Sodoma ir Gomora
Versta Iš prancūzų kalbos:
Sodoma ir Gomora I
Marcel Proust SODOME ET GOMORRHE
Paris, Gallimard, 1978
Pirmasis pasirodymas vyrų-moterų, palikuonių tų Sodomos gyventojų, kurių pasigailėjo dangaus ugnis.
"Moteris turės Gomorą, o vyras - Sodomą". (Alfredas de Vinji)
Be to, dabar supratau, kodėl tuomet, kai pamačiau jį išeinant iš ponios de
Vilparizi, ponas de Šarliusas man pasirodė panašus į moterį: jis iš tikrųjų
buvo moteris! Priklausė rasei, ne tokiai prieštaringai, kaip atrodo, kurios
idealas yra vyriškumas būtent todėl, kad jos temperamentas yra moteriškas,
nors išore jos atstovai panašūs į vyrus; kiekvieno mūsų akyse, kurios mums
duotos, kad viską pasauly matytume, vyzdžio pakraštyje įsispaudęs kažkoks
siluetas, ir jų akyse - tai ne nimfos, o efebo siluetas.
Virš šios rasės tvyro prakeikimas, ji turi gyventi melu ir priesaikos
laužymu, nes žino, jog geismas, visiems nešantis didžiausią gyvenimo
džiaugsmą, yra baustinas ir gėdingas; jie - bedieviai, nes, netgi būdami
krikščionys, pašaukti stoti prieš teismą ir
apkaltinti tuo, kas yra pats jų gyvenimas, Kristaus akivaizdoje ir jo vardu
ginasi ir šaukia, jog tai šmeižtas; tai sūnūs be motinų, kurioms jie turi
meluoti visą gyvenimą ir netgi tuomet, kai joms užspaudžia akis; tai draugai,
nežinantys, kas yra tikroji draugystė, nors dažnai jų žavesys
žadina jiems draugiškumą, o būdami geros širdies, jie ir patys jaučia
draugiškumą kitiems; bet argi galima vadinti draugyste jausmus, kurie auga
prisidengdami melu ir kuriuos pražudo pirmas pasitikėjimo ir nuoširdumo polėkis,
sukeliantis vien pasišlykštėjimą, jeigu jiems nepasitaikys bešališkas, netgi
užjaučiantis žmogus, betgi ir jame gali nugalėti sąlyginumai, tad, išklausęs
savo pažįstamo išpažintį apie turimą ydą, jis pamanys, jog ir ši draugystė -
ydos pasireiškimas, o tai jam pačiam svetima,
- taip kai kurie teisėjai linkę teisinti žmogžudį, kuris lytiškai yra nenormalus,
ir išdaviką žydą, aiškindami žmogžudystę gimtąja nuodėme, o išdavystę -
tautą persekiojančia lemtimi. Galiausiai, - bent jau pirmos teorijos
požiūriu, kurią tuomet susikūriau ir kuri, kaip matysime, vėliau pakis,
ir tai juos itin erzintų, jeigu mano įžvelgto prieštaravimo nuo jų akių
nuslėptų jų matymą ir gyvenimą paremianti iliuzija, - tokios rūšies meilužiams
beveik nepasiekiama meilė, kurios tikėdamiesi jie įgauna galią pakelti tokią riziką ir vienatvę,
nes juos kaip tik traukia vyrai, neturintys nieko moteriško, vyrai neiškrypėliai,
vadinasi, negalintys jų mylėti; šitaip jų geismas niekada nebūtų patenkintas, jei jie už pinigus negalėtų
pirkti tikrų vyrų ir jei negalėtų iškrypėlius, kuriems atsiduoda, vaizduotis esant tikrus vyrus.
Jų garbė nepatikima, o laisvė - laikina, kol atsiskleidžia nusikaltimas, jų padėtis netvirta
kaip poeto, kurį vakar garbino salonuose, kuriam plojo visuose Londono teatruose,
o šiandien išvaro iš visų mebliuotų kambarių, ir jis, nebeturėdamas kur priglausti galvos,
it Samsonas suka girnas10 ir sako:
Abidvi lytys numirs, tiek viena, tiek kita.
Jie neužsitarnauja, - išskyrus didžiulės nelaimės dienas, kai apie auką
susiburia daugybė žmonių, kaip žydai rinkdavosi aplink
Dreifusą, - užuojautos,
o kartais ir draugijos, netgi į save panašių, kuriems šlykštu žiūrėti į savo
atspindį negailestingame
veidrodyje, kaltinančiame juos visomis ydomis, kurių patys nenorėjo pastebėti,
verčiančiame juos suvokti, jog tai, ką jie vadino meile (šiam žodžiui, savisaugos
instinkto vedami, jie teikia plačią prasmę, siedami jį su viskuo, kuo meilę praturtino
poezija, tapyba, muzika, riteriškumas, asketizmas), kyla ne iš jų susikurto grožio idealo,
o iš nepagydomos ligos; ir vėlgi it žydai (išskyrus tuos, kurie lankosi tik pas savo rasės atstovus,
visada kartoja ritualinius žodžius ir įprastus pokštus) jie vengia vieni kitų,
ieško jiems priešiškiausių ir nenorinčių su jais bendrauti draugijos, atleidžia
jiems šiurkštumą, mėgaujasi jų palankumu; tačiau kartu jie apsupa save tokiais
pat kaip ir jie, bijodamiesi ostrakizmo, kuris juos žemina, ir gėdos, ir pagaliau
kaip persekiojami žydai įgauna savitus fizinius ir moralinius rasės bruožus, -
kai kada gražius, bet dažniausiai baisius; jie randa (nepaisydami pajuokos to,
kuris, artimesnis kitai rasei ir daugiau su ja bendraujantis, atrodo tarytum
ne toks iškrypęs ir kaltina labiau iškrypusius) nusiraminimą lankydami
į save panašius ir netgi paramą žinodami, kad šie egzistuoja, ir vis dėlto
neigia savo priklausymą rasei (net pats jos pavadinimas yra didžiausias įžeidimas),
mielai demaskuoja tuos, kuriems pavyksta nuslėpti, jog jai priklauso, bet ne todėl,
kad jiems pakenktų, o kad pasiteisintų; jie it gydytojas, nustatantis apendicitą,
tyrinėja iškrypimo istoriją ir su malonumu prisimena, jog toks buvo Sokratas,
kaip kad žydai sako, jog Jėzus priklausė jų tautai,
nepagalvodami, kad nenormaliųjų nebuvo tais laikais, kai homoseksualizmas buvo
norma, kaip kad krikščionybės priešų negalėjo būti prieš Kristų, pamiršdami,
jog tiktai gėda gimdo nusikaltimą, nes jos dėka išliko tiktai tie, kurie atmetė
visus pamokymus, visus pavyzdžius, visas bausmes dėl įgimto polinkio, tokio specifinio,
jog atstumia kitus labiau (nors gali būti lydimas aukštų moralinių savybių) nei kitos ydos,
pavyzdžiui, vagiliavimas, žiaurumas, klasta, - geriau suprantamos,
tad labiau atleistinos paprasto žmogaus požiūriu;
