Be to, dabar supratau, kodėl tuomet, kai pamačiau jį išeinant iš ponios de Vilparizi, ponas de Šarliusas man pasirodė panašus į moterį: jis iš tikrųjų buvo moteris! Priklausė rasei, ne tokiai prieštaringai, kaip atrodo, kurios idealas yra vyriškumas būtent todėl, kad jos temperamentas yra moteriškas, nors išore jos atstovai panašūs į vyrus; kiekvieno mūsų akyse, kurios mums duotos, kad viską pasauly matytume, vyzdžio pakraštyje įsispaudęs kažkoks siluetas, ir jų akyse - tai ne nimfos, o efebo siluetas. Virš šios rasės tvyro prakeikimas, ji turi gyventi melu ir priesaikos laužymu, nes žino, jog geismas, visiems nešantis didžiausią gyvenimo džiaugsmą, yra baustinas ir gėdingas; jie - bedieviai, nes, netgi būdami krikščionys, pašaukti stoti prieš teismą ir apkaltinti tuo, kas yra pats jų gyvenimas, Kristaus akivaizdoje ir jo vardu ginasi ir šaukia, jog tai šmeižtas; tai sūnūs be motinų, kurioms jie turi meluoti visą gyvenimą ir netgi tuomet, kai joms užspaudžia akis; tai draugai, nežinantys, kas yra tikroji draugystė, nors dažnai jų žavesys žadina jiems draugiškumą, o būdami geros širdies, jie ir patys jaučia draugiškumą kitiems; bet argi galima vadinti draugyste jausmus, kurie auga prisidengdami melu ir kuriuos pražudo pirmas pasitikėjimo ir nuoširdumo polėkis, sukeliantis vien pasišlykštėjimą, jeigu jiems nepasitaikys bešališkas, netgi užjaučiantis žmogus, betgi ir jame gali nugalėti sąlyginumai, tad, išklausęs savo pažįstamo išpažintį apie turimą ydą, jis pamanys, jog ir ši draugystė - ydos pasireiškimas, o tai jam pačiam svetima, - taip kai kurie teisėjai linkę teisinti žmogžudį, kuris lytiškai yra nenormalus, ir išdaviką žydą, aiškindami žmogžudystę gimtąja nuodėme, o išdavystę - tautą persekiojančia lemtimi. Galiausiai, - bent jau pirmos teorijos požiūriu, kurią tuomet susikūriau ir kuri, kaip matysime, vėliau pakis, ir tai juos itin erzintų, jeigu mano įžvelgto prieštaravimo nuo jų akių nuslėptų jų matymą ir gyvenimą paremianti iliuzija, - tokios rūšies meilužiams beveik nepasiekiama meilė, kurios tikėdamiesi jie įgauna galią pakelti tokią riziką ir vienatvę, nes juos kaip tik traukia vyrai, neturintys nieko moteriško, vyrai neiškrypėliai, vadinasi, negalintys jų mylėti; šitaip jų geismas niekada nebūtų patenkintas, jei jie už pinigus negalėtų pirkti tikrų vyrų ir jei negalėtų iškrypėlius, kuriems atsiduoda, vaizduotis esant tikrus vyrus. Jų garbė nepatikima, o laisvė - laikina, kol atsiskleidžia nusikaltimas, jų padėtis netvirta kaip poeto, kurį vakar garbino salonuose, kuriam plojo visuose Londono teatruose, o šiandien išvaro iš visų mebliuotų kambarių, ir jis, nebeturėdamas kur priglausti galvos, it Samsonas suka girnas10 ir sako:

Abidvi lytys numirs, tiek viena, tiek kita.

