Pirmas skyrius

Ponas de Šarliusas aukštuomenėje. - Gydytojas. - Ponios de Voguber savitas veidas. - Ponia Darpažon, Jubero Robero fontanas ir didžiojo kunigaikščio Vladimiro linksmybė. - Ponia Damonkur, ponia de Sitri, ponia de Sent Evert ir t. t. - Įdomus Svano ir princo de Germanto pokalbis. - Albertina prie telefono. - Apsilankymai laukiant savo paskutinės, antrosios viešnagės Balbeke. - Atvykimas į Balbeką. - Pavydas dėl Albertinos. - Širdies trūkčiojimai.

Kadangi neskubėjau į vakarą pas Germantus, nes buvau tikras, jog esu pakviestas, dykinėjau gatvėje; bet ir vasaros diena, regis, niekur neskubėjo. Nors jau buvo po devynių, jos šviesa Liuksoro obeliskui Santarvės aikštėje teikė panašumo į rausvą nugą. Paskui pakeitė jo atspalvį, paversdama jį metaline substancija, ir obeliskas tapo lyg brangenybė, lieknesnis ir beveik lankstus. Įsivaizdavai, kad gali jį sulenkti, kad ši brangenybė jau šiek tiek sukreivinta. Mėnuo danguje dabar atrodė it apelsino skiltelė, dailiai nulupta, bet jau šiek tiek atpjauta, pradėta valgyti. Tačiau po kelių valandų jis atrodys nulietas iš atspariausio aukso. Susigūžusi už jo vargšė žvaigždutė buvo vienintelė vienišo mėnulio draugė, o šis, ją gindamas, drąsiai ėjo pirmyn ir ruošėsi iškelti it kokį nenugalimą ginklą, it rytietišką simbolį savo platų ir stebuklingą aukso pjautuvą.

Priešais princesės de Germant rūmus sutikau kunigaikštį de Šatelro; jau nebeprisiminiau, jog prieš pusvalandį mane persekiojo baimė, - beje, tučtuojau ji vėl mane apims, - kad galiu ateiti nekviestas. Nerimaujame ir, dažnai jau praėjus pavojui, kurį pamiršome dėl to, jog kažkas mus išblaškė, vėl prisimename savo nerimą. Pasisveikinau su jaunuoju kunigaikščiu ir įėjau į rūmus. Bet čia pirmiau turiu nurodyti vieną nereikšmingą aplinkybę, leisiančią suprasti tai, kas netrukus įvyks.

Buvo žmogus, kuris tą vakarą, kaip ir anksčiau, daug galvojo apie kunigaikštį de Šatelro, beje, nežinodamas, kas jis toksai: tai buvo ponios de Germant durininkas (kaip tuomet juos vadindavo, "skalikas"). Ponas de Šatelro, kuris toli gražu nebuvo artimas princesės draugas, o tiktai vienas iš jos pusbrolių, buvo pirmąkart pakviestas į jos saloną. Jo tėvai buvo dešimt metų susipykę su princese ir tiktai prieš dvi savaites susitaikė, bet kadangi šįvakar buvo priversti išvykti iš Paryžiaus, pavedė sūnui jiems atstovauti. Taigi prieš kelias dienas princesės durininkas Eliziejaus laukuose sutiko jaunuolį, kuris jį sužavėjo, bet negalėjo sužinoti, kas jis toks. Ir ne todėl, kad jaunuolis pasirodė ne toks mielas kaip dosnus. Priešingai, jis suteikė jam visas malones, kuriomis durininkas svajojo pats apdovanoti tokį jauną ponaitį. Tačiau ponas de Šatelro buvo tiek pat bailus, kiek ir neapdairus; jis tuo labiau buvo pasiryžęs neatskleisti savo incognito, kad nežinojo, su kuo turi reikalą; jo baimė būtų buvusi dar didesnė, - nors visai nepagrįsta, - jeigu būtų tai žinojęs. Jis apsimetė esąs anglas ir, kai durininkas, aistringai geidęs dar kartą sutikti tą, kuris suteikė jam tokį malonumą ir buvo toks dosnus, smalsiai klausinėjo, jiems einant Gabrielio prospektu, viso labo atšovė: "I do not speak French"* <*Aš nekalbu prancūziškai (angl.)>.

Nors, nepaisant visko, - prisimindamas savo pusbrolio giminystės ryšius iš motinos pusės, - kunigaikštis de Germantai tvirtino, jog princesės de Germant-Bavjer salone esama kažkokios Kurvuazjė dvasios, apskritai apie šios damos išradingumą ir intelekto privalumus buvo sprendžiama iš vienos naujovės, niekur kitur šioje aplinkoje nesutinkamos. Po pietų, kad ir koks reikšmingas paskui būtų buvęs rautas, kėdės princesės de Germant svetainėje būdavo sustatomos taip, kad susidarydavo nedidelės grupės ir prireikus svečiai galėdavo atsukti viens kitam nugarą. Princesė prisidėdavo prie vienos iš jų, tuo suteikdama pirmenybę ir pabrėždama jos visuomeninę reikšmę. Beje, ji visai nesidrovėdama pasirinkdavo ką nors iš kitos gruopės, įtraukdama jį į pokalbį. Jei, pavyzdžiui, ji atkreipdavo pono Detajo dėmesį į tai, koks gražus ponios de Vilmiur kaklas (ponia de Vilmiur sėdėdavo kitoje grupėje atsukusi nugarą), ir tas, žinoma, su ja sutikdavo, princesė nedvejodama pakeldavo balsą: "Ponia de Vilmiur, štai toks garsus tapytojas ponas Detajis žavisi jūsų kaklu". Ponia de Vilmiur pasijusdavo atvirai kviečiama įsitraukti į pokalbį; su įgudimu, kurį įgyja žmonės, įpratę jodinėti, ji iš lėto pasukdavo savo kėdę tris ketvirčius rato ir, neužkliudydama nė vieno savo kaimyno, atsidurdavo beveik priešais princesę. "Jūs nepažįstate pono Detajo?" - klausdavo namų šeimininkė, nepasitenkindama vien įgudusiu ir droviu viešnios posūkiu. "Nepažįstu jo, tačiau pažįstu jo darbus", - pagarbiai viliojančiu tonu atsakydavo ponia de Vilmiur, kurios laisvumo daug kas pavydėjo, kreipdamasi į garsųjį tapytoją ir, kadangi šio kreipimosi nepakako formaliam pristatymui, nepastebimai linkteldama galvą. "Eime, pone Detaji, - tardavo princesė, - pristatysiu jus poniai de Vilmiur". Ši taip pat išradingai padarydavo vietos "Svajonės" autoriui, kaip prieš kelias sekundes buvo į jį pasisukus. O princesė prisistumdavo kėdę sau pačiai; iš tikrųjų ji prakalbindavo ponią de Vilmiur vien todėl, kad turėtų dingstį persėsti nuo pirmosios grupės, prie kurios jau buvo pagal taisykles praleidusi dešimt minučių, prie antrosios ir lygiai tiek pat laiko praleisti su ja. Per tris ketvirčius valandos ji apeidavo visas grupes, ir kiekvienąkart rodydavosi, jog tai įvyksta netyčia arba iš prielankumo, o jos pagrindinis tikslas buvo atkreipti dėmesį, kaip natūraliai "didelė dama moka priiminėti svečius". Bet dabar vakaro svečiai vos pradėjo rinktis, ir namų šeimininkė - tiesi ir išdidi, beveik karališkai didinga, iš prigimties spindinčiomis akimis - sėdėjo netoli įėjimo tarp dviejų neišvaizdžių šviesybių ir Ispanijos ambasadorienės.

