Marselis Prustas.Prarasto laiko beieškant

Sodoma ir Gomora

Versta Iš prancūzų kalbos:
Marcel Proust SODOME ET GOMORRHE
Paris, Gallimard, 1978

Sodoma ir Gomora I

Pirmasis pasirodymas vyrų-moterų, palikuonių tų Sodomos gyventojų, kurių pasigailėjo dangaus ugnis.

"Moteris turės Gomorą, o vyras - Sodomą". (Alfredas de Vinji)

Tolimesnė dalis
Pagrindinis skaitinių puslapis

(tęsinys, čia žiūrėti, norint pradėti skaityti iš pradžių)

Be to, dabar supratau, kodėl tuomet, kai pamačiau jį išeinant iš ponios de Vilparizi, ponas de Šarliusas man pasirodė panašus į moterį: jis iš tikrųjų buvo moteris! Priklausė rasei, ne tokiai prieštaringai, kaip atrodo, kurios idealas yra vyriškumas būtent todėl, kad jos temperamentas yra moteriškas, nors išore jos atstovai panašūs į vyrus; kiekvieno mūsų akyse, kurios mums duotos, kad viską pasauly matytume, vyzdžio pakraštyje įsispaudęs kažkoks siluetas, ir jų akyse - tai ne nimfos, o efebo siluetas. Virš šios rasės tvyro prakeikimas, ji turi gyventi melu ir priesaikos laužymu, nes žino, jog geismas, visiems nešantis didžiausią gyvenimo džiaugsmą, yra baustinas ir gėdingas; jie - bedieviai, nes, netgi būdami krikščionys, pašaukti stoti prieš teismą ir apkaltinti tuo, kas yra pats jų gyvenimas, Kristaus akivaizdoje ir jo vardu ginasi ir šaukia, jog tai šmeižtas; tai sūnūs be motinų, kurioms jie turi meluoti visą gyvenimą ir netgi tuomet, kai joms užspaudžia akis; tai draugai, nežinantys, kas yra tikroji draugystė, nors dažnai jų žavesys žadina jiems draugiškumą, o būdami geros širdies, jie ir patys jaučia draugiškumą kitiems; bet argi galima vadinti draugyste jausmus, kurie auga prisidengdami melu ir kuriuos pražudo pirmas pasitikėjimo ir nuoširdumo polėkis, sukeliantis vien pasišlykštėjimą, jeigu jiems nepasitaikys bešališkas, netgi užjaučiantis žmogus, betgi ir jame gali nugalėti sąlyginumai, tad, išklausęs savo pažįstamo išpažintį apie turimą ydą, jis pamanys, jog ir ši draugystė - ydos pasireiškimas, o tai jam pačiam svetima, - taip kai kurie teisėjai linkę teisinti žmogžudį, kuris lytiškai yra nenormalus, ir išdaviką žydą, aiškindami žmogžudystę gimtąja nuodėme, o išdavystę - tautą persekiojančia lemtimi. Galiausiai, - bent jau pirmos teorijos požiūriu, kurią tuomet susikūriau ir kuri, kaip matysime, vėliau pakis, ir tai juos itin erzintų, jeigu mano įžvelgto prieštaravimo nuo jų akių nuslėptų jų matymą ir gyvenimą paremianti iliuzija, - tokios rūšies meilužiams beveik nepasiekiama meilė, kurios tikėdamiesi jie įgauna galią pakelti tokią riziką ir vienatvę, nes juos kaip tik traukia vyrai, neturintys nieko moteriško, vyrai neiškrypėliai, vadinasi, negalintys jų mylėti; šitaip jų geismas niekada nebūtų patenkintas, jei jie už pinigus negalėtų pirkti tikrų vyrų ir jei negalėtų iškrypėlius, kuriems atsiduoda, vaizduotis esant tikrus vyrus. Jų garbė nepatikima, o laisvė - laikina, kol atsiskleidžia nusikaltimas, jų padėtis netvirta kaip poeto, kurį vakar garbino salonuose, kuriam plojo visuose Londono teatruose, o šiandien išvaro iš visų mebliuotų kambarių, ir jis, nebeturėdamas kur priglausti galvos, it Samsonas suka girnas10 ir sako:

Abidvi lytys numirs, tiek viena, tiek kita.

