Nobelistai: Henrikas Senkevičius. Tvanas. Vartiklis

Apie autorių >>>>>, Nobelio premijos laureatą...

„Tvanas(1884–1886) – H. Senkevičiaus 3-tomis romanas-epopėja, besiremianti istoriniais įvykiais, susijusiais su švedų užpuolimu, vadinamu „Švedų tvanu“ (1655-60). Jis yra trilogijos, į kurią dar įeina „Ugnimi ir kalaviju“ (1883–84) ir „Ponas Volodyjevskis“ (1887–88) dalis. Jame veikia tiek tikri (Jonušas Radvila, Povilas Jonas Sapiega ir kt.), tiek išgalvoti (Aleksandra Bilevičiūtė, Mykolas Volodijevskis, Andžejus Kmicica ir kt.) veikėjai. Romanas prasideda šeimų, gyvenusių prie Raseinių, kurių įtakingiausi Bilevičiai, pristatymu, o veiksmas irgi baigiasi Lietuvoje. Aleksandra Bilevičiūtė išteka už Andrejaus Kmitos (lenkiškai, Andžejus Kmicica) Raseinių apylinkių ir nuodugniai aprašyta karo eiga, ypatingą dėmesį skiriant Jasna Guros vienuolyno (kuriame saugoma Čenstakavos Dievo Motinos ikona) didvyriškai gynybai, pakėlusiai kovinę dvasią. Per visus įvykius eina jauno pulkininko Andžejaus Kmicicos, pradžioje prisijungusio prie prošvediškų jėgų, o vėliau grįžusių ir daugeliu žygdarbių išpirkusio kaltę.
Pagal jį pastatyti filmai: nespalvotas begarsis „Čenstakavos gynyba“ (1913; pateikta tik dalis įvykių), begarsis „Tvanas“ (1915), „Tvanas“ (1974).

Žemaitijoje gyveno įtakinga Bilevičių giminė, kilusi iš Mindaugo, susigiminiavusi su kilmingaisiais ir gerbiama visoje Raseinių poviete. Aukštų postų niekada nepasiekė – daugiausia užėmė pareigas apskrityje, tačiau mūšio lauke šaliai suteikė didelių paslaugų, už kurias įvairiais laikais buvo dosniai apdovanoti. Jų giminės lizdas, egzistuojantis iki šiol, irgi vadinosi Bilevičiais, tačiau be jų jie dar valdė daugelį dvarų ne tik Rusijos paribiuose, bet ir toliau link Krekanavos palei Liaudės, Šuojos ir Nevėžio upes, ir toliau – už Panevėžio. Vėliau jis išsiskaidė į kelias gimines, kurių nariai prarado tarpusavio ryšį. Jie susirinkdavo tik tada, kai Raseiniuose, Sonų lygumoje, vykdavo visuotinės mobilizacijos apžiūros. Kartais jie susitikdavo po lietuvių karių vėliavomis ir seimeliuose, o kadangi buvo turtingi ir įtakingi, su kais privalėjo skaitytis net įtakingiausieji Lietuvoje ir Žemaitijoje Radvilos. Potop

Karaliaujant Janui Kazimierui, visų Bilevičių patriarchu buvo Heraklis Bilevičius, lengvosios kavalerijos pulkininkas, Upytės pakamaris. Jis negyveno gimtajame lizde, kurį tuo metu valdė Raseinių kardininkas Tomas; Herakliui priklausė Vadaktai, Liubičius ir Mitriūnai, išsidėstę palei Liaudę ir iš visų pusių apsupti, tarsi jūros, smulkių šlėktų.

Be Bilevičių visoje apskrityje tebuvo tik kelios garsios giminės: Sologubai, Montvilos, Šilingai, Koryznos, Sicinskiai (nors tokiommis pavardėmis buvo ir smulkių šlėktų). Beje, palei visą Liaudę buvo išsidėstę vadinamosios apylinkės arba, paprasčiau tariant, viensėdijos – gyvenamosiomis vietomis, kuriose gyveno garsūs Žemaitijos istorijoje šlėktos.

