Pirmasis Nobelio premijos laureatas:
Siuli Priudomas

Rene Francois Armand („Sully“) Prudhomme (1839-1907) – prancūzų poetas ir eseistas, pirmasis Nobelio premijos laureatas (1901).

Gimė 1839 m. kovo 16 d. Paryžiuje. Tėvas mirė jam tesant tik 2 m. amžiaus, šeimai teko keltis gyventi pas dėdę. pradžioje mokėsi inžinieriaus profesijos, tačiau vėliau persimetė į filosofiją, o dar vėliau pasuko į poeziją. Jis paskelbė, kad ketina sukurti mokslinę poeziją. Nuoširdus ir melancholiškas, siejamas su Parnaso mokykla, nors, tuo pat metu, jo kūryba lieka savita.

Priudomas Bonaparto licėjuje mokėsi matematikos ir klasikinių kalbų. Ruošėsi stoti į Politechninę mokyklą, tačiau akių negalavimas nutraukė jo mokslus. Kurį laiką dirbo Le-Krezo rajone „Schneider“ kompanijoje, o vėliau pradėjo teisės studijas notaro biure. Vakarais studijavo filosofiją ir rašė eilėraščius. Studentų draugijos „Cenference La Bruyere“ palankus požiūris į jo eilėraščius paskatino jį literatūrinei karjerai.

Pirmame jo rinkinyje „Stances et Poemes“ (1865; Pozos ir eilės) buvo ir jo garsusis eilėraštis „Le vase brise“ (Sudužusi vaza). Per kitus 3 m. išleido dar kelis poezijos rinkinius, kuriuose skamba meilės be atsako, mokslo ir religijos konflikto temos. Skaitytojai buvo sužavėti jo eilių muzikalumu, subtiliu lyrizmu, ekspansyvus optimizmas: „Mano eilėse pavasaris nebaigia žydėti!“ 1870 m. buvo sukrėstas, kai per keliolika dienų mirė motina, dėdė ir teta. Prancūzų-prūsų karas, kuriame aktyviai dalyvavo ir kurį atspindėjo „Impressions de la guere“ (1872; Karo impresijos) ir „La France“ (1874; Prancūzija), galutinai palaužė jo sveikatą. Jis buvo ir Dreifuso šalininku.

Laikui bėgant nuo sentimentalaus stiliaus pasuko kryptimi, jungiančiu filosofinius ir mokslinius aspektus. Filosofija išreikšta poemoje „La Justice“ (1878; Teisingumas), kuriame skamba mintis, kad teisingumo reikia ieškoti ne išoriniame pasaulyje, o žmogaus sieloje, ir poemoje „Le Bonheur“ (1888; Laimė), teigiančioje, kad laimė pasiekiama smalsumu, moksle, labdaroje. 1881 m. priimtas į Prancūzijos akademiją. 1895 m. pagerbtas „Legion d’honneur” ševaljė titulu.

Galiausiai ėmėsi rašyti esė estetikos ir filosofijos temomis. Jis paskelbė žinomas esė „L'Expression dans les beaux-arts“ (1884, Išraiška vaizduojamajame mene) ir „Réflexions sur l'art des vers“ (1892, Apmąstymai apie eilėraščio meną), straipsnių serija apie B. Paskalį (1890) ir straipsnį apie laisvą valią (1906), kur padarė išvadą, kad laisva valia glūdi gamtoje, todėl yra pateisinama. Straipsnių rinkinyje „Poetiniame testamente“ (1900) gynė klasikinį eiliavimą, pasisakė prieš „baltas“ eiles, kritikavo simbolistus ir dekadentus. Prieš formos „betvarkę“ pasisakė „Parnaso mokykla“, su kuria jį siejo bendros nuostatos. Ir jei parnasiečiams nebuvo svetimos feodalinės ir religinės tendencijos, o kartais juos patraukdavo mokymai apie nirvaną, tai Priudomas pasižymėjo ryžtingu pozityvizmu ir bandė suderinti meninę išraišką su mokslo žiniomis, būdamas vadinamosios „mokslinės poezijos“ pasekėju. Tačiau tai neretai jį nuvesdavo į abstraktų alegorizmą, nuo kurio kentėjo jo poezija. Vis tik gerau pavyko jau minėtos poemos „Teisingumas“, kurioje, po nesėkmingų teisingumo paieškų visuomenėje ir pasaulio sandaroje, jį randa žmogaus širdyje, ir „Laimė“, kurioje „faustiškoji“ problema išprendžiama tuo, kad jos neįmanoma rasti nei jausmų, nei pažinimo srityse, - ir ji tėra tik pasiaukojime.

