Dendis ir dendizmas. Vartiklis

„Kiekvienas privalo būti Meno kūrinys arba dėvėti Meno kūrinį“, O. Vaildas

Dendis (angl. dandy) – socialinis kultūrinis 19 a. tipažas - ypatingai savo išvaizdą ir elgesį, kalbos stilių prisižiūrintis vyriškis. Praeityje jų apraiškas sutinkame pas Alkibiadą, petit-maitre ir musacadin, tačiau jie maždaug po 1790 m. išliko tiek Londone, tiek Paryžiuje. Šių dienų dendžio analogas – metroseksualas. Žodžio „dendis“ (angl. dandy) kilmė neaiški. Jis pasirodo 18 a. pabaigoje.

Dendžiai mėgdžioja aristokratų manieras, nors patys priklauso viduriniajai klasei. Taip jie demonstratyviai ir paradoksaliai, kartais net save skriausdami, priešinasi lygiavos principui, buržuazinio „centro“ diktatūrai ir vidutinybei. Tokią dendizmo sampratą savo esė vystė Š. Bodleras.

Dendizmas kilo Anglijoje 18 a. – 19 a. pradžioje kaip reakcija į turtingų buržua vaidmens visuomenėje stiprėjimą. Jis įtvirtino asmenybės kultą, atskleidžiantį asmenybės viršumą prieš visuomenę per madą. Vienu ryškiausių atstovų tapo Dž. Bramelas, pasižymėjęs nepriekaištingu skoniu, tapęs įtakingu žmogumi, mados klausimais patarinėjęs būsimam karaliui Georgui IV¹⁾. Jis labai skyrėsi nuo aukštuomenės dabitų, dėmesį traukę ekstravagancija. Dž. Bramelo principu buvo „pastebimas nepastebimumas“ (conspicuous inconspicuousness) – nešiojo siūtus drabužius be afektacijos ir elgėsi kiek įmanoma natūraliai. Jis neslėpė savo paniekos, pašiepdamas kilmingesnius ir aukštesnės socialinės padėties asmenis. Dendžiams imponavo ir Baironui, kuris sakė, kad geriau būti Bramelu nei Napoleonu.

Dendizmas Prancūzijoje susijęs su Prancūzijos revoliucija – rengimasis aristokratų stiliumi buvo skirtas atsiskirti nuo sankalotų. Net apranga jie stengėsi nutraukti ryšį su praeities tradicijomis. Buvo, ypač bohemos sluoksniuose, imituojamas Dž. Bramelo stilius. 19 a. pabaigoje šis aprangos bohemizmas stipriai įtakojo simbolistų judėjimą.

19 a. pabaigoje amerikiečių dandžiai buvo vadinami dude, o E. Berry Wall‘as²⁾ pravardžiuojamas „Dabitų [dudes] karaliumi“. Peggy Pearce

Didžiausią poveikį madai darė 18 a. pabaigoje. Pvz., lordui Spenseriui klube netikėtai nuo židinio užsidegė frako skvernai. Jis juos tiesiog nukirpo, - ir taip įvedė naują rūbą – siaurą paltą be skvernų, „spenserį“. Kurį laiką vyrai „spenserį“ vilkdavosi kartu su mėlynu fraku, tačiau netrukus tai tapo moterų paltu.

19 a. pradžioje susiformavo tarytum kukliai, tačiau elegantiškai apsirengusio vyriškio vaizdas. Nepriekaištingas kostiumas neturėjo varžyti dėvinčiojo, pasižyminčio gracingais judesiais (tai italai vadino la Sprezzaturaz). Saikas ir atrodantis apdaro paprastumas buvo daugelio kruopščiai slepiamų triukų beiu nemažų pinigų rezultatas.