Kitose vietose giminė gaudavo pavardę nuo viensėdžių, arba viensėdžiai – nuo pavardžių, kaip buvo, pvz., Palenkėje, tačiau ten, prie Liaudės, buvo kitaip. Mariezuose gyveno Stakėnai, kuriuos ten apgyvendino Batoras už prie Pskovo parodytą drąsą. Valmančiuose, nt gerų žemių spietėsi Butrimai, augiausi iš gyvenusių prie Liaudės, garsėję nekalbumu ir svaria ranka, seimelių ir karo metu tylomis vaikščioję pasieniais. Drąseikių ir Mazgių žemes dirbo gausus Domaševičių, garsių medžiotojų būrys; jie Žaliojoje girioje sekė meškas iki pat Vilkmergės. Pociūnėliuose gyveno Goštautai; jų merginos garsėjo grožiu, tad galiausiai visas gražias merginas iš Krekanavos, Panevėžio ir Upytės pradėjo vadinti pociūnytėmis. Mažieji Sologubai turėjo daug arklių ir galvijų, besiganančių miškų ganyklose, o Goscevičiai iš Gasčiūnų miškuose virė smalą ir buvo praminti „Juodaisiais“ arba „Dūminiais“.

Dar buvo daug kitų viensėdijų, daug giminių. Daugelis jų išlikę iki dabar, tačiau nemažai viensėdžių randasi ne ten, kur anksčiau, ir žmonės ten vadinami kitaip. Vyko karai, nelaimės ir gaisrai, ir jie buvo atstatinėjami, tačiau ne visad ankstesnėse vietose, - vienu žodiu, daug kas pasikeitė. Tačiau ankstesniais laikais senoji Liaudė klestėjo pirminėje būtyje ir vietinė šlėkta puikavosi žinomumu, nes dar neseniai vadovaujant Jonušui Radvilai¹⁾ pasižymėjo prieš sukilusius kazokus.

Visi liaudiečiai tarnavo po senojo Heraklio Bilevičiaus vėliava: turtingieji – kaip draugai, su dviem žirgais; vargšai – palydoje, ant vieno, o vargingiausieji – pašto. Ir šiaip, ši šlėkta buvo karinga ir mėgo karą, tačiau seimeliuose aptariamuose klausimus gaudėsi mažiau. Žinojo, kad Varšuvoje yra karalius, Radvilą ir paną Hlebovičių, seniūną Žemaitijoje, o Bilevičių – Vadaktuose prie Liaudės. To jiems pakako – ir seimeliuose balsavo taip, kaip ir mokė Bilevičius, visiškai įsitikinę, kad jis nori to paties, kaip ir panas Hlebovičius, o Hlebovičius neis prieš Radvilą, o Radvila - dešinioji karaliaus ranka Lietuvoje ir Žemaitijoje, o karalius – Žečpospolitos sutuoktinis ir šlėktos tėvas.

Panas Bilevičius buvo daugiau draugužiu, nei galingų oligarchų Biržuose „laisvasis“; ir jie ypač jį vertino, nes pareikalavus, jis turėjo tūkstantį liaudiečių balsų ir kardų, o kardai Stakėnų, Butrimų, Domaševičių ir Goštautų rankose ne juokai. Viskas pasikeitė tik vėliau, kai neliko Heraklio Bilevičiaus.

O jo neliko, Liaudės šlėktos tėvo ir geradario 1654 m. Tuo metu rytinėje Žečpospolitos dalyje įsiliepsnojo baisus karas. Panas Bilevičius dėl senatvės ir klausos jau nėjo į jį, tačiau nuėjo liaudiečių šlėkta. Ir kai atėjo žinia, kad Radvila sumuštas ties Šklovu²⁾ ir liaudiečių pulkas po atakos beveik visas išskerstas samdytų prancūzų pėstininkų, senąjį pulkininką ištiko širdies smūgis ir jis atidavė Dievui sielą.