jie sudaro savotišką masonų ložę, tačiau daug platesnę, veiksmingesnę ir ne
tokią pastebimą, nes ji kuriama remiantis tais pačiais skoniais, poreikiais,
įpročiais, pavojais, mokymu ir žiniomis, taipogi tomis pačiomis bendravimo
formomis, žodynu, - tai ložė, kurios nariai, netgi nenorintys bendrauti,
tučtuojau atpažįsta vienas kitą iš natūralių arba sąlygiškų ženklų, nesąmoningų
arba sąmoningų, tokių pačių, iš kokių elgeta suvokia, kad štai šis didelis ponas,
kurio karietos dureles jis uždaro, toks pat elgeta kaip ir jis,
tokių pačių ženklų, kokie leidžia tėvui atpažinti save dukters sužadėtinyje,
ligoniui - gydytojuje, atliekančiam išpažintį - kunige, teisiamajam -
jį ginančiame advokate; visi privalo saugoti savo paslaptį, bet žino
svetimą paslaptį, kurios kiti netgi neįtaria ir kuri taip juos veikia,
jog patys neįtikėčiausi nuotykių romanai ima rodytis tikri; mat gyvenime,
kur romantika yra anachronizmas, pasiuntinys tampa katorgininko draugu, o
princas, pasižymintis elgesio laisvumu, kurį suteikia aristokratiškas auklėjimas
ir kuris nėra būdingas bailiems smulkiems miesčionims, išėjęs iš kunigaikštienės,
pasuka susitikti su chuliganu; tai žmonių bendruomenės atstumta, tačiau reikšminga
dalis, įtariama esant ten, kur jos iš tikrųjų nėra,
įžūliai ir nebaudžiamai veikianti ten, kur jos buvimo niekas neįtaria;
visur surandanti savo šalininkų - liaudyje, kariuomenėje, bažnyčioje,
katorgoje, tarp karalių; pagaliau palaikanti, bent jau dauguma, kerimai
pavojingus ir artimus santykius su kitos rasės žmonėmis, juos provokuojanti,
žaismingai kalbanti su jais apie savo ydą, tarsi jos neturėtų, žaidžianti
žaidimą, kurį skatina kitų aklumas arba apgaulingumas; šis žaidimas gali
trukti ilgus metus, kol imama piktintis ir tramdytojai sudraskomi į
gabalus; iki tol jie verčiami slėpti savo gyvenimą, nusigręžti nuo to,
ką norėtų matyti, žiūrėti į tai, nuo ko norėtų nusigręžti, keisti giminę
daugybės būdvardžių savo žodyne, - bet vis dėlto šis tvardymasis visuomenėje
lengvesnis už vidinę prievartą,
kurią jiems primeta yda, arba tai, kas neteisingai šitaip vadinama, - ir ši
prievarta primetama ne dėl kitų, o dėl jų pačių, kad tai jiems neatrodytų yda.
Bet kai kurie, praktiškesni, užimtesni, neturintys laiko derėtis, tam, kad
gyvenimas būtų paprastesnis ir kad tuščiai neeikvotų laiko,
susikuria dvi visuomenes, kurių antrąją sudaro vien tiktai panašūs į juos.
Tai itin krinta į akis, kai iš provincijos atvyksta vargšai, neturintys
pažinčių, nieko kito, tik ambiciją tapti žymiais gydytojais arba advokatais,
neturintys savo nuomonės, nemokantys elgtis visuomenėje, kurią tikisi greitai
"papuošti", kai jie perkasi
baldus savo mažam kambarėliui Lotynų kvartale, visai tokius pat, kokius
įsidėmėjo bute žmonių, jau "iškilusių" naudingoje ir rimtoje profesijoje,
į kurią jie trokšta įsilieti ir tapti garsūs; šių žmonių ypatingas polinkis,
toks pat paveldimas kaip gabumai
piešimui, muzikai arba polinkis į apakimą, yra galbūt vienintelė, gyvybinga
ir despotiška, jų originali ypatybė, verčianti juos tam tikrais vakarais
paaukoti jų karjerai naudingą susitikimą su žmonėmis, kurių maniera kalbėti,
mąstyti, rengtis ir šukuotis
jie seka. Kvartale, kur susitikinėja tiktai su mokslo draugais, dėstytojais
ir kokiu nors savo kraštiečiu, iškilusiu ir jiems padedančiu, jie labai greitai
suranda kitus jaunuolius, su kuriais suartėja kaip tik dėl šio ypatingo polinkio,
kaip kad mažame
miestelyje susieina gimnazijos mokytojas ir notaras, abu mėgstantys kamerinę
muziką ir viduramžių dramblio kaulo dirbinius; derindami pramogą ir naudą,
profesionalumą, skatinantį jų pastangas padaryti karjerą, jie susitikinėja
nepašvęstiesiems neprieinamose vietose, kaip senovinių tabokinių,
japoniškų graviūrų arba retų gėlių mėgėjų susirinkimuose, kur dėl malonumo
keistis žiniomis, eksponatais ir dėl konkurencijos baimės it pašto ženklų
biržoje viešpatauja tiek glaudi specialistų santarvė, tiek ir žiauri
kolekcionierių konkurencija. Beje, kavinėje, kur jie turi staliuką, niekas
nežino, kas tai per susirinkimas: ar žvejų draugijos, ar redakcijos sekretorių,
ar kilusių iš Endro žmonių, - jų laikysena tokia korektiška, o išvaizda tokia
santūri ir šalta,
jie taip nedrąsiai žvilgčioja į madingus jaunuolius, jaunus "liūtus", vos už
kelių metrų garsiai rėkaujančius apie savo meilužes, ir tie, kurie jais žavisi,
nedrįsdami pakelti akių, tiktai po dvidešimties metų, kai vieni jų bus jau beveik
akademikai, o kiti - seni klubų lankytojai, sužinos, kad tada labiausiai gundantis,
o dabar išstorėjęs ir pražilęs Šarliusas iš tikrųjų buvo panašus į juos, bet priklausė
kitam pasauliui, turinčiam kitus išorinius simbolius, ypatingus ženklus, tuomet juos
suklaidinusius. Tačiau šios grupės būna daugiau arba mažiau pažangios;
kaip kad Kairiųjų sąjunga skiriasi nuo Socialistų federacijos, o Mendelsono
muzikinė draugija nuo Schola Cantorum13, taip kai kuriais vakarais prie kito
staliuko susirenka ekstremistai, kurie leidžia, kad jiems po rankogaliais užmautų apyrankes,
o po apykakle užkabintų karolius; savo įkyriais žvilgčiojimais, juoku, tarpusavio
glamonėmis jie priverčia kuo greičiausiai sprukti iš čia būrelį gimnazistų, o juos
aptarnaujantis padavėjas, po kurio mandagumu slypi pasipiktinimas
(kaip ir tais vakarais, kai jis aptarnaudavo Dreifuso šalininkus), mielai
atvestų policiją, jeigu tik nesitikėtų arbatpinigių.