Jie neužsitarnauja, - išskyrus didžiulės nelaimės dienas, kai apie auką susiburia daugybė žmonių, kaip žydai rinkdavosi aplink Dreifusą, - užuojautos, o kartais ir draugijos, netgi į save panašių, kuriems šlykštu žiūrėti į savo atspindį negailestingame veidrodyje, kaltinančiame juos visomis ydomis, kurių patys nenorėjo pastebėti, verčiančiame juos suvokti, jog tai, ką jie vadino meile (šiam žodžiui, savisaugos instinkto vedami, jie teikia plačią prasmę, siedami jį su viskuo, kuo meilę praturtino poezija, tapyba, muzika, riteriškumas, asketizmas), kyla ne iš jų susikurto grožio idealo, o iš nepagydomos ligos; ir vėlgi it žydai (išskyrus tuos, kurie lankosi tik pas savo rasės atstovus, visada kartoja ritualinius žodžius ir įprastus pokštus) jie vengia vieni kitų, ieško jiems priešiškiausių ir nenorinčių su jais bendrauti draugijos, atleidžia jiems šiurkštumą, mėgaujasi jų palankumu; tačiau kartu jie apsupa save tokiais pat kaip ir jie, bijodamiesi ostrakizmo, kuris juos žemina, ir gėdos, ir pagaliau kaip persekiojami žydai įgauna savitus fizinius ir moralinius rasės bruožus, - kai kada gražius, bet dažniausiai baisius; jie randa (nepaisydami pajuokos to, kuris, artimesnis kitai rasei ir daugiau su ja bendraujantis, atrodo tarytum ne toks iškrypęs ir kaltina labiau iškrypusius) nusiraminimą lankydami į save panašius ir netgi paramą žinodami, kad šie egzistuoja, ir vis dėlto neigia savo priklausymą rasei (net pats jos pavadinimas yra didžiausias įžeidimas), mielai demaskuoja tuos, kuriems pavyksta nuslėpti, jog jai priklauso, bet ne todėl, kad jiems pakenktų, o kad pasiteisintų; jie it gydytojas, nustatantis apendicitą, tyrinėja iškrypimo istoriją ir su malonumu prisimena, jog toks buvo Sokratas, kaip kad žydai sako, jog Jėzus priklausė jų tautai, nepagalvodami, kad nenormaliųjų nebuvo tais laikais, kai homoseksualizmas buvo norma, kaip kad krikščionybės priešų negalėjo būti prieš Kristų, pamiršdami, jog tiktai gėda gimdo nusikaltimą, nes jos dėka išliko tiktai tie, kurie atmetė visus pamokymus, visus pavyzdžius, visas bausmes dėl įgimto polinkio, tokio specifinio, jog atstumia kitus labiau (nors gali būti lydimas aukštų moralinių savybių) nei kitos ydos, pavyzdžiui, vagiliavimas, žiaurumas, klasta, - geriau suprantamos, tad labiau atleistinos paprasto žmogaus požiūriu; jie sudaro savotišką masonų ložę, tačiau daug platesnę, veiksmingesnę ir ne tokią pastebimą, nes ji kuriama remiantis tais pačiais skoniais, poreikiais, įpročiais, pavojais, mokymu ir žiniomis, taipogi tomis pačiomis bendravimo formomis, žodynu, - tai ložė, kurios nariai, netgi nenorintys bendrauti, tučtuojau atpažįsta vienas kitą iš natūralių arba sąlygiškų ženklų, nesąmoningų arba sąmoningų, tokių pačių, iš kokių elgeta suvokia, kad štai šis didelis ponas, kurio karietos dureles jis uždaro, toks pat elgeta kaip ir jis, tokių pačių ženklų, kokie leidžia tėvui atpažinti save dukters sužadėtinyje, ligoniui - gydytojuje, atliekančiam išpažintį - kunige, teisiamajam - jį ginančiame advokate; visi privalo saugoti savo paslaptį, bet žino svetimą paslaptį, kurios kiti netgi neįtaria ir kuri taip juos veikia, jog patys neįtikėčiausi nuotykių romanai ima rodytis tikri; mat gyvenime, kur romantika yra anachronizmas, pasiuntinys tampa katorgininko draugu, o princas, pasižymintis elgesio laisvumu, kurį suteikia aristokratiškas auklėjimas ir kuris nėra būdingas bailiems smulkiems miesčionims, išėjęs iš kunigaikštienės, pasuka susitikti su chuliganu; tai žmonių bendruomenės atstumta, tačiau reikšminga dalis, įtariama esant ten, kur jos iš tikrųjų nėra, įžūliai ir nebaudžiamai veikianti ten, kur jos buvimo niekas neįtaria; visur surandanti savo šalininkų - liaudyje, kariuomenėje, bažnyčioje, katorgoje, tarp karalių; pagaliau palaikanti, bent jau dauguma, kerimai pavojingus ir artimus santykius su kitos rasės žmonėmis, juos provokuojanti, žaismingai kalbanti su jais apie savo ydą, tarsi jos neturėtų, žaidžianti žaidimą, kurį skatina kitų aklumas arba apgaulingumas; šis žaidimas gali trukti ilgus metus, kol imama piktintis ir tramdytojai sudraskomi į gabalus; iki tol jie verčiami slėpti savo gyvenimą, nusigręžti nuo to, ką norėtų matyti, žiūrėti į tai, nuo ko norėtų nusigręžti, keisti giminę daugybės būdvardžių savo žodyne, - bet vis dėlto šis tvardymasis visuomenėje lengvesnis už vidinę prievartą, kurią jiems primeta yda, arba tai, kas neteisingai šitaip vadinama, - ir ši prievarta primetama ne dėl kitų, o dėl jų pačių, kad tai jiems neatrodytų yda. Bet kai kurie, praktiškesni, užimtesni, neturintys laiko derėtis, tam, kad gyvenimas būtų paprastesnis ir kad tuščiai neeikvotų laiko, susikuria dvi visuomenes, kurių antrąją sudaro vien tiktai panašūs į juos.

