S. Lemas. Mokomasis skrydis
Nikas Sredinas. Galvoti – reikia!
Stanislavas Ivanovas. Ramanas
Andrejus Anisimovas. Arka
Marija Galina. Kontrabandininkai
JAV antigravitacinė eskadrilė
V. Gvozdėjus. Žvaigždžių lopšys
S. Loginovas. Olandiškas sūris
Konstantinas Čikunovas. Laikrodis
Sv. Zlatarovas. "Protėjaus" operacija
S. Lukjanenko. Pusiaudienio fokstrotas
A. Azimovas. O dabar užveržkite veržlę B27
A. V. Karginas. Labai svarbūs žaidimai
Haris Riuzas. Linksmasis Rodžeris
A. Abramovas. Baltieji pradeda...
V. Nazarovas. Suprų sukilimas
S. Alenas. Viešas pasmerkimas
Džonas Sledekas. Ralfas 4F
Strugackiai. Kaip žuvo Kangas
V. Gvozdėjus. Rasti kurmį
A. Anisimovas. Arka
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė
Vartiklis