Tą žinią atnešė toks Mykolas Volodijevskis³⁾, jaunas, bet šaunus karys, kuris nesant pano Heraklio, Radvilos nurodymu, vadovavo liaudiečių pulkui. Šio pulko likučiai, sumušti, alkani ir sužaloti, kartu su juo grįžo į gimtas vietas ir priekaištavo didžiajam etmonui, kad, pasitikėdamas savo vardo garsu, nugalėtojo šlove, su maža jėga metėsi prieš dešimt kartų didesnę jėgą ir tuo sukėlė grėsmę armijai bei visai šaliai.

Tačiau tarp bendrų nusiskundimų nebuvo nė vieno balso prieš jauną pulkininką paną Jurijų Mykolą Volodijevskį. Priešingai, išlikę šlovino jį iki dangaus ir pasakojo stebuklus apie jo kovinę patirtį ir žygdarbius - ir vienintele paguoda likusiems liaudiečiams buvo prisiminimai apie jų pergales vadovaujant Volodijevskiui; kaip jie prasimušė dūmus ir priešo gretas, kaip vėliau, užpuolę prancūzų samdinius, juos visiškai sutriuškino, be to panas Volodijevskis savo rankomis užmušė jų vadą, o pagaliau, kaip apsupti iš keturių pusių, jie desperatiškai atsišaudė, savo kūnais užklodami laiką ir galiausiai palaužė priešą.

Su liūdesiu, o kartu didžiuodamiesi, tų pasakojimų klausėsi tie liaudiečiai, kurie netarnaudami lietuvių kariuomenėje, privalėjo dalyvauti visuotinėje mobilizacijoje. Taip pat buvo plačiai tikimasi, kad netrukus bus paskelbta masinė mobilizacija – paskutinė šalies gynyba. Iš anksto buvo nuspręsta, kad tokiu atveju panas Volodijevskis bus išrinktas rotmistru, nepaisant, kad nepriklauso vietinei šlėktai, nes nebuvo jam lygių. Taip pat pasakojo, kad jis išgelbėjo nuo mirties ir patį etmaną. Todėl visa Liaudė beveik nešiojo jį ant rankų ir kvietė pas save į svečius. Dėl to pykosi Butrimai, Goštautai ir Domaševičiai. O jis taip pamėgo tą karingą šlėktą, kad kai Radvilos karių likučiai susirinko Biržuose, jis į ten nevyko, o kėlėsi iš viensėdijos į viensėdiją, kol galiausiai įsikūrė pas paną Pakošą Goštautą, valdžiusį Pociūnėliuose.

Tiesą sakant, panas Volodijevskis ir negalėjo vykti į Biržus, nes smarkiai susirgo, o vėliau, dėl kontuzijos, gautos prie Cybikovo, po kurios nevaldė dešiniosios rankos. Trys Goštauto dukterys, garsėję savo grožiu, priėmė jį savo globon ir pažadėjo, kas bebūtų, pataisyti tokio šaunaus viengungio sveikatą; tuo tarpu visa šlėkta užsiėmė ankstesnio vado, Heraklio Bilevičiaus, laidotuvėmis.