Tai itin krinta į akis, kai iš provincijos atvyksta vargšai, neturintys pažinčių, nieko kito, tik ambiciją tapti žymiais gydytojais arba advokatais, neturintys savo nuomonės, nemokantys elgtis visuomenėje, kurią tikisi greitai "papuošti", kai jie perkasi baldus savo mažam kambarėliui Lotynų kvartale, visai tokius pat, kokius įsidėmėjo bute žmonių, jau "iškilusių" naudingoje ir rimtoje profesijoje, į kurią jie trokšta įsilieti ir tapti garsūs; šių žmonių ypatingas polinkis, toks pat paveldimas kaip gabumai piešimui, muzikai arba polinkis į apakimą, yra galbūt vienintelė, gyvybinga ir despotiška, jų originali ypatybė, verčianti juos tam tikrais vakarais paaukoti jų karjerai naudingą susitikimą su žmonėmis, kurių maniera kalbėti, mąstyti, rengtis ir šukuotis jie seka. Kvartale, kur susitikinėja tiktai su mokslo draugais, dėstytojais ir kokiu nors savo kraštiečiu, iškilusiu ir jiems padedančiu, jie labai greitai suranda kitus jaunuolius, su kuriais suartėja kaip tik dėl šio ypatingo polinkio, kaip kad mažame miestelyje susieina gimnazijos mokytojas ir notaras, abu mėgstantys kamerinę muziką ir viduramžių dramblio kaulo dirbinius; derindami pramogą ir naudą, profesionalumą, skatinantį jų pastangas padaryti karjerą, jie susitikinėja nepašvęstiesiems neprieinamose vietose, kaip senovinių tabokinių, japoniškų graviūrų arba retų gėlių mėgėjų susirinkimuose, kur dėl malonumo keistis žiniomis, eksponatais ir dėl konkurencijos baimės it pašto ženklų biržoje viešpatauja tiek glaudi specialistų santarvė, tiek ir žiauri kolekcionierių konkurencija. Beje, kavinėje, kur jie turi staliuką, niekas nežino, kas tai per susirinkimas: ar žvejų draugijos, ar redakcijos sekretorių, ar kilusių iš Endro žmonių, - jų laikysena tokia korektiška, o išvaizda tokia santūri ir šalta, jie taip nedrąsiai žvilgčioja į madingus jaunuolius, jaunus "liūtus", vos už kelių metrų garsiai rėkaujančius apie savo meilužes, ir tie, kurie jais žavisi, nedrįsdami pakelti akių, tiktai po dvidešimties metų, kai vieni jų bus jau beveik akademikai, o kiti - seni klubų lankytojai, sužinos, kad tada labiausiai gundantis, o dabar išstorėjęs ir pražilęs Šarliusas iš tikrųjų buvo panašus į juos, bet priklausė kitam pasauliui, turinčiam kitus išorinius simbolius, ypatingus ženklus, tuomet juos suklaidinusius. Tačiau šios grupės būna daugiau arba mažiau pažangios; kaip kad Kairiųjų sąjunga skiriasi nuo Socialistų federacijos, o Mendelsono muzikinė draugija nuo Schola Cantorum13, taip kai kuriais vakarais prie kito staliuko susirenka ekstremistai, kurie leidžia, kad jiems po rankogaliais užmautų apyrankes, o po apykakle užkabintų karolius; savo įkyriais žvilgčiojimais, juoku, tarpusavio glamonėmis jie priverčia kuo greičiausiai sprukti iš čia būrelį gimnazistų, o juos aptarnaujantis padavėjas, po kurio mandagumu slypi pasipiktinimas (kaip ir tais vakarais, kai jis aptarnaudavo Dreifuso šalininkus), mielai atvestų policiją, jeigu tik nesitikėtų arbatpinigių.