Atsistojau eilutėn už svečių, kurie buvo atvykę anksčiau negu aš. Priešais regėjau princesę, ir, žinoma, ne vien tik jos grožis liko mano atmintyje po šios puotos. Bet namų šeimininkės veidas buvo toks tobulas, iškaltas it gražus medalis, jog negalėjau jo neprisiminti. Princesė turėjo įprotį sutikusi savo svečius kelios dienos prieš vakarą jų paklausti: "Jūs ateisite, ar ne?" tokiu tonu, tarsi labai norėtų su jais pasišnekučiuoti. Tačiau jiems atvykus ji anaiptol neturėdavo ką jiems pasakyti ir dabar, nepakildama iš vietos, valandėlei nutraukdama tuščią pašnekesį su dviem šviesybėm ir ambasadoriene, pasitenkindavo trumpa padėka: "Malonu, kad atėjote", - ne todėl, kad manydavo, jog svečias iš tikrųjų padarė malonę atvykdamas, o norėdama labiau pabrėžti, kokia ji meili, o paskui, kad kuo greičiau juo atsikratytų, pridurdavo: "Ponas de Germantas prie išėjimo į sodą", ir svečias nuskubėdavo su juo pasisveikinti, palikdamas ją ramybėje. Kai kuriems ji apskritai nieko nesakydavo, viso labo pakeldavo į juos savo nuostabias onikso akis, tarsi jie būtų atėję tiktai į brangakmenių parodą.

Tiesiai prieš mane turėjo įeiti kunigaikštis de Šatelro.

Atsakydamas šypsena į kitų šypsenas ir rankos mostu - į rankos mostais sveikinusius jį iš svetainės, jis nepastebėjo durininko. Tačiau durininkas jį iškart pažino. Jis tučtuojau sužinos tai, ką taip troško sužinoti. Klausdamas savo užvakarykščio "anglo", kokią pavardę turi pranešti, durininkas buvo ne tik susijaudinęs, jis galvojo esąs nediskretiškas ir nemandagus. Jam rodės, jog visam pasauliui (kuris nieko neįtarė) atskleis paslaptį ir bus kaltas dėl to, kad ją sužinojęs viešai paskelbs. Išgirdęs svečio atsakymą: "Kunigaikštis de Šatelro", akimirką neteko žado ir puikybės. Kunigaikštis pažvelgė į jį, atpažino ir nutarė, kad yra žuvęs, tuo tarpu atsitokėjęs tarnas, gan įgudęs papuošti pridėtiniais epitetais pernelyg kuklų vardą, profesionaliu balsu, kurio jėgą tvardė intymus švelnumas, sušuko:
"Jo šviesybė monsinjoras kunigaikštis de Šatelro!" Dabar atėjo eilė pranešti mano pavardę. Susikaupęs stebėjau namų šeimininkę, kuri manęs dar nepamatė, ir negalvojau apie man baisias, - nors kitokiu atžvilgiu nei kunigaikščiui de Šatelro, - pareigas durininko juodais it budelio rūbais, supamo ištisos gvardijos liokajų su pačių linksmiausių spalvų livrėjomis, tvirtų žaliūkų, pasiruošusių nutverti įsibrovėlį ir išmesti jį lauk pro duris. Durininkas paklausė mano pavardės, ištariau ją taip mašinaliai, kaip pasmerktasis mirti mašinaliai leidžiasi pririšamas prie trinkos. Durininkas tučtuojau didingai iškėlė galvą, ir aš nė nespėjau jo paprašyti, kad praneštų mano pavardę pusbalsiu - tausodamas mano savimylą tuo atveju, jeigu nebuvau kviestas, ir princesės savimylą, jeigu buvau kviestas, - jis išrėkė man nerimą kėlusius skiemenis su tokia jėga, jog galėjo sprogti rūmų skliautai.

Garsusis Hakslis (tas, kurio sūnėnas šiuo metu užima pirmąją vietą anglų literatūroje) pasakoja, kad viena jo ligonių nebedrįso daugiau eiti į svečius, nes dažnai atsitikdavo, jog fotelyje, į kurį jai maloniai pasiūlydavo sėstis, ji matydavo sėdint seną poną. Ji buvo įsitikinusi, kad arba judesys, kviečiantis sėstis, arba senasis ponas yra haliucinacija, nes juk jai nebūtų galėję siūlyti jau užimtą fotelį. Kai Hakslis, norėdamas ją išgydyti, privertė nuvykti į vakarėlį, s abejonės: ar iš tikro šis malonus mostas realus, ar gal, paklusdama pasivaidenusiam ženklui, ji viešai sėdasi ant gyvo pono kelių? Tas akimirką trukęs netikrumas buvo žiaurus. Bet, ko gero, ne toks žiaurus kaip mano. Vos tiktai it kataklizmo pranašystė nugriaudėjo mano pavardės garsai, neliko nieko kita, kaip ryžtingais žingsniais, kad parodyčiau pasitikėjimą ir tai, jog manęs nekankina abejonės, prieiti prie princesės.