Šitokioms profesionalų organizacijoms protas priešpriešina vienišius, jis stoja
jų pusėn, viena vertus, be ypatingų gudrybių, tiki, jog niekas taip nesiskiria
nuo organizuotos ydos, kaip tai, ką jie laiko nesuprasta meile; antra vertus,
šiek tiek gudraudamas, nes šios skirtingos klasės atitinka tiek skirtingus
fiziologinius tipus, tiek vienas paskui kitą einančius patologinės arba tiktai
socialinės evoliucijos etapus. Iš tikrųjų, gan retai pasitaiko, kad vienas arba
kitas vienišius neprisijungtų prie vienos iš tokių organizacijų,
kai kada iš paprasčiausio nuobodulio, kai kada dėl patogumo (kaip tie, kurie
buvo labai nusistatę prieš telefoną, Jenos kunigaikščius ir Poteno parduotuvę,
bet galiausiai įsiveda telefoną, priiminėja Jenos kunigaikščius ir perka
pas Poteną). Beje, apskritai juos tenai nelabai gerai priima, nes jų santykinai
tyras gyvenimas, patyrimo stoka ir liguistas svajingumas, kurį gimdo vienatvė,
uždeda stipresnį ypatingų moteriškumo bruožų antspaudą, kurį profesionalai
pasistengė užtušuoti.
Reikia pripažinti, kad kai kuriuose iš naujokų moteris yra ne tiktai viduje
susiliejusi su vyru, bet šlykščiai matoma, kai, pavyzdžiui, jie juokiasi
isteriškai šaižiu juoku, nuo kurio traukuliai tąso jų kelius ir rankas;
tuomet jie darosi panašūs ne tiek
į vyrus, kiek į beždžiones melancholišku žvilgsniu ir su ratilais paakiuose,
kibiomis kojomis, tiktai su smokingu ir juodu kaklaraiščiu; žodžiu, labiau
patyrę mano, kad santykiai su šiais naujokais juos kompromituoja, todėl sunkiai
juos priima į savo tarpą vis dėlto jie įsileidžiami ir
tuomet naudojasi visomis lengvatomis, kuriomis prekyba ir stambios įmonės
pakeitė ir palengvino šių individų gyvenimą; šitaip jie aprūpinami malonumais,
kurie iki tol buvo sunkiai prieinami ir netgi nepasiekiami, ir to, ko
anksčiau negaudavo netgi tarp daugybės žmonių, dabar jie turi lig soties.
Tačiau, netgi esant šiems nesuskaičiuojamiems apsauginiams šarvams, kai kam
socialinė prievarta dar yra per sunki, ypač tiems, kurie užverbuojami tarp
neįpratusių prie vidinių varžtų ir manančių, jog jų rūšies meilė labai reta,
nors taip nėra iš tikrųjų.
Kol kas palikime nuošalyje tuos, kurie įsitikinę, jog jų išskirtinis polinkis
daro juos pranašesnius už kitus, niekina moteris, laiko homoseksualizmą didžiųjų
genijų ir didžiųjų epochų privilegija; meilės partnerių jie ieškosi ne tarp tų,
kurie turi tam polinkį, kaip kad morfijaus mėgėją traukia morfijus,
o tarp tų, kurie jiems atrodo to verti, jie skelbia savo pažiūras it užsidegę
apaštalai, kaip kad kiti skelbia sionizmą, sensimonizmą, vegetarines idėjas,
anarchiją arba protestuoja prieš karo tarnybą. Kai kurie, jei užtiksite juos
rytą dar lovoje, parodo savo nuostabią moterišką galvutę, būdingą visoms moterims
išraišką, simbolizuojančią jų lytį; šitai rodo ir plaukai - jie taip moteriškai
garbanojasi, taip natūraliai krenta sruogomis ant skruostų, jog
nustembate, kaip ši jauna moteris, jauna mergina, Galatėja, vos atsibudusi
vyriško kūno pasąmonėje, kurioje buvo uždaryta, sugebėjo niekieno nepadedama,
pati taip gudriai rasti išėjimus iš savo kalėjimo, rasti tai, ko reikia jos
gyvenimui. Be abejonės,
šią žavingą galvutę turintis jaunuolis nesako: "Esu moteris".
Netgi jei - dėl daugybės priežasčių - jis gyvena su moterimi, gali neigti,
jog pats yra moteris, prisiekinėti, kad niekada neturėjo santykių su vyrais.