Vyrų madą paliko ryškių spalvų prabangios medžiagos ir ekscentriški papuošalai. Visas dėmesys sutelktas į pasiuvimą. To meto svarbiausiam drabužiui, frakui, naudotas aukštos kokybės medžiaga. Spalvą nulemdavo aplinkybės: Tamsus (dažniausiai, mėlynas) buvo skirtas vakarui, šviesus (pilkas) – dienai. Plačiai naudotos ir juodų, rudų, žalių spalvų medžiagos. Iš papuošalų teliko segtukas kaklaraiščiui ir laikrodis. Spalvingomis tegalėjo būti tik dvi aprangos detalės – liemenė bei kaklaraištis. Liemenę rinkosi priekabiai pagal spalvą, raštą ir faktūrą. Bidermejerio mados stiliuje nebuvo skirtumo tarp medžiagų vyrams ir moterims. Liemenė buvo populiari visą 19 a. – tiek romantikų, tiek dekadentų garderobe. O. Vaildas buvo didelis liemenių mėgėjas, surinkęs įspūdingą netikėčiausių atspalvių kolekciją. O vyriškio kostiumą užbaigdavo meniškai parišta balta kaklo skarelė, o vėliau – kaklaraištis. Menas užrišti kaklaraištį skyrė tikrą dendį nuo paprasto žmogaus: pernelyg rūpestingai užrištas – neofito požymis. Lengvas dendiškas nerūpestingumas kėlė improvizacijos įspūdį, nors iš tikro tam buvo skiriama daug laiko. 19 a. pradžioje leisti specialūs vadovėliai norintiems sužinoti visas to proceso subtilybes. Kaklaraiščiams dėmesį skyrė O. Balzakas („Traktate apie elegantišką gyvenimą“, 1830). O „Vadovėlis apie kaklaraiščius“ (1828) gyrė kaklaraištį „a la Byron“: laisvas 4 colių mazgas, koralo spalva (scabiosa) ir jokių spaudimo kaklui požymių išreiškė poetinę sielą.

Blogu skoniu laikyta dėvėti į akis krentantį kostiumą. Kad suteiktų kiek padėvėto audinio vaizdą, fraką duodavo panešioti tarnui arba apdorodavo abrazyvinėmis medžiagomis.

Didelis dėmesys skirtas kūno higienai. Marškinių ir pirštinių švara privalėjo būti ideali. Anot vieno amžininko, elegantiškas vyriškis privalėjo per savaitę pakeisti „20 marškinių, 24 nosines, 10 kelnių, 30 skarelių kaklui, tuziną liemenių ir kojinių“.

19 a. 3-me dešimtm. išsivystė atskiras literatūrinis stilius – „madingas“ romanas (fashionable novel). Kuriuo veikėju buvo „aukštuomenės liūtas“. Taip skaitytojas galėjo patenkinti smalsumą apie aristokratų, „išrinktųjų“ gyvenimą. Leidėjas H. Koulbernas, nuspėjęs poreikį, leido buržua pabūti uždaruose to meto klubuose. Pirmuoju „madingu“ romanu buvo R.P. Vordo „Tremenas“ (1825, išleistas pseudonimu), o veikėjo prototipu buvo Dž. Bramelas. Kitu, irgi anonimiškai išleistu, buvo Dizraelio „Vivianas Grėjus“ (1826),

Tai žinoma istorija. Kai J. Jevtušenka, kuris, kaip visi žino, buvo dabita, kartą maloniai kauštelėjęs išėjo iš restorano prasegtais kailiniais, po kuriais, tikriausia, matėsi ryškus švarkas ir papūgiškas kaklaraištis, išskėtė kažkokiam paniurusiam Maskvos dėdulei vatiniu paltu savo poetinius apkabinimus ir sušuko: „Štai mano tauta!“.
Tačiau sulaukė grąžos: „Ei vaikine, iš kokio tu cirko?“

tačiau jis sukėlė skandalą, kai buvo sužinotas autorius. Jaunam vyrui ne iš aristokratų nebuvo leistina šaipytis karikatūriškai juos vaizduojant. Bet po kelių metų jis pripažįstamas. Tada H. Koulbernas išleidžia Bulvero-Litono „Pelemą“ (irgi prototipu imdamas Bramelą), sujungusį dendizmą ir detektyvinį siužetą ir taip pergyvenusį „madingą“ romaną. Šis romanas padarė įspūdį Puškinui, ketinusį parašyti romanus apie savo gyvenimą.

