Rašyk, kad šviestų pro eilutes.... Vartiklis

Tai jau toks dalykas, kad jame įžvelgi patį autorių, apie ką tas berašytų. Būna – perskaitai ir tampa skaudu, kad toks lėkštas žmogus, neturintis ką pasakyti, ėmėsi plunksnos. O būna – perskaitai eilėraštį – kilni ir aukšta mintis, bet, lyg autorius pats netiki, ką sakąs. Žodžiai dvelkia šalčiu, melu – tada pikta.

Pasaulis toks, kad išliko painios amžinosios problemos, spręstos ir neišspręstos daugelio kartų. Bet kai pažiūros daugmaž vienodos – kad tik nesuvienodėtumėm!? O juk laiko ieškojimams pakankamai – tik norėk. Ir kai kurie ieško. Ir suranda, nors kai ką ir prarasdami – vis tiek gražu.

Tai kartota šimtus kartų – tik kaip atrasti save kaip žmogų? Pirmiausia suvok, kad gimei – nuo savęs velniaižin kur nepabėgsi... Bet juk ne kiekvienas gali eiles kurti?! Ir ne vienas, jau pakrikštytas poetu, peržengęs jaunystės slenkstį, meta rašęs. Priežasčių daugybė. Pirma, žmogus griebia plunksną sujudintas, apimtas įkvėpimo – tai ir pirmoji meilė, ir pirmieji (skaudžiausi) nusivylimai… O vėliau neretai žmogus užsidaro ketursienėje suaugusiųjų buityje – mažiau visko patiria, mažiau stebi. O kartais metama pamačius, kad iki paskutinės akimirkos kartojai svetimus žodžius, mintis. Nudiegia širdį, kad nieko nauja nepasakei. O juk tikėjai galįs…

Ko trūko? Gal vidinio akylumo? Akių, atsineštų gimstant, nepakanka. Kaip savo žvilgsnį ir klausą lavino L. Tolstojus! – kasdien išeidavo į kiemą ir fiksuodavo rodos pačius menkiausius dalykus...

Daug ko reikia poetui. Jis turi būti klausimo meistras – kad žmogus galėtų jam išsipasakoti „nuo dūšios“. mergina su knyga

Reikia tikėti savo nuojauta – ji neapgavo didžių poetų. Paimkim S. Neries „Anksti rytą“, A. Puškino ar Horacijaus „Paminklą“... Bet graži drąsa kartais virsta įžūlumu. Dar prireikia erudicijos, platesnio akiračio, tvirtų įsitikinimų. Ir reikia savimi tikėti – nes jei poetas abejos savimi, tai juo nepatikės ir skaitytojas. Tada belieka krauti sąsiuvinius į stalčių...

Dar reikia pažinti žmones – ne vien todėl, kad kartu važiuojame autobusais, vaikštome gatvėmis, dirbame. Naivu tikėtis, kad viską, ką turi žmonija, surinksi į save – tam neužtektų ir šimto gyvenimų. Bet turime atpažinti aplinkinius – kiekvieną praeivį mokėti apibūdinti iš jo išvaizdos, eisenos, veido bruožų...

Taip, poetui daug ko reikia. Bet pirmiausia, pažinti save, ieškoti savęs. Ir dažniausiai nemažai paklaidžiojama, kol surandama. Bet tai tik į naudą. Gal pavyks pataikyti į kokį kelią ar šunkelį, kuriuo niekas nevaikščiojo. Sakysite, kur jau čia pataikysi?! O gal vis dėlto?!

Gyventi pilnavertiškai. Tai gerai, bet pavojinga ir sunku. Tikrai sunku. Tenka eiti pasmerktųjų pėdomis, kartais vienišųjų, užsidariusių – kiti tada nusigręžia ar šaiposi. Vis tiek reikia eiti tiesiai ir drąsiai, sąžiningu keliu. Nekreipti dėmesio į sakančius, kad Maironis ar J. Marcinkevičius nieko verti, kad jie galį daugiau!.. Kam taip nusipiginti?!

Tik nuoširdumas ir vidinė eilėraščio šiluma (eilėse plakanti poeto širdis) gali iki ašarų sujaudinti skaitytoją. Ir gal tik taip galime eilėraščius suskirstyti į gerus ir prastus (niekam tikusius). Bet tam reikia, kad ir pačioje širdy tas jausmas būtų gilus. Tada kiekvienas eilėraštyje suras save, savo nuotaiką, tarp eilių atpažins savo išgyvenimus.

Ne vienas kelis kartus yra girdėjęs S. Nėries „Grįšiu“... Ir kaskart gali jis gali vėl sujaudinti tave. Arba nuskambanti Maironio „Lietuva brangi..“ melodija. Tai „poeto“, niekinančio J. Marcinkevičių, ir paklauskite – „Ar parašei bent vieną eilėraštį, kad žmonės verktų?“

J. Vaičiūnaitė yra pasakiusi, kad poeto lemtis skaudi tuo, kad jis kiekviename savo pergyvenime visų pirma ieško to, ką galėtų panaudoti kūrybai. Ir tai ko gero didžiausia literatūros kūrėjo drama...

Poetė M. Cvetajeva, kalbėdama apie mėgiamiausius poetus, prisiminė dvi mergaites, kurių (tik atsitiktinai) išliko po vieną eilėraštį. Viena, nuo gimimo niekada nevaikščiojusi, parašė tokias eiles – tiksliau eilutę: „Kas aš stovėdama galėčiau melstis!“ Kita – viską sudegino, ką buvo parašiusi; liko tik šios:

Poetė klausia: „Kokiomis priemonėmis padaryti šie aiškiai dideli darbai? Jokiomis. Nuoga siela... – O gal tik tokios eilės ir yra eilės?“

*  *  *

Anksti rytą parašyta
Daug naujų skambių vardų.
Versiu knygą neskaitytą
Nuo rytų lig vakarų.

Anksti rytą baltos laumės
Laimę lėmė man jaunai;
Ir išbūrė ir nulėmė
Būti jauna amžinai.

Saulė žeria anksti rytą
Daug auksinių valandų.
Rytą auksu parašytą
Mano vardą ten randu.

Salomėja Nėris. Anksti rytą: Eilėraščiai// Kaunas, 1927