Nobelio premijos paskyrimas (1901) už „iškilius literatūrinius pasiekimus, ypač didelį idealizmą, meninį tobulumą, o taip pat neįprastą dvasingumą ir talento derinimą, ką liudija jo knygos“ buvo sutiktas nevienareikšmiškai. Buvo tikimasi, kad pirmoji premija bus paskirta didesniam talentui, o labiausiai tikėtinu kandidatu buvo laikomas L. Tolstojus. Grupė švedų rašytojų (kartu su būsima Nobelio premijos laureate Selma Lagerliofe) paskelbė atvirą protesto laišką. Toks komiteto sprendimas sukėlė ir paties Prodhomme kritiką, kurios jis nebuvo užsitarnavęs. Iš Nobelio premijos lėšų Priudomas įsteigė literatūrinę premiją jauniems poetams.

Sveikata vis labiau šlijo, jis buvo paralyžuotas ir buvo priverstas gultis į ligoninę. Netikėtai jis mirė 1907 m. rugsėjo 6 d., palaidotas Paryžiaus Pere-Lachaise kapinėse. Kadaise gerbtas tiek literatūriniuose, tiek akademiniame sluoksniuose, dabar mažai žinomas, netgi Prancūzijoje.

Jo poezijos lietuvių kalba yra knygoje „Iš Vakarų Europos poezijos” (1957).
Skaitykite įžangą Aristofano pasakėčių vertimui (prancūzų kalba)     >>>>>

Šiame eilėraštyje pasakojama apie krištolinę vazą, kurią vos vos tepalietė vėduoklė – smūgis buvo toks silpnas, kad niekas net neišgirdo jo garso. Tačiau smulkus įtrūkimas pamažu plečiasi, vanduo lašas po lašo išteka, ir vazoje merdėja gėlė, nors iš išorės indas vis dar atrodo sveikas. Sudužusi vaza tampa jautria žmogaus širdies alegorija. Mylimų žmonių neatsargus žodis ar veiksmas gali palikti nematomą, gilią žaizdą. Išoriškai žmogus išlieka ramus, tačiau viduje jo meilė tyliai miršta, o širdis lėtai dūžta.
Le vase brisé Le vase oł meurt cette verveine, D'un coup d'eventail fut fźlé. Ce coup dut l'effleurer ą peine: Aucun bruit ne l'a révélé - Mais la légčre meurtrissure, Mordant le crystal chaque jour, D'une marche invisible et sūre En a fait lentement le tour. Son eau fraīche a fui goutte ą goutte, Le suc des fleurs s'est épuisé. Personne encore ne s'en doute... N'y touchez pas, il est brisé! Souvent aussi la main qu'on aime, Effleurant le coeur le meurtrit; Puis le coeur se fend de lui-mźme, La fleur de cet amour périt. Toujours intact aux yeux du monde, Il sent croītre et pleurer tout bas Sa blessure fine et profonde... Il est brisé, n'y touchez pas. Redaktoriaus pastaba: čia pateiktas grubus ne meninis vertimas. Tikiuosi, kad atsiras bandančių išversti geriau. Vertimą galite atsiųsti redaktoriui el. paštu.	Sudaužyta vaza Šią vazą, kurioje žūsta verbena, Kažkieno vėduoklė užkliudė netyčia Stuktelėjimas buvo toks, bene, Kad jį visi užmiršo tąkart lyg tyčia. Tačiau akiai nematomas įbrėžimas, Perbrauktame kristale išliko – Ir vis gilėdamas, nors ir nežymus, Aplink vazą pamažu apsuko. Ir vanduo, tarsi bejėgės ašaros, Lašas po lašo ant grindų lašėjo; Žiedlapių sužeisti sparnai Vis liūdnesni žemyn svirinėjo. Aš į vazą žvelgiu. Bet nesimato Kad nelaimė joje jau glūdi; Ir niekas nesušuks pablūdęs: „Neliesk, juk ji sudaužyta!“ Ir dažnai mylinčias širdis skaudžiai paliečia Vien iš nežinojimo ar nuobodulio Bet niekas nepraeina be pėdsako: Meilės gėlė viską prisimena ir vysta. Neduota mums akim pranikti, Į širdį, įtrūkimais apimtą, Kruvinomis ašaromis verkiančią. „Neliesk, juk ji sudaužyta!“

Kas yra poezija?