Dendžiams priskiriama: Eugenijus Oneginas, Baironas, Maksas Birbomas, Bodleras, Džordžas Bramelas, Oskaras Vaildas. Kai kas dendžiams priskiria ir garsias Paryžiaus damas: kurtizanę Cora Pearl, markizę Luisa Soncino ir net Coco Chanel.

Vienu ryškiausių dendžio personažų literatūroje pripažįsta Maksidžazą, vengrų kilmės anglų rašytojos Emma Orczy romane „Raudonžiedis progailis“. O. Balzakas „Merginoje aukso akimis“ pristato tobulą dendį.

Juodieji dendžiai iš Paryžiaus

Juos gali sutikti Paryžiaus gatvėse, Londono, Milano, Briuselio ar Dubajaus madų renginiuose. Tuos juodaodžius ryškiaspalve apranga lengva pastebėti. Vadinami saperiais (sapeurs, nuo SAPE, t. y. Society for Ambience and Elegance - „Aplinkos ir elegancijos draugija“, o taip pat prancūzų kalbos slengo žodžio „se saper“ – rengtis), jie išsiskiria savo neįprastu ir barokiniu stiliumi. SAPE

Tyrimai atskleidė, kad judėjimas kilo maždaug 1919-20 m. Centrinėje Afrikoje Bakongo upės, skiriančios abu Kongus, uoste ir „įsisuko“ 6-me dešimtmetyje. Pirmieji emigrantai iš Kongo (įskaitant pėstininkus, tarnavusius Europoje) grįžo namo su laikomais prabangiais ar išeiginiais daiktais – firminius aksesuarus, drabužius ir avalynę. Būtent tuo metu abiejų Kongų sostinių, Brazavilio ir Kinšasos, apylinkėse prasidėjo pirmieji pasirodymai ir pasivaržymai. Kaip ir šokių konkursuose, saperiai giriasi, rodo ir demonstruoja savo sugebėjimus – balsu, gestais, eisena ir žvilgsniu. Norint išsiskirti, reikalinga ne tik ryški apranga, bet ir verbalinė ir vizuali komunikacija. Tad tuose dviejuose miestuose susirinkdavo minios, kad stebėtų tuos „juoduosius estetus“ – gyvus meno kūrinius, apsirengusius geriau nei kolonijinės valdžios atstovai.

8-me dešimtm. kongiečiai pradėjo siųsti savo vaikus mokytis į Prancūziją – ir ten SAPE judėjimas įgavo naują gyvenimą. Jo centru tapo Kongo studentų namai (MEC), įsikūrė 3-me miesto rajone. Beveik visur Afrikoje ir stambiuose Europos miestuose žmonės kalbėjo apie šią naują elegantiškų ir užsidegusių afrikiečių grupę, dažnai apsilankančius geriausiuose mados butikuose. 1986 m. režisierius Thomas Gilou³⁾ susuko „Black Mic-Mac“, pirmąją oficialią kultūrinę užuominą apie šį reiškinį. 2010 m. stilistas P. Smith’as⁴⁾ pristatė SAPE kolekciją, atiduodamas duoklę spalvingam ir savitam saperių stiliui, o 2016 m. dizaineris Ch. Louboutin’as⁵⁾ išleido vyriškos avalynės kolekciją – įkvėptas kitendi stiliaus, kas yra SAPE judėjimo apibūdinamas lingala kalboje, kuria kalba didžioji dauguma Centrinės Afrikos gyventojų.

Saperiai ne tiesiog perka prabangos daiktus – jų išskirtinumu yra griežtai suderintas aksesuarų, spalvų ir raštų naudojimas, išsiskiriantis iš klasikinio europietiško modelio. Aksesuarų daugybė: batai, šalikai, diržai, laikrodžiai, akiniai, kepurės, kosmetika, kvepalai… Viskas skirta kad padarytų „smūgį“ – stiprų įspūdį. Pažymėtinas asmeninis kūrybiškumas, humoro dvelksmas ir subtili provokacija. Jų apranga atlieka daugybę funkcijų: praktišką, utilitarinę, institucinę, simbolinę ir estetinę – tam, kad galėtų pareikšti, kad gina savo orumą. Kolonijinė praeitis taip pat daro savo įtaką – kai chaki spalvos uniforma ir kolonijinis šalmas ilgą laiką reprezentavo politinę ir karinę baltųjų galią, taip SAPE apverčia galios įvaizdį, kuriame akinantis kostiumas, kepurė, cigaras ir lazda leidžia simboliškai įveikti kolonijinio dominavimo pažeminimą.