Ji pastebėjo mane, kai buvau už kelių žingsnių nuo jos, ir, užuot likusi sėdėti, kaip darydavo pasirodžius kitiems, pakilo ir priėjo prie manęs (tai galutinai išsklaidė mano abejones, jog esu kažkokių machinacijų auka). Po akimirkos galėjau su palengvėjimu atsikvėpti, kaip Hakslio ligonė, kuri ryžosi sėstis į fotelį ir pamačiusi, jog jis neužimtas, suprato, kad senasis ponas buvo haliucinacija. Šypsodamasi princesė ištiesė man ranką ir valandėlę stovėjo stačiomis su tokia ypatinga gracija, kokia būdinga Malerbo posmui, užsibaigiančiam šitokia eilute:

Kad juos pagerbtų, atsistoja netgi angelai.

Ji atsiprašė, kad kunigaikštienė dar neatvyko, tarsi be jos man turėtų būti nuobodu. Mane sveikindama, ji laikė mane už rankos ir apsuko ratą taip grakščiai, jog pasijutau įtrauktas į jo sūkurį. Beveik laukiau, kad jinai it kotiljono vadovė įteiks man lazdelę su dramblio kaulo antgaliu arba rankinį laikrodį. Tiesą sakant, ji man nieko panašaus nedovanojo ir, tarsi užuot šokusi bostoną, mieliau panorusi pasiklausyti Bethoveno dieviško kvarteto, kurio didingus garsus bijojo sutrikdyti, nutraukė pokalbį, tikriau, jo netgi nepradėjo, ir vis dar spindėdama dėl to, kad atėjau, pranešė man, kur princas.

Nuėjau į šalį ir nebedrįsau daugiau prisiartinti, žinojau, kad ji visiškai nieko neturi man pasakyti ir kad ši be galo geranorė, stebuklingai liekna ir graži moteris, kilni kaip ir tos didžios damos, išdidžiai lipusios ant ešafoto, man galėjo, nedrįsdama pasiūlyti limonado, tiktai kartoti tai, ką jau dukart buvo pasakiusi: "Princą rasite sode". Tačiau jeigu būčiau ėjęs pas princą, vėl būtų atgimusios, nors kitokia forma, mano abejonės.

Šiaip ar taip, turėjau rasti ką nors, kas mane jam pristatytų. Visus pokalbius užgožė netilstantis pono de Šarliuso tauškesys, jis kalbėjosi su jo ekscelencija kunigaikščiu de Sidonija, su kuriuo ką tiktai susipažino. Žmonės nesunkiai atpažįsta viens kitą esant tos pačios profesijos, taip pat ir turint tą pačią ydą. Ponas de Šarliusas ir ponas de Sidonija iškart susiuostė, ir jųdviejų bendra yda buvo ta, jog draugijoje kalbėdavo tiktai jie vieni, negalėdami pakęsti, kad juos kas nors pertrauktų. Nusprendę, kad blogis, kaip sakoma garsiajame sonete, nepagydomas, jie nutarė ne tylėti, o kalbėti nesiklausydami, ką sako kitas. Dėl to svetainėje tvyrojo neaiškus ūžesys, kokį sukuria Moljero komedijose vienu metu apie skirtingus dalykus kalbantys keli personažai. Beje, turėjęs kurtinantį balsą baronas buvo tikras, jog užgožia silpną pono de Sidonijos balsą, tačiau nesistengė visiškai jo nuslopinti, nes kai ponas de Šarliusas nutildavo atsikvėpti, pertrauką užpildydavo ispanų grando veblenimas, ramiai tęsiantis monologą. Mielai būčiau paprašęs poną de Šarliusą mane pristatyti princui de Germantui, tačiau bijojau (tam turėjau rimtą pagrindą), kad jis ant manęs pyksta. Pasielgiau su juo itin nedėkingai, antrąkart atmečiau jo pasiūlymą ir nesirodžiau nuo pat to vakaro, kai jis taip meiliai mane palydėjo namo. Tačiau niekaip negalėjau teisintis tuo, jog nujaučiau šią popietę matytą sceną, kuri vyko tarp Žiupjeno ir jo. Nieko panašaus neįtariau. Tiesa, šiek tiek anksčiau, kai mano tėvai priekaištavo, kad esu tinginys ir nesiteikiau nė žodžio parašyti ponui de Šarliusui, įpykęs atšoviau, jog jie skatina mane priimti nepadorius pasiūlymus. Tačiau vien tiktai pyktis, troškimas sviesti jiems pačius nemaloniausius žodžius padiktavo man šitokį melagingą atsakymą. Iš tikrųjų barono siūlymuose neįžiūrėjau nieko gašlaus, netgi jausmingo. Pasakiau tai savo tėvams kaip tikrą kvailystę. Bet kartais ateitis gyva mumyse, nors mes jos nežinome, ir žodžiai, kurie, regis, meluoja, nusako būsimą tikrovę.

Be abejonės, ponas de Šarliusas man būtų atleidęs nedėkingumą. Tačiau jį siutino tai, kad mano buvimas šįvakar pas princesę de Germant, kaip ir anksčiau pas jo pusseserę, regis, įžūliai paneigė iškilmingą teiginį: "Į šiuos salonus įžengiama tiktai mano dėka". Nepaklusti šiai hierarchijai reiškė didelę klaidą, galbūt nusikaltimą. Ponas de Šarliusas gerai žinojo, jog griausmai, jo siunčiami nepaklusniesiems arba tiems, ant kurių jis pyksta, daugelio vertinami, kad ir kiek jis pyktų, kaip greit užgęstančios liepsnos blykstelėjimai, bejėgiai ką nors iš kur nors išvaryti. Bet gal jis manė, kad ir sumažėjusi jo įtaka, dar pakankamai didelė tokiems naujokams kaip aš. Taipogi man neatrodė patogu prašyti jo paslaugos puotoje, kurioje vien mano buvimas, regis, ironiškai neigė jo visas pretenzijas.