Jie neužsitarnauja, - išskyrus didžiulės nelaimės dienas, kai apie auką susiburia daugybė žmonių, kaip žydai rinkdavosi aplink Dreifusą, - užuojautos, o kartais ir draugijos, netgi į save panašių, kuriems šlykštu žiūrėti į savo atspindį negailestingame veidrodyje, kaltinančiame juos visomis ydomis, kurių patys nenorėjo pastebėti, verčiančiame juos suvokti, jog tai, ką jie vadino meile (šiam žodžiui, savisaugos instinkto vedami, jie teikia plačią prasmę, siedami jį su viskuo, kuo meilę praturtino poezija, tapyba, muzika, riteriškumas, asketizmas), kyla ne iš jų susikurto grožio idealo, o iš nepagydomos ligos; ir vėlgi it žydai (išskyrus tuos, kurie lankosi tik pas savo rasės atstovus, visada kartoja ritualinius žodžius ir įprastus pokštus) jie vengia vieni kitų, ieško jiems priešiškiausių ir nenorinčių su jais bendrauti draugijos, atleidžia jiems šiurkštumą, mėgaujasi jų palankumu; tačiau kartu jie apsupa save tokiais pat kaip ir jie, bijodamiesi ostrakizmo, kuris juos žemina, ir gėdos, ir pagaliau kaip persekiojami žydai įgauna savitus fizinius ir moralinius rasės bruožus, - kai kada gražius, bet dažniausiai baisius; jie randa (nepaisydami pajuokos to, kuris, artimesnis kitai rasei ir daugiau su ja bendraujantis, atrodo tarytum ne toks iškrypęs ir kaltina labiau iškrypusius) nusiraminimą lankydami į save panašius ir netgi paramą žinodami, kad šie egzistuoja, ir vis dėlto neigia savo priklausymą rasei (net pats jos pavadinimas yra didžiausias įžeidimas), mielai demaskuoja tuos, kuriems pavyksta nuslėpti, jog jai priklauso, bet ne todėl, kad jiems pakenktų, o kad pasiteisintų; jie it gydytojas, nustatantis apendicitą, tyrinėja iškrypimo istoriją ir su malonumu prisimena, jog toks buvo Sokratas, kaip kad žydai sako, jog Jėzus priklausė jų tautai, nepagalvodami, kad nenormaliųjų nebuvo tais laikais, kai homoseksualizmas buvo norma, kaip kad krikščionybės priešų negalėjo būti prieš Kristų, pamiršdami, jog tiktai gėda gimdo nusikaltimą, nes jos dėka išliko tiktai tie, kurie atmetė visus pamokymus, visus pavyzdžius, visas bausmes dėl įgimto polinkio, tokio specifinio, jog atstumia kitus labiau (nors gali būti lydimas aukštų moralinių savybių) nei kitos ydos, pavyzdžiui, vagiliavimas, žiaurumas, klasta, - geriau suprantamos, tad labiau atleistinos paprasto žmogaus požiūriu; jie sudaro savotišką masonų ložę, tačiau daug platesnę, veiksmingesnę ir ne tokią pastebimą, nes ji kuriama remiantis tais pačiais skoniais, poreikiais, įpročiais, pavojais, mokymu ir žiniomis, taipogi tomis pačiomis bendravimo formomis, žodynu, - tai ložė, kurios nariai, netgi nenorintys bendrauti, tučtuojau atpažįsta vienas kitą iš natūralių arba sąlygiškų ženklų, nesąmoningų arba sąmoningų, tokių pačių, iš kokių elgeta suvokia, kad štai šis didelis ponas, kurio karietos dureles jis uždaro, toks pat elgeta kaip ir jis, tokių pačių ženklų, kokie leidžia tėvui atpažinti save dukters sužadėtinyje, ligoniui - gydytojuje, atliekančiam išpažintį - kunige, teisiamajam - jį ginančiame advokate; visi privalo saugoti savo paslaptį, bet žino svetimą paslaptį, kurios kiti netgi neįtaria ir kuri taip juos veikia, jog patys neįtikėčiausi nuotykių romanai ima rodytis tikri; mat gyvenime, kur romantika yra anachronizmas, pasiuntinys tampa katorgininko draugu, o princas, pasižymintis elgesio laisvumu, kurį suteikia aristokratiškas auklėjimas ir kuris nėra būdingas bailiems smulkiems miesčionims, išėjęs iš kunigaikštienės, pasuka susitikti su chuliganu; tai žmonių bendruomenės atstumta, tačiau reikšminga dalis, įtariama esant ten, kur jos iš tikrųjų nėra, įžūliai ir nebaudžiamai veikianti ten, kur jos buvimo niekas neįtaria; visur surandanti savo šalininkų - liaudyje, kariuomenėje, bažnyčioje, katorgoje, tarp karalių; pagaliau palaikanti, bent jau dauguma, kerimai pavojingus ir artimus santykius su kitos rasės žmonėmis, juos provokuojanti, žaismingai kalbanti su jais apie savo ydą, tarsi jos neturėtų, žaidžianti žaidimą, kurį skatina kitų aklumas arba apgaulingumas; šis žaidimas gali trukti ilgus metus, kol imama piktintis ir tramdytojai sudraskomi į gabalus; iki tol jie verčiami slėpti savo gyvenimą, nusigręžti nuo to, ką norėtų matyti, žiūrėti į tai, nuo ko norėtų nusigręžti, keisti giminę daugybės būdvardžių savo žodyne, - bet vis dėlto šis tvardymasis visuomenėje lengvesnis už vidinę prievartą, kurią jiems primeta yda, arba tai, kas neteisingai šitaip vadinama, - ir ši prievarta primetama ne dėl kitų, o dėl jų pačių, kad tai jiems neatrodytų yda. Bet kai kurie, praktiškesni, užimtesni, neturintys laiko derėtis, tam, kad gyvenimas būtų paprastesnis ir kad tuščiai neeikvotų laiko, susikuria dvi visuomenes, kurių antrąją sudaro vien tiktai panašūs į juos.

Tai itin krinta į akis, kai iš provincijos atvyksta vargšai, neturintys pažinčių, nieko kito, tik ambiciją tapti žymiais gydytojais arba advokatais, neturintys savo nuomonės, nemokantys elgtis visuomenėje, kurią tikisi greitai "papuošti", kai jie perkasi baldus savo mažam kambarėliui Lotynų kvartale, visai tokius pat, kokius įsidėmėjo bute žmonių, jau "iškilusių" naudingoje ir rimtoje profesijoje, į kurią jie trokšta įsilieti ir tapti garsūs; šių žmonių ypatingas polinkis, toks pat paveldimas kaip gabumai piešimui, muzikai arba polinkis į apakimą, yra galbūt vienintelė, gyvybinga ir despotiška, jų originali ypatybė, verčianti juos tam tikrais vakarais paaukoti jų karjerai naudingą susitikimą su žmonėmis, kurių maniera kalbėti, mąstyti, rengtis ir šukuotis jie seka. Kvartale, kur susitikinėja tiktai su mokslo draugais, dėstytojais ir kokiu nors savo kraštiečiu, iškilusiu ir jiems padedančiu, jie labai greitai suranda kitus jaunuolius, su kuriais suartėja kaip tik dėl šio ypatingo polinkio, kaip kad mažame miestelyje susieina gimnazijos mokytojas ir notaras, abu mėgstantys kamerinę muziką ir viduramžių dramblio kaulo dirbinius; derindami pramogą ir naudą, profesionalumą, skatinantį jų pastangas padaryti karjerą, jie susitikinėja nepašvęstiesiems neprieinamose vietose, kaip senovinių tabokinių, japoniškų graviūrų arba retų gėlių mėgėjų susirinkimuose, kur dėl malonumo keistis žiniomis, eksponatais ir dėl konkurencijos baimės it pašto ženklų biržoje viešpatauja tiek glaudi specialistų santarvė, tiek ir žiauri kolekcionierių konkurencija. Beje, kavinėje, kur jie turi staliuką, niekas nežino, kas tai per susirinkimas: ar žvejų draugijos, ar redakcijos sekretorių, ar kilusių iš Endro žmonių, - jų laikysena tokia korektiška, o išvaizda tokia santūri ir šalta, jie taip nedrąsiai žvilgčioja į madingus jaunuolius, jaunus "liūtus", vos už kelių metrų garsiai rėkaujančius apie savo meilužes, ir tie, kurie jais žavisi, nedrįsdami pakelti akių, tiktai po dvidešimties metų, kai vieni jų bus jau beveik akademikai, o kiti - seni klubų lankytojai, sužinos, kad tada labiausiai gundantis, o dabar išstorėjęs ir pražilęs Šarliusas iš tikrųjų buvo panašus į juos, bet priklausė kitam pasauliui, turinčiam kitus išorinius simbolius, ypatingus ženklus, tuomet juos suklaidinusius. Tačiau šios grupės būna daugiau arba mažiau pažangios; kaip kad Kairiųjų sąjunga skiriasi nuo Socialistų federacijos, o Mendelsono muzikinė draugija nuo Schola Cantorum13, taip kai kuriais vakarais prie kito staliuko susirenka ekstremistai, kurie leidžia, kad jiems po rankogaliais užmautų apyrankes, o po apykakle užkabintų karolius; savo įkyriais žvilgčiojimais, juoku, tarpusavio glamonėmis jie priverčia kuo greičiausiai sprukti iš čia būrelį gimnazistų, o juos aptarnaujantis padavėjas, po kurio mandagumu slypi pasipiktinimas (kaip ir tais vakarais, kai jis aptarnaudavo Dreifuso šalininkus), mielai atvestų policiją, jeigu tik nesitikėtų arbatpinigių.