¹⁾ Jurgis IV (George IV, 1762-1830) – Jungtinės karalystės karalius (nuo 1820 m.). Garsėjo išlaidumu ir ekstravagancija. Nepaisydamas draudimo karališkosios šeimos nariams iki 25 m. tuoktis be karaliaus sutikimo, 1785 m. slapta vedė 6 metais vyresnę našlę M. Fitzherbert. Dėl nuotakos priklausymo katalikams, Parlamento sprendimu 1787 m. santuoka buvo paskelbta neteisėta. Dėl skolų vedė antrą kartą, bet su sutuoktine negyveno. Tėvui Jurgiui III susirgus psichikos liga, nuo 1811 m. tapo princu regentu. 1820 m. tapęs karaliumi globojo menus, nesėkmingai siekė stiprinti valdovo autoritetą. Mėgino sutrukdyti priimti katalikų politines ir civilines teises pripažįstantį įstatymą (priimtas 1829 m.). Jo karaliavimo metu Britanija išplėtė ribas (vykdė ekspansiją Centrinėje Azijoje); įvyko pramonės perversmas. 1825 m. pastatytas pirmasis pasaulyje geležinkelis. Taip pat prasidėjo masinė britų emigracija (daugiausia į JAV). Šiaip, buvo vienu nepopuliariausių Anglijos karalių.

²⁾ Beris Volas (Evander Berry Wall, 1861-1940) – turtingas Niujorko aukštuomenės atstovas, labai besirūpinantis savo apranga, paprastai dėvėjęs „labai ekstravagantiškus“ drabužius, dėl ko 1883 m. buvo pramintas „djudžių karaliumi“ (King of the Dudes). Vis tik jis buvo pirmuoju JAV š puotas ėjęs su smokingu (tuxedo). Jo biznis nenusisekė ir 1912 m. jis persikėlė į Paryžių, kur tapo Europos elito dalimi. Gyvenimo pabaigoje parašė memuarus, išleistus po jo mirties.

³⁾ Tomas Žilu (Thomas Gilou, g. 1955 m.) - prancūzų režiierius ir scenaristas, žinomas filmu „Melagis“ (La Vérité si je mens, 1997) ir jo tęsiniais. Sėkmės sulaukė savo pirmuoju pilnametražiu filmu „Juodasis mikrofonas“ (Black Mic-Mac, 1986). Garsus ir jo komedija „Michou d'Auber“ (2007) su G. Depardieu ir N. Baye.

⁴⁾ Polis Smitas (Paul Brierley Smith, g. 1946 m.) - anglų drabužių dizaineris, žinomas vyriškais drabužiais. 1970 m. atidarė savo parduotuvę, o 1976 m. pristatė savo pirmąją kolekciją. Suvaidino epizodinį vaidmenį „Žmonės juodais drabužiais: pasaulinė grėsmė“ (2019), kuriam taip pat parengė drabužius.

⁵⁾ Kristianas Lubutenas (Christian Louboutin, g. 1963 m.) - prancūzų avalynės dizaineris, kurio išskirtiniu ženklu yra raudonas pusbačių padas. Savo modeliuose naudoja egzotiškas odos rūšis, Svarovskio kristalus, randų darbo nėrinius. Pirmą modelį sukūrė 16-os metų. 1976 m. susidomėjo Rytų ir Afrikos menu, ypač jį patraukė basų moterų kojų atvaizdai. Išvyko į Egiptą ir Indiją, parsiveždamas gausų eskizų rinkinį. 1991 m. užregistravo savo „Christian Louboutin“ firmą. Kovoja su svetainėmis, prekiaujančiomis jo padirbiniais.