Po laidotuvių perskaitė mirusiojo testamentą ir pasirodė, kad senasis pulkininkas visą savo turtą, išskyrus Liubičius, skyrė anūkei Aleksandrai Bilevičiūtei, medžiotojai iš Upytės, o jos priežiūrą iki vedybų paveda Liaudės šlėktai. Jame rašoma:
„… nes jie buvo palankūs man ir atsakė meile į meilę, tad tegu būna geri ir našlaitei, šiais sugedimo ir ištvirkimo laikais, kai niekas negali jaustis saugus nuo žmonių kaprizų ar beprasmės baimės – ir tegu apsaugo našlaitę per mano atminimą.
Jie privalo stebėti, kad mano anūkė galėtų saugiai naudotis savo turtu, išskyrus Lubičius, kurį aš dovanoju ir palieku, jaunam Oršos vėliavnešiui Kmicicai, kad jam dėl to nebūtų jokių kliūčių. Kiekvienas, kurį nustebintų mano palankumas panui Andržejui Kmicicai arba kuris tai laikytų neteisybe mano anūkei Aleksandrai, turėtų žinoti, kad nuo pat jaunystės iki mirties jaučiau jo tėvo Jedržejumi Kmicicos draugystę ir tikrai brolišką meilę. Su juo kariavau ir daug kartų išgelbėjau savo gyvybę, o kai panų Sicinskių pyktis ir pavydas norėjo atimti mano turtą, jis taip pat padėjo man jį išsaugoti. Tada aš, Heraklis Billevičius, Upytės kamerdineris ir kartu nevertas nusidėjėlis, šiandien stovintis prieš griežtą Dievo teismą, prieš ketverius metus (dar gyvas ir vaikščiodamas žemiškomis lygumomis) nuvykau pas paną Kmicicą, Oršos kardininko tėvą, dėkingumo ir ilgalaikę draugystės išreiškimui. Ten, bendru sutarimu, pagal seną šlėktų ir krikščionišką paprotį, nusprendėme, kad mūsų vaikai, būtent jo sūnus Andžejus ir mano anūkė Aleksandra, medžiotoja, turėtų sudaryti šeimą, kad jų palikuonys augtų Dievo garbei ir Žečpospolitos labui. Aš to nuoširdžiai linkiu sau ir savo anūkei Aleksandrai ir įpareigoju juos paklusti čia parašytam testamentui, nebent Oršos vėliavnešys (o Dieve, apsaugok) suterštų savo reputaciją gėdingais darbais ir gėdingai pagarsėtų. O jei jis dėl kokios nelaimės prarastų savo turtą, kas Oršoje prie sienos gali lengvai nutikti, tai ji turi jį laikyti savo vyru su savo palaiminimu, net jei jis netektų Lubičių, į tai nekreipdama dėmesio. Tačiau jei mano anūkė panortų stoti į vienuolyną. Tam jam suteikiama visiška laisvė, nes Dievo šlovė aukščiau už bet kokią žemišką“.

Taip savo anūkės turtą ir likimą sutvarkė Heraklis Bilevičius, kuo, beje, niekad ir nesistebėjosi. Pati ji jau senai žinojo, kas jos laukia, o šlėktoms taip pat buvo žinoma Bilevičiaus draugystė su Kmicicu; be to, tuo metu, tarp nelaimių, tekusių tėvynės daliai, visi buvo užimti kitomis mintimis, ir apie testatomą greitai liovėsi kalbėti.

Tik Vadaktuose kalbėjo apie Kmicicas, o tiksliau, apie jaunąjį Andžejų, nes senojo kardininko irgi nebuvo gyvųjų tarpe. O jaunėlis pradžioje kovėsi prie Šklovo su savo savanoriais iš Oršos, o vėliau pradingo nežinia kur, nors niekad niekad negalvojo, kad jis žuvo, nes tokio šaunaus jaunikaičio mirtis negalėjo likti nepastebėta. Kmicicos buvo susiję giminystės ryšiais su visomis įtakingomis Oršos šeimomis ir valdė gana nemažus dvarus, tačiau tie kraštai buvo nuniokoti karo liepsnų. Ištisos apskritys ir žemės virto apleistais laukais, likimai subyrėjo, žmonės žuvo. Po Radvilos pralaimėjimo niekas stipriau nebesipriešino. Lauko etmonas Gosievskis⁴⁾ nebeturėjo jėgų; karūnos etmonai kartu su Ukrainoje dislokuotais kariais kovojo iš paskutiniųjų ir negalėjo jo paremti, kaip ir Žečpospolita, išsekinta nuolatinių karų. Neprietelių bangos vis labiau užliedavo šalį. Kai kur atsitrenkdamos į sienas, tačiau ir tos ienos griuvo viena po kitos, kaip kad krito Smolenskas. Smolensko vaivadija, kurioje radosi Kmicicos dvarai, buvo laikoma prarasta. Visuotinėje sumaištyje ir chaose žmonės išsibarstė lyg vėjo blaškomi lapai, ir niekas nežinojo, kas nutiko jaunajam Oršos vėliavnešiui.