Šitokioms profesionalų organizacijoms protas priešpriešina vienišius, jis stoja jų pusėn, viena vertus, be ypatingų gudrybių, tiki, jog niekas taip nesiskiria nuo organizuotos ydos, kaip tai, ką jie laiko nesuprasta meile; antra vertus, šiek tiek gudraudamas, nes šios skirtingos klasės atitinka tiek skirtingus fiziologinius tipus, tiek vienas paskui kitą einančius patologinės arba tiktai socialinės evoliucijos etapus. Iš tikrųjų, gan retai pasitaiko, kad vienas arba kitas vienišius neprisijungtų prie vienos iš tokių organizacijų, kai kada iš paprasčiausio nuobodulio, kai kada dėl patogumo (kaip tie, kurie buvo labai nusistatę prieš telefoną, Jenos kunigaikščius ir Poteno parduotuvę, bet galiausiai įsiveda telefoną, priiminėja Jenos kunigaikščius ir perka pas Poteną). Beje, apskritai juos tenai nelabai gerai priima, nes jų santykinai tyras gyvenimas, patyrimo stoka ir liguistas svajingumas, kurį gimdo vienatvė, uždeda stipresnį ypatingų moteriškumo bruožų antspaudą, kurį profesionalai pasistengė užtušuoti. Reikia pripažinti, kad kai kuriuose iš naujokų moteris yra ne tiktai viduje susiliejusi su vyru, bet šlykščiai matoma, kai, pavyzdžiui, jie juokiasi isteriškai šaižiu juoku, nuo kurio traukuliai tąso jų kelius ir rankas; tuomet jie darosi panašūs ne tiek į vyrus, kiek į beždžiones melancholišku žvilgsniu ir su ratilais paakiuose, kibiomis kojomis, tiktai su smokingu ir juodu kaklaraiščiu; žodžiu, labiau patyrę mano, kad santykiai su šiais naujokais juos kompromituoja, todėl sunkiai juos priima į savo tarpą vis dėlto jie įsileidžiami ir tuomet naudojasi visomis lengvatomis, kuriomis prekyba ir stambios įmonės pakeitė ir palengvino šių individų gyvenimą; šitaip jie aprūpinami malonumais, kurie iki tol buvo sunkiai prieinami ir netgi nepasiekiami, ir to, ko anksčiau negaudavo netgi tarp daugybės žmonių, dabar jie turi lig soties.