Tegu tik ji mato jį tokį, kokį ką tiktai parodėme,
gulintį lovoje, vilkintį pižamą, nuogomis rankomis ir apnuogintu kaklu po
juodais plaukais: pižama virsta moteriška palaidine, o galva - gražuolės
ispanės galva. Meilužė išsigąs prisipažinimų, atsakančių į jos žvilgsnius,
nes jie tikresni negu žodžiai, netgi negu veiksmai,
bet ir veiksmai, jeigu dar to nepadarė, būtinai tai patvirtins, nes visos
būtybės siekia malonumo, ir jeigu būtybė nėra visiškai sugadinta, šio malonumo
ieško priešingoje lytyje. Yda iškrypėliui prasideda ne tuomet, kai užmezga
santykius su moterimis (nes tada pernelyg vadovaujasi protu), o tuomet, kai
jomis mėgaujasi. Jaunuolis, kurį ką tiktai bandėme nupiešti, buvo tokia akivaizdi
moteris, kad moterims, kurios į jį taip geismingai žvelgė (bent jei jos pačios normalios),
teko patirti tokį pat nusivylimą, kokį patiria moterys Šekspyro komedijose, vietoj jaunuolio
išvydusios persirengusią jauną merginą. Tiek pirmu, tiek ir antru atveju esama vienodos
apgaulės, pats iškrypėlis šitai žino, jis nuspėja, kokį nusivylimą patirs
moteris, kai jis nusimes maskaradinį rūbą, jaučia, jog apsirikimas dėl lyties
yra poetinės fantazijos šaltinis. Beje, netgi jei savo reikliai meilužei jis
ir nesakytų (jeigu tik ji nėra lesbietė): "Esu moteris", vis tiek jo pasąmonėje
slypinti ir matoma moteris gudriai ir guviai it įkyrus vijoklis ieškotų
vyriško organo! Pakanka tiktai pažvelgti į garbanas ant baltos pagalvės, kad suvoktume,
jog vakare, jei tik šiam jaunuoliui pavyks prieš tėvų, prieš savo paties valią ištrūkti
iš namų, jis neis pas moteris. Meilužė gali jį bausti, uždaryti,
kitą dieną vyras-moteris vis tiek suras būdą, kaip prisiglausti prie vyro,
kaip kad vijoklis išleidžia ūselius prie kaplio arba grėblio. Kodėl gi,
žavėdamiesi šio jaunuolio veido jaudinančiu švelnumu, gracija, vyrams
nebūdingu meilumu, nusiviltume sužinoję, kad jis ieško boksininkų draugijos?
Tai skirtingi to paties reiškinio aspektai. Ir tai, kas atstumia, mus labiausiai
jaudina, jaudina labiau nei visi švelnumai, nes tai yra nuostabi nesąmoninga prigimties pastanga:
lytis pati save atpažįsta, nepaisydama visų apgaulių, pati to nesuvokdama bando ištaisyti pradinę
visuomenės klaidą ir pasiekti tai, ką ši klaida nuo jos atitolino. Vieni, žinoma, kurie
nuo vaikystės buvo labai drovūs, nesimėgauja materialiu malonumu: jiems pakanka
šį malonumą susieti su vyrišku veidu. Tuo tarpu kiti, be abejonės, veržlesnių
pojūčių, savo materialų malonumą valdingai lokalizuoja. Jų prisipažinimai galbūt
keltų pasipiktinimą daugiau nei pusei pasaulio. Tikriausiai jie negyvena vien tiktai
po Saturno palydovo ženklu, nes jiems moterys vis dėlto reikalingos, o pirmiesiems
jos visiškai neegzistuotų, jei nesugebėtų šnekėtis, koketuoti, išsigalvoti meilės istorijų.
Tačiau antrieji ieško moterų, kurios myli moteris, jos gali jiems parūpinti jaunikaitį
ir padidinti malonumą, kurį su juo patiria; be to, moterys jiems teikia tokį pat malonumą
kaip vyrai. Tų, kurie myli pirmuosius, pavydą gali sukelti tik malonumas, kurį jiems galėtų
duoti vyras, vien tik į šį malonumą jie žiūri kaip į išdavystę,
nes jie negali mylėti moterų, jas myli tik iš įpratimo ir
norėdami užsitikrinti galimybę vesti; jie neįsivaizduoja vedybinio gyvenimo
malonumų, tad negali jų pavydėti tam, kurį myli, tuo tarpu antrųjų meilės
romanai su moterimis dažnai sukelia pavydą. Mat
santykiuose su moterimis tai, kuri myli kitas moteris, jie atstoja tą kitą
moterį, o moteris jiems teikia tokį pat malonumą kaip vyras; pavydus draugas
kenčia žinodamas, kad jo mylimasis prisirišęs prie tos, kurią įsivaizduoja esant
beveik vyrą, ir tuo pat metu jaučia jį nuo savęs tolstant, nes
šioms moterims jis yra jam kažkas nepažįstama - savotiška moteris.
Nebekalbėsime apie jaunus bepročius, kurie iš vaikiškumo, kad paerzintų
savo draugus, šokiruotų tėvus, atkakliai rengiasi į moterų sukneles panašiais
drabužiais, dažosi lūpas ir juodai apvedžioja akis; palikime juos nuošaly,
nes būtent jie, pernelyg žiauriai nubausti už savo pagyrūniškumą, paskui visą
gyvenimą veltui stengsis griežtu protestantišku elgesiu ištaisyti žalą, kokią
padarė sau patiems gundomi to paties demono, kuris skatina Sen Žermeno
priemiesčio jaunas moteris skandalingai gyventi, laužyti nusistovėjusius
papročius, tyčiotis iš savo šeimos, kol vieną dieną jos ima atkakliai, tačiau
nesėkmingai kopti į kalną, nuo kurio anksčiau su tokiu pasimėgavimu
ritosi arba bent jau negalėjo išsilaikyti nenusiritusios. Galiausiai
palikime vėlesniam laikui tuos, kurie sudarė sutartį su Gomora. Kalbėsime
apie juos, kai ponas de Šarliusas su jais susipažins. Palikime visus, tiek
vienos, tiek ir kitos
rūšies, kurie savo ruožtu taipogi pasirodys, o šios pirmosios apžvalgos pabaigoje
tarsime tiktai keletą žodžių apie tuos, apie kuriuos neseniai buvome pradėję kalbėti - apie vienišius.