Šią akimirką mane sustabdė gan vulgarus žmogus, profesorius E... Jis buvo nustebęs, kad mato mane pas Germantus. Aš taip pat buvau ne mažiau nustebęs, nes tokios rūšies žmonių nei anksčiau, nei vėliau niekada nebūdavo princesės namuose. Jis neseniai įšgydė princą, kuriam jau buvo suteiktas ligonių patepimas, nuo infekcinės pneumonijos ir ponia de Germant iš ypatingo dėkingumo sulaužė paprotį ir jį pakvietė. Kadangi jis nepažinojo nė vieno žmogaus šiose svetainėse, jam nusibodo be tikslo bastytis vienam it kokiam mirties pasiuntiniui, tad atpažinęs mane pirmąkart gyvenime pajuto turįs man pasakyti begalę dalykų, o tai suteikė jam pasitikėjimo savimi ir buvo viena iš priežasčių, kodėl prie manęs priėjo. Bet būta ir kitos. Jis visada labai bijojo nustatyti neteisingą diagnozę. Tačiau turėjo tiek daug pacientų, jog, tik vieną kartą matęs ligonį, ne visada gerai prisimindavo, ar ligos eiga atitiko jo nustatytąją. Galbūt skaitytojas nepamiršo, kad tuomet, kai mano močiutę ištiko priepuolis, ją nuvežiau pas jį tą vakarą, kai jis gavo daugybę apdovanojimų. Per tą laiką jis nebeprisiminė, kad jam buvo pranešta apie jos mirtį. "Juk jūsų močiutė mirė, ar ne?" - tarė jis man su apsimestiniu tikrumu, turėjusiu malšinti nedidelę dvejonę. - Ak, tikrai! Beje, kai tik ją išvydau, mano prognozė buvo gana niūri, labai gerai prisimenu".

Štai taip profesorius E... sužinojo arba prisiminė mano močiutės mirtį, ir jo bei visos medikų korporacijos garbei turiu pasakyti, jog dėl to jis neparodė, o gal ir nepatyrė pasitenkinimo. Gydytojų klaidos - nesuskaičiuojamos. Jie nusideda būdami pernelyg optimistiški, kai nustato režimą, ir pernelyg pesimistiški, kai numato atomazgą. "Vyno? Nedidelis jo kiekis negali jums pakenkti, apskritai jis tonizuoja. Fizinis malonumas? Tai viena organizmo funkcijų! Tai jums leidžiu, bet tiktai nepiktnaudžiaukite, manau, kad gerai mane supratote. Piktnaudžiavimas visuomet žalingas". Kokia pagunda vienusyk iškyla ligoniui - atsisakyti iškart dviejų gydymo priemonių: vandens ir skaistybės! O jeigu kas nors širdžiai, jeigu yra baltymų šlapime ir t. t., tuomet viskas baigta. Sunkūs, bet funkciniai sutrikimai mielai priskiriami įsivaizduojamam vėžiui. Neverta daugiau lankyti nepagydomo ligonio. Kai savo valiai paliktas ligonis laikosi griežto režimo ir paskui išgyja arba bent jau lieka gyvas, jo pasveikintas Operos prospekte gydytojas, kuris galvojo jį seniai gulint Per Lašezo kapinėse, priims šį pasveikinimą kaip įžūlų akiplėšiškumą. Jo pyktis bus dar didesnis nei prisiekusiųjų teismo pirmininko, pamačiusio, kaip jam prieš pat nosį lyg niekur nieko be baimės vaikštinėja jo prieš dvejus metus mirti pasmerktas gvėra. Apskritai gydytojai (žinoma, kalbame ne apie visus ir nepamirštame nuostabių išimčių) ne tiek džiaugiasi, kad jų nuosprendis įvyko, kiek jaudinasi dėl to, kad jis nepasitvirtino. Šitai paaiškina, kodėl profesorius E..., nors ir patyrė tam tikrą pasitenkinimą, kad jo protas nesuklydo, vis dėlto sugebėjo išreikšti liūdesį, kalbėdamas apie mus ištikusią nelaimę. Jis nesistengė nutraukti pašnekesio, leidžiančio jam laisviau jaustis ir duodančio dingstį dar čionai pasilikti. Kalbėjo man apie šiomis dienomis užėjusius didžiulius karščius, tačiau nors buvo išsilavinęs ir galėo šnekėti gražia prancūzų kalba, manęs paklausė:
"Ar nekenčiate nuo šios hipertermijos?"
Nuo Moljero laikų medicina šiek tiek pažengė į priekį žinių srityje, bet nepadarė nė žingsnio pirmyn žodyne. Mano pašnekovas pridūrė:
"Šitokiu oru būtina vengti prakaitavimo, ypač pernelyg karštose svetainėse. Tam užkirsite kelią, jei grįžę norėdami gerti, priimsite ką nors karšta" (tai, matyt, reiškė:
"išgersite karšto gėrimo").

Ši tema mane domino, nes prisiminiau, kaip mirė mano močiutė; neseniai vieno didelio mokslininko knygoje buvau perskaitęs, kad prakaitavimas kenkia inkstams, nes jo metu per odą išeina medžiagos, turinčios būti pašalintos kitokiu būdu. Apgailestavau, kad mano močiutė mirė per karščius, ir buvau linkęs juos kaltinti dėl jos mirties. Nekalbėjau apie tai su daktaru E..., bet jis pats man tarė: "Šių karščių privalumas, kai tiek prakaituojame, - tai, kad pailsi inkstai". Medicina nėra tikslus mokslas.