Tačiau, netgi esant šiems nesuskaičiuojamiems apsauginiams šarvams, kai kam socialinė prievarta dar yra per sunki, ypač tiems, kurie užverbuojami tarp neįpratusių prie vidinių varžtų ir manančių, jog jų rūšies meilė labai reta, nors taip nėra iš tikrųjų. Kol kas palikime nuošalyje tuos, kurie įsitikinę, jog jų išskirtinis polinkis daro juos pranašesnius už kitus, niekina moteris, laiko homoseksualizmą didžiųjų genijų ir didžiųjų epochų privilegija; meilės partnerių jie ieškosi ne tarp tų, kurie turi tam polinkį, kaip kad morfijaus mėgėją traukia morfijus, o tarp tų, kurie jiems atrodo to verti, jie skelbia savo pažiūras it užsidegę apaštalai, kaip kad kiti skelbia sionizmą, sensimonizmą, vegetarines idėjas, anarchiją arba protestuoja prieš karo tarnybą. Kai kurie, jei užtiksite juos rytą dar lovoje, parodo savo nuostabią moterišką galvutę, būdingą visoms moterims išraišką, simbolizuojančią jų lytį; šitai rodo ir plaukai - jie taip moteriškai garbanojasi, taip natūraliai krenta sruogomis ant skruostų, jog nustembate, kaip ši jauna moteris, jauna mergina, Galatėja, vos atsibudusi vyriško kūno pasąmonėje, kurioje buvo uždaryta, sugebėjo niekieno nepadedama, pati taip gudriai rasti išėjimus iš savo kalėjimo, rasti tai, ko reikia jos gyvenimui. Be abejonės, šią žavingą galvutę turintis jaunuolis nesako: "Esu moteris". Netgi jei - dėl daugybės priežasčių - jis gyvena su moterimi, gali neigti, jog pats yra moteris, prisiekinėti, kad niekada neturėjo santykių su vyrais. Tegu tik ji mato jį tokį, kokį ką tiktai parodėme, gulintį lovoje, vilkintį pižamą, nuogomis rankomis ir apnuogintu kaklu po juodais plaukais: pižama virsta moteriška palaidine, o galva - gražuolės ispanės galva. Meilužė išsigąs prisipažinimų, atsakančių į jos žvilgsnius, nes jie tikresni negu žodžiai, netgi negu veiksmai, bet ir veiksmai, jeigu dar to nepadarė, būtinai tai patvirtins, nes visos būtybės siekia malonumo, ir jeigu būtybė nėra visiškai sugadinta, šio malonumo ieško priešingoje lytyje. Yda iškrypėliui prasideda ne tuomet, kai užmezga santykius su moterimis (nes tada pernelyg vadovaujasi protu), o tuomet, kai jomis mėgaujasi. Jaunuolis, kurį ką tiktai bandėme nupiešti, buvo tokia akivaizdi moteris, kad moterims, kurios į jį taip geismingai žvelgė (bent jei jos pačios normalios), teko patirti tokį pat nusivylimą, kokį patiria moterys Šekspyro komedijose, vietoj jaunuolio išvydusios persirengusią jauną merginą. Tiek pirmu, tiek ir antru atveju esama vienodos apgaulės, pats iškrypėlis šitai žino, jis nuspėja, kokį nusivylimą patirs moteris, kai jis nusimes maskaradinį rūbą, jaučia, jog apsirikimas dėl lyties yra poetinės fantazijos šaltinis. Beje, netgi jei savo reikliai meilužei jis ir nesakytų (jeigu tik ji nėra lesbietė): "Esu moteris", vis tiek jo pasąmonėje slypinti ir matoma moteris gudriai ir guviai it įkyrus vijoklis ieškotų vyriško organo! Pakanka tiktai pažvelgti į garbanas ant baltos pagalvės, kad suvoktume, jog vakare, jei tik šiam jaunuoliui pavyks prieš tėvų, prieš savo paties valią ištrūkti iš namų, jis neis pas moteris. Meilužė gali jį bausti, uždaryti, kitą dieną vyras-moteris vis tiek suras būdą, kaip prisiglausti prie vyro, kaip kad vijoklis išleidžia ūselius prie kaplio arba grėblio. Kodėl gi, žavėdamiesi šio jaunuolio veido jaudinančiu švelnumu, gracija, vyrams nebūdingu meilumu, nusiviltume sužinoję, kad jis ieško boksininkų draugijos? Tai skirtingi to paties reiškinio aspektai. Ir tai, kas atstumia, mus labiausiai jaudina, jaudina labiau nei visi švelnumai, nes tai yra nuostabi nesąmoninga prigimties pastanga: lytis pati save atpažįsta, nepaisydama visų apgaulių, pati to nesuvokdama bando ištaisyti pradinę visuomenės klaidą ir pasiekti tai, ką ši klaida nuo jos atitolino. Vieni, žinoma, kurie nuo vaikystės buvo labai drovūs, nesimėgauja materialiu malonumu: jiems pakanka šį malonumą susieti su vyrišku veidu. Tuo tarpu kiti, be abejonės, veržlesnių pojūčių, savo materialų malonumą valdingai lokalizuoja. Jų prisipažinimai galbūt keltų pasipiktinimą daugiau nei pusei pasaulio. Tikriausiai jie negyvena vien tiktai po Saturno palydovo ženklu, nes jiems moterys vis dėlto reikalingos, o pirmiesiems jos visiškai neegzistuotų, jei nesugebėtų šnekėtis, koketuoti, išsigalvoti meilės istorijų. Tačiau antrieji ieško moterų, kurios myli moteris, jos gali jiems parūpinti jaunikaitį ir padidinti malonumą, kurį su juo patiria; be to, moterys jiems teikia tokį pat malonumą kaip vyrai. Tų, kurie myli pirmuosius, pavydą gali sukelti tik malonumas, kurį jiems galėtų duoti vyras, vien tik į šį malonumą jie žiūri kaip į išdavystę, nes jie negali mylėti moterų, jas myli tik iš įpratimo ir norėdami užsitikrinti galimybę vesti; jie neįsivaizduoja vedybinio gyvenimo malonumų, tad negali jų pavydėti tam, kurį myli, tuo tarpu antrųjų meilės romanai su moterimis dažnai sukelia pavydą. Mat santykiuose su moterimis tai, kuri myli kitas moteris, jie atstoja tą kitą moterį, o moteris jiems teikia tokį pat malonumą kaip vyras; pavydus draugas kenčia žinodamas, kad jo mylimasis prisirišęs prie tos, kurią įsivaizduoja esant beveik vyrą, ir tuo pat metu jaučia jį nuo savęs tolstant, nes šioms moterims jis yra jam kažkas nepažįstama - savotiška moteris. Nebekalbėsime apie jaunus bepročius, kurie iš vaikiškumo, kad paerzintų savo draugus, šokiruotų tėvus, atkakliai rengiasi į moterų sukneles panašiais drabužiais, dažosi lūpas ir juodai apvedžioja akis; palikime juos nuošaly, nes būtent jie, pernelyg žiauriai nubausti už savo pagyrūniškumą, paskui visą gyvenimą veltui stengsis griežtu protestantišku elgesiu ištaisyti žalą, kokią padarė sau patiems gundomi to paties demono, kuris skatina Sen Žermeno priemiesčio jaunas moteris skandalingai gyventi, laužyti nusistovėjusius papročius, tyčiotis iš savo šeimos, kol vieną dieną jos ima atkakliai, tačiau nesėkmingai kopti į kalną, nuo kurio anksčiau su tokiu pasimėgavimu ritosi arba bent jau negalėjo išsilaikyti nenusiritusios. Galiausiai palikime vėlesniam laikui tuos, kurie sudarė sutartį su Gomora. Kalbėsime apie juos, kai ponas de Šarliusas su jais susipažins. Palikime visus, tiek vienos, tiek ir kitos rūšies, kurie savo ruožtu taipogi pasirodys, o šios pirmosios apžvalgos pabaigoje tarsime tiktai keletą žodžių apie tuos, apie kuriuos neseniai buvome pradėję kalbėti - apie vienišius. Žiūrėdami į savo ydą kaip į kažką reta, nors ji nėra tokia, jie ima gyventi vienatvėje, vos tiktai ją savyje pastebėję, o iki tol ilgą laiką ją nešiojo, nieko nežinodami, dažnai daug ilgiau nei kiti. Juk pradžioje niekas nežino, kad jis yra iškrypėlis, poetas, snobas arba piktadarys. Koks nors gimnazistas, prisiskaitęs meilės eilėraščių arba prisižiūrėjęs nepadorių paveikslėlių, prisispaudžia prie draugo manydamas, kad juos sieja tiktai ta pati meilė moteriai. Kaip jis galėtų įsivaizduoti, kad nėra toks kaip kiti, jei tai, ką patiria, sužinojo iš ponios de Lafajet, Rasino, Bodlero, Valterio Skoto kūrinių, o pats dar nesugeba savęs stebėti, tad nesuvokia, kas jam savita ir kad jausmas tas pats, tačiau objektai skiriasi, kad jis geidžia Rob Rojaus, o ne Dianos Vernon? Daugelio jų savisaugos instinktas pirmauja, palyginti su protu, jų kambaryje nebesimato nei veidrodžio, nei sienų, visa dingsta po aktorių paveikslėliais, jie kuria štai tokias eiles:

Pasaulyje myliu tik Chloją,
Ji dieviška, ji auksaplaukė,
Ir meilė širdį man užtvindo.
Ar galima iš to daryti išvadą, kad jau gyvenimo pradžioje jie turėjo tam tikrą polinkį, jei jis vėliau nepasireikš, kaip kad šviesios vaikų garbanos paskui gali virsti tamsiomis?

Kas žino, ar moterų fotografijos nėra veidmainystės arba pasibaisėjimo kitais iškrypėliais pradžia? Tačiau vienišiams veidmainystė kelia skausmą. Gal žydų, ypatingos bendruomenės, pavyzdys gali pakankamai įtikinamai paaiškinti, kiek mažai jiems reiškia auklėjimas ir kokių gudrybių jie griebiasi, kad vėl sugrįžtų (nors tai nėra taip baisu kaip savižudybė, kurios, nepaisydami kliūčių, siekia bepročiai: ištraukti iš upės, į kurią puolė, jie nuodijasi, griebiasi revolverio ir t. t.) prie gyvenimo, kurio kitos rasės žmonės ne tik kad nesupranta, neįsivaizduoja, neapkenčia, bet dėl dažnų pavojų ir nuolatinės gėdos netgi juo baisisi? Kad juos geriau pavaizduotume, galbūt reiktų palyginti juos ne su neprijaukinamais žvėrimis, ne su liūtukais, kurie bandomi paversti naminiais, bet užaugę tampa tikrais liūtais, o su juodaodžiais, kuriems baltųjų patogus gyvenimas kelia nuobodulį ir kurie labiau mėgsta laukinio gyvenimo riziką ir jo nesuprantamus džiaugsmus. Stojus dienai, kai suvokia nebegalį meluoti kitiems ir sau patiems, jie išvažiuoja gyventi į kaimą, vengia į save panašių (kurių mano esant ne tiek daug), nes jiems kelia siaubą išsigimimas, jie bijo pagundų, gėdinasi kitų žmonių. Niekada tikrai nesubrendę, jie pasiduoda melancholijai ir kartkartėmis, sekmadienio vakarą, kai nešviečia mėnesiena, eina pasivaikščioti iki kryžkelės, kur laukia (nors vienas kitam nebuvo nė žodžiu prasitarę) kaimyninėje pilyje gyvenantis vienas vaikystės draugų. Ir jie vėl ima žaisti kadaise žaistus žaidimus žolėje, naktį, nesišnekėdami. Šiokiadieniais jie lanko vienas kitą, kalbasi apie šį bei tą, ir nė vienas neužsimena apie tai, kas įvyko, lyg nieko nebuvo ir nebus, jų santykiuose juntamas šaltukas, šiek tiek ironijos, irzlumo, pagiežos, kai kada - neapykantos. Paskui kaimynas leidžiasi sunkion kelionėn raitas ant arklio arba mulo į kalnus, miega ant sniego; jo draugas, kuris tapatina savo ydą su charakterio silpnumu, drovaus namisėdos gyvenimu, supranta, kad yda nebeišgyvens į laisvę ištrūkusiame bičiulyje, esančiame taip aukštai virš jūros lygio. Ir tikrai, šis veda. Tačiau paliktasis neišsigydo (nors kai kuriais atvejais, kaip toliau matysime, iškrypimas yra pagydomas). Rytais jis pats iš berniuko pienininko rankų priiminėja šviežią grietinėlę, o vakarais, kai itin kankina geismas, netgi parodo kelią girtuokliui, pataiso palaidinį aklajam. Be abejo, kai kurių iškrypėlių gyvenimas kartais, regis, pasikeičia, jų vadinamoji yda nematoma įpročiuose; betgi niekas šiaip sau nedingsta - pamesta brangenybė visada atsiranda; jei ligonis mažiau šlapinasi, vadinasi, daugiau prakaituoja, išskyrų kiekis lieka toks pat. Vieną dieną miršta šio homoseksualisto jaunas pusbrolis, ir iš jo nepaguodžiamo liūdesio suvokiate, kad į šią meilę, galbūt nekaltą, kurioje pagarba buvo stipresnė už norą turėti, jis perkėlė savo buvusį geismą, kaip kad biudžete, iš pagrindų nieko nekeičiant, galima perkelti dalį išlaidų kitiems metams. Kaip kad sergantys dilgėline krizės metu nebejaučia kitos, jiems įprastos ligos simptomų, taip tyra meilė jaunam giminaičiui tam tikrą laiką iškrypėliui metastazės būdu pakeitė įpročius, bet jie anksčiau arba vėliau vėl užims juos pakeitusios ir išgydytos ligos vietą.