Tačiau kadangi karas dar nebuvo pasiekęs Žemaitijos apskrities, po pralaimėjimo Liaudę šlėkta pamažu nurimo. Viensėdžiai pradėjo rinktis ir aptarinėti tiek visuomeninius, tiek asmeninius klausimus. Butrimai, trokštantys kovos, murmėjo, kad jiems teks vykti į visuotinę visuotinę mobilizaciją Raseiniuose, o paskui pas Gosievskį, kad atkeršytų atkeršyti už pralaimėjimą prie Šklovo; Domaševičių medžiotojai pradėjo brautis per miškus, Ragavos girią ir tiesiai iki priešo ordų, iš ten parnešdami įvairių žinių; Goscevičiai rūkė mėsą būsimam žygiui. O iš privačių reikalų buvo nuspręsta pasiųsti patyrusius vyrus surasti paną Andžejų Kmicicą.

Tuo tarpu atėjo žinios, sukviečiančios šlėktą – ir Liaudę sukruto. Visi, nuo jauno iki suaugusio, privalėjo sėsti ant žirgo. Janas Kazimieras atvyko į Gardiną ir paskyrė vietą visuotiniam susirinkimui. Jie irgi į ten vyko. Pirmieji išžygiavo tylūs Butrimai, juos pasekė kiti, o paskutiniai – kaip visada Goštautai, nes nenorėjo palikti Pociūnėlių. Atvyko tik nedidelė dalis šlėktų iš kitų šalies dalių, ir šalis liko beginklė, bet pamaldžioji Liaudė laikėsi nepajudinama.

Panas Volodijovskis nejudėjo iš vietos, nes dar negalėjo valdyti rankos, tad liko su moterimis. Viensėdžiai buvo apleisti, vakarais prie krosnių sėdėjo tik seniai ir moterys. Panevėžyje ir Upytėje buvo tylu – ir visur žmonės laukė žinių.

Pana Aleksandra irgi užsidarė Vadaktuose ir nieko, be tarnų ir Liaudės globėjų, neįsileisdavo.

¹⁾ Jonušas Radvila (1612-1655) - kunigaikštis,LDK ir Žečpospolitos politinis bei karinis veikėjas. Užaugo Biržuose. 1629-31 m. studijavo Leipcigo un-te, o tada tėvo nurodymu nuvyko į Nyderlandus, kur kariavo prieš Ispaniją. Vėliau grįžo dalyvauti Smolensko kare (1632–34). Tada jam pavestos pakamario pareigos. Buvo renkamas į Seimą. Netrukus po antrųjų vestuvių 1646 m. karalius Vladislovas Vaza jam pavedė Žemaitijos seniūniją ir paskyrė jį LDK lauko etmonu, kas suteikė vietą senate. Bet Seimas atmetė karo pasiūlymą, tad etmono pareigos baigėsi. Nuo 1650 m. vykusiuose sinoduose reformatai atliko reformas Kėdainių mokyklose – buvo įsteigta spaustuvė, pastatyti nauji pastatai, pakviesta naujų mokytojų. Vėl paaštrėjo karai, puolė rusai ir švedai, - ir J. Radvila vėl paskiriamas etmonu, kai kariuomenė teturėjo 5 tūkst karių. 1654 m. ties Šklovu stojo prieš 80 tūkst. karių – ir karių persvara nulėmė, o rusai 1655 m. rugpjūčio 8 d. pirmąkart įžengė į Vilnių. J. Radvilai pavyko išgelbėti šalies iždą ir didįjį antspaudą – ir kuriam laikui Lietuvos sostine tapo Kėdainiai. Tad pasirinko švedų valdžią 1655 m. rugpjūčio 18 d. pasirašydamas sutartį, dėl kurios buvo kritikuojamas. O Gosievskis, persiviliojęs dalį jo karių, netgi pabandė apiplėšti Radvilos dvarus, o Seimas nusavino jo valdas.