Žiūrėdami į savo ydą kaip į kažką reta, nors ji nėra tokia, jie ima
gyventi vienatvėje, vos tiktai ją savyje pastebėję, o iki tol ilgą
laiką ją nešiojo, nieko nežinodami, dažnai daug ilgiau nei kiti. Juk
pradžioje niekas nežino, kad jis yra iškrypėlis, poetas, snobas arba
piktadarys. Koks nors gimnazistas, prisiskaitęs meilės eilėraščių
arba prisižiūrėjęs nepadorių paveikslėlių, prisispaudžia prie draugo
manydamas, kad juos sieja tiktai ta pati meilė moteriai. Kaip jis galėtų
įsivaizduoti, kad nėra toks kaip kiti, jei tai, ką patiria, sužinojo iš
ponios de Lafajet, Rasino,
Bodlero,
Valterio Skoto kūrinių, o pats dar nesugeba savęs stebėti,
tad nesuvokia, kas jam savita ir kad jausmas tas pats, tačiau objektai
skiriasi, kad jis geidžia Rob Rojaus, o ne Dianos Vernon? Daugelio jų
savisaugos instinktas pirmauja, palyginti
su protu, jų kambaryje nebesimato nei veidrodžio, nei sienų, visa dingsta
po aktorių paveikslėliais, jie kuria štai tokias eiles:
Kas žino, ar moterų fotografijos nėra veidmainystės arba pasibaisėjimo kitais
iškrypėliais pradžia? Tačiau vienišiams veidmainystė kelia skausmą. Gal žydų,
ypatingos bendruomenės, pavyzdys gali pakankamai įtikinamai paaiškinti, kiek
mažai jiems reiškia auklėjimas ir kokių gudrybių jie griebiasi,
kad vėl sugrįžtų (nors tai nėra taip baisu kaip savižudybė, kurios,
nepaisydami kliūčių, siekia bepročiai: ištraukti iš upės, į kurią puolė,
jie nuodijasi, griebiasi revolverio ir t. t.) prie gyvenimo, kurio kitos
rasės žmonės ne tik kad nesupranta, neįsivaizduoja, neapkenčia, bet dėl
dažnų pavojų ir nuolatinės gėdos netgi juo baisisi? Kad juos geriau pavaizduotume,
galbūt reiktų palyginti juos ne su neprijaukinamais žvėrimis, ne su liūtukais, kurie
bandomi paversti naminiais, bet užaugę tampa tikrais liūtais, o su juodaodžiais,
kuriems baltųjų patogus gyvenimas kelia nuobodulį ir kurie labiau mėgsta laukinio
gyvenimo riziką ir jo nesuprantamus džiaugsmus. Stojus dienai, kai suvokia nebegalį meluoti kitiems ir sau
patiems, jie išvažiuoja gyventi į kaimą, vengia į save panašių (kurių mano esant ne tiek daug), nes
jiems kelia siaubą išsigimimas, jie bijo pagundų, gėdinasi kitų žmonių. Niekada tikrai
nesubrendę, jie pasiduoda melancholijai ir kartkartėmis, sekmadienio vakarą,
kai nešviečia mėnesiena, eina pasivaikščioti iki kryžkelės, kur laukia (nors
vienas kitam nebuvo nė žodžiu prasitarę) kaimyninėje pilyje gyvenantis vienas
vaikystės draugų. Ir jie vėl ima žaisti kadaise žaistus žaidimus žolėje, naktį,
nesišnekėdami. Šiokiadieniais jie lanko vienas kitą, kalbasi apie šį bei tą, ir nė vienas
neužsimena apie tai, kas įvyko, lyg nieko nebuvo ir nebus, jų santykiuose juntamas šaltukas,
šiek tiek ironijos, irzlumo, pagiežos, kai kada - neapykantos. Paskui kaimynas
leidžiasi sunkion kelionėn raitas ant arklio arba mulo į kalnus, miega ant sniego;
jo draugas, kuris tapatina savo ydą su charakterio silpnumu, drovaus namisėdos gyvenimu,
supranta, kad yda nebeišgyvens į laisvę ištrūkusiame bičiulyje, esančiame taip aukštai
virš jūros lygio. Ir tikrai, šis veda. Tačiau paliktasis neišsigydo (nors kai kuriais
atvejais, kaip toliau matysime, iškrypimas yra pagydomas). Rytais jis pats iš berniuko
pienininko rankų priiminėja šviežią grietinėlę, o vakarais, kai itin kankina
geismas, netgi parodo kelią girtuokliui, pataiso palaidinį aklajam. Be abejo,
kai kurių iškrypėlių gyvenimas kartais, regis, pasikeičia, jų vadinamoji yda
nematoma įpročiuose; betgi niekas šiaip sau nedingsta - pamesta brangenybė visada
atsiranda; jei ligonis mažiau šlapinasi, vadinasi, daugiau prakaituoja, išskyrų kiekis lieka
toks pat. Vieną dieną miršta šio homoseksualisto jaunas pusbrolis, ir iš jo nepaguodžiamo liūdesio
suvokiate, kad į šią meilę, galbūt nekaltą, kurioje pagarba buvo stipresnė už norą
turėti, jis perkėlė savo buvusį geismą, kaip kad biudžete, iš pagrindų nieko nekeičiant,
galima perkelti dalį išlaidų kitiems metams. Kaip kad sergantys dilgėline krizės metu nebejaučia
kitos, jiems įprastos ligos simptomų, taip tyra meilė jaunam
giminaičiui tam tikrą laiką iškrypėliui metastazės būdu pakeitė įpročius, bet
jie anksčiau arba vėliau vėl užims juos pakeitusios ir išgydytos ligos vietą.
Ir štai, grįžta vienišiaus vedęs kaimynas; matydamas jaunos žmonos grožį ir
vyro jai rodomą švelnumą tą dieną, kai draugas priverstas juos pakviesti pietų,
jis jaučia gėdą dėl praeities. Ji jau laukiasi, tad turi anksti grįžti namo
ir palikti vyrą, o šis,
kai ateina metas grįžti, prašo draugą jį šiek tiek palydėti; draugas pradžioje
nieko neįtaria, kol ties kryžkele pajunta, jog nė žodžio netardamas jį verčia
ant žolės greit tėvu tapsiantis jaunasis alpinistas. Ir vėl prasideda susitikinėjimai,
kol netoliese apsigyvena jaunosios moters pusbrolis, su
kuriuo dabar visada vaikštinėja jos vyras. Jeigu paliktasis vienišius
ateina jo aplankyti ir bando suartėti, draugas įniršęs su pasipiktinimu
atstumia jį, nes šis neturi pakankamai takto pajusti, jog dabar
kelia jam tik pasišlykštėjimą. Vis dėlto sykį apsilanko neištikimojo
kaimyno pasiųstas nepažįstamasis; tačiau paliktasis pernelyg užsiėmęs,
tad jo priimti negali ir tik vėliau supranta, su kokiu tikslu lankėsi nepažįstamasis.