Ir štai, grįžta vienišiaus vedęs kaimynas; matydamas jaunos žmonos grožį ir vyro jai rodomą švelnumą tą dieną, kai draugas priverstas juos pakviesti pietų, jis jaučia gėdą dėl praeities. Ji jau laukiasi, tad turi anksti grįžti namo ir palikti vyrą, o šis, kai ateina metas grįžti, prašo draugą jį šiek tiek palydėti; draugas pradžioje nieko neįtaria, kol ties kryžkele pajunta, jog nė žodžio netardamas jį verčia ant žolės greit tėvu tapsiantis jaunasis alpinistas. Ir vėl prasideda susitikinėjimai, kol netoliese apsigyvena jaunosios moters pusbrolis, su kuriuo dabar visada vaikštinėja jos vyras. Jeigu paliktasis vienišius ateina jo aplankyti ir bando suartėti, draugas įniršęs su pasipiktinimu atstumia jį, nes šis neturi pakankamai takto pajusti, jog dabar kelia jam tik pasišlykštėjimą. Vis dėlto sykį apsilanko neištikimojo kaimyno pasiųstas nepažįstamasis; tačiau paliktasis pernelyg užsiėmęs, tad jo priimti negali ir tik vėliau supranta, su kokiu tikslu lankėsi nepažįstamasis.