Šitokioms profesionalų organizacijoms protas priešpriešina vienišius, jis stoja jų pusėn, viena vertus, be ypatingų gudrybių, tiki, jog niekas taip nesiskiria nuo organizuotos ydos, kaip tai, ką jie laiko nesuprasta meile; antra vertus, šiek tiek gudraudamas, nes šios skirtingos klasės atitinka tiek skirtingus fiziologinius tipus, tiek vienas paskui kitą einančius patologinės arba tiktai socialinės evoliucijos etapus. Iš tikrųjų, gan retai pasitaiko, kad vienas arba kitas vienišius neprisijungtų prie vienos iš tokių organizacijų, kai kada iš paprasčiausio nuobodulio, kai kada dėl patogumo (kaip tie, kurie buvo labai nusistatę prieš telefoną, Jenos kunigaikščius ir Poteno parduotuvę, bet galiausiai įsiveda telefoną, priiminėja Jenos kunigaikščius ir perka pas Poteną). Beje, apskritai juos tenai nelabai gerai priima, nes jų santykinai tyras gyvenimas, patyrimo stoka ir liguistas svajingumas, kurį gimdo vienatvė, uždeda stipresnį ypatingų moteriškumo bruožų antspaudą, kurį profesionalai pasistengė užtušuoti. Reikia pripažinti, kad kai kuriuose iš naujokų moteris yra ne tiktai viduje susiliejusi su vyru, bet šlykščiai matoma, kai, pavyzdžiui, jie juokiasi isteriškai šaižiu juoku, nuo kurio traukuliai tąso jų kelius ir rankas; tuomet jie darosi panašūs ne tiek į vyrus, kiek į beždžiones melancholišku žvilgsniu ir su ratilais paakiuose, kibiomis kojomis, tiktai su smokingu ir juodu kaklaraiščiu; žodžiu, labiau patyrę mano, kad santykiai su šiais naujokais juos kompromituoja, todėl sunkiai juos priima į savo tarpą vis dėlto jie įsileidžiami ir tuomet naudojasi visomis lengvatomis, kuriomis prekyba ir stambios įmonės pakeitė ir palengvino šių individų gyvenimą; šitaip jie aprūpinami malonumais, kurie iki tol buvo sunkiai prieinami ir netgi nepasiekiami, ir to, ko anksčiau negaudavo netgi tarp daugybės žmonių, dabar jie turi lig soties.