Tad paliktasis kankinasi vienatvėje. Jam beliko tiktai vienas malonumas -
vaikštinėti į artimiausią stotį netoli jūros kurorto ir teirautis žinių vieno
geležinkeliečio. Bet jį paaukština tarnyboje, perkelia į kitą
Prancūzijos kraštą, vienišius nebegali klausinėti, kada atvyksta ir išvyksta traukiniai,
kiek kainuoja pirmos klasės bilietas, ir, prieš sugrįždamas svajoti į savąjį bokštą
it kokia Grizelidė, jis stoviniuoja paplūdimyje kaip Andromeda, kurios neišlaisvins
joks argonautas, kaip sterili medūza, žūsianti smėlyje; arba tingiai
lūkuriuoja perone prieš išvažiuojant traukiniui, žvilgčiodamas į keleivių
minią žvilgsniu, kuris gali atrodyti abejingas, niekinantis ir išsiblaškęs
kitokios rasės žmonėms, bet it švytintys vabzdžiai, norintys patraukti
tos pačios rūšies vabzdžius, arba nektaras, skleidžiamas kai kurių gėlių ir
viliojantis juos apvaisinsiančius vabzdžius, šis žvilgsnis nesuklaidins beveik
nesurandamo žmogaus, mėgstančio pernelyg ypatingą, pernelyg sunkiai įperšamą
malonumą, kuris jam siūlomas neįprasta iššaukiama kalba kalbančio kolegos;
tačiau nebent koks perono driskius, regis, ja susidomėtų, bet vien materialiniais
sumetimais, kaip kad žmonės ateina į tuščią College de France auditoriją, kurioje
profesorius kalba apie sanskritą, tik todėl, kad nori sušilti.
Medūza! Orchidėja! Kai vadovavausi vien instinktu, medūzos Balbeke man
atrodė atstumiančios; bet jeigu žvelgčiau į jas kaip Mišlė19 - gamtininko ir
esteto žvilgsniu, išvysčiau nuostabų žydrą sietyną. Argi su savo permatomais
aksomo vainiklapiais medūzos nėra rausvai violetinės jūros orchidėjos?
Kaip daugelis gyvūnų ir augalų pasaulio būtybių, kaip augalas, kuris galėtų
gaminti vanilę, bet jo vyrišką organą nuo moteriškojo skiria pertvara ir todėl
jis lieka nevaisingas, jei tik kolibriai arba tam tikros bitutės neperneš
žiedadulkių iš vieno organo į kitą arba jei jo dirbtinai neapvaisins žmogus,
ponas de Šarliusas (šiuo atveju žodis "apvaisinimas" turi būti suprantamas
moraline prasme, nes fizinis vyro ryšys su vyru yra bevaisis, tačiau
individas nėra abejingas vieninteliam malonumui, kuriuo gali mėgautis,
žinojimui, jog "visa, kas gyva" gali kam nors perduoti "savo muziką, savo
liepsną, savąjį kvapą") buvo iš tokių žmonių, kuriuos galėtume vadinti išimtimi,
nes nors jų gana daug,
kitiems taip lengvai pasiekiamas seksualinis pasitenkinimas jų atveju priklauso
nuo pernelyg daugelio ir pernelyg retai pasitaikančių sąlygų sutapimo. Tokiems
žmonėms kaip ponas de Šarliusas (esant būtinybei prisitaikyti, kuri pamažu iškils
ir kurią jau galima buvo iš pat pradžių nujausti, prisitaikyti, kad patirtų pusiau sutikimu
pasitenkinantį malonumą) abipusė meilė, be didelių, kai kada nenugalimų kliūčių, su kuriomis
susiduria paprasti žmonės, iškelia dar tokių ypatingų kliūčių, jog tai, kas retai
pavyksta visiems žmonėms, jiems tampa beveik neįmanoma, ir jei
jiems pasitaiko tikrai laimingų susitikimų arba bent jau tokių
susitikimų, kad prigimtis verčia juos pasijusti laimingus, tai
jų laimė rodos jiems daug nepaprastesnė nei normalių įsimylėjėlių,
skirta tik išrinktiesiems ir be galo reikšminga. Kapulečių ir Montekių
neapykanta buvo niekas, palyginus su įvairiausiomis kliūtimis, kurias reikėjo
nugalėti, ypatingomis kliautimis, kurias gamta vertė iškęsti, kad įvyktų štai
šitoks retas į meilę vedantis
atsitiktinumas, kai buvęs liemenininkas, ramiai besiruošiantis vykti į tarnybą,
staiga apspangęs lūkuriuoja priešais penkiasdešimtmetį storulį; šis Romeo ir ši
Džuljeta pagrįstai gali manyti, jog jų meilė - ne akimirkos užgaida, o tikra
lemtis, kurią parengė jų temperamentų harmonija, ir ne vien jų pačių, bet ir jų protėvių
temperamentų, paveldėtų iš labai senų laikų, tad priklausančių dar prieš jiems gimstant
buvusiai būčiai, manyti, jog juos sujungė jėga, kurią galima palyginti su jėga, valdančia
pasaulius, kur praleidome savo ankstesnį gyvenimą. Ponas de Šarliusas atitraukė mano dėmesį
nuo kamanės, ir negalėjau pamatyti, ar ji atnešė orchidėjai taip ilgai lauktų žiedadulkių,
kurių gauti galėjo tik per tokį neįtikimą atsitiktinumą, jog tai galėjai
pavadinti savotišku stebuklu. Bet stebėjau taipogi stebuklą, beveik tos pat