Tad paliktasis kankinasi vienatvėje. Jam beliko tiktai vienas malonumas - vaikštinėti į artimiausią stotį netoli jūros kurorto ir teirautis žinių vieno geležinkeliečio. Bet jį paaukština tarnyboje, perkelia į kitą Prancūzijos kraštą, vienišius nebegali klausinėti, kada atvyksta ir išvyksta traukiniai, kiek kainuoja pirmos klasės bilietas, ir, prieš sugrįždamas svajoti į savąjį bokštą it kokia Grizelidė, jis stoviniuoja paplūdimyje kaip Andromeda, kurios neišlaisvins joks argonautas, kaip sterili medūza, žūsianti smėlyje; arba tingiai lūkuriuoja perone prieš išvažiuojant traukiniui, žvilgčiodamas į keleivių minią žvilgsniu, kuris gali atrodyti abejingas, niekinantis ir išsiblaškęs kitokios rasės žmonėms, bet it švytintys vabzdžiai, norintys patraukti tos pačios rūšies vabzdžius, arba nektaras, skleidžiamas kai kurių gėlių ir viliojantis juos apvaisinsiančius vabzdžius, šis žvilgsnis nesuklaidins beveik nesurandamo žmogaus, mėgstančio pernelyg ypatingą, pernelyg sunkiai įperšamą malonumą, kuris jam siūlomas neįprasta iššaukiama kalba kalbančio kolegos; tačiau nebent koks perono driskius, regis, ja susidomėtų, bet vien materialiniais sumetimais, kaip kad žmonės ateina į tuščią College de France auditoriją, kurioje profesorius kalba apie sanskritą, tik todėl, kad nori sušilti. Medūza! Orchidėja! Kai vadovavausi vien instinktu, medūzos Balbeke man atrodė atstumiančios; bet jeigu žvelgčiau į jas kaip Mišlė19 - gamtininko ir esteto žvilgsniu, išvysčiau nuostabų žydrą sietyną. Argi su savo permatomais aksomo vainiklapiais medūzos nėra rausvai violetinės jūros orchidėjos? Kaip daugelis gyvūnų ir augalų pasaulio būtybių, kaip augalas, kuris galėtų gaminti vanilę, bet jo vyrišką organą nuo moteriškojo skiria pertvara ir todėl jis lieka nevaisingas, jei tik kolibriai arba tam tikros bitutės neperneš žiedadulkių iš vieno organo į kitą arba jei jo dirbtinai neapvaisins žmogus, ponas de Šarliusas (šiuo atveju žodis "apvaisinimas" turi būti suprantamas moraline prasme, nes fizinis vyro ryšys su vyru yra bevaisis, tačiau individas nėra abejingas vieninteliam malonumui, kuriuo gali mėgautis, žinojimui, jog "visa, kas gyva" gali kam nors perduoti "savo muziką, savo liepsną, savąjį kvapą") buvo iš tokių žmonių, kuriuos galėtume vadinti išimtimi, nes nors jų gana daug, kitiems taip lengvai pasiekiamas seksualinis pasitenkinimas jų atveju priklauso nuo pernelyg daugelio ir pernelyg retai pasitaikančių sąlygų sutapimo. Tokiems žmonėms kaip ponas de Šarliusas (esant būtinybei prisitaikyti, kuri pamažu iškils ir kurią jau galima buvo iš pat pradžių nujausti, prisitaikyti, kad patirtų pusiau sutikimu pasitenkinantį malonumą) abipusė meilė, be didelių, kai kada nenugalimų kliūčių, su kuriomis susiduria paprasti žmonės, iškelia dar tokių ypatingų kliūčių, jog tai, kas retai pavyksta visiems žmonėms, jiems tampa beveik neįmanoma, ir jei jiems pasitaiko tikrai laimingų susitikimų arba bent jau tokių susitikimų, kad prigimtis verčia juos pasijusti laimingus, tai jų laimė rodos jiems daug nepaprastesnė nei normalių įsimylėjėlių, skirta tik išrinktiesiems ir be galo reikšminga. Kapulečių ir Montekių neapykanta buvo niekas, palyginus su įvairiausiomis kliūtimis, kurias reikėjo nugalėti, ypatingomis kliautimis, kurias gamta vertė iškęsti, kad įvyktų štai šitoks retas į meilę vedantis atsitiktinumas, kai buvęs liemenininkas, ramiai besiruošiantis vykti į tarnybą, staiga apspangęs lūkuriuoja priešais penkiasdešimtmetį storulį; šis Romeo ir ši Džuljeta pagrįstai gali manyti, jog jų meilė - ne akimirkos užgaida, o tikra lemtis, kurią parengė jų temperamentų harmonija, ir ne vien jų pačių, bet ir jų protėvių temperamentų, paveldėtų iš labai senų laikų, tad priklausančių dar prieš jiems gimstant buvusiai būčiai, manyti, jog juos sujungė jėga, kurią galima palyginti su jėga, valdančia pasaulius, kur praleidome savo ankstesnį gyvenimą. Ponas de Šarliusas atitraukė mano dėmesį nuo kamanės, ir negalėjau pamatyti, ar ji atnešė orchidėjai taip ilgai lauktų žiedadulkių, kurių gauti galėjo tik per tokį neįtikimą atsitiktinumą, jog tai galėjai pavadinti savotišku stebuklu. Bet stebėjau taipogi stebuklą, beveik tos pat rūšies ir nė kiek ne mažiau nuostabų. Kai pažvelgiau į šį susitikimą šiuo požiūriu, visa tapo pažymėta grožio antspaudu. Pačios nepaprasčiausios gudrybės, išrastos gamtos, kad priverstų vabzdžius apdulkinti gėles, kurios be jų nebūtų apvaisintos, nes vyriškoji gėlė pernelyg toli nuo moteriškosios, taigi jei vėjas turėtų pernešti žiedadulkes, jam būtų lengviau jas nupūsti nuo vyriškosios gėlės ir jas daug lengviau pagautų moteriškoji gėlė, neišskirdama nektaro, kuris tuomet būtų nereikalingas, nes nereikėtų pritraukti vabzdžių, ir netgi neturėdama ryškių vainikėlių, taipogi juos patraukiančių, ir gudrybė, užtikrinanti, jog gėlė būtų apdulkinta tik tokia žiedadulke, kuri tiktai ją gali apvaisinti, - išsiskyrimas skysčio, imunizuojančio ją prieš kitas žiedadulkes, - šios gudrybės man neatrodo nuostabesnės nei egzistavimas iškrypėlių atmainos, užtikrinančios meilės pasitenkinimą senstančiam iškrypėliui: tai vyrai, kuriuos patraukia ne visi vyrai, o - tai atitikmens ir harmonijos reiškinys, palyginamas su reiškiniu, reguliuojančiu trimorfių heterostilinių gėlių, tokių kaip Lythrum salicaria, apdulkinimą - tiktai daug už juos vyresni. Šios atmainos pavyzdys buvo Žiupjenas, ne toks įdomus kaip kiti, kuriuos gali stebėti žmonijos herbaristas, moralės botanikas, nors jų ne tiek daug, matydamas gležną jaunuolį, laukiantį, kol pasirodys sveikas aptukęs penkiasdešimtmetis, taipogi liekantį abejingą kitiems jaunuoliams, kaip kad lieka neapvaisintos Primula veris hermafroditės gėlės trumpomis piestelėmis, nes jas apdulkina tiktai kitos Primula veris taip pat trumpomis piestelėmis, nors jos su džiaugsmu priima Primula veris ilgomis piestelėmis žiedadulkes. Ponas de Šarliusas, beje, kaip suvokiau vėliau, turėjo įvairiausio pobūdžio susitikimų, kai kurie jų dėl daugumo ir trumpumo, o ypač dėl to, kad nebuvo tiesioginio dviejų veikėjų kontakto, dar labiau priminė gėles, apdulkinamas darželyje kaimyninės gėlės, kurios jos pačios niekada nepaliestų. Tikrai, buvo asmenų, kuriuos jam pakakdavo pas save pasikviesti ir kelias valandas įtaigiai jiems kalbėti, kad apmalštų jo geismas, pažadintas kažkurio susitikimo. Paprastais žodžiais įvykdavo konjunkcija taip pat paprastai, kaip susijungia infuzorijos. Kai kada, kaip tai buvo, be abejonės, tą vakarą, kai po pietų pas Germantus baronas pasikvietė mane ir kai pasitenkino sviesdamas tiesiai svečiui į veidą prakeiksmus; šitaip elgiasi kai kurios gėlės, apipurkšdamos toliau esantį vabzdį, jų nesąmoningą bendrininką ir paniekos objektą. Ponas de Šarliusas, iš dominuojamojo virtęs dominuojančiuoju, pasijusdavo atsikratęs nerimo ir taikiai išprašydavo svečią, kuris jo daugiau nebedomino. Galiausiai pats iškrypimas, kai iškrypėlis pats pernelyg virsta moterimi, kad galėtų moterimi pasinaudoti, susisieja su aukštesniu dėsniu, kuriuo remiantis tiek gėlių hermafrodičių lieka bevaisės, t. y. su apsidulkinimo sterilumu. Tikrai, ieškodami sau partnerio iškrypėliai dažnai pasitenkina tokiu pat kaip jie patys moterišku vyru. Pakanka, kad jis nepriklauso moteriškajai lyčiai, kurios užuomazgą turi savyje, tačiau negali naudotis, kaip atsitinka su gėlėmis hermafroditėmis ir netgi su tam tikrais gyvūnais hermafroditais, pavyzdžiui, su sraigėmis, kurios negali apsivaisinti pačios, bet gali būti apvaisintos kitų hermafrodičių. Tad mielai siejantys save su senovės Rytais ir graikų aukso amžiumi iškrypėliai pakiltų dar aukščiau, į tas pirmines epochas, kai nebuvo nei dvinamių gėlių, nei vienalyčių gyvūnų, į pradinį hermafroditiškumą, kurio pėdsakas išliko vyriškų organų rudimentuose moters anatomijoje ir moteriškų organų rudimentuose vyro anatomijoje. Pradžioje man nesuprantama Žiupjeno ir pono de Šarliuso mimika buvo tiek pat įdomi, kiek, anot Darvino, vadinamųjų graižažiedžių gėlių vabzdžiams siunčiami gundantys judesiai, kai jos pakelia galvutes, kad iš toli matytųsi, kiek heterostiliniai žiedai, apverčiantys ir sulenkiantys kuokelius, kad padarytų kelią vabzdžiams arba kad juos apiplautų, be to, ją paprasčiausiai buvo galima palyginti su nektaro kvapais, vainikėlių ryškumu, kurie tuo metu traukė kieme skraidančius vabzdžius. Nuo šios dienos ponas de Šarliusas turėjo pakeisti savo vizitų pas ponią de Vilparizi valandą, ne todėl, kad negalėjo susitikinėti su Žiupjenu kur kitur, patogesnėje aplinkoje, o tikriausiai todėl, kad jam, kaip ir man, visa tai siejosi su popietės saulės ir žydinčio krūmo prisiminimu. Beje, ponas de Šarliusas ne tiktai rekomendavo Žiupjenus poniai de Vilparizi, kunigaikštienei de Germant ir visoms prašmatnioms klientėms, kurios itin stengėsi duoti užsakymų jaunajai siuvinėtojai, nes tos, kurios atsisakė arba bent jau neskubėjo, sulaukė baisių barono priekaištų: ar kad tai būtų pamoka kitoms, ar kad jos sužadino jo įniršį ir išdrįso pasipriešinti jo valdžiai. Jis parūpindavo Žiupjenui vis pelningesnę vietą, kol pagaliau pasiėmė jį kaip sekretorių, iškėlęs sąlygas, apie kurias kalbėsime vėliau. "Ak! Na ir pasisekė tam Žiupjenui!" - pasakė Fransuaza, mėgstanti sumenkinti arba perdėti gerus darbus, priklausomai nuo to, kam jie būdavo daromi - jai pačiai ar kitiems. Beje, šiuo atveju nebuvo reikalo nei perdėti, nei pavydėti, nes ji nuoširdžiai mylėjo Žiupjeną. "Ak! Koks geras žmogus tasai baronas, - pridūrė ji, - koks mielas, pamaldus, padorus! Jei tu rėčiau dukterį ir būčiau turtinga, nesukdama galvos išleisčiau už barono".
- "Bet, Fransuaza, - švelniai prieštaravo mano mama, - tuomet mergina turėtų du vyrus. Prisimenate, jau pažadėjote ją Žiupjenui". - "Ak ponia, - atšovė Fransuaza, - šis taipogi padarytų moterį laimingą. Pakankamai niekšų yra tiek tarp turtingų, tiek ir tarp vargšų, gamtai juk visai nesvarbu. Baronas ir Žiupjenas abu vienodi".