Tačiau, netgi esant šiems nesuskaičiuojamiems apsauginiams šarvams, kai kam socialinė prievarta dar yra per sunki, ypač tiems, kurie užverbuojami tarp neįpratusių prie vidinių varžtų ir manančių, jog jų rūšies meilė labai reta, nors taip nėra iš tikrųjų. Kol kas palikime nuošalyje tuos, kurie įsitikinę, jog jų išskirtinis polinkis daro juos pranašesnius už kitus, niekina moteris, laiko homoseksualizmą didžiųjų genijų ir didžiųjų epochų privilegija; meilės partnerių jie ieškosi ne tarp tų, kurie turi tam polinkį, kaip kad morfijaus mėgėją traukia morfijus, o tarp tų, kurie jiems atrodo to verti, jie skelbia savo pažiūras it užsidegę apaštalai, kaip kad kiti skelbia sionizmą, sensimonizmą, vegetarines idėjas, anarchiją arba protestuoja prieš karo tarnybą. Kai kurie, jei užtiksite juos rytą dar lovoje, parodo savo nuostabią moterišką galvutę, būdingą visoms moterims išraišką, simbolizuojančią jų lytį; šitai rodo ir plaukai - jie taip moteriškai garbanojasi, taip natūraliai krenta sruogomis ant skruostų, jog nustembate, kaip ši jauna moteris, jauna mergina, Galatėja, vos atsibudusi vyriško kūno pasąmonėje, kurioje buvo uždaryta, sugebėjo niekieno nepadedama, pati taip gudriai rasti išėjimus iš savo kalėjimo, rasti tai, ko reikia jos gyvenimui. Be abejonės, šią žavingą galvutę turintis jaunuolis nesako: "Esu moteris". Netgi jei - dėl daugybės priežasčių - jis gyvena su moterimi, gali neigti, jog pats yra moteris, prisiekinėti, kad niekada neturėjo santykių su vyrais. Tegu tik ji mato jį tokį, kokį ką tiktai parodėme, gulintį lovoje, vilkintį pižamą, nuogomis rankomis ir apnuogintu kaklu po juodais plaukais: pižama virsta moteriška palaidine, o galva - gražuolės ispanės galva. Meilužė išsigąs prisipažinimų, atsakančių į jos žvilgsnius, nes jie tikresni negu žodžiai, netgi negu veiksmai, bet ir veiksmai, jeigu dar to nepadarė, būtinai tai patvirtins, nes visos būtybės siekia malonumo, ir jeigu būtybė nėra visiškai sugadinta, šio malonumo ieško priešingoje lytyje. Yda iškrypėliui prasideda ne tuomet, kai užmezga santykius su moterimis (nes tada pernelyg vadovaujasi protu), o tuomet, kai jomis mėgaujasi. Jaunuolis, kurį ką tiktai bandėme nupiešti, buvo tokia akivaizdi moteris, kad moterims, kurios į jį taip geismingai žvelgė (bent jei jos pačios normalios), teko patirti tokį pat nusivylimą, kokį patiria moterys Šekspyro komedijose, vietoj jaunuolio išvydusios persirengusią jauną merginą. Tiek pirmu, tiek ir antru atveju esama vienodos apgaulės, pats iškrypėlis šitai žino, jis nuspėja, kokį nusivylimą patirs moteris, kai jis nusimes maskaradinį rūbą, jaučia, jog apsirikimas dėl lyties yra poetinės fantazijos šaltinis. Beje, netgi jei savo reikliai meilužei jis ir nesakytų (jeigu tik ji nėra lesbietė): "Esu moteris", vis tiek jo pasąmonėje slypinti ir matoma moteris gudriai ir guviai it įkyrus vijoklis ieškotų vyriško organo! Pakanka tiktai pažvelgti į garbanas ant baltos pagalvės, kad suvoktume, jog vakare, jei tik šiam jaunuoliui pavyks prieš tėvų, prieš savo paties valią ištrūkti iš namų, jis neis pas moteris. Meilužė gali jį bausti, uždaryti, kitą dieną vyras-moteris vis tiek suras būdą, kaip prisiglausti prie vyro, kaip kad vijoklis išleidžia ūselius prie kaplio arba grėblio. Kodėl gi, žavėdamiesi šio jaunuolio veido jaudinančiu švelnumu, gracija, vyrams nebūdingu meilumu, nusiviltume sužinoję, kad jis ieško boksininkų draugijos? Tai skirtingi to paties reiškinio aspektai. Ir tai, kas atstumia, mus labiausiai jaudina, jaudina labiau nei visi švelnumai, nes tai yra nuostabi nesąmoninga prigimties pastanga: lytis pati save atpažįsta, nepaisydama visų apgaulių, pati to nesuvokdama bando ištaisyti pradinę visuomenės