²⁾ Šklovo mūšis - mūšis 1654 m. rugpjūčio 12 d. ties Šklovu (prie Dniepro į šiaurę nuo Mogiliovo) tarp LDK ir Rusijos lenkų-rusų karo (1654-67) metu. Lietuvių kariuomenė (6-7 tūkst.), vadovaujama J. Radvilos, pasiekė taktinę pergalę prieš rusus (40-70 tūkst.), vadovaujamus J. Čerkaskio. Rusai atsitraukė, palikę apie 7000 žuvusiųjų (žuvusių lietuvių karių - 700). Mūšio metu įvyko dalinis Saulės užtemimas, sukėlęs tam tikrą sumaištį. Naktį mūšis buvo nutrauktas, rusai iš mūšio lauko pasitraukė į Kopysę, o lietuviai, matydami priešo pranašumą, irgi pasitraukė.

³⁾ Mykolas Volodijevskis (Michał Wołodyjowski) - išmąstytas S. Senkevičiaus romano istorinės trilogijos veikėjas, lenkų šlėkta, aprašytas kaip žemo ūgio, bet puikus fechtuotojas, ir nuolat siekiantis pergalių meilės reikaluose, tačiau pastoviai patiriantis nesėkmes. Dalyvavo karuose su kazokais, totoriais ir švedais. „Tvane“ pasirodo 2-je dalyje kaip patriotiškas pulkininkas J. Radvilos kariuomenėje, o vėliau pereina į švedų pusę. Pagrindiniu veikėju tampa 3-ioje trilogijos dalyje „Pane Volodijevskyje“, kur parodomas kaip kankinys, nors jo charakteris nepasikeitė. Jo prototipas – Ježis Volodyjevskis (1620-1672).

⁴⁾ Vincentas Aleksandras Korvinas Gosievskis (apie 1625-1662) – LDK karvedys. Valdė Punsko ir kitus dvarus, vėliau jam iš brolio Kristupo atiteko ir Veližo dvaras prie Smolensko. 1649 m. liepos mėn. kaip kariuomenės vyriausiojo vado Jonušo Radvilos pavaduotojas dalyvavo mūšyje prie Lojevo su kazokais. Nuo 1650 m. Lietuvos artilerijos generolas (ir buvo opozicijoje LDK didžiajam etmonui J. Radvilai) nuo 1652 m. Lietuvos žemės iždininkas, nuo 1654 m. Lietuvos lauko etmonas. Su kitais 1655 m. pasirašė Kėdainių sutartį su Švedija. J. Radvila, sužinojęs apie jo ryšius su Rusijos caro pasiuntiniu, Kėdainiuose jį suėmė ir perdavė švedams. 1656 m. birželio mėn. iš nelaisvės pabėgo. 1656 m. su LDK kariuomene padėjo vaduoti iš Švedijos okupacijos Lenkiją. 1656 m. spalio 8 d. ties Prostkais (Lenkija) sumušė Švedijos sąjungininko Prūsijos kunigaikščio Frydricho Vilhelmo kariuomenę. 1657–58 m. vadovavo LDK kariuomenei, kovojančiai su švedais Žemaitijoje, Kurše ir Livonijoje; iš jų 1657 m. atsiėmė Biržus su tvirtove. 1658 m. spalio mėn. prie Vilniaus, ties Verkiais, pateko į nelaisvę ir buvo išvežtas į Maskvą, kur ėmėsi literatūrinės veiklos.