Klausimą „Kas yra poezija?“ (Qu'est-ce que la Poesie?) S. Priudomas nagrinėjo savo esė („Revue des Deux Mondes“, 1897 m. spalis, vol.143, no.3) bei knygoje „Testament poétique“ (1901).
Anot jo, savo esme poezija yra žmogaus dvasios ir gamtos (arba fizinio pasaulio) sugretinimas. Pasak Priudomo, poetas turi ypatingą gebėjimą rasti gilius, nematomus ryšius tarp skirtingų daiktų ir reiškinių bei reikšti juos per formos tikslumą. Poezija nesiekia vien šalto mokslo fakto, ji bando įamžinti akimirkos svajonę, rasti harmoniją tarp tiesos ir grožio bei reikšti vidinius dvasinius išgyvenimus. Priudomas poezijoje labai vertino griežtą formą (metriką, rimą, eilėdarą), kuri suvaldo gilius filosofinius ir melancholiškus apmąstymus apie meilę, gamtą, skausmą bei mirtį. Jo garsus išsireiškimas apie kūrybinį pastangų dėsningumą: „Giliausias atodūsis sukuria gražiausią eilutę“ (C'est le plus grand soupir qui fait le plus beau vers).

Čia pateikiama jo esė „Kas yra Poezija?“ pradžia. Ateityje bus paskelbtas ir platesnis vertimas.

Kas yra poezija? (1897)

Būtų nedėkinga to klausti žodynų. Žodžiai tarnauja kaip idėjų ženklai, bet pernelyg dažnai jie taip pat linkę jas iškreipti. Nors idėjos nuolat vystosi ir stengiasi išsiskirti ir būti tikslesnės, žodžiai keičiasi labai lėtai; taigi tas pats žodis galiausiai ima žymėti dalykus, kurie beveik neturi nieko bendro, dalykus, kurie netgi gali būti gana skirtingi, ir dėl to mes imame juos painioti. Žodžiai „poezija“, „eilėraštis“ ir „poetas“ – ryškus to pavyzdys. Geriausi mūsų žodynai kiekvienam iš jų pateikia kelias reikšmes. Tai, kas vadinama poezija, kartais apibūdinama tam tikru mąstymo būdu, kartais tam tikru kalbos būdu – tai yra, kartais įkvėpimu, kartais eilėmis. Be to, kadangi žodžio poetas apibrėžimas kyla iš žodžio poezija, iš to seka, kad poetu galima vadintis neturint nė menkiausio polinkio rašyti eilėraščius, ir atvirkščiai, poetu galima vadintis vien dėl gebėjimo eiliuoti bet kokia tema. Dar daugiau, tokie posakiai kaip poetinė proza ir prozos eilės proza linkę išblukinti ribą tarp prozos ir poezijos. Galiausiai, eiliuotų kūrnių rinkinys, kad ir kokia būtų jo tema – pvz.,, meilės ar didaktinė, – besąlygiškai vadinamas eilėraščių rinkiniu.

Žanas Polis Sartras
Nobelio premijos laureatai
Czeslaw Milosz. Ulro žemė
Nobelistai: Frederikas Mistralis
Henrikas Senkevičius. Tvanas
Antruoju „literatoriumi“ – istorikas!
B. Bjornsonas. Pavojingos piršlybos
Hamsunas: svajotojas ir užkariautojas
Selma Lagerliof: romantikė, fantazuotoja
Žanas Polis Sartras: Vieni du su milžine
Tarp aristokratiško gyvenimo ir socialinės kritikos
Kuo tapo suaugę Pepė Ilgakojinė ir Kalis Bliumkvistas?
Ana Jampolskaja. Futuristinis maištas
Teofilis Gotjė. Mada kaip menas
Kurtas Vonegutas. Žmogus be šalies
Riiti Jokomicu. Žiema ir moteris
H. Hesė. "Faustas" ir Zaratustra
Maksimalistinis vertėjo manifestas
Radoslavas Bratičius. Kur tu, Moze?
H. Hesė. Stiklo karoliukų žaidimas
Pietų Korėjos rašytojos triumfas
Mūsų universalioji civilizacija
Antuanas de Sent Egziuperi
Tomas Manas. Prisiminimai
Umberto Eco. Fuko švytuoklė
C. Lewis. Didžiosios skyrybos
Arthur Rimbaud. Blogas kraujas
W. Szymborska. Eilėraščiai...
Tukaramas. Gimęs šudra
Skaitiniai
Vartiklis