rūšies ir nė kiek ne mažiau nuostabų. Kai pažvelgiau į šį susitikimą šiuo
požiūriu, visa tapo pažymėta grožio antspaudu. Pačios nepaprasčiausios gudrybės,
išrastos gamtos, kad priverstų vabzdžius apdulkinti gėles, kurios be jų nebūtų apvaisintos,
nes vyriškoji gėlė pernelyg toli nuo moteriškosios, taigi jei vėjas turėtų pernešti žiedadulkes,
jam būtų lengviau jas nupūsti nuo vyriškosios gėlės ir jas daug lengviau pagautų moteriškoji
gėlė, neišskirdama nektaro, kuris tuomet būtų nereikalingas, nes nereikėtų pritraukti vabzdžių,
ir netgi neturėdama ryškių vainikėlių, taipogi juos patraukiančių, ir gudrybė, užtikrinanti,
jog gėlė būtų apdulkinta tik tokia žiedadulke, kuri tiktai ją gali
apvaisinti, - išsiskyrimas skysčio, imunizuojančio ją prieš kitas žiedadulkes, -
šios gudrybės man neatrodo nuostabesnės nei egzistavimas iškrypėlių atmainos,
užtikrinančios meilės pasitenkinimą senstančiam iškrypėliui: tai vyrai, kuriuos
patraukia ne
visi vyrai, o - tai atitikmens ir harmonijos reiškinys, palyginamas su reiškiniu,
reguliuojančiu trimorfių heterostilinių gėlių, tokių kaip Lythrum
salicaria, apdulkinimą - tiktai daug už juos vyresni. Šios atmainos
pavyzdys buvo Žiupjenas, ne toks įdomus kaip kiti, kuriuos
gali stebėti žmonijos herbaristas, moralės botanikas, nors
jų ne tiek daug, matydamas gležną jaunuolį, laukiantį, kol
pasirodys sveikas aptukęs penkiasdešimtmetis, taipogi liekantį
abejingą kitiems jaunuoliams, kaip kad lieka neapvaisintos Primula veris hermafroditės
gėlės trumpomis piestelėmis, nes jas apdulkina tiktai kitos Primula veris taip
pat trumpomis piestelėmis, nors jos su džiaugsmu priima Primula veris ilgomis
piestelėmis žiedadulkes. Ponas de Šarliusas, beje, kaip suvokiau vėliau,
turėjo įvairiausio pobūdžio susitikimų, kai kurie jų dėl daugumo ir trumpumo,
o ypač dėl to, kad nebuvo tiesioginio dviejų veikėjų kontakto, dar
labiau priminė gėles, apdulkinamas darželyje kaimyninės gėlės, kurios
jos pačios niekada nepaliestų.
Tikrai, buvo asmenų, kuriuos jam pakakdavo pas save pasikviesti ir kelias
valandas įtaigiai jiems kalbėti, kad apmalštų jo geismas, pažadintas kažkurio
susitikimo. Paprastais žodžiais įvykdavo konjunkcija taip pat paprastai, kaip
susijungia infuzorijos.
Kai kada, kaip tai buvo, be abejonės, tą vakarą, kai po pietų pas Germantus
baronas pasikvietė mane ir kai pasitenkino sviesdamas tiesiai svečiui į veidą
prakeiksmus; šitaip elgiasi kai kurios gėlės, apipurkšdamos toliau
esantį vabzdį, jų nesąmoningą bendrininką ir paniekos objektą.
Ponas de Šarliusas, iš dominuojamojo virtęs dominuojančiuoju, pasijusdavo
atsikratęs nerimo ir taikiai išprašydavo svečią, kuris jo daugiau nebedomino.
Galiausiai pats iškrypimas, kai iškrypėlis pats pernelyg virsta moterimi,
kad galėtų moterimi pasinaudoti, susisieja su aukštesniu dėsniu,
kuriuo remiantis tiek gėlių hermafrodičių lieka bevaisės, t. y.
su apsidulkinimo sterilumu. Tikrai, ieškodami sau partnerio iškrypėliai
dažnai pasitenkina tokiu pat kaip jie patys moterišku
vyru. Pakanka, kad jis nepriklauso moteriškajai lyčiai, kurios
užuomazgą turi savyje, tačiau negali naudotis, kaip atsitinka su
gėlėmis hermafroditėmis ir netgi su tam tikrais gyvūnais hermafroditais,
pavyzdžiui, su sraigėmis, kurios negali apsivaisinti
pačios, bet gali būti apvaisintos kitų hermafrodičių. Tad mielai siejantys
save su senovės Rytais ir graikų aukso amžiumi iškrypėliai pakiltų dar aukščiau,
į tas pirmines epochas, kai nebuvo nei dvinamių gėlių, nei vienalyčių gyvūnų,
į pradinį hermafroditiškumą, kurio pėdsakas išliko vyriškų organų
rudimentuose moters anatomijoje ir moteriškų organų rudimentuose vyro
anatomijoje. Pradžioje man nesuprantama Žiupjeno ir pono de Šarliuso mimika
buvo tiek pat įdomi, kiek, anot Darvino, vadinamųjų graižažiedžių gėlių
vabzdžiams siunčiami gundantys judesiai, kai jos pakelia galvutes, kad iš
toli matytųsi, kiek heterostiliniai žiedai, apverčiantys ir sulenkiantys
kuokelius, kad padarytų kelią vabzdžiams arba kad juos apiplautų, be to,
ją paprasčiausiai buvo galima palyginti su nektaro kvapais,
vainikėlių ryškumu, kurie tuo metu traukė kieme skraidančius vabzdžius.