Įsikibęs į mane, profesorius E... net ir nebandė manęs palikti. Tačiau pastebėjau markizą de Voguberą: kaskart žengdamas žingsnį atgal, jis iš kairės ir dešinės darė žemus reveransus princesei de Germant. Ponas de Norpua neseniai buvo mane su juo supažindinęs, tad vyliausi, jog jis galės mane pristatyti namų šeimininkui. Šio kūrinio apimtis man neleidžia smulkiai aiškinti, dėl kokių jaunystės nutikimų ponas de Voguberas buvo vienas (o galbūt vienintelis) aukštuomenės vyrų, kurių santykiai su ponu de Šarliusu buvo tokie, kokie Sodomoje vadinami "intymiais". Bet jeigu mūsų pasiuntinys prie karaliaus Teodosijaus sosto ir turėjo kai kurių bendrų su ponu de Šarliusu trūkumų, jie tebuvo tik blyškus pastarojo trūkumų atspindys. Baronui būdinga prielankumo ir neapykantos kaita, trokštant sužavėti, o paskui iš baimės - taipogi įsivaizduojamos - būti paniekintam ar bent jau demaskuotam, pasiuntinio atveju reiškėsi daug švelnesne, sentimentalesne ir paprastesne forma. De Vogubero atveju šie bruožai tapo juokingi dėl jo "skaistumo" ir "platoniškumo" (dėl kurių šis garbėtroška dar jaunystėje paaukojo visus malonumus), o ypač dėl intelekto menkumo. Pono de Šarliuso besaikės pagyros pasižymėjo tikru iškalbos spindesiu, pikantiškomis kandžiomis pašaipomis, visiems laikams prilimpančiomis prie žmogaus, tuo tarpu ponas de Voguberas, atvirkščiai, reiškė savo simpatijas banaliai kaip pasigailėtina asmenybė, aukštuomenės žmogus, tarnautojas, o kaltinimus (kaip ir barono, paprastai nepagrįstus) - nežabojamu, be to, neprotingu pykčiu, kuris tuo labiau stulbino, kad paprastai prieštaraudavo tam, ką jis sakė prieš pusę metų ir galbūt vėl po kurio laiko sakys, - ši dėsninga kaita teikė įvairioms pono de Vogubero gyvenimo fazėms beveik astronominio poetiškumo, nors ko jau ko, o jo nieku gyvu nebūtum pavadinęs žvaigždute.

Jis man atsakė "labą vakarą" visai kitaip, kaip būtų atsakęs ponas de Šarliusas. Šiam pasisveikinimui, be tūkstančio ceremonijų, kurias laikė deramomis aukštuomenei ir diplomatams, ponas de Voguberas suteikė kažkokio įžūlumo, užsidegimo, linksmumo, kad pasirodytų, viena vertus, jog žavingai gyvena, - nors širdyje kankinosi dėl savo nevykusios karjeros, dėl to, kad nebus paaukštintas, kad jam gresia atsistatydinimas, - antra vertus, jog yra jaunas, vyriškas ir žavus, nors matė - ir net nebedrįso pažiūrėti į veidrodį - raukšlėmis išvagotą veidą, o juk taip troško, kad jis būtų gundantis! Jis nesitikėjo tikrų pergalių, vien mintis apie jas kėlė baimę dėl apkalbų, triukšmo, šantažo. Ėmęs galvoti apie Orsė krantinę ir panoręs daryti karjerą, jis perėjo nuo beveik vaikiško ištvirkavimo prie visiško susilaikymo ir tapo panašus į žvėrį narve, svaidantį į visas puses bailius, geidulingus ir bukus žvilgsnius. Jis buvo toks bukas, jog nesuvokė, kad plevėsos, su kuriais turėjo reikalą jaunystėje, jau nebe vaikėzai, ir kai laikraščių pardavėjas šaukdavo jam tiesiai į ausį: La Presse! - krūptelėdavo ne tiek iš geismo, kiek iš siaubo, vaizduodamasis, kad jį atpažino ir susekė.

Tačiau nors ponas de Voguberas ir paaukojo malonumus dėl nedėkingosios Orsė krantinės, jis vis dėlto dar norėjo patikti ir patirdavo ūmius širdies polėkius. Vienas Dievas težino, kiek kartų jis buvo įgrisęs ministerijai savo laiškais, kokių tik gudrybių nesigriebė, kaip tik nepiktnaudžiavo ponios de Voguber įtaka (šios apkūnumas, aukšta kilmė, vyriška išvaizda ir ypač jos vyro vidutiniškumas vertė manyti ją turint neeilinių gabumų ir iš tikrųjų atliekant pasiuntinio funkcijas), kad įtaisytų į pasiuntinybę jokiais privalumais nepasižymintį jaunuolį! Tiesa, po kelių mėnesių arba metų, jei tiktai jam pasirodydavo, kad šis menkysta atašė, kuris neturėjo nė kiek blogų ketinimų, yra šaltas jam, savo viršininkui, ponas de Voguberas nutardavo, jog jaunuolis niekina jį arba išduoda, ir imdavo jį bausti su tokiu pat isteriko įkarščiu, su kokiu kadaise globojo. Sumaišydavo dangų su žeme, kad jis būtų atšauktas, ir politinių reikalų valdybos direktorius kasdien gaudavo laišką:
"Kada gi pagaliau išvaduosite mane nuo šio tipo? Paimkite jį nagan, tai išeis tik į naudą. Jam reiktų šiek tiek susiveržti diržą";. Štai kodėl atašė vieta prie karaliaus Teodosijaus sosto buvo nelabai maloni. Tačiau visais kitais atžvilgiais ponas de Voguberas, - dėl to, kad visada išsaugodavo sveiką aukštuomenės vyro protą, - buvo vienas geriausių prancūzų vyriausybės atstovų užsienyje. Kai vėliau jį pakeitė žmogus, laikomas vertesniu, - visažinis jakobinas, - tarp Prancūzijos ir šio karaliaus valdomos šalies netrukus įsiliepsnojo karas.