Beje, pamatęs šį susitikimą, pernelyg perdėjau tokio rinktinio ryšio išimtinį pobūdį. Žinoma, kiekvienas į poną de Šarliusą panašus vyras yra nepaprasta būtybė, nes jei tik nesusitaiko su gyvenimo galimybėmis, pirmiausia ieško meilės kitos rūšies vyro, t. y. to, kuris myli moteris (vadinasi, negali jo mylėti); bet, priešingai tam, ką galvojau kieme, kur mačiau, kaip Žiupjenas sukinėjasi aplink poną de Šarliusą it su kamane koketuojanti orchidėja, tokių pasigailėjimo vertų žmonių - daugybė, kaip matysime toliau skaitydami šį kūrinį; to priežastis atsiskleis tiktai pabaigoje, o ir skundžiasi jie greičiau dėl to, kad jų pernelyg daug, o ne dėl to, kad per maža. Mat du angelai, stovėję prie Sodomos vartų, kad sužinotų, kaip sakoma Pradžios knygoje, ar jos gyventojai tikrai daro visus tuos dalykus, apie kuriuos šauksmas pasiekia Amžinąjį Valdovą, buvo labai blogai, - o tuo galima tiktai pasidžiaugti, - Viešpaties parinkti, geriau Jis būtų šiam tikslui paskyręs kokį sodomistą. Tokie pasiteisinimai, kaip: "Aš šešių vaikų tėvas, turiu dvi meilužes ir t. t.", jo nepriverstų nuleisti liepsnos kalavijo ir nesuminkštintų jo širdies. Jis atsakytų: "Taip, o tavo žmona kenčia pavydo kančias. Netgi kai neieškai sau moterų Gomoroje, praleidi naktis su Hebrono bandų piemeniu". Jis tučtuojau priverstų jį grįžti atgal į miestą, kurį sunaikins ugnies ir sieros lietus. Bet atsitiko atvirkščiai - visiems gėdos netekusiems Sodomos gyventojams buvo leista pabėgti, ir net jeigu jie it Loto žmona, išvydę jaunuolį, atsigręždavo, už tai nepavirto druskos stulpais. Jie turėjo daugybę ainių, kuriems šis judesys tapo įprastu, kaip kad patvirkusios moterys apsimeta žiūrinėjančios vitrinoje išdėstytus batelius ir atsigręžia į studentą. Šie Sodomos gyventojų palikuonys, kurių tokia daugybė, jog jiems galima taikyti kitą Pradžios knygos eilutę: "Jei kas iš žmonių gali suskaityti žemės dulkes, galės taip pat suskaityti ir šiuos palikuonis", paplito po visą žemę, įsigijo įvairiausias profesijas ir taip lengvai priimami į pačius uždariausius klubus, kad kai koks sodomistas ten vis dėlto nepapuola, tai reiškia, jog daugiausia juodų rutuliukų primetė tokie pat sodomistai - siunčiantys prakeiksmus sodomijai, nes iš savo protėvių paveldėjo melagingumą, kuris padėjo jiems ištrūkti iš prakeikto miesto. Galimas daiktas, jie tenai sugrįš. Visuose kraštuose jie sudaro rytietišką koloniją, kultūringą, muzikalią, mėgstančią šmeižtą, žavingą ir pasižyminčią nepakenčiamomis ydomis. Pažvelgsime į juos akyliau tolesniuose puslapiuose; tačiau norėtume iš anksto perspėti, kad, kaip ir sionistinio, sodomistinio judėjimo kūrimas, siekimas atstatyti Sodomą yra pražūtingas. Vos tik atvykę, sodomistai palieka miestą, kad neatrodytų, jog ten nuolat gyvena, kituose miestuose veda, įsitaiso meilužių ir pasineria į visas priimtinas pramogas. Užvažiuos į Sodomą tiktai ypatingos būtinybės dienomis, kai miestas bus tuščias, kai net išbadėjęs vilkas bijo išeiti iš miško. Žodžiu, visa apskritai vyksta kaip Londone, Berlyne, Romoje, Peterburge arba Paryžiuje.

Tačiau tądien, prieš aplankydamas kunigaikštienę, šito nenumačiau ir jutau apmaudą, kad mano dėmesį patraukė Žiupjeno ir Šarliuso sąjunga ir todėl galbūt nepamačiau, kaip kamanė apdulkina gėlę.

Tolimesnė dalis
Ankstesnė dalis

Teofilis Gotjė. Hašišas
L. Devita. Atsižadėtos istorijos
Pranciška Regina Liubertaitė. Šauksmas
Dendizmo poetika: literatūra ir mada
Joseph Hipster. Trauką atplėšti nuo pagreičio...
Prancūzų erotinio romano ypatybės
Žigmondas Moricas. Vainikas
Edgaras Keretas. Venera
Skaitinių skiltis

Daugiau:
Pirmasis Nobelio premijos laureatas