klaidą ir pasiekti tai, ką ši klaida nuo jos atitolino. Vieni, žinoma, kurie nuo vaikystės buvo labai drovūs, nesimėgauja materialiu malonumu: jiems pakanka šį malonumą susieti su vyrišku veidu. Tuo tarpu kiti, be abejonės, veržlesnių pojūčių, savo materialų malonumą valdingai lokalizuoja. Jų prisipažinimai galbūt keltų pasipiktinimą daugiau nei pusei pasaulio. Tikriausiai jie negyvena vien tiktai po Saturno palydovo ženklu, nes jiems moterys vis dėlto reikalingos, o pirmiesiems jos visiškai neegzistuotų, jei nesugebėtų šnekėtis, koketuoti, išsigalvoti meilės istorijų. Tačiau antrieji ieško moterų, kurios myli moteris, jos gali jiems parūpinti jaunikaitį ir padidinti malonumą, kurį su juo patiria; be to, moterys jiems teikia tokį pat malonumą kaip vyrai. Tų, kurie myli pirmuosius, pavydą gali sukelti tik malonumas, kurį jiems galėtų duoti vyras, vien tik į šį malonumą jie žiūri kaip į išdavystę, nes jie negali mylėti moterų, jas myli tik iš įpratimo ir norėdami užsitikrinti galimybę vesti; jie neįsivaizduoja vedybinio gyvenimo malonumų, tad negali jų pavydėti tam, kurį myli, tuo tarpu antrųjų meilės romanai su moterimis dažnai sukelia pavydą. Mat santykiuose su moterimis tai, kuri myli kitas moteris, jie atstoja tą kitą moterį, o moteris jiems teikia tokį pat malonumą kaip vyras; pavydus draugas kenčia žinodamas, kad jo mylimasis prisirišęs prie tos, kurią įsivaizduoja esant beveik vyrą, ir tuo pat metu jaučia jį nuo savęs tolstant, nes šioms moterims jis yra jam kažkas nepažįstama - savotiška moteris. Nebekalbėsime apie jaunus bepročius, kurie iš vaikiškumo, kad paerzintų savo draugus, šokiruotų tėvus, atkakliai rengiasi į moterų sukneles panašiais drabužiais, dažosi lūpas ir juodai apvedžioja akis; palikime juos nuošaly, nes būtent jie, pernelyg žiauriai nubausti už savo pagyrūniškumą, paskui visą gyvenimą veltui stengsis griežtu protestantišku elgesiu ištaisyti žalą, kokią padarė sau patiems gundomi to paties demono, kuris skatina Sen Žermeno priemiesčio jaunas moteris skandalingai gyventi, laužyti nusistovėjusius papročius, tyčiotis iš savo šeimos, kol vieną dieną jos ima atkakliai, tačiau nesėkmingai kopti į kalną, nuo kurio anksčiau su tokiu pasimėgavimu ritosi arba bent jau negalėjo išsilaikyti nenusiritusios. Galiausiai palikime vėlesniam laikui tuos, kurie sudarė sutartį su Gomora. Kalbėsime apie juos, kai ponas de Šarliusas su jais susipažins. Palikime visus, tiek vienos, tiek ir kitos rūšies, kurie savo ruožtu taipogi pasirodys, o šios pirmosios apžvalgos pabaigoje tarsime tiktai keletą žodžių apie tuos, apie kuriuos neseniai buvome pradėję kalbėti - apie vienišius. Žiūrėdami į savo ydą kaip į kažką reta, nors ji nėra tokia, jie ima gyventi vienatvėje, vos tiktai ją savyje pastebėję, o iki tol ilgą laiką ją nešiojo, nieko nežinodami, dažnai daug ilgiau nei kiti. Juk pradžioje niekas nežino, kad jis yra iškrypėlis, poetas, snobas arba piktadarys. Koks nors gimnazistas, prisiskaitęs meilės eilėraščių arba prisižiūrėjęs nepadorių paveikslėlių, prisispaudžia prie draugo manydamas, kad juos sieja tiktai ta pati meilė moteriai. Kaip jis galėtų įsivaizduoti, kad nėra toks kaip kiti, jei tai, ką patiria, sužinojo iš ponios de Lafajet, Rasino, Bodlero, Valterio Skoto kūrinių, o pats dar nesugeba savęs stebėti, tad nesuvokia, kas jam savita ir kad jausmas tas pats, tačiau objektai skiriasi, kad jis geidžia Rob Rojaus, o ne Dianos Vernon? Daugelio jų savisaugos instinktas pirmauja, palyginti su protu, jų kambaryje nebesimato nei veidrodžio, nei sienų, visa dingsta po aktorių paveikslėliais, jie kuria štai tokias eiles:

Pasaulyje myliu tik Chloją,
Ji dieviška, ji auksaplaukė,
Ir meilė širdį man užtvindo.