Kaip ir ponas de Šarliusas, ponas de Voguberas nemėgo sveikintis pirmas. Tiek vienas, tiek ir kitas labiau mėgo "atsakyti", visada baimindamiesi, jog žmogus, kuriam išties ranką, nuo to laiko, kai su juo nesimatė, gali būti prisiklausęs apie juos paskalų. Dėl manęs ponas de Voguberas galėjo nesijaudinti, nes pirmas priėjau prie jo pasisveikinti, jau vien dėl to, kad buvo už mane vyresnis. Jis atsakė man nustebęs ir sužavėtas, o jo akys lakstė į šalis, tarsi iš abiejų pusių augtų liucerna, kurią uždrausta rupšnoti. Pamaniau, jog derėtų, prieš paprašant mane pristatyti princui, prašytis būti pristatytam poniai de Voguber, o apie princą nusprendžiau jam pasakyti vėliau. Mano prašymas supažindinti su ja pradžiugino jį tiek dėl jo paties, tiek ir dėl žmonos, ir jis ryžtingais žingsniais pasuko prie markizės. Atsidūręs priešais ją ir parodęs mane akimis ir ranka, reikšdamas kokią tik įmanoma pagarbą, jis vis dėlto nieko nepratarė ir po kelių sekundžių, regis, nenustygdamas vietoje, nuėjo šalin, palikęs mane vieną su savo žmona. Ši tučtuojau man ištiesė ranką, nežinodama, kam suteikia šitokią malonę, nes supratau, kad ponas de Voguberas pamiršo, kaip vadinuosi, o galbūt iš viso manęs neatpažino, tačiau iš mandagumo to man nepasakė ir pavertė pristatymo ceremoniją paprasčiausia pantomima. Taip nieko nepasiekiau: juk kaipgi prašytis pristatomam namų šeimininkui moters, kuri nežino mano pavardės? Be to, buvau priverstas kelias minutes pasišnekėti su ponia de Voguber. Man tai buvo nemalonu dėl dviejų priežasčių. Visai nebuvau pasiruošęs amžinai tūnoti šioje puotoje, nes buvau susitaręs su Albertina (nupirkau jai lozę "Fedros" spektakliui), kad ateis pas mane šiek tiek prieš vidurnaktį. Žinoma, visai nebuvau jos įsimylėjęs, prašiau ją šįvakar ateiti vien jausdamas geismą, nors šiuo karštu metų laiku nevaržomas juslingumas mieliau linksta į skonio organus, pirmiausia ieško vėsos. Labiau nei bučiuoti merginą trokštama oranžado, maudyklės, geidžiama stebėti apsilupusį sultingą mėnulį, kuris malšina dangaus troškulį. Ir vis dėlto šalia Albertinos, - beje, man primenančios brangią vėsą, - vyliausi atsikratyti ilgesio, kurį man neišvengiamai būtų žadinę žavūs veidai (juk princesės vakare buvo ne tiktai damų, bet ir merginų). Antra vertus, burboniškai impozantiška ir paniurusi ponia de Voguber visai nebuvo patraukli.

Nieko pikta nemanydami, ministerijoje žmonės kalbėjo, jog ponų de Voguberų šeimoje žmona nešioja kelnes, o vyras - sijoną. Tačiau šis pasakymas turėjo daugiau tiesos, nei buvo manoma. Ponia de Voguber buvo vyras. Ar ji visada buvo tokia, ar tapo tokia, kokią ją mačiau, visai nesvarbu, nes tiek vienu, tiek ir kitu atveju turime reikalą su vienu labiausiai jaudinančių gamtos stebuklų, kurie, ypač antruoju atveju, daro žmonių viešpatiją panašią į gėlių viešpatiją. Jei teisinga pirmoji prielaida, - jei būsimoji ponia de Voguber visada buvo tokia vyriškai dramblota, - vadinasi, tai velniška, bet labdaringa gudrybė gamtos, apdovanojusios jauną merginą apgaulinga vyro išvaizda. Tad moterų nemylintis ir norintis išsigydyti jaunuolis su džiaugsmu pasinaudoja šia apgaule, pasirinkdamas nuotaką, panašią į turgavietės kroviką. Priešingu atveju, jeigu moteris iš pradžių neturi vyriškų bruožų, ji pamažu juos įgyja, kad patiktų vyrui, netgi nesąmoningai, tai toks pat mimetizmas kaip kai kurių gėlių, kurios tampa panašios į vabzdžius, kad juos pritrauktų. Ji vyriškėja apgailestaudama, kad nėra mylima, kad nėra vyras. Bet netgi palikę nuošalyje šį mus dominantį atvejį, pastebime, kiek daug pačių normaliausių porų pagaliau supanašėja, o kartais netgi apsikeičia savybėmis! Buvęs vokiečių kancleris princas Biulovas vedė italę. Laikui bėgant Pinčio kalvoje buvo pastebėta, kad vyras vokietis įgavo itališko subtilumo, o italų princesė - vokiško šiurkštumo. Dabar paimkime mūsų tiriamų dėsnių kraštutinį atvejį: visi pažįsta žymų prancūzų diplomatą, kurio kilmę primena vien tik vardas, vienas garsiausių Rytuose. Subrendęs ir pasenęs jis virto rytiečiu, kurio niekas anksčiau jame neįtarė esant, o dabar žvelgdamas į jį apgailestauji, jog jam tetrūksta feso, kuris galutinai užbaigtų portretą.

Grįždami prie papročių, visiškai nepažįstamų ambasadoriui, kurio iš protėvių paveldėtą aptukusį siluetą ką tik nupiešėme, turime daryti išvadą, jog ponia de Voguber priklausė jos įgytam ar įgimtam tipui, kurį nemirtingai įkūnijo Palatino princesė, visada jojikės drabužiais, perėmusi iš savo vyro ne tik vyriškumą, bet ir moterų nemylinčių vyrų ydas, aprašiusi savo paskalūniškuose laiškuose visų Liudviko XIV dvaro didikų tarpusavio santykius. Viena priežasčių, dar labiau padidinančių tokių moterų kaip ponia de Voguber panašumą į vyrus, yra ta, jog jos jaučia gėdą būdamos paliktos vyrų ir tai pamažu užgožia jose esančią moterį. Galiausiai jos įgyja savybes ir ydas, kurių vyras neturi. Pamažu, kai vyras darosi vis lengvabūdiškesnis, moteriškesnis, plepesnis, žmona tampa it koks atstumiantis atvaizdas visų tų dorybių, kuriomis turėtų pasižymėti vyrai.

Gėda, nuobodulys, pasipiktinimas paliko neišdildomus pėdsakus ponios de Voguber taisyklingame veide, padarė jį blankų. Deja, jutau, kad ji mane susidomėjusi smalsiai stebi kaip vieną tų jaunuolių, kurie patiko ponui de Voguberui ir vienu iš kurių ji taip norėjo būti dabar, kai jos senstantis vyras labiau mėgo jaunimą. Ji žiūrėjo į mane dėmesingai, kaip dama iš provincijos, kopijuojanti madingos parduotuvės kataloge rodomą kostiumą, kuris taip tinka čia pavaizduotai gražiai merginai (tai pačiai visuose puslapiuose, bet kuriančiai skirtingų būtybių iliuziją pozų ir tualetų įvairumu). Ponią de Voguber prie manęs traukęs gyvuliškas instinktas buvo toks stiprus, jog, eidama išgerti stiklinės oranžado, ji sugriebė mane už rankos, kad ją palydėčiau. Bet aš ištrūkau teisindamasis, kad turiu netrukus išvykti, o dar neprisistačiau namų šeimininkui.

