Salomėja Nėris

        Vėjas

      Vėjas, oi, vėjas!
      Vėjas ir vėjas!
      Plaukus paleido ir apkabino,
      Ir išbučiavo veidą, krūtinę.

      Rudens aguoną -
      Lapą geltoną
      Į mano plaukus slapta įpynė. -
      Rudenio meile dega krūtinė.

      Lėkti ir lėkti!
      Ir nepasiekti...
      Akys užmerktos, juokiasi veidas. -
      Neša ir supa vėjas palaidas!


        Gyvenimo giesmė

      Gyvenimas mano - vėjas palaidas!
      Kaip sakalas skrieja per tyrus laukus.
      Gyvenimas mano - pavasario aidas.
      Gyvenimas mano - tai sapnas klaikus.

      Aš myliu gyvenimą - jauną, ugningą,
      Kaip myli pavasarį lauko gėlė!
      Aš myliu gyvenimo džiaugsmą aistringą, -
      Stipriai - kaip jaunystė temoka mylėt.

      O žeme, o motina mano brangioji!
      Mielai tu puošiesi žiedais ir krauju. -
      Jei burtus tavuosius pakeistų man rojum,
      Tai būtų ilgu man, ilgu man be jų!

      Aš myliu tave, gaivalingas pasauli!
      Gal būt kaip žvėris tu mane sudraskysi? -
      Vis tiek -  aš ir mirsiu šypsodamos saulei,
      Ir saulė degs mano akyse!

      
        Pabučiavimas

      Pabučiavimas tavo buvo karštas ir
                   trumpas,
      Ir kaip žaibas staigus, ir svaigus
                   kaip naktis-
      O galinga pagunda! - Ir šventieji
                   suklumpa...
      Pabučiavimas tavo - pavogta
                    kibirkštis.

      Negaliu aš pamiršti tų įkaitusių
                    lūpų -
      Jos išdegino žymę lig širdies
                    gilumos!
      Ir beprotišku svaiguliu mintį užsupo -
      Ji kaip vergė prie tavęs dieną naktį
                    rymos.

      Ne gyvatė įkando - karštos lūpos
                    bučiavo!
      Ligi kaulų nusmilko šiurpulinga
                    šalna -
      Negaliu aš pamiršti... Nes žinau, kad
                    ir tavo
      Visos mintys ir aistros - bendro
                    laužo liepsna!