Nuo šios dienos ponas de Šarliusas turėjo pakeisti savo vizitų pas ponią de
Vilparizi valandą, ne todėl, kad negalėjo susitikinėti su Žiupjenu kur
kitur, patogesnėje aplinkoje, o tikriausiai todėl, kad jam, kaip ir man,
visa tai siejosi su popietės saulės ir žydinčio krūmo prisiminimu. Beje,
ponas de Šarliusas ne tiktai rekomendavo Žiupjenus poniai de Vilparizi,
kunigaikštienei de Germant ir visoms prašmatnioms klientėms,
kurios itin stengėsi duoti užsakymų jaunajai siuvinėtojai, nes
tos, kurios atsisakė arba bent jau neskubėjo, sulaukė baisių barono
priekaištų: ar kad tai būtų pamoka kitoms, ar kad jos sužadino jo įniršį
ir išdrįso pasipriešinti jo valdžiai. Jis parūpindavo Žiupjenui
vis pelningesnę vietą, kol pagaliau pasiėmė jį kaip sekretorių,
iškėlęs sąlygas, apie kurias kalbėsime vėliau. "Ak! Na ir pasisekė
tam Žiupjenui!" - pasakė Fransuaza, mėgstanti sumenkinti arba perdėti
gerus darbus, priklausomai nuo to, kam jie būdavo daromi -
jai pačiai ar kitiems. Beje, šiuo atveju nebuvo reikalo nei perdėti,
nei pavydėti, nes ji nuoširdžiai mylėjo Žiupjeną. "Ak! Koks geras žmogus
tasai baronas, - pridūrė ji, - koks mielas, pamaldus, padorus! Jei tu
rėčiau dukterį ir būčiau turtinga, nesukdama galvos išleisčiau už barono".
Beje, pamatęs šį susitikimą, pernelyg perdėjau tokio rinktinio ryšio išimtinį pobūdį.
Žinoma, kiekvienas į poną de Šarliusą panašus vyras yra nepaprasta būtybė, nes jei tik
nesusitaiko su gyvenimo galimybėmis, pirmiausia ieško meilės kitos rūšies vyro, t.
y. to, kuris myli moteris (vadinasi, negali jo mylėti); bet, priešingai tam,
ką galvojau kieme, kur mačiau, kaip Žiupjenas sukinėjasi aplink poną de Šarliusą
it su kamane koketuojanti orchidėja, tokių pasigailėjimo vertų žmonių - daugybė, kaip matysime
toliau skaitydami šį kūrinį; to priežastis atsiskleis tiktai pabaigoje, o ir skundžiasi
jie greičiau dėl to, kad jų pernelyg daug, o ne dėl to, kad per maža. Mat du
angelai,
stovėję prie Sodomos vartų, kad sužinotų, kaip sakoma Pradžios knygoje,
ar jos gyventojai tikrai daro visus tuos dalykus, apie kuriuos šauksmas
pasiekia Amžinąjį Valdovą, buvo labai blogai, - o tuo galima tiktai pasidžiaugti, -
Viešpaties parinkti, geriau Jis būtų šiam tikslui paskyręs kokį sodomistą. Tokie pasiteisinimai,
kaip: "Aš šešių vaikų tėvas, turiu dvi meilužes ir t. t.",
jo nepriverstų nuleisti liepsnos kalavijo ir nesuminkštintų jo širdies.
Jis atsakytų: "Taip, o tavo žmona kenčia pavydo kančias. Netgi kai neieškai
sau moterų Gomoroje, praleidi naktis su Hebrono bandų piemeniu".
Jis tučtuojau priverstų jį grįžti atgal į miestą, kurį sunaikins ugnies
ir sieros lietus. Bet atsitiko atvirkščiai - visiems gėdos netekusiems
Sodomos gyventojams buvo leista pabėgti, ir net jeigu jie it Loto žmona,
išvydę jaunuolį, atsigręždavo, už tai nepavirto druskos stulpais.
Jie turėjo daugybę ainių, kuriems šis judesys tapo įprastu, kaip
kad patvirkusios moterys apsimeta žiūrinėjančios vitrinoje išdėstytus
batelius ir atsigręžia į studentą. Šie Sodomos gyventojų palikuonys, kurių
tokia daugybė, jog jiems galima taikyti kitą Pradžios knygos eilutę:
"Jei kas iš žmonių gali suskaityti žemės dulkes, galės taip pat suskaityti
ir šiuos palikuonis", paplito po visą žemę, įsigijo įvairiausias profesijas
ir taip lengvai priimami į pačius uždariausius klubus, kad kai koks
sodomistas ten vis dėlto nepapuola, tai reiškia, jog daugiausia juodų
rutuliukų primetė tokie pat sodomistai - siunčiantys prakeiksmus sodomijai,
nes iš savo protėvių paveldėjo melagingumą, kuris padėjo jiems ištrūkti iš
prakeikto miesto. Galimas daiktas, jie tenai sugrįš.
Visuose kraštuose jie sudaro rytietišką koloniją, kultūringą,
muzikalią, mėgstančią šmeižtą, žavingą ir pasižyminčią nepakenčiamomis
ydomis. Pažvelgsime į juos akyliau tolesniuose puslapiuose; tačiau norėtume
iš anksto perspėti, kad, kaip ir sionistinio, sodomistinio judėjimo kūrimas,
siekimas atstatyti Sodomą yra pražūtingas. Vos tik atvykę, sodomistai palieka
miestą, kad neatrodytų, jog ten nuolat gyvena, kituose miestuose veda, įsitaiso
meilužių ir pasineria į visas priimtinas pramogas. Užvažiuos į Sodomą
tiktai ypatingos būtinybės dienomis, kai miestas bus tuščias, kai net
išbadėjęs vilkas bijo išeiti iš miško. Žodžiu, visa apskritai vyksta kaip
Londone, Berlyne, Romoje, Peterburge arba Paryžiuje.
Tačiau tądien, prieš aplankydamas kunigaikštienę, šito nenumačiau ir
jutau apmaudą, kad mano dėmesį patraukė Žiupjeno ir Šarliuso sąjunga ir
todėl galbūt nepamačiau, kaip kamanė apdulkina gėlę.
Pasaulyje myliu tik Chloją,
Ji dieviška, ji auksaplaukė,
Ir meilė širdį man užtvindo.
Ar galima iš to daryti išvadą, kad jau gyvenimo pradžioje jie turėjo tam
tikrą polinkį, jei jis vėliau nepasireikš, kaip kad šviesios vaikų garbanos
paskui gali virsti tamsiomis?
- "Bet, Fransuaza, - švelniai prieštaravo mano mama, - tuomet mergina turėtų du
vyrus. Prisimenate, jau pažadėjote ją Žiupjenui". - "Ak ponia, - atšovė Fransuaza,
- šis taipogi padarytų moterį laimingą. Pakankamai niekšų yra tiek tarp turtingų,
tiek ir tarp vargšų, gamtai juk visai nesvarbu. Baronas ir Žiupjenas abu vienodi".
Daugiau:
Pirmasis Nobelio premijos laureatas