Išėjimas į sodus, kur jis šnekėjosi su keliais svečiais, buvo netoliese. Tačiau šis atstumas baugino mane labiau nei perėjimas ištisinės ugnies linija.

Daugelis moterų, kurios, kaip man atrodė, galėjo mane pristatyti, buvo sode ir apsimestinai reiškė egzaltuotą nuostabą, nors iš tikrųjų nuobodžiavo. Šios rūšies švenčių paprastai iš anksto laukiama. Tačiau jos iš tikrųjų įvertinamos tik kitą dieną, kai jomis ima domėtis tie, kurie nebuvo kviesti. Tikras rašytojas, kuris neturi daugeliui literatų būdingos kvailos savimylos, perskaitęs straipsnį kritiko, visada reiškusio didžiulį žavėjimąsi juo, ir pamatęs, jog šis mini vidutinybių vardus, bet apie jį net neužsimena, neturi kada apie tai galvoti, nes jo laukia knygos. Tačiau aukštuomenės dama neturi ką veikti ir, išvydusi le Figaro puslapiuose: "Vakar princas ir princesė de Germantai suruošė didžiulį kviestinį vakarą ir t. t.", sušunka:
"Kaip! Vos prieš tris dienas visą valandą šnekėjausi su Mari Žilber ir ji man nieko nesakė!" - ir ima laužyti galvą, kuo galėjo neįtikti Germantams. Reikia pasakyti, kad princesės šventės kartais ne mažiau stulbindavo kviestuosius kiek nekviestuosius. Mat jos įsiliepsnodavo tuomet, kai jų būdavo mažiausiai laukiama, ir į jas būdavo sukviečiami tie, apie kuriuos princesė de Germant metų metais net neužsimindavo. O beveik visi aukštuomenės žmonės tokie menkystos, jog sprendžia apie panašius į save iš jų meilumo: pakviestasis juos brangina, nekviestasis - neapkenčia. O princesė kartais nekviesdavo netgi savo draugų iš baimės supykinti "Palamedą", kuris juos atstūmė. Tad galėjau būti tikras, jog ji nekalbėjo apie mane su ponu de Šarliusu, nes kitaip nebūčiau čionai atsidūręs. Dabar jis stovėjo atsukęs nugarą į sodą šalia Vokietijos ambasadoriaus, atsirėmęs alkūnėmis į turėklus didžiųjų laiptų, vedančių į rūmus, tad nors trys keturi gerbėjai baroną buvo beveik užstoję, svečiai buvo priversti su juo pasisveikinti. Jis atsakinėjo į pasveikinimus, garsiai tardamas pavardes ir vardus. Tad girdėjai vieną po kito: "Labą vakarą, pone diu Azė, labą vakarą, ponia de La Tur diu Pen Verkloz, labą vakarą, ponia de La Tur diu Pen Guvernė, labą vakarą, Filiberai, labą vakarą, brangioji ambasadoriene, ir t. t.". Šį nepaliaujamą kiauksėjimą pertraukdavo geraširdžiai patarimai ir klausimai (atsakymų į juos ponas de Šarliusas nesiklausydavo, o kalbėjo jis švelniu dirbtiniu tonu, rodydamas abejingumą ir lipšnumą: "Žiūrėkite, kad mažylė nepersišaldytų, sode visada šiek tiek drėgna. Labą vakarą, ponia de Brant. Labą vakarą, ponia de Meklenburg. Ar jaunoji panelė atvažiavo? Ar ji apsivilkusi savo kerinčia rausva suknele? Labą vakarą, Sen Žeranai". Aišku, šioje pozoje būta puikybės. Ponas de Šarliusas žinojo, kad jis - vienas Germantų, tad šioje šventėje užima pirmąją vietą. Bet tai buvo ne vien puikybė, pats žodis "šventė" estetiniu požiūriu išprususiam žmogui kėlė prašmatnumo ir prabangos pojūtį, žadino susidomėjimą, ar ši šventė iš tikrųjų vyksta aukštuomenėje, ar Karpačo arba Veronezės drobėse? Netgi galimas daiktas, jog vokiečių princui, koks buvo ponas de Šarliusas, ši šventė atrodė vykstanti "Tanhoizeryje", o jis pats vaizdavosi esąs markgrafas prie Varburgo vartų30, randąs gerą maloningą žodį kiekvienam svečiui, kurių plūstantį srautą į pilį ir parką palydi ilga, šimtąkart kartojama garsiojo "Maršo" frazė.

Vis dėlto turėjau ryžtis. Atpažinau po medžiais moteris, su kuriomis mane siejo glaudūs ar ne tokie artimi ryšiai, bet jos, regis, pasikeitė, nes buvo pas princesę, o ne pas jos pusseserę, ir sėdėjo ne priešais saksoniško porceliano lėkštes, o po kaštono šakomis. Aplinkos prašmatnumas šiuo atveju nieko nereiškė. Nors prabanga ir būtų toli gražu neprilygusi prabangai pas "Orianą", aš vis tiek būčiau jaudinęsis. Kai svetainėje gęsta elektros šviesa ir užsidega aliejinės lempos, visa atrodo pakitę. Mano abejones išblaškė ponia de Suvrė.
"Labą vakarą, - tarė ji, - eidama prie manęs. - Ar seniai nematėte kunigaikštienės de Germant?" Ji tobulai mokėjo tokio pobūdžio frazėms suteikti intonaciją, įtikinančią, jog sako jas ne iš gryno kvailumo, kaip daro žmonės, kurie, nežinodami apie ką kalbėti, tūkstantį sykių prieina prie jūsų, kartodami pavardę bendrų pažįstamų, beje, dažnai gan tolimų. Atvirkščiai, subtilus jos akių žvilgsnis reiškė: "Nemanykite, kad jūsų neatpažinau. Esate jaunuolis, kurį mačiau pas kunigaikštienę de Germant. Labai gerai prisimenu". Deja, šios iš pirmo žvilgsnio kvailos, bet iš tikrųjų subtilų tikslą turinčios frazės siūloma globa buvo itin trapi ir tučtuojau subyrėjo, kai tik norėjau ja pasinaudoti. Ponia de Suvrė meistriškai mokėjo, jei reikėdavo ką nors užtarti galingo žmogaus akyse, pasirodyti prašytojui jo užtarėja, o galingajam - anaiptol nepasirodyti prašytoją užtarianti, tad dėl šio dviprasmio žaidimo prašytojas jausdavo galingajam dėkingumą, o pastarasis nesijautė turįs jam kažkuo padėti. Šios damos palankumo padrąsintas, paprašiau ją mane pristatyti princui de Germantui, ir ji, pasinaudojusi akimirka, kai namų šeimininko žvilgsnis buvo nukreiptas į šalį nuo mūsų, motiniškai apglėbė mane per pečius ir šypsodamasi princui, kuris jos negalėjo matyti, stumtelėjo mane apsimestinai globėjišku ir sąmoningai neveiksmingu judesiu jo link, o aš likau it įbestas stovėti vietoje. Toks aukštuomenės žmonių bailumas.

Dama, kuri su manimi pasisveikino ir pašaukė vardu, buvo dar bailesnė. Kalbėdamas su ja, vis stengiausi prisiminti josios vardą; labai gerai prisiminiau, kad su ja pietavau, prisiminiau jos sakytus žodžius. Bet mano dėmesys, nukreiptas į tą vidinę sritį, kurioje buvo saugomi prisiminimai apie ją, nerado ten josios vardo. O vis dėlto jis tenai buvo. Mano mintis užmezgė savotišką žaidimą, kad apčiuoptų jo kontūrus, jo pirmąją raidę ir galiausiai jį visą nušviestų. Tai buvo bergždžios pastangos, beveik jaučiau jo masę, svorį, tačiau, lygindamas jo formas su vidinės nakties šešėliuose susigūžusiu belaisviu, tariau sau: "Tai ne tas". Žinoma, mano protas galėjo sukurti pačius sudėtingiausius vardus. Nelaimei, jam reikėjo ne kurti, bet atgaminti. Bet kokia protinė veikla lengva, kai nėra kaustoma tikrovės. Šiuo atveju privalėjau jai paklusti. Staiga prieš mane iškilo visas vardas: "Ponia Darpažon". Ne taip pasakiau: manau, jis man nepasirodė pats savaime. Nemanau, jog su šia dama susijusi daugybė miglotų prisiminimų, kurių paramos nesilioviau ieškojęs (štai šitokiais paskatinimais: "Juk ši dama - ponios de Suvrė draugė, kuri taip naiviai žavisi Viktoru Hugo, kartu jausdama pasibjaurėjimą ir siaubą"), netikiu, jog visi šie tarp manęs ir jos vardo skrajoję prisiminimai būtų kuo nors prisidėję prie to, kad jis išnirtų. Šiame didžiajame slėpynių žaidime, kuris prasideda atmintyje, kai norime prisiminti vardą, nėra artėjimo palaipsniui. Nieko nematome, ir staiga išnyra kaip tik šis vardas, visai nepanašus į tą, kurį galvojome beįspėją. Tai ne jis pas mus atėjo. Ne, esu linkęs manyti, jog bėgant laikui vis labiau tolstame nuo zonos, kurioje vardas lieka aiškus, ir jog tik savo valios ir dėmesio pastangomis, užaštrinusiomis mano vidinį žvilgsnį, staiga pervėriau prietemą ir viską aiškiai išvydau. Bet kokiu atveju, jeigu ir vyksta kokie perėjimai nuo užmaršties į prisiminimą, jie yra nesąmoningi. Juk visi pereinamieji vardai prieš atrandant tikrąjį vardą yra netikri ir nė kiek nepriartina mūsų prie jo. Tiesą sakant, tai netgi ne vardai, o dažnai - vien tik paprasti priebalsiai, kurių nėra atrastame varde. Beje, šis proto darbas, einant iš nebūties į tikrovę, toks paslaptingas, jog galimas daiktas, kad šie klaidingi priebalsiai yra tarsi kartys, mums iš anksto nerangiai ištiesiamos, kad galėtume nusitverti teisingo vardo.
"Visa tai, - tars skaitytojas, - mums nieko nesako apie šios damos nepaslaugumą; bet kadangi taip ilgai klaidžiojote apylankomis, leiskite man, pone autoriau, jus dar truputėlį užlaikyti ir pareikšti apgailestavimą, kad toks jaunas žmogus kaip jūs (arba jūsų herojus, jei tai ne jūs) jau turi tokią blogą atmintį ir neprisimena labai gerai pažįstamos damos pavardės".
Taip, iš tikrųjų labai nemalonu, pone skaitytojau. Ir dar liūdniau, nei manote, nes tai pranašauja tą metą, kai vardai ir žodžiai išnyks iš šviesaus minties lauko ir reikės visiems laikams atsisakyti pačiam sau įvardinti tuos, kuriuos taip gerai pažinojai. Taip, tikrai labai gaila, kad dar jaunystėje turi raustis atmintyje, norėdamas rasti gerai žinomus vardus. Bet jeigu šis trūkumas reikštųsi tiktai stengiantis prisiminti mažai žinomus, dėl visai suprantamų priežasčių pamirštus vardus, kuriuos prisimindamas nenori įtempti atminties, jis būtų naudingas. "O kuo gi, leiskite paklausti?" Ak pone, vien tik liga verčia pastebėti ir tirti išardžius į sudedamas dalis mechanizmus, kurie antraip mums liktų nepažįstami. Argi žmogus, kas vakarą it maišas krentantis lovon ir pradedąs gyventi tik pabudęs ir atsikėlęs, galėtų kada nors padaryti kad ir nedidelių tyrimų apie miegą, ką jau kalbėti apie didžiulius atradimus? Vargu ar jis suvokia, kad miega. Šiek tiek nemigos naudinga, kad galėtum įvertinti miegą, bent truputį nušviesti šią tamsą. Nepriekaištinga atmintis nėra labai galingas variklis, tiriant atminties reiškinius. "Ar ponia Darpažon pagaliau pristatė jus princui?" Ne, tačiau nurimkite, leiskite man tęsti pasakojimą.